Šį atvejį tyrusios komisijos išvadas per spaudos konferenciją penktadienį pristatė Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas.

2016 metų pavasarį tuomet Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijoje dirbęs kunigas K. Ralys papasakojo, kad būdamas 12 metų patyrė seksualinį išnaudojimą. Apie tai, kad su juo esą netinkamai elgėsi klierikas Vladas Petraitis, K.Railys pranešė internete paviešintame filmuke.

G. Grušas per spaudos konferenciją penktadienį teigė, kad Bažnyčios pareiga yra pasirūpinti, jog būtų kruopščiai ištirti pranešimai apie lytinę prievartą, kurią panaudojo dvasininkai.

Jis taip pat teigė, kad joks trečiasis asmuo nepatvirtino V. Petraičio nusikaltimo, todėl dėl jo netinkamo elgesio prieš 40 metų yra tik „moralinis tikrumas“.

„Surinkti duomenys leidžia turėti moralinį tikrumą, tai yra daryti išvadą, kad buvo lytinio išnaudojimo faktai“, – sakė G. Grušas.

Anot jo, V. Petraitis mirė 2012 metais.

Arkivyskupas taip pat sakė, kad apie išnaudojimą prakalbusiam K. Raliui pasiūlyta psichologinė pagalba, išlaidas įsipareigojo padengti vyskupija.

„Apie Lietuvoje vykstantį tyrimą buvo informuotas Vatikanas ir vyskupija Baltarusijoje, kurioje iki mirties dirbo kunigas Vladas Petraitis. Jokio papildomos informacijos iš jų negavome. Tyrimo metu daugiau aukų nebuvo nustatyta. Vis dėlto net ir vienas atvejis yra per daug“, – dėstė G. Grušas.

Jis pasakojo, kad tyrimas atliktas pagal Vatikano patvirtintas procedūrines gaires.

G. Grušas sakė neturintis duomenų, kad šiuo metu Lietuvos vyskupijose vyktų daugiau tyrimų dėl galimo nepilnamečių seksualinio išnaudojimo.

„Nors kalbame apie 40 metų senumo įvykius, tai neatleidžia nuo pareigos šiandien padaryti viską, kas įmanoma, kad nepilnamečiai būtų apsaugoti nuo išnaudojimo (...). Šiandien Bažnyčia laikosi labai griežto ir aiškaus nulinės tolerancijos principo seksualinio nepilnamečių išnaudojimo atvejais“, – kalbėjo vyskupas ir kvietė kiekvieną, turintį žinių apie galimą nepilnamečių išnaudojimą, informuoti šiuos klausimus paskirtą tirti vyskupijos tyrėją arba vyskupijos ordinarą, taip pat pranešit teisėsaugai.

Vyskupijos atstovų teigimu, K. Ralys kviestas dalyvauti spaudos konferencijoje, tačiau atsisakė.

Seka pasaulinėmis tendencijomis?

Apie seksualinį išnaudojimą prabilusi Lietuvos katalikų bažnyčios (LKB) vadovybė seka pasaulinėmis tendencijomis, nors ir atsilieka, sako sociologė, religijotyrininkė Milda Ališauskienė.

"Iš Katalikų bažnyčios vadovybės matome ateinančią paskatą eiti į socialinį dialogą, kalbėtis su visuomenėmis. Toks LKB hierarchų ėjimas atliepia bendras tendencijas bažnyčioje, tik Lietuvos bažnyčia tai daro šiek tiek atsilikdama", – BNS sakė doc. M. Ališauskienė.

Sociologė taip komentavo penktadienį paskelbtus Vilniaus arkivyskupijos atlikto tyrimo dėl galimos kunigo Kęstučio Ralio vaikystėje patirtos lytinės prievartos rezultatus.

Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto Sociologijos katedros vedėja pažymėjo, kad seksualinės prievartos arba pedofilijos atvejai jau keli dešimtmečiai drebina Katalikų bažnyčią įvairiose valstybėse, tuo metu Lietuvoje viešai svarstyti du atvejai, vienas jų - pripažintas.

„Po LKB hierarchų sprendimo pripažinti buvus galimus seksualinės prievartos atvejį tikėtina, kad artimiausiu metu gali padaugėti pedofilijos atvejų paviešinimo“, – svarstė M. Ališauskienė ir kėlė paraleles ir su pasauliniu #meetoo judėjimu.

„Tokį ilgą laikotarpį išsilaikiusi tyla dėl pedofilijos atvejų Lietuvos katalikų bažnyčioje vertintina ne kaip tokių atvejų nebuvimas, bet veikiau kaip institucinio veikimo siekiant šią prievartą paslėpti sėkmingos pastangos“, – sakė sociologė.

Anot jo, seksualinės prievartos atvejai užsienyje jau viešinami, bet Lietuvos katalikų bažnyčia konservatyvi, atvirumu nepatenkinti patys dvasininkai: „Apie kunigų luomą galiu pasakyti tiek, kad praėjo daug metų, bet dėl mano istorijos nėra paskambinęs joks vyskupas, nėra paklausęs, kaip sekasi, gal skauda, gal yra kokių įžvalgų. Mūsų visuomenėje trūksta paprasčiausios meilės.“

– Apie patirtą seksualinę prievartą prabilote ne pirmą kartą, nors tai nelengva. Kodėl vėl taip pasielgėte?

– Pirmasis balandžio sekmadienis buvo penktasis gavėnios sekmadienis. Vyskupų konferencija nutarė, kad jo metu turėtų būtų meldžiamasi už įvairius seksualinius nusikaltimus patyrusius asmenis. Šiais metais Lietuvoje priimtas ir puikus įstatymas dėl smurto prieš vaikus. Lietuva – maža valstybė, bet joje smurtaujama prieš vaikus. Ypač prieš tuos, kurie negali apsiginti.

Dar kartą prabilau apie savo patirtį, tai buvo liudijimas. Aš labai dėkingas Vyskupų konferencijai, kad praėjusių metų lapkričio mėnesį ji priėmė popiežiaus iniciatyvą ir tą sekmadienį skyrė maldoms už seksualinės prievartos aukas.

Pirmą kartą apie tai prabilau labai seniai, 2002 m. Pasikalbėjome su kardinolu Audriu Juozu Bačkiu, bet tai ir liko pokalbiu. 2007–2008 m. kalbėjau ir su amžinos atminties vyskupu Juozapu Tunaičiu. Jis paprašė manęs užrašyti šį įvykį, pats buvo atvykęs pas mane pasiimti to rašto. Jis sakė, kad gerai padariau.

J. Tunaitis po mano pareiškimo buvo labai sunerimęs. Tačiau ir tai liko tik pokalbiu. Ta istorija buvo mano širdyje, bet neviešinama, nes tai nelengva. Bažnyčia Lietuvoje gana konservatyvi. Amerikoje, Kanadoje ar Australijoje tokie dalykai viešinami, nors tai irgi nelengva. Seksualinės prievartos aukoms reikalinga dvasinė, psichologinė ir moralinė pagalba.

Ta istorija buvo mano širdyje, bet neviešinama, nes tai nelengva. Bažnyčia Lietuvoje gana konservatyvi. Amerikoje, Kanadoje ar Australijoje tokie dalykai viešinami, nors tai irgi nelengva.

Galiu pasidžiaugti, kad nesulaukiau viešo pasmerkimo. Tačiau mačiau, kad vyskupai nebuvo palankiai nusiteikę. Ypač po mano paskutinio istorijos paviešinimo lygiai prieš metus, balandžio 15–16 d.

– Kaip jūsų atvirumas paveikia žmones?

– Galiu pasakyti, kad užsienyje yra kitaip. Žmonės žino tokius dalykus, nes vyskupai kalba atvirai per televiziją ir kitas informacijos priemones. Kažkada buvau apie istoriją užsiminęs Lietuvos katalikų studijai. Iš pradžių jie sutiko apie tai pakalbėti, tačiau vėliau, kaip supratau, tai buvo uždrausta.

Lietuvoje mes neva esame šventi – nei mušamės, nei geriame, nei narkotikus vartojame. Jei būtų pasaulio pabaiga, visi eitume tiesiai į dangų ir taptume šventaisiais. Nenorime kalbėti apie tai, kas sunku. Tačiau, jei bet kurio žmogaus šeimoje būtų suprasta, kad jų dešimties metų berniukas naktį susilaukė „malonumo“, jis atkreiptų dėmesį.

– Ar galėtumėte apibūdinti, kaip tuo metu jautėtės? Ar buvo kas nors, į ką galėjote kreiptis pagalbos?

– Ne, neturėjau į ką kreiptis, buvau naivus. Tuo metu vykdėme gražią akciją, rinkdavome sovietų laikais nuverstus kryžius. Kelis sekmadienius ir kitomis dienomis taip darbuodavomės. Tai buvo graži akcija prieš brutalią sovietų valdžios prievartą. Vakare likdavome klebonijoje, mums pasiūlydavo arbatos. Man į kaimą būtų reikėję grįžti labai toli.

– Ar jums dažnai tenka klausytis seksualinės prievartos aukų skundų?

– Negaliu pasakyti nieko, kas susiję su išpažintimis. Tačiau galiu pastebėti, kad šeimose būna labai daug skaudžių dalykų. Pavyzdžiui, blogus dalykus mato seneliai, vienas iš tėvų, bet jie bijo apie tai pasakyti, nes vaikui gali būti trauma, apie tai sužinos kiti.

Tačiau, kaip dvasininkas, kai ką kartais galiu atpažinti. Man teko kalbėtis su viena šeima, kuri pasakojo, kad pas juos lankosi kunigas. Jis labai malonus, pagamina vaikams pietus, su jais pažaidžia ir pan. Tėvai kunigu labai pasitikėjo.

Man kilo įtarimas, kad po tokia vaikų priežiūra kažkas slepiasi. Patariau pasikviesti tą kunigą vakarienės ir pakalbėti dvasinėmis temomis, apie religiją. Tačiau palikti kunigui vaikus kaip kokiai auklei yra klaida. Tai gali slėpti tam tikrus dalykus.

– Esate ir profesorius, dėstote studentams. Kaip atpažinti seksualinės prievartos požymius? Kokie svarbiausi žingsniai?

– Taip, dėstau šeimos edukologiją. Visgi šiandien Lietuvoje šeima nėra stipri. Dažniausiai tai moteris ir vaikai.  Yra daug sunkiai besiverčiančių šeimų. Vyrauja socialinės problemos, alkoholizmas, narkomanija ir t. t.

Kai skaitau paskaitas, kai iš kitų rajonų į jas atvyksta socialiniai darbuotojai, pedagogai, sakau jiems – nebijokite kalbėtis su vaikais, šeimomis. Nebijokite lankytis jose ne tik pagal instrukciją. Matykite vaikus, kokie jie iš tikrųjų yra. Gal jie atviri, o gal dvasiškai prispausti, kenčia, mato smurtą šeimoje. Nėra lengva tai atpažinti viena akimi, bet vaikai atsiveria su jais bendraujant. Visa tai galima gydyti, padėti šeimoms.

Reikia ir paprasčiausios širdies tiems, kurie nukentėję. Apie kunigų luomą galiu pasakyti tiek, kad praėjo daug metų, bet dėl mano istorijos nėra paskambinęs joks vyskupas, nėra paklausęs, kaip sekasi, gal skauda, gal yra kokių įžvalgų. Mūsų visuomenėje trūksta paprasčiausios meilės.

Lietuvos vyskupų konferenciją (LVK) šią savaitę plenariniame posėdyje diskutuoti šiuo klausimu paskatino balandį nuskambėjęs atvejis, kai Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos kunigas Kęstutis Ralys papasakojo, jog būdamas 12 metų patyrė seksualinį išnaudojimą. Apie tai, kad su juo esą netinkamai elgėsi klierikas, K. Railys pranešė internete paviešintame filmuke.

Anot LVK pranešimo, posėdyje pabrėžta būtinybė reguliariai priminti visiems tarnaujantiems Bažnyčioje apie elgesio su nepilnamečiais gaires. LVK generalinis sekretorius Kęstutis Smilgevičius BNS sakė, kad susipažinti su šiomis gairėmis būtų pravartu ne tik Bažnyčioje dirbantiems žmonėms.

„Dažnai yra užmirštama ir sakoma, kad tokių gairių nėra, bet jos tikrai buvo sukurtos, apie jas buvo labai plačiai informuota. Bažnyčia laiko savo pareiga savo nariams nuolat priminti elgesio su nepilnamečiais taisykles, protingumą - ir ne tik dvasininkams, bet ir vienuoliams, vienuolėms, taip pat pasauliečiams“, - sakė jis.

Pasak jo, kartu svarstomos naujos priemonės, kurios galėtų padėti nukentėjusiesiems pranešti apie patirtą prievartą.

„Posėdyje buvo kalbama apie tai, kaip palengvinti kreipimosi tvarką. Jei atsirastų tokių žmonių, kurie nepilnametystėje patyrė seksualinę prievartą, kad jiems būtų dar lengviau ir suprantamiau, paprasčiau ir aiškiau kreiptis į bažnytines institucijas. Tos formos būtent buvo svarstomos. Kol jos iki galo nėra priimtos, nenorėčiau dabar komentuoti to, bet intencija yra tokia, ir yra nuolat tiriamos galimybės, kaip priartinti eventualų besikreipiantįjį prie tyrimo pradžios“, - sakė kunigas K. Smilgevičius.

Generalinis sekretorius taip pat pabrėžė, kad bažnyčia rūpinasi ne tik pranešimų apie pedofiliją tyrimu, bet ir prevencija.

„Vyskupų konferencija nuolat rūpinasi visais klausimais, susijusiais su sunkesniais nusikaltimais, taip pat ir nepilnamečių apsauga. Praeito mėnesio paviešinta istorija irgi turėjo tam tikros įtakos dar kartą prisiminti ir priminti kitiems apie svarbą dalykų, susijusių su nepilnamečių apsauga (...). Vienas dalykas yra reakcija, kitas dalykas - padaryti viską, kad tokių atvejų neatsitiktų šiandien. Visi žinomi atvejai yra iš labai seniai ir vis tik, turint omeny Vakarų šalyse nuskambėjusias istorijas, Lietuvos bažnyčia daro viską, kad būtų užtikrintas nepilnamečių saugumas šiandien“, - aiškino kunigas.

Jo teigimu, tyrimas, pradėtas po K. Ralio pareiškimo, dar nebaigtas.