– Lietuvos siekiamybė, kalbant apie ŽIV infekciją, yra 95 proc. susekamumo, gydymo ir išgydymo. Bet situacija nėra tokia, kokie yra planai. Kokia yra situacija?

– Iš tiesų mes turime tokius rodiklius ir siekiame šiuo nauju ŽIV ir lytiškai plintančių infekcijų planu šiuos jūsų paminėtus rodiklius pasiekti.

– Sergančiųjų yra Lietuvoje apie 4 tūkst. Pusė jų nesigydo. Ar visuomenės nuogąstavimai pagrįsti dėl galimybės užsikrėsti, platinti šitą infekciją?

– Manau, čia yra kelios priežastys, kodėl tas rodiklis toks žemas. Tikrai tiesa, kad didžiausia dalis užsikrėtusių žmonių yra socialiai pažeisti asmenys. Mes kalbam apie švirkščiamų narkotikų vartotojus, kurie turi ne tik sveikatos, bet ir socialines problemas. Vadinasi, pirmas žingsnis – sutvarkyti jų socialinius reikalus. Jie neturi įgūdžių rūpintis savo sveikata, tai yra problema. Jie yra tokie patys asmenys, kaip ir likusi visuomenė. Tiesiog yra darbuotojų ir įstaigų, kurios stengiasi padidinti jų sąmoningumą ir įrodyti, kodėl yra svarbu vartoti vaistus. O galbūt ateityje išgydysim ir jų priklausomybę nuo narkotikų ir liks prižiūrėti tik lėtinę ŽIV ligą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kitaip tariant, tie mitai ir baimės, kad tai labai plintanti infekcija, nepagydoma yra nepagrįsti?

– Tai yra mitai. Kitos priežastys, kodėl galbūt yra toks mažas besigydančių asmenų rodiklis yra tai, kad dar vis visuomenėje vyrauja mitai, jog ŽIV infekcija ligos pradžioje neturi jokių simptomų. Jeigu nėra simptomų, kodėl aš ją turiu gydyti? Ligos pradžioje – ne tai, kad keli mėnesiai, kalbam galbūt apie kelis metus – nėra jokių simptomų, kodėl aš turiu vartoti vaistus? Ir dar yra galbūt trečia priežastis, vyraujantys mitai ir stigma – jau pats žodis ŽIV ar AIDS visuomenėje sukelia tam tikrą baimę. Kad tai yra mirtina liga, kad greitai mirsiu, tai kam tada pradėti gydytis? Tai va su visomis šitomis priežastimis ŽIV LPI plane yra numatyta daug priemonių.

Ligos pradžioje – ne tai, kad keli mėnesiai, kalbam galbūt apie kelis metus – nėra jokių simptomų, kodėl aš turiu vartoti vaistus?

– Kokios jos? Kokie pirmi realūs žingsniai?

– Būtina šviesti visuomenę, informuoti apie ŽIV ligos gydymo svarbą, apie tai, kad gydymas yra ir jis skiriamas visiems.

– Kaip padaryti, kad jie eitų tikrintis sveikatos?

– Lietuvoje yra tam tikri vadinami žemo slenksčio kabinetai, kuriuose lankosi minėta tikslinė grupė. Ten esantys puikūs specialistai dirba, kalba su jais, stengiasi, sprendžia visas minėtas socialines problemas, net palydi iki gydytojo. Tuo labiau jie gauna kaip ir sveikatos draudimą, nes asmenys su ŽIV infekcija yra draudžiami. Tuo labiau, kad gydymas yra nemokamas. Galbūt jie bijo ir to, kad jiems reikės mokėti už gydymą. Visą tą informaciją suteikia tiek žemo slenksčio kabinetai, tiek galbūt besigydantys dėl savo priklausomybės.

– Na, guodžia tai, kad sergančiųjų ŽIV mažėja. Bet yra kiti duomenys, kad daugėja lytiškai plintančių ligų.

– Didėjantis chlamidiozės sergamumas kartu rodo ir gerą išaiškinimą. Vadinasi, mes surandame tuos pacientus, juos gydome. O gydymas yra prevencija. Antras dalykas, ką visada priminsime, kad nesaugių lytinių santykių metu būtina naudoti apsaugos priemones. Dar pridėčiau, jog reikia vengti atsitiktinių lytinių santykių, turėti nuolatinį lytinį partnerį ir tokiu būdu mes išvengsim lytiškai plintančių infekcijų.

Medikai šiuolaikinėje visuomenėje pastebi susiformavusį klaidingą požiūrį, kad vos tik susirgus reikia pulti gerti antibiotikus, kurie esą padeda nuo visų negalavimų.

Akcentuoja problemą

Lapričio 18 d., minint Europos supratimo apie antibiotikus dieną, specialistai ragina žmones atsakingiau elgtis su šiais vaistais, nevartoti jų vos pradėjus negaluoti ir suprasti nereikalingo jų vartojimo pasekmes.

Europos supratimo apie antibiotikus diena – tai Europos sveikatos iniciatyva, remiama ir Pasaulinės sveikatos organizacijos bei kitų suinteresuotų sveikatos specialistų bei mokslininkų grupių.

Europos supratimo apie antibiotikus dienos tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį renkantis gydymą, skatinti atsakingą antibiotikų vartojimą.

Klaipėdos visuomenės sveikatos biuro specialistė Viktorija Petrutytė informavo, kad viena iš šiuolaikinės visuomenės problemų yra antimikrobinis atsparumas, kurį sukelia ne laiku ir nesaikingai vartojami antibiotikai.

"Šiomis dienomis žmonės, gyvendami greitu tempu, susirgę nori kuo greičiau pasveikti. Dažnai išbandę liaudiškas gydymosi priemones, nereceptinius vaistus, daug žmonių net nesusimąstydami ir be gydytojo paskyrimo ar būtinybės pradeda vartoti antibiotikus", – teigė V.Petrutytė.

Virusų neveikia

Kaip teigė Higienos instituto Visuomenės sveikatos technologijų centro Inovacijų skyriaus specialistai, bakterijų atsparumą antimikrobiniams vaistams lemia daugelis priežasčių: virusinių infekcijų gydymas antibiotikais, netinkamas vaistų parinkimas, dozavimas, gydymo trukmė, savigyda.

"Būtina atsiminti, kad peršalimą ar gripą sukelia virusai, o ne bakterijos. Gydyti šių ligų antibiotikais nėra prasmės, – jie nepadės ir nesumažins ligos simptomų – karščiavimo, kosulio, slogos", – pabrėžia Higienos instituto Visuomenės sveikatos technologijų centro Inovacijų skyriaus vyriausiasis specialistas Kęstutis Rudaitis.

Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras teigia, kad kiekvienas žmogus – gydytojas, skiriantis antibiotikų, sveikatos politikas, planuojantis ir įgyvendinantis strategijas, gyventojas, vartojantis antibiotikus, – turi prisiimti atsakomybę dėl šių vaistų efektyvumo išsaugojimo.

Užsiima savigyda

Viena iš neteisingo antibiotikų vartojimo formų – neatsakingas požiūris. Lietuvoje šis reiškinys yra paplitęs. Daugelis mano, kad antibiotikų likučius galima suvartoti susirgus kitą kartą, tačiau antibiotikai yra vaistai, kurie turi būti skiriami konkrečiai infekcijai gydyti. Vartojant antibakterinius vaistus savo nuožiūra, galima pabloginti esamą sveikatos būklę.

V.Petrutytė įspėjo, jog negalima savavališkai, nepasitarus su gydytoju gydytis antibiotikais.

"Šiuos vaistus reikėtų vartoti tik pagal gydytojo receptą, o ne likučius arba antibiotikus, kurie buvo įsigyti be recepto. Negalima gydytojo prašyti antibiotikų, kai jų nereikia. Be to, patariama netaupyti įsigytų gydytojo paskirtų antibiotikų ir jų nevartoti vėliau, kai pasijaučiama blogai", – pridūrė Klaipėdos visuomenės sveikatos biuro specialistė.

Praranda efektyvumą

Anot jos, gydytojai, prieš pacientui skirdami antibiotikus, turėtų nustatyti, kas yra ligos sukėlėjas – bakterija, virusas, pirmuonys ar kiti mikroorganizmai. Taip pat skirti tik tuos vaistus, kurių reikia, o ne tuos, kurių prašo pacientai.

Antibiotikai praranda savo efektyvumą tokiu tempu, kad laikui bėgant galime likti beginkliai prieš bakterines infekcijas – plaučių uždegimą, tuberkuliozę ir kitas ligas. Grėsmę didina ir tai, kad antibakteriniai vaistai yra vartojami sergant virusinėmis infekcijomis – peršalimu ar gripu.

Ūminės viršutinių kvėpavimo takų infekcijos sudaro apie 50 proc. visų populiacijoje pasitaikančių ligų ir apie 75 proc. visų vaikų ligų. Apie 90 proc. visų peršalimo ligų sukelia kvėpavimo takus pažeidžiantys virusai, kurių antibiotikai neveikia.

Faktai

Antibiotikai – medžiagos, naikinančios mikrobus arba slopinančios jų augimą ir dauginimąsi.

Natūralūs antibiotikai – grybų, bakterijų, augalų ar gyvūnų sintetinami junginiai, kurie paprastai slopina kurią nors ląstelių baltymų sintezės stadiją.

Antibiotikai naudojami kaip vaistų infekcinėms ligoms gydyti veikliosios medžiagos. Sintetiniai antibiotikai – natūralių antibiotikų sintetiniai analogai.

Istorija

Prieš atrandant antibiotikus, žmonės nuo infekcinių ligų gydėsi nuodais, pavyzdžiui, arseno ir gyvsidabrio preparatais. Ankstyvuosiuose eksperimentuose stebėtos kai kurių bakterijų gaminamų produktų antibakterinės savybės.

Pirmasis atrastas efektyvus antibiotikas – prancūzo medicinos studento Ernesto Diušeno 1896 m. atrastas penicilinas. Išradėjui po kelerių metų mirus, jo atradimas buvo ilgam pamirštas.
1928 m. Aleksandras Flemingas pastebėjo Penicillium mikromicetų gaminamos medžiagos antibakterinį poveikį ir suprato šio poveikio svarbą medicinai. Antibakterinę medžiagą jis pavadino penicilinu ir 1929 m. publikavo jos aprašymą.

1932–1935 m. buvo atrasta artima antibiotikams klasė sintetinių preparatų – sulfanilamidiniai bakteriostatikai. Vėliau iš įvairių bakterijų ir pelėsių buvo išskirta ir kitų bakterijas naikinančių medžiagų, pavyzdžiui, 1943 m. – streptomicinas, 1945 m. – tetraciklinas. 1960 m. medicinoje pradėtas naudoti pirmas gamtinių analogų neturintis sintetinis antibiotikas – metronidazolis.

Neteisingas antibiotikų vartojimas:

Skatina atsparių bakterijų vystymąsi.
Naikina gerąsias organizmo bakterijas.
Sukelia pašalinių reiškinių.

Kada galima vartoti antibiotikus?

Antibiotikus reikia vartoti tik kai jie yra būtini ir tik gydytojui paskyrus.
Būtina laikytis gydytojo nurodymų.
Jokiu atveju nenaudokite antibiotikų savo nuožiūra, tik gydytojas gali nustatyti diagnozę ir nuspręsti, ar tikrai reikia vartoti antibiotikus.
Antibiotikai gydo tik bakterijų sukeltas infekcijas.
Sergant virusinėmis ligomis, tokiomis kaip peršalimas ar gripas, vartojami antibiotikai nepadės jums pasveikti, o tik pablogins jūsų sveikatą.

Antibiotikų negalima vartoti

Sergant ūmiomis kvėpavimo takų infekcijomis ir gripu (gali pasireikšti priešingas poveikis).
Esant šaltkrėčiui (antibiotikai nemažina temperatūros ir nepalengvina skausmų).
Sutrikus žarnyno veiklai.
Moteriai, kuri yra nėščia arba planuoja nėštumą.

Antibiotikų rūšys

Siauro spektro – sunaikina tik konkrečias bakterijas, kurios sukėlė ligą. Gydytojas šiuos antibiotikus turėtų skirti paciantams tik atlikęs specialius tyrimus, iš kurių sužinomas tikslus ligos sukėlėjas.
Plataus spektro – veikia prieš daugelį skirtingų bakterijų (kartu ir žmogaus gerąsias bakterijas). Gydytojas šiuos antibiotikus skiria, kai nežino tikslaus ligos sukėlėjo, arba, kai liga yra sukelta kelių skirtingų bakterijų.