Kaip išvengti sėslaus gyvenimo

Žmogus sutvertas judėti, tai jo prigimtyje, o nieko neveikti išmokstame, nors puikiai žinome, kad fizinis aktyvumas ne tik padeda kontroliuoti svorį, bet ir gerina miego kokybę, emocinę būklę, didina energingumą, stiprina imuninę sistemą, mažina riziką susirgti tam tikromis ligomis, o jų nepavykus išvengti – greitina sveikimo procesą. Vasara neretai išjudina net didžiausius lėtapėdžius, o štai ruduo, pasitinkantis pilku dangumi ir lietumi, skelbia neoficialų tinginystės sezoną.

Anksčiau rekomendavusi per dieną nueiti 10 tūkst. žingsnių, dabar Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) pataria per savaitę 150–300 minučių užsiimti vidutinio intensyvumo aerobine fizine veikla arba bent 75 minučių didelio intensyvumo aerobine veikla – šių veiklų derinimas, anot kineziterapeutės R. Jakubauskienės, tobulas, tačiau dėl gyvenimo tempo arba pasirinkto būdo ne kiekvienam tai pavyksta įgyvendinti. – Ką daryti? Reikia ieškoti sprendimų, kaip išvengti sėslaus gyvenimo. Įsidėmėkite, kad ėjimas iš kambario į virtuvę pasiimti puodelio nėra aktyvi veikla. Mums reikia visos amplitudės judesių, nes sąnariai, sausgyslės, raiščiai ir raumenys sutverti judėti. Jei keliame ranką, turime kelti iki galo. Jei lenkiame koją, – sulenkti visiškai. Tai skatina natūralią kolageno gamybą.“

Motyvacija: „Norint daugiau judėti, reikia rasti tinkančią ir patinkančią judėjimo rūšį“, – pataria kineziterapeutė R. Jakubauskienė.  (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Svarbiausia, teigia R. Jakubauskienė, suprasti, kad, norint pajusti judėjimo teikiamą naudą, nebūtina tam skirti didelę dalį savo laiko ar daug piniginių lėšų. Jei nėra galimybės eiti į sporto klubą, didinkite fizinį aktyvumą paprastais būdais – rinkitės laiptus, o ne liftą, važiuodami namo išlipkite stotele anksčiau, nei reikia, išnešę šiukšles apeikite ratą aplink rajoną, o automobilį statykite tolėliau nuo darbo ar prekybos centro.

Sėdimo darbo pavojai

Birštono sanatorijoje „Versmė“ R. Jakubauskienė dirba su pacientais, kuriems reikalingas reabilitacinis gydymas. Žmonėms po traumų, operacijų ir kitų negalavimų ji kartu su kitais specialistais padeda greičiau sugrįžti į visavertį ir aktyvų gyvenimą.

„Turiu pastebėti, kad kur kas dažniau į mus kreipiasi ne fizinį, o sėdimą darbą dirbantys žmonės, todėl galiu drąsiai teigti, kad sėdimas darbas yra šių dienų rykštė, o sėdėjimas – viena blogiausių ir nenatūraliausių mūsų kūno padėčių“, – kineziterapijos specialistės teigimu, taisyklinga sėdėsena ir reguliarus pozos keitimas padėtų išvengti didesnių sveikatos sutrikimų dirbant sėdimą darbą, tačiau dėl susiformavusių įpročių retas kuris sugebame ilgą laiką išsėdėti taisyklinga poza.

Kai sėdime netaisyklingai, vieni raumenys pernelyg stipriai įtempiami, o kiti – per daug atpalaiduojami. Dėl to atsiranda raumenų disbalansas. Jis neigiamai veikia natūralią mūsų laikyseną ir ilgainiui sukelia įvairių sveikatos negalavimų, skausmų. Jei yra galimybė, rekomenduojama rinktis aktyvaus sėdėjimo koncepcijos darbo erdves, kuriose galima dirbti tiek sėdint, tiek stovint. Jei tokios galimybės nėra, patiriamą žalą galima sumažinti pratimais, skirtiems raumenims, kurie dažniausiai būna neaktyvūs, įtempti, nuvarginti ilgalaikės statinės padėties, aktyvinti ir išjudinti.

„Darbo vietoje būtinas bent minimalus judrumas. Tam tinka nesudėtingi kaklo, pečių sukimo pratimai, rankų tiesimas visa amplitude. Svarbu reguliariai daryti pertraukėles, pasivaikščioti. Kelių minučių mankštą darbo vietoje būtų gerai atlikti bent kas dvi valandas, o idealiausiu atveju – kas valandą“, – savo pačių labui to, anot R. Jakubauskienės, nevertėtų pamiršti.

Judėjimas padeda sveikti

Dažniausiai žmonės skundžiasi kaklo, pečių linijos, nugaros skausmais, tirpstančiomis galūnėmis. Ilgai sėdint nugaros raumenys įsitempia ir pavargsta, praranda tonusą, raiščiai – persitempia. Taip formuojasi netaisyklinga laikysena, gali iškrypti stuburas. Be to, pamažu atsiranda ir stuburo sąnarių pakitimų, diskų išvaržų.

„Jei žvelgsime dar giliau, pamatysime, kad grėsmių yra dar daugiau“, – ilgos valandos, praleidžiamos vienoje padėtyje, sanatorijos kineziterapeutės teigimu, turi neigiamą įtaką ir vidaus organams.

Sėdint spaudžiami plaučiai, skrandis ir kitos gyvybiškai svarbios kūno dalys, keičiasi natūrali jų padėtis, sutrinka kraujotaka. Be to, dėl sėdėjimo sulėtėjusi kraujotaka didina trombų susiformavimo kraujagyslėse, kojų venų ligų riziką. Didėja tikimybė susirgti gaubtinės žarnos, gimdos, kiaušidžių ir krūties vėžiu, vystosi hemorojus, vyrams gali kilti nevaisingumo problemų.

„Atvykusiam pacientui, sudaroma individuali programa. Jos metu su žmogumi dirba vienas ir tas pats specialistas, kuris stebi progresą. Matyti jį – neapsakomas džiaugsmas. Tarkim, pirmo susitikimo metu pacientas koją iškelia penkis kartus, o po poros dienų – jau dešimt kartų. Pirmojo susitikimo metu dviratį mina 3 minutes, o įpusėjus savaitei – 5 ar 10 minučių“, – anot R. Jakubauskienės, atsigavimo spartai labai daug įtakos turi žmogaus gyvenimo būdas iki traumos, operacijos.

Jei žmogus buvo fiziškai aktyvus, dėl raumenų jėgos ištvermės ankstesnę savo būseną pasieks greičiau, o jei neaktyvus, – procesai gali užtrukti.

„Taigi, viskas – mūsų pačių rankose“, – specialistė pabrėžia, kad judėjimas svarbus ne tik fizinei, bet ir emocinei sveikatai. Laimingas žmogus jaučia motyvaciją, smegenys mobilizuoja visą kūną, imunitetas būna stipresnis, geriau gyja žaizdos.

Nauda: „Sveikimas – tai judesys. Liga – inercija. Jei priversite kūną judėti, jūs pasikeisite“, – teigia kineziterapeutės, padedančios „Versmės“ pacientams atgauti sveikatą. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Viskas – mūsų rankose

Norint pradėti judėti, reikia rasti labiausiai tinkančią ir patinkančią judėjimo rūšį. Nepasiduokite bandos instinktui. Jei bėga kaimynas, nereiškia, kad bėgimo bateliai skirti ir jums. Galbūt save atrasite lankydami jogos treniruotes, galbūt – šokius, o gal – baseiną.

Nuosekliai kartojant tą patį veiksmą, ilgainiui jam atlikti reikės skirti vis mažiau dėmesio ir pastangų – tai taps įpročiu ir gyvenimo būdu. Nesvarbu, kokią mankštą darysite, norint pasiekti gerų rezultatų, t. y. akivaizdžių sveikatos pokyčių, reikėtų treniruotis tris keturis kartus per savaitę. Pratimų trukmė turėtų būti ne trumpesnė nei 45 minutės ir ne ilgesnė nei 1,5 valandos. Lavinant širdies ir kraujagyslių sistemą reikalingas vidutinio intensyvumo ilgai trunkantis krūvis. Fizinis aktyvumas galimas bent keliose žmogaus gyvenimo srityse.

Vienas universaliausių būdų – ėjimas. Taisyklingai einant aktyviai dirba daugelis raumenų grupių, aktyviau dirba centrinė nervų sistema, lavinama judesių koordinacija. Pasivaikščiojimas spartesniu žingsniu, trunkantis nuo pusvalandžio iki kelių valandų, teigiamai veikia medžiagų apykaitą, tirpdo pyktį, mažina stresą, gerina nuotaiką. Ramus pasivaikščiojimas labiau rekomenduotinas brandaus ir vyresnio amžiaus žmonėms. Jiems nereikėtų greitai vaikščioti ar bėgioti ristele. Puikus pasirinkimas senjorams – šiaurietiškos ėjimo lazdos. Svarbiausia – jas naudoti taisyklingai.

„Šiaurietiško ėjimo ir įprasto greito ėjimo judesiai yra vienodi: priešinga ranka ir koja ritmiškai juda pirmyn ir atgal, bet judesiai su lazdomis yra žymiai intensyvesni. Todėl šiaurietiškas ėjimas yra efektyvus ir lengvas būdas mankštintis bet kokio amžiaus ir fizinio pasirengimo žmonėms. Vaikščiojimo su lazdomis technikos lengvai išmokstama, o taisyklingai atliekant judesius mankštinama net 90 proc. viso kūno raumenų“, – R. Jakubauskienė vardija pasirinkto judėjimo būdo privalumus.

Šiaurietiškas ėjimas gali būti net 47 proc. veiksmingesnis nei greitas ėjimas ar bėgimas, priklausomai nuo jo intensyvumo, nes einant su lazdomis dirba ne tik apatiniai, bet ir viršutiniai kūno raumenys, kurie įprastai einant nestimuliuojami. Apatinei kūno daliai tenka tradicinio ėjimo ar greito ėjimo nauda, o lazdos įdarbina viršutinę kūno dalį. Šiaurietiškas ėjimas gerina širdies ir kvėpavimo darbą. Reguliarus vaikščiojimas su lazdomis gali padėti sustiprinti stuburo raumenis, pagerinti pusiausvyrą ir sumažinti kaklo skausmus. Tai kūno treniruotė, kurią galime praktikuoti ištisus metus įvairiose vietose mieste ar gamtoje. Birštonas itin patrauklus šiaurietiškų lazdų entuziastams.

Bėgimas – ne visiems

Jeigu esate sveiki, rinkitės bėgimą ristele, jei turite galimybę, – ne kietu asfaltu ar grindiniu, o miško ar parko takeliu. Tai mažiau apkraus ir vargins sąnarius, sausgysles ir raumenis. Prieš pradėdami bėgioti truputį apšilkite, padarykite keletą pratimų rankoms ir kojoms.

„Renkantis bet kokį sportą svarbu vadovautis pagrindiniais principais. Pirmiausia reikia atlikti apšilimą, tada – fizinė veikla, po jos – atsipalaidavimas. Lygiai taip pat dirbame ir su savo pacientais“, – „Versmės“ kineziterapeutė R. Jakubauskienė darsyk pabrėžia, kad bėgimas tinka ne visiems.

Jis nerekomenduojamas žmonėms, turintiems didelį antsvorį, sergantiems pažengusia sąnarių artroze, esant komplikuotam nėštumui, sergant visomis ūminėmis infekcinėmis ligomis, paūmėjus lėtinėms ligoms. Žmonėms, sergantiems įvairiomis gretutinėmis ligomis, pavyzdžiui, turintiems aukštą kraujospūdį, prieš pradedant bėgioti rekomenduojama pasikonsultuoti su gydytoju.

„Neseniai turėjau pacientę po inkstų operacijos. Ji manęs klausė, kada galės bėgioti. Klausiau jos, ar tikrai jai to reikia“, – specialistės teigimu, bėgimą galima pakeisti ėjimu. Galima ir dviračiu važiuoti, tiesa, kai kuriais atvejais geriau – stacionariu, kad būtų galima išvengti kritimo. Dviratį minti patogu, nes kiekvienas gali pasirinkti pageidaujamą intensyvumą – nuo paprasčiausio iki labai intensyvaus. Važinėti dviračiu ypač tinka žmonėms, turintiems antsvorio, sergantiems sąnarių ir stuburo ligomis, nes neapkraunami sąnariai.

„Sveikimas – tai judesys. Liga – inercija. Jei priversite kūną judėti, jūs pasikeisite“, – baigdama pokalbį R. Jakubauskienė darsyk primena, kad gydytojai žmogui suteikia sveikatą, nes gydo ligas, tačiau užsitikrinti sveikatą reikia patiems, treniruojantis. Tai daryti reikia protingai, palaipsniui ir atkakliai, vengiant žalos ir pavojų.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Išmintinga pradžia

Sanatorijoje „Versmė“ siūlomos dienos programos gali būti efektyvi pradžia keisti savo požiūrį į sveikatą, paskatinti kūną pokyčiams ir judėjimui, o protą pripildyti teigiamų emocijų.

Jeigu nusprendėte, kad laikas ir jums judėti ir sportuoti, verta pradėti nuo kineziterapijos salėje arba vandenyje, „Redcord“ terapinės sistemos, o norint atpalaiduoti kūną ir sielą – pasimėgauti masažo teikiama nauda.

Masažas – su tam tikru spaudimu ir masažo judesiais – dažnai atliekamas siekiant sumažinti įtampą, stresą, pagerinti kraujotaką, mažinti raumenų skausmą, gerinti sąnarių lankstumą ir padėti atsipalaiduoti.

Individuali kineziterapija su „Redcord“ įranga – speciali virvių ir diržų sistema, kurios metu kūnas arba jo dalis pakabinama ant virvių,  sukuriant nestabilumo būseną. Procedūra ypač veiksminga norint sustiprinti raumenis, padidinti sąnarių judesių amplitudę.

Daugiau informacijos:

www.versme.com

arba tel. +370 685 12630.

Masažo asė

Tikėtina, kad patekę į kaunietės Kamilės Pilipavičiūtės rankas masažo seanso pabaigos sulauksite miego būsenos. Tai, anot 35-erių moters, didžiausias komplimentas ir jos meistrystės įvertinimas.

Kaune gimusi, augusi, čia mokslus baigusi ir kineziterapeutės specialybę įgijusi moteris kiekvieno seanso metu derina naudą su malonumu, todėl net jos atliekamas gydomasis masažas, kuris dažnam mūsų asocijuojasi su skausmu, gali nesukelti jokių nemalonių pojūčių.

„Jei skauda, vadinasi, yra problema, – K.Pilipavičiūtė džiaugėsi, kad pamažu keičiasi žmonių požiūris ir vis dažniau jie renkasi ne tabletę nuo skausmo, o masažą. – Su vaistais paprasčiau ir greičiau, tačiau visi mes žinome, kad jie malšina skausmą, bet nesprendžia problemos.“

Didžiausia nauda organizmui, kai masažo terapija atliekama periodiškai – kartą ar du per mėnesį. Masažas ramina nervų sistemą, gerina kraujo ir limfos apytaką, mažina raumenų įtampą. Kai yra problema, anot Kamilės, reikia kliautis specialisto rekomendacijomis ir masažo kabineto duris varstyti kiek dažniau.

Netikėtas sprendimas

Baigusi studijas, kineziterapeutė savo žinių bagažą nuolat pildė įvairiais kursais, mokymais. Kol galiausiai vieną dieną susikrovė lagaminus ir išvyko į Australiją. Toks sprendimas buvo netikėtas ir jai pačiai.

„Visada sakiau, kad Lietuvoje man gerai, kad čia nieko netrūksta, kol vieną dieną draugė pasiūlė kartu skristi į Australiją. Pagalvojau, kad neturiu ko prarasti“, – internete radusi kvietimą mokytis grožio mokykloje Brisbene, tuo metu 29-erių moteris ilgai nesvarstė. Susisiekusi su mokymo įstaiga suderino mokslo planą, o tada gavo vizą. Nuvykusi į Brisbeno grožio mokyklą lietuvė akimirksniu sužavėjo kolektyvą, todėl jau netrukus sulaukė direktorės kvietimo užsukti į jos kabinetą.

„Pamenu, žiūri ji į mane ir klausia: ką tu čia darai? Jau dabar tavo kvalifikacija yra gerokai aukštesnė už visų studenčių ir kai kurių dėstytojų!“ – K.Pilipavičiūtė neslėpė, kad sulaukti tokio įvertinimo buvo labai malonu.

Pasirinkusi grožio terapijos studijas kaunietė jas gliaudė tarsi riešutus, todėl pirmąjį diplomą atsiėmė ne po aštuoniolikos, kaip visos kitos studentės, o po vienuolikos mėnesių.

Pamenu, žiūri ji į mane ir klausia: ką tu čia darai?

Ėmė mokyti kitas

Netrukus lietuvė sulaukė kvietimo savo žinias gilinti grožio verslo ir vadybos srityjeir dėstyti toje pačioje mokykloje masažo pagrindus.

„Paskaitų nebuvo daug – trys dienos per savaitę, todėl turėjau laisvo laiko. Galvoju, pasisiūlysiu padėti, bet tikrai nemaniau, kad mane pakvies dėstytojauti. Nors panašios patirties neturėjau, nesutrikau ir sutikau“, – K.Filipavičiūtė pasakojo mokiusi būsimas masažuotojas, vėliau – grožio terapijos specialistes. – Viskas ėjosi puikiai, su merginomis sutariau. Žinoma, buvo tokių, kurios nelabai norėjo mokytis, nes į Australiją atvyko visai ne to. Teko joms įrodinėti, kad studijos, kurias pasirinko, įdomios ir kad viso to joms prireiks. Kiek kebliau buvo teorija, nes mokykloje mokėsi labai daug merginų iš Azijos. Ne visos jos gerai kalbėjo angliškai. Gerai bent tiek, kad grožio terapijos teorija buvo šiek tiek lengvesnė. Čia juk ne kineziterapija.“

Praktika, anot Kamilės, buvo kur kas paprastesnė, nes prie masažo stalų ji jautėsi tarsi žuvis vandenyje. Pati mokykla taip pat sudarė palankias sąlygas teorines žinias paversti realia patirtimi. Išbandyti studenčių masažo už savikainą plūdo žmonės iš gatvės, todėl kursantės turėjo galimybę prisiliesti ir prie švelnios dvidešimtmetės odos, ir prie gyvenimo mačiusios senjoros raukšlių.

Pažintis su šalimi

Per ketverius metus Kamilė įgijo keturis diplomus, liudijančius jos kaip masažistės, grožio specialistės ir vadybininkės žinias.

Startas: po kelis mėnesius trukusių atostogų pas mamą K. Pilipavičiūtė pasiruošusi grįžti į darbus. / K. Pilipavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

„Žinoma, be diplomų įgijau ir dar daugiau patirties. Mokiausi, dirbau mokykloje ir SPA, į kurį patekau jau po pirmojo pokalbio“, – moteris pasakojo, kad suderinti mokslus ir du darbus jai sekėsi gerai, todėl trečiaisiais gyvenimo metais Australijoje atsirado laiko ir savo malonumams. Tarkim, laipioti į kalnus. Kamilė dabar jau su šypsena prisiminė vieną išvyką, po kurios patyrė kojos lūžį, todėl mokykloje paskaitų metu galėjo vesti tik teorinę dalį.

„Su ramentais prie masažo stalo juk nepastovėsi“, – nusijuokė moteris.

Neretai dienomis Kamilę būdavo galima sutikti paplūdimyje. Jį mėgsta ir tie, kuriems patinka ramus poilsis, saulės, kuri čia plieskia kone ištisus metus, vonios, maudynės krištolo skaidrumo vandenyje, ir tie, kuriuos žavi didelės bangos ar įvairiaspalvis povandeninis pasaulis. Vakarais Kamilė susitikdavo su bičiuliais, lankydavo restoranus, kavines.

„Australija – ne Europa, čia nėra senamiesčių. Visi pastatai ganėtinai jauni. Galima sakyti, kad visus šešerius metus gyvenau ant asfalto, nes taip buvo patogiau dėl mokslų ir darbo. Tokia lokacija padėjo išvengti laiko gaišaties spūstyse. Tarkim, kelionė lengvuoju automobiliu iki darbo galėdavo trukti iki 45 minučių, o viešuoju transportu – apie 15–20 minučių“, – gyvenimo Australijoje ypatumais dalijosi K.Pilipavičiūtė.

Karantino korekcijos

2020-aisiais dėl pandemijos Australija atsitvėrė nuo užsienio turistų. Patekti į šalį buvo leidžiama tik Australijos piliečiams ir nuolatiniams gyventojams.

„Mus visus smarkiai prižiūrėjo. Tarkim, bėgiodamas parke žmogus galėjo nedėvėti kaukės, o eidamas privalėjo būti su ja. Nuo namų nebuvo galima nutolti daugiau nei 5 km atstumu. Be skiepų paso maisto buvo galima nusipirkti tik išsinešti. Žinau žmonių, kurie dėl tos pačios priežasties išėjo iš darbo. Visur buvo panašiai“, – K.Pilipavičiūtė tą etapą norėjo kuo greičiau pamiršti.

Be abejonės, karantino ribojimai pakoregavo ir studentų srautus, ir darbo apimtis. Po trumpos pertraukos į darbo vietas pirmiausia buvo pakviesti vietiniai, o tik paskui – šalyje dirbantys atvykėliai.

„Australijoje mokosi daug užsieniečių. Jų buvo ir mūsų mokykloje. Ne paslaptis, kad atvykėliai už studijas mokėjo apie 30–40 proc. daugiau. Kai studentų srautai sumažėjo, nebeliko prasmės dirbti. Jei neklystu, šiemet mokykla užsidarė. Pasiliko tik kirpyklą“, – K.Pilipavičiūtė džiaugėsi, kad spėjo įgyti patirties, kuria norėtų dalytis Lietuvoje.

Turi planų Kaune

Sprendimą grįžti namo moteris priėmė, kai jos studijų vizos galiojimas ėjo į pabaigą. Supratusi, kad pateikusi prašymą išduoti naują vizą išvykti iš šalies negalės mažiausiai kelis mėnesius, Kamilė įsigijo bilietą į Lietuvą.

Užimtumas: pirmuosius dvejus metus laisvo laiko Kamilė turėjo mažai – jo atsirado tik vėliau. / K. Pilipavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

„Būdama Australijoje pirmą kartą namo grįžau po dvejų metų. Dar po metų mane aplankė mama. Tada kovidas. Spėju, kad per ilgai užsibuvau Australijoje ir per mažai lankiausi namuose“, – grįžusi į Lietuvą K.Pilipavičiūtė suprato, kad labiausiai pasiilgo savo artimųjų, europietiškos kultūros ir metų laikų kaitos.

Pailsėjusi kelis mėnesius Kamilė pasiilgo ir darbo, į kurį yra pasirengusi grįžti su dvigubai daugiau jėgų ir žinių.

„Pastebėjau, kad dirbant vieną darbą man stinga įvairovės, todėl svarstau, ar šalia procedūrų, kurias norėčiau atlikti, nevertėtų imtis dar ir vadovavimo“, – įvertinusi sparčiai augantį grožio specialistų skaičių ir konkurenciją, K.Pilipavičiūtė vylėsi, kad jai pavyks įsitvirtinti Kaune ir rasti savo klientą.

Skausmas, diskomfortas, paraudimas, patinimas – problemos, kurios dažniausiai kankina sąnarių srityje. Anot kineziterapeutės Mildos Šiupšinskienės, toje zonoje yra ne tik patys sąnariai, bet ir rečiau pačių pacientų įvardijami tepaliniai maišeliai, raiščiai, sausgyslės ir jų prisitvirtinimo prie kaulų vietos – visi jie gali siųsti skausmo signalą. Tiesa, gali pasitaikyti atvejų, kai skausmas apskritai gali būti nesusijęs su skaudama vieta ir sukeltas, pavyzdžiui, stuburo nervinių šaknelių dirginimo.

Vis dėlto gerai sąnarių būklei dažnai patys padarome meškos būklę juos tausodami ir ribodami judėjimą.

„Jeigu esame neaktyvūs, sėslūs, atrodo, kad „taupome“ sąnarius, tačiau priešingai –  juose medžiagų apykaita tampa ne tokia gera, o raumenys – ne tokie išlavinti, kad padėtų sąnariams judant“, – paaiškino gydytoja.

Žemo fizinio aktyvumo žmonių raiščiai, raumenys, sausgyslės, fascijos yra ne taip gerai pasiruošusios judėti ir nemalonūs simptomai gali pasireikšti, kai padaugėja fizinės veiklos pavyzdžiui, vasarą, per atostogas.

Pasak gydytojos, aktyvūs žmonės, kurie palaiko vidutinį ar aukštą fizinį aktyvumą, paprastai turi atsparesnį judamąjį aparatą, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad jie savo sąnarius apkrauna optimaliai ir visos sąnario struktūros nesidėvi.

„Esant labai dideliam fiziniam krūviui kartais nukenčia raiščiai, sausgyslės. Svarbu abiem atvejais rasti judamojo aparato disbalanso priežastis ir imtis veiksmų joms koreguoti, kad patirtos traumos nenuvestų prie tolesnių pakitimų pačiuose sąnariuose“, – sakė M. Šiupšinskienė.

Visapusiškas dėmesys

Gerai sąnarių būklei svarbu ne tik reguliarus fizinis aktyvumas, bet ir dėmesys „iš vidaus“. Reikėtų pasirūpinti, kad organizmui netrūktų būtinų medžiagų. Jų sąrašo pirmoje vietoje – vanduo. Pasak gydytojos, dehidratacija neigiamai veikia visą organizmą, taigi ir sąnarius, raumenis bei kitus jungiamuosius audinius.

Taip pat reikėtų nepamiršti pasirūpinti, kad organizmui netrūktų ir kitų naudingų medžiagų.

„Svarbu, kad mitybos racione netrūktų vitaminų ir mineralų, maisto racionas būtų kuo natūralesnis, jame netrūktų omega-3 ir omega-6 riebiųjų rūgščių pusiausvyros, vitamino D3, kurio šaltiniu gali būti ir UVB spinduliai arba maistas tamsiuoju metų laiku“, – patarė kineziterapeutė. Galima rinktis ir specialiai fiziškai aktyviems žmonėms pritaikytus maisto papildų kompleksus.

Anot specialistės, pasirūpinti sąnarių sveikata – tai pasirūpinti gera bendra kūno sveikata: kasdien būti fiziškai aktyviems, gerti pakankamai skysčių, gauti vitaminų ir mineralinių medžiagų, kiek įmanoma ilgai neužstrigti statinėse padėtyse, pasirūpinti savo emocine gerove.

„Mūsų sąnariai sukurti judėti, nebūtinai tai turi būti kažkas specialaus – labai svarbu judant patirti džiaugsmą ir mėgautis judesių įvairove. O paprasta mankšta su keliais tempimo ir mobilumo pratimais bei keliais pratimais pilvo presui, sėdmenims pabudins raumenis ryte ar ilgiau pasėdėjus darbe, parengs didesniam fiziniam krūviui“, – patarė gydytoja M. Šiupšinskienė.

Vis dėlto svarbu nepamiršti fizinį krūvį didinti palengva didesniam krūviui turi pasiruošti ne tik raumenys, bet ir sausgyslės, raiščiai, fascijos – šių struktūrų pokyčiams reikia daugiau laiko.

Mes visi turime savyje daug lobių ir skirtingų talentų. Tereikia peržengti savo ribotumą. Tuo įsitikinusi netrukus savo pirmąją piešinių parodą pristatysianti 38 metų kineziterapeutė Lina Benokraitytė.

Tarsi meditacija

Ant drobės, kartono žymikliais ir akrilu piešianti Lina savo darbų nemistifikuoja. Ji nėra fanatiška Rytų gerbėja. "Nei Rytų, nei Vakarų, nors Rytuose juntamos gilesnės dvasingumo ištakos", – pastebėjo Lina.

Kai devynmetis jos sūnus Julius paklausė, kaip mama išmoko piešti, ji šyptelėjo: "Tai buvo atvirkštinis procesas. Pamiršau, ką mokėjau, ir manyje gimė piešiniai."
Pirmasis prieš metus pradėjusios piešti Linos kūrinys – "Pirmoji mandala".

"Piešimas – vidinė transformacija, mano kelio pasekmė. Persikėlusi gyventi į namą pradėjau matyti gražius vaizdus, – pradžią prisiminė kineziterapeutė, dažniausiai piešianti auksinėmis spalvomis. – Vėliau atsirado ir raudona spalva. Kodėl tokia? Nežinau, man gražu. Nors mėgstu visas gamtos, natūralias spalvas. Nepatinka tik sintetinės spalvos."
"Pirmoji mandala", "Mandala", "Pilnatvė", "Kosminiai kiaušiniai", "Jaukumas", "Skrisiu", "Lotosas", "Gyvybė", "Tarp dangaus ir žemės": daugumos piešinių pavadinimai asocijuojasi su Rytais ir jų filosofija.

"Iš pradžių nupiešdavau, po to – išjausdavau pavadinimą", – nuo 24x30 cm iki 80x110 cm dydžio savo darbus Lina dažniausiai piešia žymikliais.

Kūnas ir siela susiję

Ar jos darbams turėjo įtakos kineziterapija? Ar piešinius galima sieti su profesija?

"Vargu, – neslapukavo L.Benokraitytė. – Tai individualus mano kelias. Kūrybos pradžia buvo žmonių kūnai. Ateina negalios susuktas, skausmais besiguodžiantis žmogus, jam sunku vaikščioti, o kai padedi, padarai jį sveikesnį, tobulesnį. Po to išmokau įvairių kūno technikų – masažų, reiki."

Dirbdama su žmogaus kūnu Lina neabejoja, kad kūnas ir siela yra vienis: "Tai, kas atsitinka žmogaus kūnui, yra jo gyvenimo pasekmė. Žmogui reikia atsigręžti ir įvertinti, kaip jis gyveno, kuo tikėjo, kokie buvo jo veiksmai, emocijos ir mintys."

Kiekvienas žmogus individualus, todėl L.Benokraitytė visais atvejais tiesiogiai nesieja širdies ligų su meile, skaudamos nugaros – su slegiančia banko paskola ar kitokia našta.

"Bet kad tai susiję – faktas, – tikino kineziterapeutė. – Beje, ne vienas žmogus prisipažino, kad mano piešiniai juos ramina, veikia tarsi terapija."

Tarp dangaus ir žemės

Dažniausiai Lina piešia po aktyvios dienos, po darbų: nuo 23 iki 2–3 val. nakties.

"Visi turime savyje daug lobių ir skirtingų talentų. Tereikia savęs neriboti, paleisti mintis, įsitikinimus. Jei esu kineziterapeutė, nebūtinai reiškia, kad ja ir mirsiu", – šyptelėjo nuo 21 metų kineziterapeute dirbanti Lina, kurios namuose kol kas likęs tik vienas, idealiai interjerui tikęs jos kūrinys "Kosminiai kiaušiniai". Kiti Linos piešiniai eksponuojami.

Vienas piešinys pavadintas "Tarp dangaus ir žemės". Kur L.Benokraitytė dabar jaučiasi esanti – danguje, žemėje ar pusiaukelėje?

"Mes visi pradedam kelią kaip materija – žemėje, o baigiame – danguje, sąmonėje, sieloje, – tinkamo žodžio ieškojo Lina. – Aš jaučiuosi tarp dangaus ir žemės. Kaip ir mes visi dangų sujungiame su žeme."