– Kaip aktorės gyvenime atsirado medicina, sveikatinimas? Ar jaučiatės ne tą specialybę kažkada pasirinkusi?

– Kažkada norėjau būti ir aktorė, ir daktarė, bet pasirinkau aktorystę. 35-erius metus buvau ir tebesu aktorė, myliu teatrą, labai laukiu filmavimų, filmų garsinimų – tai yra labai mano. Tačiau atėjo toks laikas, kai pajutau, kad vien tik to man mažai – manęs yra daugiau. Kažkaip neužsipildžiau, tada pradėjo nepatikti kažkokia tuštuma, pauzės. Ėmė atrodyti, kad galėčiau padaryti kažką daugiau: ar suvaidinti, ar nuveikti. Tada ir prisiminiau savo kitus norus, svajones, gal net talentą.

Aišku, buvo ir asmeninių gyvenimo lūžių, įvykių, nuotykių, kurie paskatino kelti klausimus: kaip, kodėl, kur link, ką man su visu tuo daryti, kaip būti? Dar ir pati turėjau labai konkrečių sveikatos problemų, kurias sprendžiant reikėjo fizinės pagalbos. Tad, beieškodama atsakymų į kylančius klausimus, atsidūriau kinų medicinos „Neijing“ mokykloje. Gydytoja Grecia Vargas, kuri mane tuo metu gydė, pasakė pranašiškus žodžius: „Matau, kad tu gydysi žmones.“ Tada tik nusijuokiau, bet, kai man pasiūlė mokytis, nuėjau į kursus ir baigiau trejų metų kinų medicinos mokslus.

Tada pajutau, kaip man tai svarbu ir reikalinga. Išlindo džinas iš butelio ir pasakė: „Monika, nesi tu tik kažkokia „etiketė“ – aktorė, mama ar moteris. Tu esi žmogus, kuris turi dar daug kitų talentų: panaudok juos.“ Negalėjau to ignoruoti. Mane tai sudomino. Pamačiau, kad tai veikia, kaip veikia ir kad puikiai dera su mano profesija, kad galiu koreliuoti: galiu ir vaidinti, ir padėti žmonėms. Vėliau mokiausi masažo – esu profesionali masažo specialistė, įgijau šią specialybę Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centre. Tad labai sistemingai einu į savo tikslą, kad galėčiau dirbti su žmonėmis, liestis prie jų ir padėti jiems eiti sveikimo keliu.

Atkaklumas: M.Bičiūnaitė sistemingai siekia savo tikslo – padėti žmonėms eiti sveikimo keliu. Butauto Barausko nuotr.

– Kodėl nusprendėte stoti į dramos terapijos studijas Vilniaus universiteto Medicinos fakultete?

– Man visą laiką rūpėjo pabaigti medicinos mokslus – turėti aukštąjį išsilavinimą sveikatos srityje, kad galėčiau savo sveikatinimo veiklą plėtoti toliau. Atsirastos dramos terapijos studijos Vilniaus universiteto Medicinos fakultete mane labai nudžiugino, nes supratau, kad galiu suvienyti abi savo puses: Moniką – aktorę ir Moniką – kinų medicinos propaguotoją.

Medicinos mokslai buvo rimti – mokiausi ir neurologijos, ir psichiatrijos, ir psichologijos, ir reabilitologijos, ir, žinoma, dramos terapijos. Studijuodama gavau medicininių žinių ir įgijau dar vieną – dramos terapeuto – specialybę. Dabar įstojau į Klaipėdos universitetą mokytis toliau – gilinti akupunktūros žinių.

Dramos terapija buvo tik viena stotelė, bet ji – labai logiška senų mano patirčių, norų, lūkesčių ir svajonių išsipildymo link vedanti specialybė.

Kartu man buvo labai įdomu, kaip gali teatras virsti terapija. Teatras ir dramos terapija turi labai daug bendro, bet yra ir esminis skirtumas tarp dramos užsiėmimų ir dramos terapijos – eiti į žiūrovą ir eiti į save. Sakoma, skirtingos kryptys, skirtingi poliai.

Man gydymas, sveikatinimas, ieškojimas alternatyvių būdų labai įdomus. Labai gerbiu mūsų mediciną, jos neneigiu ir ja naudojuosi, bet matau ir papildančių dalykų, kuriais galima sau ar kitiems padėti. Tai ir kinų medicina, ir masažai, ir menų terapijos. Matau, koks yra to poveikis žmonėms, kaip jie to nori, kaip mane pačią tai veikia. Tai yra mano kelias.

Dabar galiu vadintis daktare-aktore. Labai gražiai skamba. Tik daug svarbiau, koks aš žmogus.

– Dėl savęs, kaip aktorės, kažką tuose moksluose atradote?

– Žinoma. Kiekvienas žmogus, kuris pasirenka kažkokią specialybę, eina dėl savęs – aš šito net neneigčiau. Visada eini ieškodamas atsakymų į kažkokius klausimus, visi klausimai tave veda prie ieškojimų. Tačiau vieni ieško tik dėl savęs, kiti atranda dėl savęs ir dalijasi su kitais tuo, ką atrado.

Aktoriaus darbui viskas naudinga. Niekada nepamiršiu Eimunto Nekrošiaus žodžių: „Man neįdomu, koks jis aktorius, man įdomu, koks jis žmogus.“ Aktorius visų pirma yra žmogus, o daktaras, mokytojas, terapeutas – tai tik etiketės. Aš irgi dabar galiu vadintis daktare-aktore. Labai gražiai skamba. Tačiau daug svarbiau, koks aš žmogus. Kas iš to, jei esu prasta daktarė ir prasta aktorė. Sakyčiau, net ne pati etiketė, o ta kelionė yra įdomi. Nemanau, kad scenoje aš apvogsiu save, jei turėsiu dar ir psichologinių žinių: manęs tai tikrai nenuskurdina.

Studijuodama gavau ir tokios informacijos, kuri man atrodė perteklinė. Tačiau dabar aš jau daugeliu atvejų suprantu, ką kalba medikai, o anksčiau toli gražu ne viskas buvo suprantama. Man, dirbančiai su žmonėmis, šios žinios – lobis. Jeigu būčiau pasirinkusi medicinos studijas jaunystėje, gal jau būčiau sausa, neįdomi, nuo viso to pavargusi daktarytė. Dabar turiu galimybę jungti dvi specialybes ir atrasti savo kelią, kaip padėti žmonėms. Jokiu būdu negalėčiau atsisakyti savo aktorės patirties, nes tai atvedė mane iki šito taško.

– Dramos terapeutams reikia nemažai psichologijos žinių. Ar jų jau buvote gavusi mokydamasi aktorystės?

– Mokydamiesi aktorystės jokių psichologijos pagrindų nesimokėme. Dabar visi žinome skandalus, kurių buvo kilę tiek Muzikos akademijoje, tiek kitose aukštosiose, tiek ir medicinos srityje. Tad būtina ten, kur mokomasi meno dalykų, ypatingai – aktorystės, kuri yra tokia labili profesija, turėti psichologą ir meno terapeutą. Žmogus turi turėti galimybę tuo menu pasinaudoti kaip įrankiu padėti sau. Nėra to nei Muzikos akademijoje, nei Dailės akademijoje.

Sveikatos įstaigos irgi nelabai linkusios meno terapeutus kviestis, nors pacientams, ypač išgirdusiems sunkios ligos diagnozę ar esantiems sunkioje situacijoje, pavyzdžiui, po operacijos ar netekties, meno terapeutas yra kaip kompresas – jiems tai būtina. Tai galiu užtikrintai sakyti, nes, rašydama magistrinį darbą „Moterų, sergančių išsėtine skleroze, saviraiškos ir psichoemocinės sveikatos kaita taikant dramos terapijos metodus“, daug dirbau su 32 moterimis, sergančiomis išsėtine skleroze.

Gydymo įstaigose dabar geriausiu atveju dirba ergoterapeutai, kineziterapeutai, masažuotojai. Žinoma, jie yra labai svarbūs ir reikalingi. Tačiau kas dirba su žmogaus psichika, kas rūpinasi jo psichoemocine sveikata? Niekas. Kad ir koks šaunus gydytojas būtų, jis neturi tam laiko, tik išrašo vaistus ir pasako: „Laikykis, broli“. Už ko tam žmogui laikytis? Už šeimos, kuri labiau už jį išsigandusi, pavargusi? Eiti į kažkokias privačias sesijas ne kiekvienas gali, nes tai kainuoja.

Misija: „Dramos terapija yra ne apie tai, kaip reikšti save scenoje, o apie tai, kaip būti ir išbūti su savimi, tai pastaruoju metu daug kam yra sudėtinga“, – užsiėmimuose aiškina M.Bičiūnaitė. Butauto Barausko nuotr.

Mačiau, kaip sergančios moterys, su kuriomis dirbau, pradėjo kurti, rašyti, piešti. Toliau su tomis grupėmis dirbu – negaliu paleisti, nes matau būtinybę, matau, koks didelis tokios pagalbos poreikis. Dabar mano tikslas – kalbėti apie tai garsiai, kad sveikatos sistemoje atsirastų menų terapeutų, daugiau psichologų, nes gausybė Lietuvos žmonių neturi galimybės eiti į privačias konsultacijas, o poreikis yra begalinis.

Dramos terapeuto darbe matau labai didelę prasmę. Dėl dramos terapijos turiu galimybę susitikti su neapsakomo grožio žmonėmis, kurie, turėdami negalią, yra daug įgalesni nei kai kurie, galintys viską. Matau, kaip dramos terapija padeda ir gydo sielą.

– Tai kas jūs šiuo metu labiau – aktorė ar sveikatos srities darbuotoja?

– Aš nesu tik aktorė, tik daktarė ar tik studentė – esu visuma atskirų dalių. Aktorė juk esu tik tada, kai stoviu scenoje, arba tada, kai matote mane per televizorių. Visais kitais atvejais esu Monika, kuri juokiasi, draugauja, myli, pyksta, kankinasi, stojasi, išgyvena, šoka, verda ar valgo… Teatro neįmanoma palikti. Jame tiesiog esu, jis yra mano dalis. Aš vis dar esu etatinė teatro aktorė, tad savo visą kitą veiklą turiu derinti prie teatro. Tačiau Visata man yra palanki, nes dar neteko spręsti klausimo, kam teikti pirmenybę, – labai lanksčiai išlaviruoju.

– Neseniai baigtos studijos Vilniaus universitete, laukia metai studijų Klaipėdoje. Dar nenusibodo?

– Kolega Džiugas Siaurusaitis mane erzino: „Tai kur tu čia, Trečiojo amžiaus universitete, mokaisi?“ Sakiau, kad ne, palauk, Trečiojo amžiaus universitetas dar bus. Juokiuosi, kad iki to laiko jau tikrai nušvisiu, tai, matyt, eisiu teologijos studijuoti.

Dėl dramos terapijos turiu galimybę susitikti su neapsakomo grožio žmonėmis, kurie, turėdami negalią, yra daug įgalesni nei kai kurie, galintys viską.

Esu amžina studentė. Visa tai – ne mokymasis dėl mokymosi. Aš turiu tikslą ir einu jo link. Noriu padėti žmonėms, o Lietuvoje, kad tai galėtum daryti, turi turėti gausybę popieriukų ir atitikti galybę nuolat besikeičiančių reikalavimų. Taip, mokslai jau šiek tiek nusibodo, bet yra ir labai daug žaismingų dalykų, tai irgi tam tikra terapija. Mano amžius – studijoms ne kliūtis. Terapijoje patirtis skamba pirmu numeriu, o per gyvenimą nori ar nenori tos įvairios parties prisirenki, ir ji turi labai didelį svorį. Manau, turiu gražią perspektyvą, jeigu nenukvaksiu ir Alzheimerio liga nesusirgsiu – kai būsiu nebereikalinga kaip aktorė, turėsiu puikią profesiją.

Baigiant dramos terapijos studijas man reikėjo parašyti magistrinį darbą, o aš, patikėkite, nesu rašantis žmogus. Man tai buvo iššūkis. Galvojau, kad paslysiu viduryje kelio, bet ne. Parašiau 114 puslapių vertingą ir prasmingą darbą, kuriuo labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, nes viešai publikuotų tokių darbų apie išsėtinę sklerozę ir dramos terapiją nėra.

Įvairiomis terapijomis pradėjau domėtis dar gana jauna – nėra taip, kad artėjant senatvei sugalvojau visko mokytis. Man įdomu kuo daugiau patirti ir sužinoti. Vis dėlto reikia baigti pagaliau, pats laikas tapti gyvenimo, o ne instancijų studente.

Tačiau per pastaruosius 20 metų Kinijoje dėl koncentracijos į pramonę ūkininkystė smarkiai smuko.

Todėl kinų verslininkai žvalgo Afrikos šalis, iš kurių galėtų importuoti asilus. Vis dėlto paskutiniu metu Nigerija ir Burkina Fasas uždraudė  asilų eksportą. Vien Burkina Fase per paskutinį pusmetį buvo paskersta apie 45 tūkst. asilų iš 1,5 mln. populiacijos.

Nigerijos ir Burkina Faso vyriausybės perspėjo, kad, jei asilų skerdimas ir eksportas tęsis tokiais pat tempais, greitai asilai tiesiog išnyktų.

Anot pranešimo, iš vienos fermos apie 200 kobrų paspruko dar rugpjūčio pabaigoje. Iš jų apie 150 buvo sugautos arba nudobtos, bet dar apie 50, kurioms pasisekė pradingti, tebeklaidžioja apylinkėse, keldamos itin didelę grėsmę.

Tos rūšies gyvatės laikomos itin nuodingomis, tačiau pabėgę gyvačiukai dar jauni ir yra apie 20 cm ilgio, mažiau nuodingi.

Apie masinį gyvačių pabėgimą, žinoma, niekas plačiai neskelbė. Tik po to, kai spalio 8 d. vienas gyventojas namuose rado ir užmušė nuodingąjį jauniklį, imta domėtis, iš kur jis atklydo. Liuhe vietos valdžia pranešimą apie fermoje įvykusį incidentą gavo spalio 10 d. ir iškart susirūpino prevencija: iš Šanchajaus buvo atgabenta priešnuodžių, gydymo įstaigos pasirengė galimam nukentėjusiųjų nuo gyvačių įkandimų antplūdžiui. Vietos gyventojai taip pat nedelsiant informuoti apie galimus kobrų vizitus, o vakar, antradienį, pradėtos jų paieškos teritorijoje, maždaug 5 kilometrų atstumu nuo fermos.

Gyvačių auginimo ferma rugpjūčio pradžioje nelegaliai atsigabeno gyvačių kiaušinių. Iš viso išsirito apie 1820 gyvačiukų, iš kurių išgyveno apie 1500. Po incidento ferma uždaryta ir pradėtas tyrimas.

Gyvatės tradicinėje kinų medicinoje yra labai vertinamos, iš jų taip pat verdama sriuba, daromas vynas. Kaimuose ši veikla praktikuojama kur kas mieliau nei žemdirbystė, nes atneša milijoninį pelną. Nieko keisto, kad susikrauti turtus svajojantys kinai imasi kurti nelegalias gyvačių fermas. O žinia apie nuodingų kobrų pabėgimą nėra išskirtinė – tą patį rugpjūčio mėnesį iš Sičuano fermos į laisvę buvo ištrūkę 23 gyvačiukai. 

Iš augalų, kurie dar prieš maždaug 1,7 tūkst. metų buvo naudojami karštinei gydyti, gaminamas preparatas nuo maliarijos artemizininas tėra vienas iš daugelio vaistų, surastų senovinės kinų medicinos lobyne ir pritaikytų mūsų laikų farmacijoje.

Ta medžiaga sukėlė revoliuciją neretai mirtinos ligos gydyme, kurį apsunkina jos sukėlėjų atsparumas vaistams. Nurodoma, kad artemizininas padėjo išgelbėti milijonus žmonių gyvybių.

Pirmadienį jis taip pat atnešė Nobelio medicinos premiją savo išradėjai – kinei Tu Youyou (Tu Juju).

Ji tapo pirmąja Kinijos moterimi, pelniusia Nobelio premiją mokslų srityje, ir tik 12-ąja Nobelio medicinos premijos laureate, nors nuo 1901 metų šį apdovanojimą gavo 210 žmonių.

„Vykdėme šį tyrimą kelis dešimtmečius, todėl pelnyti šį apdovanojimą nebuvo staigmena“, – 84 metų mokslininkė sakė dienraščiui „Qianjiang Evening News“ iš savo namų Džedziango mieste.

„Šiek tiek nustebau, bet iš tiesų – nelabai“, – Yu Youyou pasakojo apie momentą, kai ji sužinojo pelniusi prestižinį apdovanojimą, žiūrėdama televiziją.

„Mano svajonė – kad kinų medicina padėtų mums nugalėti gyvybei pavojingas ligas visame pasaulyje ir kad žmonės visame pasaulyje galėtų naudotis jos privalumais sveikatai stiprinti“, – Tu Youyou rašė 2011 metais viename komentare, kurį paskelbė mokslo žurnalas „Nature Medicine“.

Jos pačios darbai buvo žingsnis ta kryptimi: Tu Youyou tyrimai milijonams žmonių suteikė galimybę pasveikti nuo maliarijos, vartojant vaistinį preparatą, išgaunamą iš vienamečio kiečio ( Artemisia annua).

Artemizininas pakeitė anksčiau vartotus chlorokino ir sulfadoksino bei pirimetamino preparatus, kai išsivystė maliariją sukeliančių parazitinių pirmuonių – plazmodijų – atsparumas tiems vaistams.

Mūsų dienomis artemizininas yra pagrindinis preparatas, naudojamas gydyti ligai, kuria kasmet užsikrečia apie 200 mln. žmonių, o beveik 600 tūkst. tų pacientų miršta.

„Iki 7-o dešimtmečio pabaigos pastangos išnaikinti maliariją žlugo, o ši liga plito“, – sakoma Nobelio komiteto pranešime.

Tu Youyou ir jos bendradarbiai ištyrė daugiau negu 2 tūkst. kiniškų tradicinių vaistažolių mišinių ir pirmiausiai atrinko 640 preparatų, potencialiai gydančių maliariją. Tačiau atliekant bandymus su pelėmis reikšmingų teigiamų rezultatų buvo gauta tik su viena medžiaga – vienamečio kiečio ekstraktu.

Vis dėlto tų daug vilčių teikiančių rezultatų nepavyko pasiekti pakartotinai, todėl tyrėjai pateko į keblią padėtį.

Jie pamėgino išeitį rasti senovinėje kinų literatūroje ir aptiko atsakymą alchemiko Ge Hongo (Gė Hongo), mirusio 343 mūsų eros metais, raštuose.

Traktate „Skubaus gydymo receptų vadovas“ Ge Hongas aprašė Artemisia annua poveikį, švelninantį maliarijos simptomus ir pateikė užuominą: „Žiupsnį činghao (vienamečio kiečio) užmerkti dviejuose litruose vandens, išspausti sunką ir ją visą išgerti.“

Praėjus daugeliui šimtmečių išminčiaus žodžiai padėjo surasti išganingą atsakymą.

„Šis sakinys suteikė man mintį, kad kaitinimas, kuris buvo mūsų naudojamas tradicinės ekstrakcijos žingsnis, galbūt sunaikina veikliąsias medžiagas, – sakė Tu Youyou. – Ekstrakcija žemesnėje temperatūroje galėjo būti būtina, kad išliktų antimaliarinis poveikis.“

Naudodami naują ekstrakcijos žemoje temperatūroje metodą „pasiekėme daug didesnį veiksmingumą“, pridūrė mokslininkė. Šis faktas įrodė, kad ankstesnių kartų liaupsintos vienamečių kiečių savybės iš tiesų turi mokslinį pagrindą.

Tikra dovana

Tie rezultatai buvo gauti, kai Kiniją krėtė komunistinio lyderio Mao Zedongo (Mao Dzedongo) inicijuota chaotiška 1966–1976 metų Kultūrinė revoliucija, per kurią daug žmonių, įskaitant kai kuriuos mokslininkus, buvo persekiojami.

Tyrėjai neturėjo galimybės išbandyti preparato su įprastais laboratoriniais gyvūnais, bet jie taip pasitikėjo naujosios medžiagos veiksmingumu, kad išbandė ją patys vartodami.

Drąsūs mokslininkų veiksmai atvėrė galimybę pradėti klinikinius tyrimus Hainane, gydant maliarija užsikrėtusius pacientus.

„Artemizininas... yra tikra senosios kinų medicinos dovana, – Tu Youyou rašė 2011 metų straipsnyje. – Tačiau tai ne vienintelis atvejis, kai kinų medicinos išmintis subrandino vaisių.“

Iš tikrųjų turime dėkoti Kinijai dėl įvairių gydymo metodų, pritaikytų įprastoje Vakarų šalių medicinoje – pavyzdžiui, iš ten buvo perimta akupunktūra, masažas, tai či mankšta ir ciguno sveikatinimo sistema.

Ne pasakos

Savo straipsnyje Tu Youyou taip paminėjo preparatą, gaminamą iš pataisams giminingo augalo dantytojo atgirio ( Huperzia serrata), su kuriuo šiuo metu atliekami klinikiniai bandymai Europoje ir Jungtinėse Valstijose, mėginant gydyti Alzheimerio (Alcheimerio) ligą. Kitas tradicinis vaistažolių preparatas šenlianas, gaminamas iš raudonšaknių šalavijų ( Salvia miltiorrhiza) ir skėstašakių kamrų ( Andrographis paniculata), kaip manoma, yra veiksmingas gydant aterosklerozę – arterijų sienelių sukietėjimą.

Kinijoje tradicinė medicina taikoma jau tūkstančius metų, tačiau artemizinino poveikio mechanizmas kol kas nėra paaiškintas įprastais moksliniais metodais.

Tikėtina, kad iš naujo atsigręžus į tradicinius gydymo metodus ateityje bus įmanoma padaryti svarbių atradimų.

Pasak kai kurių ekspertų, Kinija turi geras galimybes išnaudoti šį potencialą.

Šiuolaikinėje Kinijos medicinoje egzistuoja „įdomus ryšys su žolininkais ir kitais tradicinės kinų medicinos aspektais, tokiais kaip akupunktūra“, naujienų agentūrai AFP sakė parazitologijos ekspertas Colinas Sutherlandas (Kolinas Saterlandas), dirbantis Londono higienos ir atogrąžų medicinos mokykloje.

„Jie to nevertina kaip absoliučių pasakų pasaulio, – pažymėjo jis. – Taigi, manau, kad Kinijos padėtis daug geresnė įžvelgti, jog gydymas vaistažolėmis atrodo turintis kai kurių privalumų ... komponentų, kuriuos jie gali paversti farmacijos produktais.“

Pati Tu Youyou pustrečių metų studijavo kinų tradicinę mediciną kursuose, skirtuose sveikatos apsaugos profesionalams, įgijusiems vakarietišką medicinos išsilavinimą.

Norėdamas pagydyti žmogų, gydytojas pats turi būti ramus ir linkintis gero savo pacientui, sako Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos lektorius, fizinės medicinos reabilitacijos gydytojas dr. Dainius Butvila. Jo įsitikinimu, gydytojas turi tobulėti tam, kad galėtų rodyti pavyzdį savo pacientams.

„Gydytojas, norėdamas nukreipti žmogų gijimo keliu, visų pirma pats turi turėti kuo tyresnę širdį, sielą, nes tik ramus protas gali duoti tinkamą atsakymą. Juk jei norite pasišukuoti prie ežero, turėsite palaukti, kol vanduo nustos raibuliuoti. Tad, jei gydytojas bus įsitempęs, sudirgęs, kaip jis nuramins pas jį atėjusį žmogų? Todėl gydytojas pats turi tobulėti, kad galėtų rodyti pavyzdį. Žinoma, jokiu būdu negalima gydytojo sudievinti.  [...] Gydytojas visų pirma irgi yra žmogus. Visada lieka daug vietos gamtos jėgai, žmogaus vidiniams resursams, nereikia trukdyti žmogui pasveikti“, – teigia D. Butvila.

– Kuo remiantis ligos diagnozė nustatoma tradicinėje kinų medicinoje?

– Stebėjimas yra vienas pagrindinių  diagnostikos metodų. Stebimas žmogaus elgesys, reakcijos, judesiai, akių išraiška, veido spalva ir t. t. Kai pacientas išsako savo problemas, gydytojas užduoda papildomų klausimų, paprašo iškišti liežuvį. Liežuvio spalva, forma, apnašų kiekis ir konsistencija parodo tai, kas vyksta žmogaus organizme. Paskui gydytojas čiuopia  abiejų rankų pulsą. Tada susikaupti turi ir jis, ir pacientas, nes tai užtrunka keletą minučių.

Pulso diagnostikai tradicinė Rytų medicina (ne tik kinų, bet ir Tibeto, indų) teikia didžiulį dėmesį, nes manoma, kad pulsas atspindi ne tik širdies susitraukimų dažnį ir ritmą, bet ir įvairių vidaus organų funkcijas. Galiausiai, įvertinęs paciento atsineštus tyrimus, nes dabar tradicinė kinų medicina neįsivaizduojama be šiuolaikinės medicinos žinių, gydytojas apibendrina visą informaciją, daro atitinkamas išvadas ir renkasi gydymo taktiką.

– Atrodytų, žmogui, tapus priklausomam nuo technologijų, senosios žinios pamažu miršta. Kaip galima stebint pulsą nustatyti, pavyzdžiui, inkstų ligas?

– Šiuolaikiniams, ypač Vakarų, gydytojams pulso apčiuopa atrodo kaip šarlatanizmas. Bet užduočiau paprastą klausimą – kiek dėmesio šiuolaikinės medicinos studijos skiria šiems archajiškiems, bet labai paprastiems diagnostikos metodams? Tikrai nedaug. Aš, kaip buvęs studentas, galiu paliudyti, kad dauguma šiuolaikinių gydytojų  net nemoka taisyklingai rasti pulso, nes dažniausiai ta informacija neaktuali, t. y. galima pamatuoti kraujospūdį, paklausyti širdies. O senoji medicina mano, kad sužinoti galima labai daug, nes kartais žmogaus nurodyti simptomai ir informacija, gauta patikrinus pulsą, nesutampa.

Šiam diagnostikos metodui reikia daug kantrybės, mokytojo, kuris apčiuoptų pulsą ir pasakytų, ar pulsas gilus, ar platus, ar siauras, ar jo banga ateina tolygiai. Tradicinė kinų medicina išskiria 28 pulso charakteristikas. Prieš keletą šimtmečių Kinijoje ne tik gydymas, bet ir kasdienis gyvenimas nebuvo įsivaizduojamas be tradicinės kinų medicinos. Tai buvo ne tik medicinos sistema, bet ir kinų kultūros dalis. Nors šiuolaikinės medicinos pasiekimai dideli, išvengti ligų nepavyksta, o kartais ir jų gydymas neduoda tokių rezultatų, kokių norėtume.

Todėl per pastaruosius 5–6 dešimtmečius tradicinės kinų medicinos specialistai ir ją vertinantys žmonės dėjo labai daug pastangų, kad atgaivintų primirštas tradicijas, toliau tobulino tūkstančius metų kurtą sistemą ir tos pastangos nenuėjo veltui. 2010 m. UNESCO akupunktūrą ir šildymą degančiu pelyno cigaru pripažino ne tik kinų tautos, bet ir visos žmonijos turtu bei įtraukė šį metodą į neįkainojamo kultūros paveldo sąrašą.

– Mes, vakariečiai, Rytų mokymo teiginius norime pagrįsti moksliškai. 1985 m. prancūzų mokslininkai atliko tyrimą, kurio rezultatai parodė, kad iš tiesų egzistuoja meridianai. Į akupunktūros taškus jie suleido radioaktyvių izotopų ir pamatė meridianų kanalų sistemą – švytintis skystis tekėjo tam tikra sistema, kuri jungia žmogaus organus. Suleidus tą patį izotopą į bet kurią kitą kūno vietą, ne akupunktūros tašką, skystis netekėjo – jis ir liko injekcijos vietoje. Įdomus faktas.

– Vertinant akupunktūros patikimumą iš šiuolaikinio mokslo pozicijų, sunku vienareikšmiškai patvirtinti, kad egzistuoja tam tikri energetiniai kanalai. Kita vertus, to paneigti taip pat neįmanoma.  Pavyzdžiui, žmogus skundžiasi nugaros skausmais, kurie plinta į koją. Gydytojas neurologas sakytų, kad yra nugaros smegenų šaknelių pažeidimo simptomai. Bet kažkodėl skausmas ne visada plinta taip, kaip pavaizduota anatomijos atlasuose, pagal nervų eigą, o, kaip kinai sakytų, pagal šlapimo pūslės kanalo eigą. T. y. kartais skausmas plinta taip, kaip senieji žmonės vaizdavo energijos tekėjimą.

Žinoma, tikrai nesutikčiau su tais, kurie sako, kad akupunktūros metu stimuliuojami taškai ir poveikis yra grynai energetinis, kad čia niekaip nedalyvauja nervų ar kitos sistemos. Tai būtų netiesa, nes žmogus į skausmą reaguoja dėl nervų sistemos funkcionavimo, dėl endokrininės sistemos, kitų biologiškai aktyvių organų išsiskiria biologiškai aktyvios medžiagos. Bet kartu negalėčiau pasakyti, kad energetiniai kanalai tėra mitas, nors ir be galo sunku įvardyti, kas tai yra.

Kinai šiuo atveju vertina paprastai – jie sako „či“. Tai žmogaus gyvybinė energija, kuri cirkuliuoja tam tikrais keliais, ir, jei jos tekėjimas sutrinka, žmogus suserga. Vienas pagrindinių akupunktūros tikslų – sutvarkyti tos energijos tėkmę. Bet, vertindami iš šiuolaikinės medicinos pusės, galime pasakyti, kad tai, ką kinai vadina energetiniu kanalu, dažniausiai apima ir tam tikrų nervinių kamienų, ir atitinkamų kraujagyslių funkcijas – t. y. galime kalbėti apie tam tikrą funkcinį bloką.

Pavyzdžiui,  yra toks gydymo metodas, kaip „čigun“, kai gydoma tik rankomis, net nesiliečiant prie žmogaus kūno. Tokie metodai sukelia dar daugiau diskusijų. Daugelis sako, kad poveikis tik placebo, bet tai egzistuoja ir veikia. Be abejo, gydytojas turi būti sveikas, kad neatiduotų blogos energijos, svarbu, kad jis būtų geranoriškai nusiteikęs paciento atžvilgiu, be to, kad neužimtų Dievo pozicijos, negalvotų, kad jis viską daro. Manoma, kad akupunktūros metu veikia ne tik gydytojo energija – jis tik užima tarpininko poziciją, t. y. padeda tam žmogui pasveikti

Ar egzistuoja rizika pakenkti? Žinoma, kaklo ir nugaros srityje, kitų stambių arterijų ar nervų vietose tikrai reikia būti atsargiems ir vadovautis taisyklėmis, kurių moko studijuojant šią sritį. Kinijoje akupunktūros specialistu tikrai netampama per dvi savaites ar du mėnesius. Pagrindinės studijos užima penkerius metus, paskui – trejų metų praktika su konkrečiu gydytoju. Taigi specialistu ten tampama per tiek pat laiko, kaip ir Vakaruose.

– Kartais galima išgirsti, kad akupunktūra yra ir pavojinga. Egzistuoja mitų, kad, įbedus adatą ne į akupunktūros tašką, įmanomas ir paralyžius.

– Pagal oficialią statistiką akupunktūra vis dėlto laikoma vienu saugiausių gydymo metodų. Galimos komplikacijos yra techninio pobūdžio. Dažniausiai tai – mėlynė adatėlės įbedimo vietoje, jei pažeidžiama kokia smulki kraujagyslė. Kai kuriais atvejais keletą valandų ar keletą savaičių toje vietoje gali likti nemalonus pojūtis. Kad nulūžtų adatėlė, teoriškai įmanoma, bet praktiškai taip būna labai retai, tada reikėtų ir chirurginės intervencijos. Tačiau naudojamos adatėlės yra labai plonos, jomis tikrai sunku padaryti daug žalos.

Taip, teoriškai, į tam tikras vietas įbedus adatėlę, galima sukelti netgi mirtį (nebūtinai tą dieną – mirti galima po kelių savaičių). Akupunktūra buvo naudojama ir kare su Japonija, buvo tokių atvejų, kai tetulytė bakstelėjo miegančiam kareiviui, praėjo savaitė kita – ir žmogaus nebėra. Šiuolaikinė medicina paaiškintų, kad atsirado pažeidimas pailgųjų smegenų srityje, atsirado kraujosruva, kuri po truputį ėmė spausti kvėpavimo centrą ar kitą svarbią vietą, todėl žmogus mirė. Tačiau yra tam tikri atlasai, kur tiksliai pavaizduoti visi taškai, o būsimas gydytojas nemažai laiko praranda tiksliai nustatydamas jų vietą, tiksliai parinkdamas pacientui tinkamą adatos ilgį. Todėl klinikinėje praktikoje nepageidaujamos reakcijos be galo retos. [...]

– Kiek tradicinėje kinų medicinoje yra metafizikos?

–  Gydymas pelyno cigaru yra akupunktūros dalis, nors dažnai žmonės galvoja, kad tai skirtingi metodai. Kinų kalboje akupunktūra vadinasi gydymas adatomis ir šildymu. Tai reiškia, kad tai vienas metodas – dažnai šildomi tie patys taškai, kurie veikiami adatomis. Tuos pačius taškus galima pamasažuoti, tada bus taškinis masažas. Tai bendra sistema, o poveikio priemonės gali būti kelios.

O dvasiniai aspektai, smilkalai, meditacijos netgi būtina sąlyga. Be to, gydytojas, norėdamas nukreipti žmogų gijimo keliu, visų pirma pats turi turėti kuo tyresnę širdį, sielą, nes tik ramus protas gali duoti tinkamą atsakymą. Juk jei norite pasišukuoti prie ežero, turėsite palaukti, kol vanduo nustos raibuliuoti. Tad, jei gydytojas bus įsitempęs, sudirgęs, kaip jis nuramins pas jį atėjusį žmogų? Todėl gydytojas pats turi tobulėti, kad galėtų rodyti pavyzdį. Žinoma, jokiu būdu negalima gydytojo sudievinti.  [...] Gydytojas visų pirma irgi yra žmogus. Visada lieka daug vietos gamtos jėgai, žmogaus vidiniams resursams, nereikia trukdyti žmogui pasveikti.

Krikščioniškoje pasaulėžiūroje kartais suprantama, kad dvasia ir kūnas – tarsi dvi atskirtos dalys. Kinų medicinoje manoma, kad žmogaus dvasia yra pati nematerialiausia energijos forma, kada ji gauna materialią, ji tampa kūnu. Veikia ir viena, ir kita. Vidaus organų problemos gali turėti įtakos žmogaus psichikai, psichika gali lemti vidaus organų funkcijas. Taigi pusiausvyra tiesiog būtina,  ypač šiandieniam žmogui.

Šiandienis žmogus labai dažnai turi įvairių psichoemocinių problemų. Ne kartą nesėkmingai gydžiau stuburo skausmą galvodamas, kad tai – tik stuburo išvarža. O kai trupučiuką palieti tuos dalykus, apie kuriuos žmogus nepasakoja, bet kuriuos nujauti iš jo išraiškos, liežuvio, pulso, žiūrėk, labai pagerėja. Taigi tų dalykų negalima pamiršti. Tradicinė Rytų medicina turi tiek išorinės, tiek vidinės alchemijos prieskonį. Apie išorinę mes visi esame girdėję, pavyzdžiui, kad metalą ar gyvsidabrį buvo bandoma paversti auksu.

Kinai, ypač daoizmo atstovai, praktikavo vidinę alchemiją – ieškojo „stebuklingos piliulės“, kuri padarytų žmogų nemirtingą. Šiandieninėje Kinijoje yra žmonių, manančių, kad mes esame nemirtingi. Nuklysdamas į šoną galiu pasakyti, kad šiuolaikinis mokslas, gal pats to nenorėdamas, galėtų paliudyti, jog žmogus gali būti nemirtingas. Kokiu atveju? Kalbu apie vėžį. Kas yra vėžinė ląstelė? Tai ląstelė, kuri užmiršo numirti. Ji dauginasi. Vadinasi, teoriškai žmogus turi sugebėjimą būti nemirtingas.

Taigi kinai, ieškodami nemirtingumo paslapties, praktikavo ir meditacijas, ir įvairias kvėpavimo technikas, po šiai dienai naudoja tam tikrus žolių mišinius, kurie padeda žmogui pakeisti ir sąmonės būseną. Esu sutikęs žmonių, kurie pasigamina keletą gramų sveriantį gumulėlį, įsideda jį į burną ir gali tris savaites išbūti be maisto, be skysčių. Tikrai ne vienas matė ir reportažų iš Indijos apie tai, kaip 80-ies metų žmogus nevalgo, negeria. Jį nuveža į ligoninę, mėnesį stebi ir mato, kad jis nesituština, nesišlapina, bet vis tiek žmonės negali tuo patikėti. Tie, kurie tyrinėja, patiki, bet pasaulis, kuris nenori tikėti, tuo netiki, nors tai yra faktas. Tikėjimui ir netikėjimui nėra ribų.