– Rimante, kuriate internetinį laimingo gyvenimo būdo žurnalą "Laimės dieta". Šiomis dienomis, kai sveikinsime vieni kitus su šv.Kalėdomis ir Naujaisiais, bene dažniausiai skambės laimės palinkėjimas. Kas, jūsų žvilgsniu, yra laimė ir kaip jos pasiekti?
– Laimė – ne tikslas, o būsena. Pats procesas. Mes labai dažnai orientuoti į kažkokią šviesą tunelio gale, į viziją, kaip bus, kai jau viskas bus gerai, o prieiname tą galą, kalno viršūnę ir suprantame, kad gal pakalnėje buvo daug smagiau, o lipant ir pasikalbėti buvo su kuo, ir gėlių daugiau ant šlaitų augo. Mėtausi metaforomis, bet iš tiesų vadovaujuosi viena taisykle: svarbu tikėti, o ne tikėtis, nes tas, kas tikisi, yra pasmerktas nusivilti. Scenarijai niekada neišsipildo paraidžiui. Nebent filmuose. Bet gyvenime viskas kinta ir keičiasi. Ir pykti dėl to nereikia – tik džiaugtis.
– Nors pagal Pasaulinį laimės indeksą lenkiame Baltijos šalių kaimynus, vis dar gajus įsitikinimas, kad lietuviai – ne itin laimingi žmonės, kad mums būdinga niurzgėti ir skųstis gyvenimu. Pritartumėte tam ar prieštarautumėte?
– Manau, kad mums vis dar gėda didžiuotis savo laime – kad kas nenužiūrėtų, nepradėtų pavydėti, neapkaltintų puikybe. Vis dar laikomės įsikibę savo bėdų, nes nuo jų labai lengva pradėti bet kokį pokalbį: atsidūsti ir dėstai, kokie vaistai brangūs ir koks viršininkas kvailys. Matyt, nelaimės labiau suvienija ir apie jas pletkinti įdomiau (juokiasi). Be to, kad ir ką sakytume, didelę įtaką nuotaikai turi oras, nes nuoširdžiai tikiu, kad jei Lietuvoje būtų klimatas kaip Ispanijoje, mes užkariautume pasaulį. Kita vertus, kartos keičiasi, ir dabar jau matau, kiek šviesių, pozityvių, mylinčių žmonių auga, kaip jie keičia savo tėvus ir senelius. Istorijos įskiepytą nepasitikėjimą žmonėmis, vis kažko blogesnio laukimą, vergo mentalitetą ne taip lengva ištrinti. Bet svarbiausia, kad mes stengiamės.
– Kokios buvo jūsų vaikystės Kalėdos ir kokias jas kuriate savo dukrai Lunai?
– Man Kalėdos neatsiejamos nuo persivalgymo: valgai tol, kol sutrinka rega (juokiasi). Turbūt didžiausias džiaugsmas būdavo tame ruošimosi procese: man patikdavo padėti mamai, pjaustyti mišraines, kiaušiniu tepti bandeles ir įdarinėti kiaušinius, skaičiuoti dienas, kol iš studijų grįš sesė su broliu. Visada laukdavau, kol tėtis parneš eglutę, ir visada parnešdavo kreivą, mama bardavosi, o jis sakydavo, kad ką – juk graži. Juokiuosi, kad mūsų šeimos Kalėdos be kreivos eglutės – ne Kalėdos. Kol seneliai buvo gyvi, Kūčias visada švęsdavome kaime. Ir dabar be tėvų jų neįsivaizduoju, tad vis migruojame – tai pas mano, tai pas Povilo tėvus švenčiame.
Vadovaujuosi viena taisykle: svarbu tikėti, o ne tikėtis, nes tas, kas tikisi, yra pasmerktas nusivilti.
– Skatinate susimąstyti apie vartojimo įpročius ir prisidėti prie jo mažinimo. Kalėdos tarsi neatskiriamos nuo krūvos dovanų. Kokios jūsų ruošiamos Kalėdų dovanos ir kokios labiausiai nudžiugina jus?
– Jau kelinti metai esame atsisakę Kalėdų dovanų – jas dovanojame tik mažiesiems šeimos gyventojams, o į svečius vežame gero vyno ar kokių nors delikatesų, keliaujame į teatrą ar koncertą. Nesu iš tų, kurie visus metus galvotų apie tai, ką padovanoti, ir planuotų dovanas – jos dažniausiai nugriebiamos paskutinę minutę, vadinasi, ne tokios jau gilios ar prasmingos. Tai kam tuomet išvis jas pirkti? Kai Lunos šiemet paklausiau, ko norėtų iš Kalėdų Senelio, ji atsakė: "Žvaigždės ir širdies, ir dar kelių planetų." Taip kad suprantu, kad su vartojimu mūsų vaikui nekas (šypsosi).
Gretos Skaraitienės nuotr.
– Ar tikite stebuklais, ar jų yra nutikę? Jei turėtumėte galimybę magišką Kūčių naktį sugalvoti norą, kuris būtinai išsipildys, koks jis būtų?
– Per Kūčias visada buriamės. Man tai tiesiog būtina! Einame į pirtį, visada prausdamasi pagalvoju, ką norėčiau nuo savęs nusiplauti, kokius rūpesčius iš praėjusių metų nupilti vandeniu. Pernai per Kūčias Lunai pasakiau, kad staltiesę, kuri buvo patiesta ant stalo, audė mano babytė, kurios jau nebėra, ir mūsų trimetę tai labai palietė. Visą vakarą ji tą staltiesę glostė, kalbėjosi su ja, o galiausiai atsistojusi rėžė kalbą, kad "Pasaulis yra tobulas, ir mūsų visų darbas yra jo nesugadinti." Tą vakarą visi pajutome babytės buvimą ir tai buvo tikrai stebuklingos Kūčios.
– Kokie jums buvo 2019-ieji? Kuriuos savo sprendimus pavadintumėte sėkme, kuriuos – klaida?
– Metai buvo įdomūs ir pilni iššūkių. Tam tikra prasme turėjau save susikurti iš naujo. Bet ryžtas išeiti iš televizijos ir pradėti kurti "Laimės dietą" pasiteisino 100 proc. Esu laiminga. Kasdien sulaukiu dešimčių dėkojančių žmonių laiškų. Supratau, kad mus riboja tik baimės ir nuostatos, kad nieko nėra amžino ir net įsivaizduojamas saugumas gali subyrėti bet kurią akimirką. Išmokau paleisti. Išmokau sakyti tai, ką jaučiu. Išmokau prisiimti atsakomybę už save – pripažinau, kad tai, kur esu ir kaip jaučiuosi, yra mano pasirinkimų suma. Galiausiai supratau, kad mes nedarome klaidų – viskas yra tik pamokos.
– Esate iš tų žurnalistų, kurie savo jėgas išbandė kuriant turbūt viso įmanomo formato turinį: dirbote ir televizijoje, ir radijuje, rašote tekstus, įrašus socialinių medijų platformose. Daugelį nustebinote stabilų darbą iškeitusi į laisvą samdomą. Vis ieškote savęs?
Kartais reikia tos tuštumos – kaip kitaip atsiras vietos naujiems dalykams ir patirtims?
– Tiesiog noriu būti laiminga. Mes išmokyti kentėti: na, negi dabar darbas teiks malonumą? Neišsigalvok nesąmonių. Moka, nemuša, ir viskas – dirbk ir kažkaip džiaukis. Jūs neįsivaizduojate, kiek žmonių taip gyvena! Kone kasdien sulaukiu laiškų, kaip noriu išeiti iš darbo, bet bijau. O ar nėra baisiau kasdien 8 valandas daryti tai, kas nesuteikia laimės? Televizijos laida "Klauskite daktaro" man tikrai nebuvo kančia, bet vienu metu pajutau, kad nebeaugu, kad viskas kartojasi ir tampa rutina. Paklausiau savęs, ar įsivaizduoju save tame projekte dar po metų ar kitų, ir atsakymas buvo aiškus – metas skristi. Kurdama aš atiduodu visą save. Noriu būti sąžininga prieš žiūrovus, klausytojus ar skaitytojus ir neapsimetinėti – jie juk man dovanoja savo laiką!
– Jūsų veikla lemia, kad bendraujate su daugybe skirtingų žmonių. Kurios gyvenimo istorijos jus labiausiai nustebino, kurie žmonės labiausiai įkvėpė?
– Nesumeluosiu metų projektu pavadindama straipsnių ciklą "Laimė dirbti", kuriame kalbinu prekybos centrų darbuotojus. Nors nesu iš tų, kurie klijuoja etiketes, vis dėlto visiškai išvengti išankstinio nusistatymo sunku. Bet jau po pirmų pokalbių griuvo visos sienos: supratau, kiek gali išmokyti ir duoti kiekvienas žmogus, kiek kiekvienas mūsų turime daug ko papasakoti ir kaip svarbu yra kalbėtis ir klausytis. Tuomet veriasi širdys ir gyja sielos. O jeigu reiktų išvardyti savo pašnekovų LRT radijuje topą, turbūt jame lyderiautų psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis, pulkininkas leitenantas Valerijus Šerelis, aktorius Audrius Bružas ir operos solistas Merūnas Vitulskis – pokalbiai su jais įgavo visai netikėtų ir labai apdovanojančių posūkių.
– Pavasarį žengėte drąsų žingsnį: išvykote su tuomet trejų Luna į kelionę po Azijos šalis. Ką atnešė ši patirtis? Galbūt planuojate panašią kelionę pakartoti ir Naujaisiais metais?
– Tikrai kartosime (šypsosi). Toje kelionėje išaugome visi: išvykome kaip šeima, grįžome kaip komanda. Labiausiai džiaugiuosi kelionėje gimusiomis draugystėmis, kurios nenutrūksta iki šiol. Azija ypatinga, ten suminkštėji, tampi jautresnis – jei džiaugiesi, tai tiesiog sproginėji, jei liūdi, tai skauda visą kūną. Mums, šiauriečiams, besirūpinantiems tik materija, kartkartėmis taip prasimankštinti visai į naudą.
– Ar jūsų namai – jūsų tvirtovė? Kokios yra svarbiausios jų taisyklės? O gal išvis gyvenime neverta laikytis taisyklių?
– Manau, taisyklės dovanoja saugumo jausmą. Būtų nekas, jei visur išjungtų šviesoforus. Taip, Povilas norėtų, kad valgytume tik prie stalo, o ne ant sofos, aš norėčiau atsilaikyti prieš mūsų šunį ir rečiau jį įsileisti į lovą, norėčiau ir daugiau tvarkos, bet seniai supratau, kad bambėjimu dėl buities nieko nepasieksi. Šiemet jo atsisakiau, ir namuose kaipmat prašviesėjo (juokiasi). Lunai nuo mažens kartojame: būk pagarbi, būk naudinga ir būk narsi. Tai trys vertybės, kurios mus lydi visur, nes namai ten, kur šeima.
– Pasibaigus ilgam šventiniam laikotarpiui, daugelį aplanko tuštumos jausmas. Kaip išmokti džiaugtis kasdienybe ir sukurti jos pilnatvę?
– Kartais reikia tos tuštumos – kaip kitaip atsiras vietos naujiems dalykams ir patirtims? Nereikia bėgti nei iš namų, nei nuo savęs. Pabūti vienam kartais yra labai didelė prabanga – reikia tik tą laiką išnaudoti prasmingai: stebint save, galvojant, ko labiausiai trūksta ir kaip tai galėtum pasiekti. Žiema – puikus metas pamilti save, palepinti save, tiesiog pabūti ir ilgiau pamiegoti. Svarbiausia – nenusiskandinti savigailoje ir susitikus draugus nepradėti kalbėti apie nelaimes.
