Kaip ketvirtadienį paskelbė Kultūros ministerija, nuo 2019-ųjų bibliotekai vadovaujanti L. Juchnevič buvo vienintelė konkurse dalyvavusi pretendentė.

Anot ministerijos, I. Simonaitytės viešosios bibliotekos veiklos tikslai – prisidėti prie informacinės ir žinių visuomenės plėtros, puoselėti demokratijos, minties laisvės, teisės į informaciją, kultūros atvirumo ir pagarbos intelektinei nuosavybei vertybes, ugdyti kultūrines žmogaus kompetencijas ir kūrybingumą visą jo gyvenimą.

„Biblioteka koordinuoja ir skatina Klaipėdos ir Tauragės apskričių teritorijoje veikiančių savivaldybių viešųjų ir mokyklų, išskyrus aukštąsias, bibliotekų paslaugų ir programų plėtrą, bendradarbiavimą ir projektinę veiklą, didinant kultūros prieinamumą visoje Lietuvoje“, – rašoma pranešime.

I. Simonaitytės viešosios bibliotekos vadovo kadencijos trukmė – penkeri metai.

I. Simonaitytės biblioteka siūlo nemokamai išmėginti pačių jos darbuotojų sukurtą orientacinį žaidimą „Išduosiu tau paslaptį...“, kurio metu po Klaipėdos senamiestį vaikštantys ir jį tyrinėjantys gyventojai galės sužinoti senovėje buvusias pastatų paskirtis, ieškoti pasislėpusių skveruose skulptūrų ir atlikti užduotis.

„Šis žemėlapis bibliotekoje dalinamas ne pirmą kartą, jį dalinome prieš Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios dienas. Reklama sklido iš lūpų į lūpas ir sulaukiame iš gyventojų daug užklausų dėl žaidimo, todėl nusprendėme šį žaidimą šiek tiek atnaujinti ir vėl dalinti uostamiesčio gyventojams. Mūsų tikslas, kad klaipėdiečiai prasmingai praleistų laiką kartu su šeimomis ir atrastų nematytas miesto vietas“, – kalbėjo Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešosios bibliotekos vyresnioji metodininkė išorinei komunikacijai Ieva Apulskė.

Vaikų ir jaunimo bibliotekoje, kuri įsikūrusi Herkaus Manto gatvėje 25, išduodamas žemėlapis su užduotimis.

Vaikų ir jaunimo bibliotekoje, kuri įsikūrusi Herkaus Manto gatvėje 25, išduodamas žemėlapis su užduotimis.

Žemėlapyje sužymėti objektai, kuriuos aplankęs miestietis galės rasti atsakymus į pateiktus klausimus, o į visus juos atsakęs ir grįžęs į biblioteką, galės atsiimti ir jam paruoštą prizą.

Žaidimas neturi amžiaus apribojimo, patyrinėti senamiestį gali kiekvienas. Taip pat užduotys yra išverstos į anglų ir ukrainiečių kalbas, todėl apie miestą daugiau sužinoti galės ir ne vietiniai žmonės.

Iš autoriaus archyvo

Bibliotekoje jau daug metų saugomas šio autoriaus archyvas. Tapybos ir grafikos darbų kolekciją perdavė jo žmona, ilgametė šios bibliotekos darbuotoja Irena Eleonora Rimkienė. Parodos ekspozicija suformuota iš archyvinių kūrinių, dokumentų ir knygų. Parodos kuratorės – Jurga Bardauskienė ir Birutė Skaisgirienė. Organizatorius – Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka.

Dar ir šiandien klaipėdiečiai prisimena V. Rimkų, skubantį siauromis senamiesčio gatvelėmis. Pasiramsčiuojantį lazdele, vis su ta pačia pablukusia kepure, pilkšva striuke ir būtinai – etiudine ant peties. Pasak dailėtyrininkės Kristinos Jokubavičienės, V. Rimkus buvo „lyg įžengęs į kasdienę tuštybių mugę iš kito pasaulio, kitų laikų ir erdvių: iš ten, kur senovinė spinta saugo mielas ir dažnai skaitomas knygas, kur krosnelėje smagiai spragsi malkos, o secesinio stiliaus žibalinė lempa svyra virš nėriniuota staltiese apdengto stalelio, ant kurio netikėto svečio laukia kava šventiniame puodelyje ir namų šeimininko paveikslai“.

V. Rimkus. Klaipėdos senamiesčio kampelis. 1968 m. / I. Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.

Įkūrė meno studiją

V. Rimkus gimė 1933 m. birželio 1 d. Silvestruose (Tauragės apskritis). Septynmetę mokyklą baigė Piktupėnuose (Pagėgių apskritis). 1954–1956 m. Kaune mokėsi buhalterijos. Tačiau proziška specialybė nesužavėjo, giliai širdyje didžiausias jo troškimas visada buvo kūryba ir tarnystė menui. 1957-aisiais V. Rimkus apsigyveno Klaipėdoje ir didžiąją dalį savo prasmingo gyvenimo paskyrė kūrybai, kraštotyrai, visuomeninei veiklai ir nuolatinėms savarankiškoms dailės studijoms. Artimai bendravo su uostamiesčio menininkais. Glaudūs draugystės ryšiai tautodailininką siejo su sostinės dailininkais Antanu Žmuidzinavičiumi, Kaziu Šimoniu, Algirdu Gudaičiu, Vytautu Ciplijausku, Leonu Lagausku.

Tapyti jis pradėjo jau gyvendamas uostamiestyje. Nuo 1964 m. eksponavo savo darbus tautodailininkų parodose, po ketverių metų tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus nariu, rengė asmenines parodas ir aktyviai dalyvavo jungtinėse parodose. 1968–1970 m. su bendraminčiais prie Klaipėdos miesto Kultūros namų įkūrė Vaizduojamojo meno studiją, jai vadovavo, rengė mokymo programas, organizavo studijos narių darbų parodas. V. Rimkaus tapybos kūrinių yra privačiose kolekcijose Vokietijoje, Kanadoje, JAV ir Australijoje.

V. Rimkus. Vizija. 1968 m. / I. Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.

Tapyba ir piešiniai

Aliejinė tapyba ant drobės ir kartono sudaro svarbiausią V. Rimkaus kūrybos dalį. Tautodailininkas tapė apleistą Klaipėdos senamiestį, Pamario krašto vaizdus, senas sodybas, užmirštas kapinaites, jaukius Klaipėdos senamiesčio kiemelius. Sukūrė seriją Mažosios Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjų portretų: Kristijono Donelaičio, Vydūno, Liudviko Rėzos, Martyno Jankaus, Salio Šemerio Šmerausko. Su meile tapė pačių artimiausių žmonių – motinos, žmonos Irenos Eleonoros Rimkienės, draugų – portretus.

Kaip pastebėjo dailėtyrininkė K. Jokubavičienė, mažiau žinoma, labiau asmeniška V. Rimkaus kūrybos dalis – mažoji grafika. Šią kūrybos sritį pats autorius apibūdino taip: „Kai pavargstu nuo tapybos ir įtampos, be kurios neįmanomas joks darbas, kurį dirbam atsidavę kūnu ir siela, piešiu mažus darbelius. Imu į rankas kas papuola – tušą su plunksna, kiniškus pieštukus ar akvarelę – ir... žaidžiu. Tai mano momentinės vizijos, iš pasąmonės atplaukiantys vaizdai ir asociacijos. Tai akimirkos nuotaika, kuriai su malonumu pasiduodu. Taip ilsiuosi ir svajoju. Bėgu nuo realybės, kad grįžčiau vėl ramus ir susikaupęs. Kai kurie piešiniai tuo ir pasibaigia, kai kurie vėliau virsta paveikslais.“

V. Rimkus. Karo pasekmės. 1974 m. / I. Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.

Aktyvus visuomenininkas

V. Rimkui labai svarbi buvo ir visuomeninė veikla. Jis daugelį metų kovojo prieš Mažosios Lietuvos kultūros vertybių naikinimą, senosios Klaipėdos griovimą, buvo vienas iš akcijos prieš senosios Klaipėdos gaisrinės griovimą iniciatorių. Dalyvavo Lietuvos atgimimo sąjūdžio ir „žaliųjų“ judėjimo veikloje, kartu su žmona bibliotekininke Irena dalyvavo visuose lietuvininkų renginiuose, rėmė krašto atkūrimo žygius, rūpinosi Pamario gamta.

V. Rimkus mirė 2000 m. rugpjūčio 1 d. Klaipėdoje. Palaidotas Joniškės kapinėse. Po jo mirties žmona I. Rimkienė su didele meile puoselėjo vyro kūrybinį palikimą. Jos iniciatyva 2001 m. buvo išleista V. Rimkaus tapybos, grafikos ir atsiminimų knyga „Vaclovas Rimkus. Gyvenimas tai – dovana“, 2012 m. – ekslibrisų, eskizų, miniatiūrų, piešinių ir grafikos darbų albumas „Prabėgančios mintys“, taip pat atvirukų rinkinys, pristatantis V. Rimkaus tapybą.

Paroda veiks iki kovo 9 d.

Bibliotekos darbo laikas: pirmadieniais–penktadieniais – 10–19 val., šeštadieniais – 10–17 val. Sekmadieniais ir valstybinių švenčių dienomis nedirba.

Fotografijos šiai parodai atrinktos iš kelių tūkstančių negatyvų, saugomų Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriaus archyvuose.

Tai kadrai, užfiksuoti maždaug 1968–2006 m. pro fotomenininko buto langus Vytauto gatvėje Klaipėdoje.

Kaip pastebėjo parodos kuratorė, menotyrininkė Danguolė Ruškienė, „B. Aleknavičiaus fotografijose vyraujantis optimizmas, vidinė šviesa, tikėjimas žmogumi visuomet išskyrė jo darbus iš kitų klaipėdiečių kūrybos. Baltuoju metraštininku vadinamam fotografui buvo svarbus ne tik dokumentinis fotografijos pagrindas, bet ir estetinis jos apvalkalas, subtiliai atveriantis kintantį laiko, asmenybės ir tradicijų santykį. Kad ir kokių temų autorius ėmėsi, niekuomet nevaizdavo negatyvių realybės pusių, įtemptų ar konfliktiškų situacijų. Net ir fiksuodamas gyvenimą pro savo buto langus, jis ieškojo šviesių akimirkų. Tiesa, būdamas sąžiningas kronikininkas, negalėjo apeiti ir niūresnių ar net skaudžių daugiabučio gyventojų gyvenimo momentų. Vis dėlto šiame jo rinkinyje daugiau optimistinių nei niūrių ar slegiančių vaizdų. Akivaizdu, kad jį domino ne tik ryškiausi gyvenimo įvykiai, besimainantis urbanistinis peizažas, kai senąją architektūrą išstūmė nauji pastatai. Tas pačias vietas jis fiksavo besikeičiant paros ar metų laikams, ir beveik visada jo dėmesio centre buvo žmogus. Kažkur nueinantis ir vėl sugrįžtantis, kaip ir gatvė, miestas, gyvenimas – nuolatinėje kaitoje.

I. Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.

Miestas nuo to laiko labai pasikeitė. Daug kas pamiršta, todėl daug kas autoriaus fotografijose kelia nuostabą. Kita vertus, tai ne tik Vytauto gatvės, kurioje B. Aleknavičius gyveno, kronika. Tai ir buvusio gyvenimo lyrika, dabar jau su ryškiu nostalgijos prieskoniu. Stebina tik tai, kad jau tada, prieš kelis dešimtmečius fotografuodamas kasdienį niekuo neišsiskiriančių žmonių gyvenimą, B. Aleknavičius sugebėjo taip įtempti būties stygą, kad ji nepaprastai jaudinamai virpa ir šiandien.“

B. Aleknavičius (gim. 1930 m. Lekėčiuose) 1949–1951 m. mokėsi Kauno mokytojų seminarijoje. Baigęs mokslus, mokytojavo Kačerginės vidurinėje mokykloje, kurioje, paragintas archeologo Petro Tarasenkos, įkūrė Kačerginės kraštotyros muziejų. 1960 m. pradėjo žurnalistinę veiklą. Trejus metus dirbo Kauno rajono laikraštyje, buvo agentūrų TASS ir ELTA fotokorespondentu Klaipėdoje ir Žemaitijoje. Čia kartu su Venantu Butkumi įkūrė „Lietuvos žvejo“ savaitraštį, o su Kelmės rajono laikraščio fotokorespondentu Algimantu Bitvinsku – Žemaitijos žurnalistų fotomėgėjų klubą. Buvo Lietuvos fotomenininkų draugijos (dabar – Lietuvos fotomenininkų sąjunga) organizacinio komiteto narys. Surengė apie 20 personalinių parodų, kurios buvo eksponuojamos ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Gyvendamas Klaipėdoje, B. Aleknavičius aktyviai dalyvavo miesto kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime.

I. Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.

B. Aleknavičius – Vydūno (1988), Tautodailininkų (1972), Tėviškės pažinimo draugijų bei Lietuvos fotomenininkų sąjungos (2000) garbės narys, Šakių garbės pilietis (1999), žurnalistinės dr. V. Kudirkos premijos laureatas (1992), literatūrinės I. Simonaitytės premijos laureatas (1997), Tėviškės pažinimo draugijos, „Gimtinės“ laikraščio laureatas (2003), jam suteiktas LR meno kūrėjo statusas (2005), įteikta Zanavykų kultūros premija (2006), pelnytas pilietiškiausio klaipėdiečio vardas (2008), Šakių rajono laikraščio „Valsčius“ skaitytojų išrinktas Metų žmogumi (2009), suteiktas Klaipėdos garbės piliečio vardas (2011), Klaipėdos kultūros magistras (2020), apdovanotas nacionalinės spaudos pradininko, Mažosios Lietuvos laikraštininko Johano Ferdinando Kelkio medaliu (2020). Mirė 2020 m. lapkričio 29 d. Klaipėdoje. Palaidotas Lekėčiuose (Šakių r.).

I. Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.

Paroda veiks iki 2024 m. kovo 2 d. Nišinės galerijos darbo laikas: pirmadieniais–penktadieniais 10–19 val., šeštadieniais 10–17 val., sekmadieniais ir valstybinių švenčių dienomis nedirba.

Bibliotekos kultūros programos vadovė Daiva Nakrošienė sakė, kad pernai buvo užregistruota 41 eglutė, šiemet – 40.

„Penktadienis buvo paskutinė registracijos diena. Šiuo metu turime 40 užregistruotų eglučių. Tikrai daug, žmonės aktyviai dalyvauja, jungiasi ir naujos įmonės. Eglučių nematėme, dalyviai užsiregistruoja ir toliau jas gamina, saugo paslaptyje. Eglutes mums pradės vežti gruodžio 4–5 d.“, – pasakojo pašnekovė.

Tradicinė Kalėdų eglučių kiemelio įžiebimo šventė vyks gruodžio 6 d. 18 val. Saulės kiemelyje. Atidarymo dieną mažieji klaipėdiečiai bus kviečiami į biblioteką pasižiūrėti Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklį „Pelenė“.

Norintiems jį pamatyti reikės iš anksto užsiregistruoti. Spektaklis – nemokamas.

Šiemet biblioteka ruošia ir daugiau staigmenų – Saulės kiemelyje, šalia eglučių, atsiras kupolas, į kurį užėjus bus galima pasiklausyti pasakų įrašų.

Organizatoriai skelbia, kad visą gruodį kiemelyje vyks projekto „Pop-up kiemas“ renginiai ir edukacijos – klounų teatro studijos „Dulidu“ pasirodymo premjera, atlikėjo Gyčio Šimelionio koncertas, įvairios kūrybinės dirbtuvės.

„Žmonės nori tokių dalykų – ruoštis šventėms kartu“, – kalbėjo D. Nakrošienė.

O sausio 10 d. 12 val. bibliotekoje vyks tradicinė Padėkos popietė, kurios metu bus paskelbti ir rėmėjų įsteigtais prizais apdovanoti „Gražiausių eglučių“ konkurso nugalėtojai.

Dalyvių registracijų bus laukiama iki lapkričio 20 d. O pats šventės atidarymas ir eglučių įžiebimas bibliotekos Saulės kiemelyje vyks gruodžio 6 d. 18 val.

„Jau kviečiame registruotis įmones, organizacijas. Kviečiame statyti tvarias eglutes, rinksime gražiausias, jas apdovanosime. Jau turime keletą labai gerų prizų“, – užsiminė bibliotekos Kultūros programos vadovė Daiva Nakrošienė.

Eglutės į kiemelį bus atvežtos ir pradėtos statyti gruodžio 4–5 d.

Atidarymo dieną mažieji klaipėdiečiai bus kviečiami į biblioteką pasižiūrėti Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklį „Sniego karalienė“. Norintiems jį pamatyti reikės iš anksto užsiregistruoti, kadangi vietų kiekis – ribotas. Spektaklis – nemokamas.

„Manau, bus smagu“, – džiaugėsi D. Nakrošienė.

Ji taip pat pasakojo, kad ir šiemet, kaip ir praėjusiais metais, eglučių kūrėjai bus skatinami naudoti kuo tvaresnes medžiagas, ieškoti ir jų apšvietimo alternatyvų.

„Galvojame, kad reikia tvariai gyventi ir mokytis šiek tiek kitokios šventimo kultūros, tad liekame prie tvarumo, galbūt ir apšvietimo alternatyvų galėtų turėti, į tai atsižvelgsime ir vertindami“, – sakė pašnekovė.

Pernai Kalėdų eglučių kiemelyje sužibo 41 eglutė. Joms puošti buvo naudojamos gamtinės medžiagos, kurios, konkursui pasibaigus, buvo surinktos ir išrūšiuotos.

Taip pat 2022-aisiais buvo galima pamatyti unikalių eglučių, sukurtų iš dėlionių detalių, nedidelių stiklainių, skėčių, medžio šakelių.

Dešimtą kartą vykstantys gražiausios eglutės rinkimai, kaip ir kasmet, baigsis sausio pradžioje. Dalį balsų duos gyventojai, kitą dalį balsų suteiks eglučių vertinimo komisija.

Programoje – tarptautinį pripažinimą pelnę autoriai

Programoje numatoma daugiau nei 20 renginių, kuriuose dalyvaus 68 svečiai iš Lietuvos ir užsienio šalių: Belgijos, JAV, Latvijos, Šveicarijos, Ukrainos, Vokietijos. Kaip teigia programos sudarytoja Daiva Nakrošienė, festivalis tampa tarptautine platforma, sujungiančia tarpdisciplininius menus. „Siekiame tapti tarptautiniu kultūros festivaliu, tuo pačiu įvertinant ir savąją kultūrą, paveldą ir bendruomenės nuostatas. Norime, kad skirtingos meno formos atlieptų viena kitą ir užmegztumėme stipresnius ryšius su Lietuvos ir užsienio rašytojais“, – mintimis dalijosi D. Nakrošienė. Festivalio programoje numatomi susitikimai su tarptautinį pripažinimą pelniusiais rašytojais ir menininkais. Literatūros gurmanai turės išskirtinę galimybę susitikti su šveicarų bestselerio „Čia aš varatarius“ autoriumi Pedru Lenzu ir minimalistinių romanų rašytoju iš Belgijos Jeanu-Phillippe'u Touissaintu. Vaizduojamojo meno gerbėjai laukiami susitikime su JAV gyvenančiu litvakų dailininku Samueliu Baku. Dailininko kūryboje paliečiama Antrojo pasaulinio karo Vilniuje tema.

Nuo popkultūros iki pankroko

Festivalis prasidės rugsėjo 25 d. pokalbiu apie popkultūrą. Diskutuoti apie popkultūrą ir jos išliekamąją vertę mene kvies rašytojas Rimantas Kmita, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė Neringa Poškutė-Jukumienė, menininkė Jolita Vaitkutė, fotografas Tadas Kazakevičius ir žurnalistas Rytis Zemkauskas. Po diskusijos bus pristatyta dokumentinės ir portretinės fotografijos profesionalo Tado Kazakevičiaus paroda „Tai, ko nebebus“. Bibliotekos Baltojoje galerijoje ši paroda bus eksponuojama iki spalio 29 d. Iš Ukrainos atvyks ir reportažinės literatūros ypatumais festivalio metu dalinsis ukrainiečių reporterė Mariia Paplauskaitė, o latvių režisierius ir dramaturgas Lauris Gundaras pristatys Šekspyrą kitame amplua bei aptars XVII ir XXI a. teatro paraleles. Programoje numatomi ir keli tarptautinio žydų kultūros festivalio „Šalom visuos kraštuos“ renginiai – paskaita apie žydų virtuvę „Beigeliai ir įdaryta žuvis: žydų virtuvė ir kaip ją suvokia ne žydai“ ir atsiminimų rinkinio apie teatro kritikę Irena Veisaitę „Mūsų Irena“ pristatymas. Poezijos ir muzikos mylėtojų laukia išskirtinis renginys su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Rimvydu Stankevičiumi ir muzikantu, kompozitoriumi Olegu Ditkovskiu. Nepamiršti bus ir bibliniai kūriniai mene, apie juos kalbės profesorius Gintautas Mažeikis ir Lietuvos literatūros ir religijos sąveikos tyrinėtoja Dalia Jakaitė. Festivalio metu taip pat bus keliami klausimai apie Simono Dacho reikšmę Klaipėdai, remiantis vokiečių mokslininko Axelio E. Walterio monografija „Prūsijos Orfėjas. Simono Dacho savivoka ir kultūrinė recepcija“. Rugsėjo 30 d. festivalį vainikuos pankroko grupės „Arklio galia“ koncertas.

Festivalis plečia teritoriją

Jau ne pirmus metus festivalis vyksta ne tik Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje, bet ir partnerių erdvėse. Šie metai ne išimtis, nes Klaipėdos dramos teatre (Teatro g. 2) numatomas pokalbis apie Eimuntą Nekrošių ir Audronio Liugos dokumentinio filmo „Nutolinti horizontą“ peržiūra, džiazo klube „Kurpiai“ (Kurpių g. 1A) vyks Vladimiro Tarasovo knygos „Būgnininko dienoraščiai“ pristatymas su V. Tarasovo ir V. Ančerio muzikinėmis improvizacijomis, kavos studijoje „Kavos architektai“ (H. Manto g. 25) laukia pusryčiai su šveicarų rašytoju P. Lenzu, o bare „Herkus Kantas“ (Naujoji uosto g. 3) roko grupės „Arklio galia“ uždarymo koncertas.

Tradicinė knygų mugė

Rugsėjo 29 ir 30 d. knygų mylėtojai kviečiami į tradicinę XI Klaipėdos knygų mugę. Jos metu klaipėdiečiai ir miesto svečiai galės įsigyti norimas knygas tiek iš mažųjų, tiek iš didžiųjų leidėjų. „Prieš vienuoliką metų prasidėjusi Klaipėdos knygų mugė išaugo ir tapo tarptautiniu kultūros festivaliu, suburiančiu rašytojus, menininkus ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio šalių. Nors festivalis kinta ir didesnis dėmėsys skiriamas kultūrinei programai, tačiau laikomės tradicijos ir kiekvienais metais kviečiame leidėjus visuomenei pristatyti savo leidyklos išleistus kūrinius. Kuriame šventę visiems literatūros mylėtojams“, – mintimis dalijosi Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos direktorė dr. Laura Juchnevič.

Pirmą kartą festivalio istorijoje bus renkamas „Šauklys“

Organizatoriai kviečia visuomenę aktyviai dalintis festivalio „Inkultūracija“ akimirkomis – įrašus, nuotraukas, vaizdo įrašus socialinėse medijose žymint grotažymėmis – #inkulturacija arba #INKTR2023. Daugiausiai festivalį savo socialinėse medijose pažymėjusiam dalyviui bus įteiktas šviesaus atminimo Laimos Pačebutienės vardo apdovanojimas – klaipėdietės menininkės Daivos Ložytės sukurta skulptūrėlė. Festivalio akimirkomis gali dalintis tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Nugalėtojas bus skelbiamas spalio 10 d. Dėl prizo atsiėmimo asmeniškai susisieks festivalio organizatoriai.

A. Dilys į amžinybę iškeliavo 2021-aisiais likus keliems mėnesiams iki 90-ojo savo gimtadienio ir parodos, kuriai ruošėsi, atidarymo.

Vienas didžiausių jo darbų archyvų liko Šiaulių rajono Vytauto Vitkausko viešojoje bibliotekoje. Pasak šios bibliotekos direktorės pavaduotojo Almanto Šlivinsko, prieš keletą metų A. Dilys šiai bibliotekai padovanojo beveik 1,2 tūkst. fotografijų.

Kadangi dalis buvo dubletai, jais pasidalinta su Šiaulių apskrities ir Šiaulių miesto savivaldybės viešosiomis bibliotekomis.

„Šis fotografas daugiau kaip 45 metus gyveno ir dirbo Šiauliuose. Paliko ryškų pėdsaką. Man teko bendrauti, netgi dirbti su juo „Aušros“ muziejuje maždaug prieš 20 metų. Galiu pasakyti, kad jis tikrai labai nuoširdus, mielas žmogus, kuris yra altruizmo pavyzdys. Jo parodą pavadinome „Gyvenimo pareiga“ galbūt dėl to, kad jis altruizmą suvokė kaip jam duotą gyvenimo pareigą dalytis savo turtais su kitais“, – pasakojo A. Šlivinskas.

Anot jo, A. Dilys savo darbų nepardavinėjo, viską kaupdavo ir dovanodavo. Nemažai savo darbų išdalino Šiaulių „Aušros“ muziejui, vienam Anykščių muziejui ir kitiems.

Daugelis A. Dilį žino kaip Šiaulių fotografijos muziejaus įkūrėją, įkvėpusį daugelį sekti fotomenininko pėdomis.

Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

„Į Šiaulius suvažiuodavo tiek daug fotografų iš visos Sovietų Sąjungos, kad viešbutyje nebeužtekdavo vietų, tad juos guldydavo ant grindų“, – sakė A. Šlivinskas.

2000-aisiais A. Dilys kartu su savo sūnumi Raimondu Diliu „Aušros“ muziejui padovanojo 60 tūkst. atvirukų kolekciją.

Tėtis buvo fotografas visa širdimi. Visas jo gyvenimas buvo fotografija.

Daugelis A. Dilio darbų jau yra suskaitmeninta ir įkelta į duomenų bazę, kad būtų patogiai pasiekiama visuomenei.

A. Dilio sūnus R. Dilys parodos atidarymo metu padėkojo A. Šlivinskui už iniciatyvą ir tikino, kad viską apie tėčio darbus pasako jo nuotraukos.

„Tėtis buvo fotografas visa širdimi. Visas jo gyvenimas buvo fotografija“, – teigė R. Dilys.

Paroda veiks iki spalio 4-osios.

V. Varnagienės giliaspaudės grafikos darbai pristatomi pagrindinėse bibliotekos ekspozicinėse erdvėse – Baltojoje ir Nišinėje galerijose.

Autorės kūriniai apima 2017–2023 m., jie Lietuvoje rodomi pirmą kartą. Paroda veiks iki rugpjūčio 12 d.

Organizatorius – Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešoji biblioteka. Rėmėjas – Airijos kultūros programa (Culture Ireland).

V. Varnagienės kūriniuose šįkart itin išryškėja dualumas. Jis – natūralus, sakytum – prigimtinis: tamsa ir šviesa, diena ir naktis, skaidrus optimizmas ir švininė melancholija, buvęs ir esamas laikas. Vieta, kurioje autorė kažkada gyveno – Lietuva, ir šalis, į kurią ji atvyko prieš daugelį metų – Airija.

Jaukaus popieriaus lakštuose tai išsiskaido į paviršinius ir giluminius monochromijos sluoksnius, kitur kontrastuoja ryškiomis, itin garsiai suskambančiomis spalvomis. Savo pasaulį menininkė dėlioja tai iš veik nepastebimų linijų, susiliejančių į jautriai realybę lipdantį tinklą, tai iš aiškių, apčiuopiamų plokštumų, dalijančių vaizdą į atskirus segmentus.

Taip formuojami statiniai, ištisos gatvės, į tolumą nutįsę urbanistiniai kraštovaizdžiai ir čia pat – debesys, dangus ar virpantys vandens raibuliai. Ir būtent tada vėjas keičia kryptį, jau kitame grafikos atspaude koketiškai tai demonstruodamas „Vėjo kojinėje“.

Tai – ne tik iki subtilybių ištobulinta giliaspaudė grafika. V. Varnagienei meistrystė neabejotinai svarbi, tačiau čia ji be jokių diskusijų atsiduoda idėjos diktatui, tampa klusnia pagalbininke autoriniam pasakojimui rastis.

V. Varnagienės vizualūs pasakojimai nuolat susipina. Vietos, kaip ir mintys, tai susilieja, tai atsiskiria ir tarsi tampa pasakojamos istorijos fragmentais. Bet visa tai – realybė, pagrindas, kuris dėliojosi ar dėliojasi autorei po kojomis.

Ar įmanomos aiškios praėjusio ir dabartinio gyvenimo jungtys, ar jos pakankamai stabilios, kad galėtų nepakitusios išlikti atmintyje? Ko gero, kad ne. Prisiminimai nuolat koreguojami tiek atminties, tiek ir naujų impulsų, gaunamų vėl apsilankius toje pačioje vietoje, mieste, šalyje. Kokį save jauti grįždamas ten, kur kažkada gyvenai, ir kokį save randi mieste, į kurį atvykai ir pasilikai?

V. Varnagienės grafikos atspaudai kaip ir mintys – daugiasluoksniai, kuomet galutinis vaizdas / įspūdis įmanomas tik sugulus jiems visiems.

Dabar jau sunku suprasti, kas yra tikrovėje, o kas egzistuoja tik atmintyje. Tačiau ne tai ir svarbiausia.

Du miestai – Klaipėda ir Dublinas – formuoja atskiras buvimo erdves, kurios susiję ne tik su išoriniais, bet ir su vidiniais autorės pokyčiais. Lietuvos uostamiestis – gaivališkas jaunystės miestas, visuomet nostalgiškai traukiantis tik į vieną pusę.

Tačiau įsakmiu tonu kryptį dabar nurodo jau Dublinas. Būtent jame subrendo visa tai, kas autorei svarbu šiandien. Ar įmanoma tuo pat metu priklausyti buvusiam ir esamam miestui, laikui, gyvenimui?

Ir čia dvilypumas pradeda skaidytis į dar daugiau dedamųjų, pabirdamas ne tik į skirtingas laikančiąsias platformas, bet ir į pasąmoninius minčių bei prasminius kūrinių sluoksnius.

Autorė kelia ir daugiau klausimų. Esminis jų – identitetas. Apimdami visus buvusio ir esamo gyvenimo segmentus neišvengiamai tampame daugialypiai. Juolab jeigu gyvenimo vietų pasikeitimai yra ne niuansuoti, bet radikalūs.

Priklausome ne tik nuo prisiminimų, bet ir nuo faktų, tiesioginio sąlyčio su išoriniu pasauliu. O jis neleidžia išvengti klausimo „Kas tu esi?“. Ir tada pradedi svarstyti, kuri gyvenimo platforma yra toji laikančioji, galinti išlaikyti tave dabartinį. Kad (at)pažintume save, esame įpratę tapatintis su vieta, laiku, žmonėmis, etc.

Autorė užduoda klausimą: „Ar vietos mums priklauso taip pat kaip ir žvaigždės?“. Tačiau jos klausimas nuskamba kaip atsakymas ir tada viskas susidėlioja į savo vietas.

V. Varnagienė gimė Klaipėdoje. Nuo 2007 m. gyvena ir dirba Dubline, Airijoje. Ji yra kvalifikuota kraštovaizdžio architektė, šioje srityje dirba daugiau nei keturiolika metų. 2015 m. Dublino technologijų universitete įgijo dailės bakalauro diplomą. Tais pačiais metais gavo Dublino grafikos studijos absolventų apdovanojimą (Graphic Studio Dublin Graduate Award). Nuo tada yra aktyvi Dublino grafikos studijos narė. V. Varnagienė nuolat tobulina savo įgūdžius grafikos srityje, dalyvauja meno rezidencijose ir dirbtuvėse, veda įvairius grafikos technikos (oforto, akvatintos ir kt.) mokymus.

Danguolė Ruškienė

Į vardo premijos teikimo šventę atvyko dešimtys klaipėdiečių. Sausio 23-iąją, švenčiant klasikės I. Simonaitytės 126-ąjį gimtadienį, susirinkusieji buvo kviečiami pagerbti ją gimtadienio daina.

Nuo praėjusių metų birželio šiai premijai gauti buvo teikiami septyni grožinės literatūros kūriniai, išleisti per pastaruosius trejus metus.

Vertinimo komisiją sudarė rašytojas, humanitarinių mokslų daktaras, „Metų“ žurnalo redaktorius dr. Regimantas Tamošaitis, lietuvių literatūros kritikė Elžbieta Banytė ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė Karolina Bagdonė. Jie vienbalsiai šiemet premiją skyrė S. Benečiui už novelių knygą „Apgaulė“.

Anot R. Tamošaičio, knygoje vyksta nuolatinis perėjimas nuo konkrečios iki sapnų tikrovės, kur atpažįstamas Klaipėdos kraštas, o novelių veikėjai tarsi plūduriuoja alternatyvioje tikrovėje.

„Tai nuotaikos kūriniai, kuriuose vaizduotės išradingumas ir siužetinės pinklės nėra svarbiausios, svarbiausia – nuotaikos kūrimas“, – pažymėjo R. Tamošaitis.

O K. Bagdonė teigė, kad S. Benečio novelių knyga – lyg viltinga pasaka suaugusiesiems, ji įkvepia džiaugtis, mąstyti, pažinti Klaipėdos kraštą.

„Tai yra labai geras tekstas, gera novelė, tai, kas Klaipėdą parodė kitu kampu, ne taip tradiciškai, istoriškai“, – tikino komisijos narė.

I. Simonaitytės biblioteka – šios premijos iniciatorė, o premijos mecenatas – verslininkas Rimantas Cibauskas.

Sveikinimo žodžius rašytojui tarė R. Cibausko dukra Rugilė Cibauskaitė ir bibliotekos direktorė dr. Laura Juchnevič. Rašytoją taip pat pasveikino uostamiesčio meras Vytautas Grubliauskas.

„Jaučiuosi kaip per „Oskarų“ teikimo ceremoniją“, – po premijos įteikimo bei išsakytų sveikinimų juokavo rašytojas.

Po muzikinės pertraukos S. Benetį į jaukų pasikalbėjimą pakvietė menininkė Sondra Simana.

Jis pasakojo, kad per metus parašydavo apie dvi tris noveles. O meilė literatūrai atsirado dėl skaudžių gyvenimo patirčių.

„Daug kartų esu sau uždavęs klausimą, kodėl pradėjau rašyti. Tiesiog buvo toks sunkus gyvenimo etapas, kai turėjau pasirinkti rašyti arba nerašyti. Iš to skausmo išėjau su rašymu, tai man buvo kaip meditacija“, – atviravo S. Benetis.

Parašęs pirmą istoriją, klaipėdietis išgirdo daug gerų atsiliepimų, tad nutarė ir toliau eiti kūrybos keliu.