Kaip pirmadienį pranešė Migracijos departamentas, klausimyne pateikta informacija turės lemiamos įtakos priimant sprendimus dėl asmenų buvimo šalyje, užsieniečiui atsisakius pildyti ar nepilnai užpildžius klausimyną, jo prašymas net nebus priimamas.

„Į Lietuvą atvykti ir čia būti panoręs užsienietis pildydamas klausimyną turės būti nuoširdus ir atviras. Toks asmuo privalės parodyti, kad yra pasirengęs bendradarbiauti su valstybe, kuri jį priima ir leidžia jam apsistoti savo teritorijoje“, – pranešime pabrėžė Migracijos departamento direktorė Evelina Gudzinskaitė.

Šį klausimyną Migracijos departamentas gali pateikti pildyti ir kitiems užsieniečiams.

Toks asmuo privalės parodyti, kad yra pasirengęs bendradarbiauti su valstybe, kuri jį priima ir leidžia jam apsistoti savo teritorijoje.

Klausimyną užsieniečiai turi užpildyti vidaus reikalų ministrei Agnei Bilotaitei pakeitus teisės aktus, kuriais reglamentuota dokumentų išdavimo tvarka užsienio valstybių piliečiams, pageidaujantiems gyventi Lietuvoje. Savo rekomendacijas dėl tokio klausimyno pildymo Migracijos departamentui pateikė ir Valstybės saugumo departamentas.

Jie privalės papildomai atsakyti į klausimus ir pateikti informaciją apie savo išsilavinimą, ankstesnes darbovietes, tarnybą ginkluotosiose pajėgose, verslo ryšius, kontaktus su NATO ar Europos Sąjungai nepriklausančių šalių valstybinėmis institucijomis, taip pat – išdėstyti savo požiūrį į Rusijos agresiją Ukrainoje.

Prievolė užpildyti klausimyną taikoma visiems Rusijos ir Baltarusijos piliečiams nuo 18 metų amžiaus, jei jie teiks prašymus išduoti ar pakeisti teisę gyventi Lietuvoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą, įforminti naują leidimą laikinai gyventi arba išduoti nacionalinę vizą.

Pasak E. Gudzinskaitės, tai bus papildomas saugumo filtras, leisiantis operatyviau nustatyti užsieniečius, kurie dėl praeityje vykdytos savo veiklos ar ryšių su nedemokratiniais režimais gali kelti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Paaiškėjus, kad Lietuvoje laikinai būti ar nuolat gyventi pageidaujantis Rusijos ar Baltarusijos pilietis atsisako pildyti klausimyną arba neatsako į visus klausimus, Migracijos departamento specialistai turės teisę tokio asmens prašymo iš viso nepriimti.

Nustačius, kad užsieniečio pateikti duomenys yra melagingi ar nuslėpta kita reikšminga informacija, tai taps pagrindu nedelsiant panaikinti tokiam asmeniui anksčiau išduodą dokumentą.

Migracijos departamento duomenimis, šiemet per 11 mėnesių Rusijos piliečiams išduota 3415 leidimų laikinai gyventi, o pakeista 1250 leidimų. Praėjusiais metais minėtos valstybės piliečiams buvo išduoti 2062 leidimai, pakeisti – 1572.

Baltarusijos piliečiams iki šių metų gruodžio 1 dienos išduota 22 890 leidimų laikinai gyventi Lietuvoje, pakeista – 5127. Praėjusiais metais – atitinkamai 15318 ir 5232

2022 metais Rusijos piliečiams iš viso buvo išduotos 2769 nacionalinės vizos, 2021 metais – 2858.

Baltarusijos piliečiams šiemet išduota 19641 nacionalinė viza, pernai – 21360.

„Klausimai sukti ir labai asmeniški“

„Šiandien teko proga pamatyti, kas slepiasi po „anoniminėmis“ apklausomis, kurias pildo vaikai, rašantys standartizuotus testus. Ar, tėveliai, jūs buvote supažindinti, kokie klausimai bus anketoje, kurioms prašė tėvų sutikimų. Buvo įvardijama, kad ši „nekalta“ anketa padės įvertinti mokymosi ypatumus. Pats anketos pirmas sakinys teigia, kad tai klausimai apie vaiką, mokymąsi, mokyklą. O šiuos klausimus „Ar tavo tėtis/mama dirba užsienyje?“, „Ar tu gauni nemokamus pietus/pusryčius?“, „Ar tavo tėtis/mama dirba apmokamą darbą?“, „Ar yra namuose indaplovė?“ prie kurio skyriaus priskirti – mokymosi ar mokyklos?“, – klausė internautė Lina. Moteris domėjosi, ar šie klausimai ir kitiems tėvams atrodo pertekliniai ir kam anoniminei apklausai reikalingas mokinio kodas. 

Kodėl nėra klausimo, ar namie laikote pinigus? Visko klausė, tik štai ką pamiršo.

Internautė Lina paviešino papildomą klausimyną, kurį vaikai pildo tik tėvams sutikus. Jame – klausimai apie gyvenimo sąlygas namuose, mokymosi klimatą, tėvų socialinę ar finansinę padėtį. Ir išties internete diskutavusiems tėvams daugiausiai nuostabos kėlė šie klausimai: „Ar tavo namuose yra indaplovė?“, „Ar bendras kompiuterių skaičius yra trys ar daugiau?“, „Kiek maždaug knygų yra tavo namuose? Atsakymai: nėra arba labai mažai (1-10 knygų); pakankamai, kad užpildytų vieną lentyną (11-25 knygos); pakankamai, kad užpildytų vieną knygų spintą (26-100 knygų); pakankamai, kad užpildytų dvi knygų spintas (101 - 200 knygų); pakankamai, kad užpildytų tris ar daugiau knygų spintų (daugiau nei 200 knygų)“, „Ką tavo mama (globėja) ir tėtis (globėjas) šiuo metu veikia (turimas galvoje tavi tėvų mokamas darbas)“, „Kokį išsilavinimą planuoji įgyti tu?“. 

„Facebook“ nuotr.

„Ketvirtokai irgi pildė šiuos klausimynus. Devyniolika lapų su labai suktais ir asmeniškais klausimais. Vaikai kai kurių klausimų nė nesupranta, o tos anketos yra visiškai niekinės ir be prasmės. Nežinau, ką čia bando jomis „išspausti“, tačiau reiktų uždrausti tokias beprasmybes ir laiko gaišinimą“, – teigė kita mama Lina. „Kodėl nėra klausimo, ar namie laikote pinigus? Visko klausė, tik štai ką pamiršo“, – sarkastiškai klausė internautė Zita. Tėvai svarstė, ar tokie klausimai nėra atgyvena, ar jie nėra per daug asmeniški, o tie internautai, kurie nesutiko, jog jų vaikai pildytų šiuos klausimynus džiaugėsi, kad apsaugojo privatų gyvenimą ir patarė jų pavyzdžiu sekti ir kitiems.

„Facebook“ nuotr.

Problemą įžvelgia mokyklose

Pradinių klausių vaikams užduodama daugiau nei 50 klausimų, o šeštokams ir aštuntokams – daugiau nei 60. Anot Nacionalinio egzaminų centro (NEC) atstovų, mažiau kaip ketvirtadalį jų sudaro klausimai apie sąlygas namuose.

NEC direktoriaus pavaduotojas dr. Pranas Gudynas neslepia, kad kasmet sulaukia apie 15 - 20 tėvų, kuriems užkliūva klausimynas, kreipimųsi. 

„Tėvai sprendžia, ar jo vaikas turėtų atsakinėti į tokius klausimus ar ne. Tačiau problema slypi kitur – mokyklos nepaklausia tėvų, ar jie sutinka, kad vaikai šiuos klausimynus pildytų“, – NEC atstovas teigia, kad apie šiuos klausimynus mokyklos darbuotojai su tėvais turėtų kalbėti per susitikimus, o klausimynų aptarimui dar prieš mokinių testavimą turėtų skirti apie 20 min. 

„Mokyklose turėtų būti paaiškinta ne tik, kam reikalingi šie klausimynai, bet ir tai, kad surinkta informacija niekur nenutekės – mokytojai atsakymų neskaito, klausimynai su atsakymais yra sudedami į voką ir siunčiami NEC. Čia vyksta skenavimas, vardas ir pavardė užkoduojama, tad šie asmeniniai duomenys niekur neišplaukia, o klausimynai su vardais ir pavardėmis nėra saugomi“, – aiškino specialistas. 

Paklaustas, kodėl vaikų yra teiraujamasi apie indaploves, P. Gudynas teigė, kad šis klausimas, kaip kai kurie kiti, yra patikrinami atliekant nacionalinius tyrimus. 

Mums neįdomu ir mes nerenkame statistikos, kiek šeimų turi indaplovę. Tačiau galime įžvelgti, kad šioje šeimoje vaikas tikriausiai geriau paruošiamas mokytis, tad mokyklos indėlis į jo pasiekimus yra mažesnis.

„Šis klausimas yra prediktorius, mat jis gerai koreliuoja su vaikų pasiekimais. Mums neįdomu ir mes nerenkame statistikos, kiek šeimų turi indaplovę. Bet mes žinome, kad šis klausimas gerai koreliuoja su vaikų pasiekimais. Tai leidžia įžvelgti, kad šioje šeimoje vaikas tikriausiai geriau paruošiamas mokytis, tad mokyklos indėlis į jo pasiekimus yra mažesnis. Tarkim, yra maždaug 1,5 proc. didesnė tikimybė, kad vaiko, kurio namų virtuvėje stovi indaplovė, bus šeimoje geriau paruoštas“, – specialistas tikino, kad šiais klausimais bandoma įvertinti mokyklos indėlį į aukštus pasiekimus. 

„Kai kurios mokyklos puikiai supranta, iš kokių šeimų reikia vaikus rinktis, kad su jais būtų lengva dirbti, o geri pasiekimai būtų garantuoti. Jeigu žaisti sąžiningai ir atviromis kortomis, tai reikia įvertinti būtent mokyklos pridėtinę vertę, tad šie prediktoriai (jų klausimyne būna apie 10 -12) ir yra reikalingi. Apklausos skirtos įvertinti situaciją mokykloje – kiek ji efektyviai dirba, ar joje nėra patyčių –, bet tikrai ne vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymui, kaip kartais tėvai gali pagalvoti“, – sakė P. Gudynas.

Anot pašnekovo, tokie klausimai laikui bėgant keičiasi: štai klausimas apie indaplovę ar tik vieną asmeninį kompiuterį ar telefoną namuose jau nebeatspindi realybės. „Dabar jau klausiama, kiek išmaniųjų įrenginių yra namuose“, – P. Gudynas dar kartą priminė, kad šie klausimai, kurie atrodo labai asmeniški, leidžia susidaryti geresnį bendrą vaizdą tarp mokyklos indėlio ir vaikų pasiekimų. 

P. Gudynas tikino, kad tėvų nesutikimas, kad jų vaikai pildytų šiuos klausimus, yra „šventas reikalas“, o maždaug per mėnesį po apklausos tėvai gali pareikalauti surinktus duomenis ištrinti. 

Pagal norvegų, estų ir kitų šalių praktiką Lietuvos ekspertų parengti klausimai, tikimasi, padės kaip galima anksčiau užčiuopti problemas. Specialistai kviečiami atkreipti dėmesį ne tik į tokius akivaizdžius netinkamo elgesio su vaikais požymius kaip fizinio smurto žymės, bet ir, pavyzdžiui, į lankymosi pas medikus reguliarumą, nelaimingų atsitikimų, į kuriuos patenka vaikas, dažnumą, darželio ar mokyklos lankomumą, higienos įgūdžius, gyvenamosios vietos pastovumą, tėvų darbo specifiškumą, pajamų pastovumą, šeimos biudžeto planavimo įgūdžius, taip pat į tai, ar tėvai vaiką rengia sezoną atitinkančiais rūbais, užtikrina pilnavertę jo mitybą ir pan.

Atskiras klausimynas parengtas ir tėvams, jie galės įsivertinti anonimiškai.

„Priklausomai nuo rezultatų, specialistai galės sudaryti pagalbos veiksmų planą, o auginantys vaikus – objektyviai įsivertinti ir tinkamai reaguoti, stengiantis užtikrinti vaiko interesus“, – sako projekto kūrėjai.

Kaip spaudos konferencijoje trečiadienį teigė projekto „S.M.A.R.T. tėvystė“ vadovė Jūratė Griciūtė, iš pradžių penkios savivaldybės – Alytaus miesto ir rajono, Kauno miesto, Elektrėnų ir Telšių rajono - numato naudoti naują įrankį.

„Šiandien yra penkios pilotinės savivaldybės, kurios yra pasiryžusios jį išbandyti ir įdiegti visa apimtimi, matyt, palaipsniui jis taps priderintas prie realybės visoje Lietuvoje (...). Modelis būtent siūlo, kad šitą įrankį naudotų visos savivaldoje dirbančios sistemos: sveikata, švietimas, socialinė (sistema), policija ir visos kitos, ir visa informacija būtų perduodama atvejo vadybininkams, šiandien tai gali būti ir tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius, ir tą informaciją priėmęs atvejo vadybininkas jau organizuos pagalbos procesą toliau šeimai: kokių paslaugų reikėtų, ką galėtume pasiūlyti, kad vaikas nepasimestų tarp institucijų“, - aiškino ji.

J.Griciūtės aiškinimu, rizikingas gyvenimiškas detales specialistai ir gyventojai bus raginami pastebėti iki tragedijos, o ne atsekti jas jau atsitikus nelaimei.

„Jeigu atsukame atgal juostelę, po tragedijos, pasirodo, kad visi mes kažką pastebėjome, tai vieną požymį, tai kitą, tai šitas įrankis leidžia konkrečiai, paprastai, pagal paprastus gyvenimiškus požymius pastebėti, kad gali vaikui kilti tam tikroje srityje grėsmė, kol dar jos nėra“, – aiškino ji.

Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Vilma Šilalienė savo ruožtu spaudos konferencijoje teigė, kad savivaldybės turi pasiūlyti prevencinių paslaugų šeimoms, kuriose pastebėtos rizikos.

„Pats instrumentas nėra savitikslis, kad tik nustatytume ir nieko nedarytime. Tai yra labai svarbus momentas ir taškas, kuris nuo šiol reikš tam tikrą būtinų paslaugų paketą - neatsitiktinai paminėti keturi rizikos lygiai, tai būtinai turės būti atliepta tam tikrųjų paslaugų paketu - šeimai suteiktų, prienamų. Šiuo metu esame to paslaugų paketo kūrime ir įdiegime“, - sakė ji.

Klausimynas prieinamas internete adresu smarttevyste.lt, jis sukurtas pagal Lietuvos savivaldybių asociacijos įgyvendintą projektą, finansuojamą pagal Norvegijos finansinio mechanizmo programą. Šis projektas yra prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotos kampanijos „Už saugią Lietuvą“ dalis.

Norint, kad visi Lietuvos žmonės sudalyvautų visuomenės nuomonės tyrime, reikėtų laukti 200 metų. Taip tvirtina bendrovės „Vilmorus“ vadovas sociologas Vladas Gaidys. Anot jo, kai kurie žmonės net nebūtų apklausiami, nes jiems taikomos išimtys.

„Benamiai nėra dalyvavę. Taip pat yra su kai kuriomis kitomis kategorijomis. Mes neapklausiame žmonių ligoninėse, kariškių, kurie yra tarnybinėse patalpose. Šių žmonių dalis nėra didelė. Ne tik benamiai tokie. Yra dalis žmonių, kurie nenori atsakinėti ar šeštadienio vakarą gali būti prastos būklės – pernelyg linksmi ar pan. Tie žmonės nėra apklausiami. Sakome apklausos tyrėjui – jeigu iš buto sklinda triukšmas, į jį jokiu būdu neikite. Tikimės, kad tokie žmonės neina ir į rinkimus“, – LRT RADIJUI sako V. Gaidys.

– Ar yra kažkokių klausimų, tabu, kuriais žmonės atsisako bendrauti?

– Tokių politinių klausimų Lietuvoje praktiškai nebėra. Gal buvo labai trumpas laikotarpis. Šiuo metu to tikrai nėra. Šiaip yra taisyklė neklausti to, ko žmonės nenorėtų atsakyti. Nereikia tikėtis nuoširdaus atsakymo į klausimus, į kuriuos pats galbūt neatsakysi.

– Turite omenyje labai asmeniškus, intymius dalykus?

– Taip. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), protestantų šalyse, Skandinavijoje kai kas yra atvira ir galima klausti, bet katalikiškoje šalyje tai netinka. Žmonės nenori atsakinėti į rinkos tyrimų sferoje pateikiamus klausimus apie materialinius dalykus – ar nusipirkai naują „iPad“, kur jis padėtas, kur laikai santaupas? Šių klausimų žmonės nelabai nori ir nereikia klausinėti to, ko jie nenori.

– LRT RADIJO klausytojas pasakoja, kad apklausos metu, kai klausėja pasidomėjo, ar jis žino dar kokių nors kitų nei paminėta vaistų nuo galvos skausmo, jis pajuokavęs – giljotina. Anot klausytojo, tyrėja šį atsakymą užsirašė, todėl jis domisi, kokios įtakos toks pajuokavimas gali turėti apklausos rezultatams?

– Sakyčiau, kad tas pajuokavimas – nuostabus, labai taiklus ir teisingas. Mūsų darbas – užkoduoti ir suskirstyti visus atsakymus, kokie jie bebūtų, – ar giljotina ar tabletė.

– Kokį kodą tuomet gautumėte? Juk tokio atsakymo nėra standartiniame klausimyne.

– Jeigu tai – atviras klausimas ir tokių pajuokavimų yra daugiau, būtų kodas „pajuokavimai“. Kitu atveju, toks atsakymas patektų į kitą kategoriją. Vykdant pasitikėjimo apklausą, pateikiamas klausimas – kas geriausiai atstovauja jūsų interesus? Jeigu žmogus pasako – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, tai jį ir reikia rašyti, bet tai – labai reti atvejai.

– Ar būna, jog, vykdant apklausas, politinės jėgos kelia įtampą, kad rezultatai būtų kaip nors pakreipti?

– Nesakyčiau, kad keliama įtampa, bet būna pakalbėjimai iš karto po rinkimų. Vis vien laimi vienas, o antras būna nelabai patenkintas. Be to, dar yra ir ketvirtas, ir penktas. Būna įvairios variacijos – ketverius metus kalė ir įkalė, kad mes – ketvirti ir mes šioje pozicijoje tik dėl to, kad tai buvo įkalta. Atsiranda mąstymas, kad nuomonė formuoja nuomonę. Pasaulio kontekste tai nėra patvirtinta.

– Šeštadienį vėl bus skelbiami pasitikėjimo politikais tyrimai, kas vertinamas palankiausiai ar nepalankiausiai. Kada patys įrašote asmenis, už kuriuos galima pasisakyti, o kada žmonės juos gali pasirinkti patys?

– Yra pateikiami du klausimai. Vienas – sąrašas, kuriame – apie 30 politikų. Tai – vadinamasis pozicinis sąrašas. Įrašome jame ne tuos politikus, kurie mums patinka, bet parenkame juos pagal portfelius. Įrašomi visi ministrai. Dalies gali žmonės ir nežinoti. Kai kurie ministrai beveik nežinomi, bet pagal tuos portfelius jie yra sąraše. Jeigu politikas netenka portfelio, jis iškrenta iš sąrašo, nors tai gali būti ir labai populiarus žmogus. Būna žmonių, kurie labai nori patekti į sąrašą ir todėl būna nepatenkinti.

– Ar jie Jums skambina?

– Netgi raštus rašo (juokiasi). Būna atvirkščiai – nori būti išbraukti iš sąrašo, net turėdami aukštą reitingą.

– Gal galėtumėte įvardyti žmogų, kuris to norėjo?

– Policijos komisaras Vytautas Grigaravičius. Jis buvo pirmoje vietoje iš tų 30 asmenų ir labai korektiškai, taktiškai prašė, kad nebūtų sąraše, nes jam tai tiesiog trukdo dirbti.

– Kaip tokiu atveju elgėtės?

– Kreipiausi į redakciją, kad yra toks prašymas, tačiau jis turėjo portfelį, išbraukti nebuvo galima.

– LRT RADIJO klausytojas domisi, kas finansuoja Jūsų tyrimus? Jis taip pat teiraujasi, kodėl niekada nepasitaikė, kad jo paties klaustų tokių klausimų? Jis svarsto, ar apklausose dalyvauja tik išrinkti asmenys?

– Vien iš visuomenės nuomonės tyrimų niekas neišgyventų ir neišgyvena. Taip nėra nei pas mus, nei užsienyje. Paprastai tokios bendrovės užsiima rinkos tyrimais, kurie sudaro gal 80 proc., socialiniais tyrimais.

– Turite omenyje, kad konkreti bendrovė prašo ištirti, ką jiems gaminti, ką parduoti?

– Kaip tik klausytojas minėjo klausimą apie vaistus. Tai – tokie klausimai. Visuomenės nuomonės tyrimai gal dažniau daromi dėl reklamos. Juos apmoka žiniasklaida. „Lietuvos rytas“ moka už mūsų bendrovės atliekamus visuomenės nuomonės tyrimus.

Antras klausimas buvo apie tai, kodėl jis niekada nedalyvavo apklausoje. Tai – klasikinis klausimas. Jis buvo aiškiai suformuluotas 1947 m. George`o Gallupo knygoje. Ten kaip tik pateikiamas toks klausimas – kodėl nebuvau apklaustas. Iš tikro, jeigu yra milijonas žmonių, atrenkamas tūkstantis. Tikimybė būti apklaustam nėra didelė. Paskaičiavau – kad visi žmonės patektų į apklausą apie reitingus, reikėtų 200 metų. Tada net ir paskutinis patektų į apklausą. Būna ir didesnės tikimybės.

– Daliai žmonių tai, kad atrenkamas tūkstantis, kaip sakėte, kuris atstovauja milijono nuomonę, atrodo nepatikima. Ar tai – moksliškai įrodyta?

– Svarbiausia, kad kiekvienas tos aibės elementas – ar žmogus, ar rutuliukas – turėtų vienodą tikimybę pakliūti į atranką. Tas skaičius, didesnis masyvas sudaro tikslumo iliuziją, bet gali būti atvirkščiai. Metodų pradžia susieta su 1936 m. JAV. Vienas žurnalas tada apklausė 10 mln. skaitytojų ir gavo visiškai klaidingą rezultatą. Buvo išrinktas ne tas prezidentas. Rezultatų skirtumas nuo apklausos – 20 proc. Kilo didžiulis skandalas. Buvo sudaryta komisija. Tuo pat metu G. Gallupas su keletu tūkstančių apklausos dalyvių puikiausiai atspėjo rinkimų rezultatus. Skirtumas tas, kad 10 mln. žmonių adresus žurnalas gavo pagal tai, kas turėjo automobilį (tuo metu jį turėjo pusė šeimų) ar telefoną, bet kas turėjo automobilį, tas turėjo ir telefoną. Jie apklausė turtingesnę JAV dalį ir prognozavo vieno kandidato pergalę.

– Iš karto kilo mintis – ir Lietuvoje ne visi turi butus. Ar kada nors apklausose yra dalyvavę benamiai?

– Ne, benamiai nėra dalyvavę. Taip pat yra su kai kuriomis kitomis kategorijomis. Mes neapklausiame žmonių ligoninėse, kariškių, kurie yra tarnybinėse patalpose. Šių žmonių dalis nėra didelė. Ne tik benamiai tokie. Yra dalis žmonių, kurie nenori atsakinėti ar šeštadienio vakarą gali būti blogoje formoje – pernelyg linksmi ar pan. Tie žmonės nėra apklausiami. Sakome apklausos tyrėjui – jeigu iš buto sklinda triukšmas, į jį jokiu būdu neikite. Tikimės, kad tokie žmonės neina ir į rinkimus.

– Apklausose neretai duodami uždari klausimai, kurie verčia pasirinkti vieną variantą, nors apklausos dalyviui galbūt nė vienas atsakymas nėra tinkamas.

– Tai – metodologinė problema. Jeigu blogi klausimai ir blogi atsakymai, bus blogas ir rezultatas. Tai – pats svarbiausias momentas, tačiau tai dažnai neišvengiama. Klausimai vis tiek turi būti uždari. Kartais būna atviri klausimai, bet juos labai sunku apdoroti. Žmonės skirtingai supranta, apie ką klausiama. Beveik neišvengiama – klausimai turi būti trumpi, suprantami. Bet kuriuo atveju klausimai turi būti apie tai, apie ką žmonės diskutuoja, kalba, apie ką yra susiformavusi nuomonė.

– Kalbant apie privačius tyrimų užsakymus, ar esate susidūrę su kažkokiais neįprastais užsakymais, temomis?

– Turbūt galima daug prisiminti. Pirma asociacija – buvo toks laikraštis „Vilniaus tribūna“. Jis ėjo trumpą laiką. Šio laikraščio žurnalistas už savo pinigus užsakė [...] apklausą – už kiek nueitumėte į duonos parduotuvę nuogas? Padvejojome, ar galima, ar tinka, bet įdėjome šį klausimą, įrėminome, kad tai – žurnalisto X užsakymas. Žmogus norėjo tokio klausimo. Jis gavo rezultatą.

– Kaip manote, ar rezultatas buvo patikimas? Ar žmonės atsakė nuoširdžiai?

– Buvo ir pajuokavimų, kaip su giljotina. Tam ir yra užsakymas. Paskui jis rezultatus publikavo, susiejo su socialiniais demografiniais rezultatais. Turbūt visi pasijuokėme ir viskas tuo pasibaigė.

– Kokius visuomenės pokyčius pastebite, kalbant apie reagavimą į žmogų su klausimynu? Ar anksčiau labiau įsileisdavo?

– Manau, kad žmonės tapo atviresni. Turiu pagrindo tai sakyti – šiuo metu analizuojame 1989–1993 m. tyrimus. Baigiame parašyti studiją apie to laikotarpio apklausas, kaip jos vyko ir ko buvo klausiama. Tuo metu neatsakydavo, nepavykdavo apklausti tik 6 proc. Šiuo metu – 40proc. ar dar daugiau. Žmonės neįsileidžia, nenori ir pan. Tuo metu žmonės labai norėjo, jautė svarbą.

Kitas dalykas, tuo metu anonimiškumui buvo suteikiama nesuvokiama svarba. Aš netgi nustebau archyvuose atradęs metodikas – žmogus pats pildo, kad klausėjas nematytų, įdeda į voką, vokas užantspauduotas, užklijuojamas ir įdedamas tarp kitų vokų, kad klausėjas nepamatytų, kuris vokas yra tikrasis. Buvo taikomos tokios priemonės. Atrodė, kad ta nuomonė apie politiką yra jautri. Šiuo metu to visiškai nėra.

– Kaip suprantu, durų atverdavo daugiau, bet uždariau jautėsi, atsakydami į pačius klausimus?

– Taip galima suformuluoti.

– Ar galima sakyti, kad, norint pasitikėti tyrimo rezultatais, kuriuos skaitai, reikia žinoti, kas atliko, kas užsakė, kur tai buvo atlikta ir tada vertinti, ar tai – patikima, ar ne?

– Be jokios abejonės. Yra septyni kriterijai, pavyzdžiui, kas atliko, kada, kokiu metodu. Turi būti pateikiama tiksli klausimo formuluotė ir atsakymai, kad nebūtų padaroma klaidų interpretuojant. Deja, kartais žurnalistai nukanda tą informaciją, lyg ji – ne tokia svarbi, kaip pats rezultatas.

Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija (LPPARA) nepritaria viešojoje erdvėje pasigirdusioms kalboms, jog Valstybinės darbo inspekcijos parengtas bendrinis klausimynas „Darbuotojų saugos ir sveikatos ir darbo teisės būklė“ – pasityčiojimas iš verslininkų, o pati Inspekcija dirba netinkamai. „Klausimyną tikrai reikia tobulinti, tačiau nereikia menkinti jo svarbos: daugiau nei pusė mirtimi pasibaigiančių nelaimingų atsitikimų darbo vietoje nutinka smulkiosiose ir vidutinėse įmonėse. Su žmogaus gyvybe bei sveikata juokauti negalima, todėl siekiame, kad verslininkai tinkamai pasirūpintų sauga ir apie tai informuotų pareigūnus“, - tvirtina Asociacijos generalinis direktorius Rimantas Šidlauskas. Valstybinei darbo inspekcijai atidėjus deklaracijų įteikimo datą pusmečiui, LPPARA aktyviai bendradarbiaus jį tobulinant ir šviečiant verslininkus.

500 įstatymų ir poįstatyminių aktų

Šiuo metu Valstybinė darbo inspekcija yra atsakinga už 500 įstatymų ir poįstatyminių aktų įgyvendinimą. Įsivaizduokime, kas nutiktų, jei kiekvienas iš šių aktų būtų tikrinamas ir reguliuojamas atskirai? Siekiant supaprastinti institucijų bei verslininkų dalią ir buvo sukurtas šis klausimynas.

„Suprantame, kad verslininkams gali kilti daugybė neaiškumų dėl to kaip užpildyti daugiau nei 200 klausimų turinčią formą, ir matome, kad klausimynas toli gražu nėra idealus. Pavyzdžiui, nuo jo galėtų būti atleistos ISO standartus turinčios, gamybine veikla neužsiimančios įmonės (advokatų kontoros, kanceliarijos prekių parduotuvės ir pan.). Tačiau tikime, jog tai – tinkama priemonė darbo saugos reikalavimų užtikrinimui bei jų priežiūros supaprastinimui“, - sako R. Šidlauskas.

Ne baudos, o švietimas

LPPARA atstovai susitiko su Vyriausiuoju valstybiniu darbo inspektoriumi Viliumi Mačiulaičiu bei jo pavaduotoju Arūnu Lupeika. Susitikime sutarta, jog Asociacija užsiims aktyvia šviečiamąja ir prevencine veikla, teiks pasiūlymus kaip klausimyną tobulinti. Tačiau deja,  Valstybinė darbo inspekcija nėra vienalytė institucija. Daug daugiau pozityvios paramos ir įžvalgų pastebima sostinėje, tuo tarpu rajonuose verslininkai neretai gąsdinami baudomis, dažniau tenka abejoti inspektorių profesionalumu.

R. Šidlausko teigimu, susirūpinimą kelia ir tai, kad kaip atsakas į itin sudėtingą klausimyną jau atsirado ir tarpininkų, besisiūlančių už tam tikrą mokestį jį užpildyti. Taip sutvarkoma formalioji pusė, tačiau tikrosios problemos, susijusios su požiūriu į darbo saugą, neišsprendžiamos. „Nenorime, kad verslininkai ir inspektoriai į klausimyną žiūrėtų tiesiog kaip į baudimo priemonę. Darbo sauga nėra formalumas, todėl tikime, jog švietėjiška veikla ir prevencija yra geriausios priemonės jai užtikrinti,“ – teigia Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos generalinis direktorius.