Nors dalis visuomenės dar skeptiškai žiūri į mokslininkų teiginius dėl klimato kaitos, pasaulio valdantieji jau kelis dešimtmečius vysto diskusijas siekdami pažaboti šią vis augančią problemą.
Tačiau šalių interesai labai skiriasi, kiekviena nori kažko sau, todėl derybos vyksta labai lėtai ir chaotiškai, sakė paskutinėje Jungtinių Tautų Klimato kaitos konferencijoje Varšuvoje lapkričio mėnesį dalyvavusi klimatologė Audronė Galvonaitė. Ketvirtadienį, gruodžio 12 d., ji savo įspūdžius iš konferencijos pristatė Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Hidrologijos ir klimatologijos katedroje vykusiame moksliniame informaciniame seminare.
Filipinietis verkė kiekviename posėdyje
Jau iš anksto buvo žinoma, jog šioje konferencijoje joks susitarimas nebus priimtas. Pagrindinis siekis buvo pasistūmėti link pasaulinio įsipareigojimo, kuris turėtų būti pasirašytas 2015 metais Paryžiuje vyksiančioje konferencijoje.
Tačiau ir Lenkijoje svarstyti klausimai, pasak Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimatologijos skyriaus vedėjos dr. A. Galvonaitės, buvo labai rimti, nors ji, kaip specialistė, sakė nieko naujo nesužinojusi. Į kasmet vykstančią Jungtinių Tautų Klimato kaitos konferenciją A. Galvonaitė vyko pirmą kartą, bet jeigu daugiau neteks, gaila nebus.
„Įsivaizduokite, kai susirenka 190 šalių, 10 tūkst. žmonių, tai yra toks chaosas, kaip aš vadinu, beprotnamis. Visi stengiasi kažką susitarti, bet neįsivaizduoju, kaip toks kiekis dalyvių gali pasiekti kažkokį susitarimą. Ir būdavo taip, kad ateini kitą dieną, jau supratęs visus svarstomus klausimus ir surašęs išvadas į vieną dokumentą, tada staiga įlekia koks nors urugvajietis ir sako, aš vakar nebuvau, pradėkim iš naujo. Ir turi visi pradėti iš naujo,“ – apie politinės konferencijos realijas pasakojo klimatologė.
Pirmąją konferencijos dieną ypač pasižymėjo vienas Filipinų delegacijos atstovas, paskelbęs bado streiką iki kol bus priimtas koks nors reikšmingas sprendimas. Šalį tuo metu buvo ką tik nusiaubęs taifūnas „Haiyan“. Mokslininkai mano, jog dėl klimato kaitos tokių galingų taifūnų ir kitų klimato katastrofų ateityje tik daugės.
Pasak A. Galvonaitės, situacija atrodė kiek kitaip būnant konferencijoje. „Tas filipinietis verkė beveik kiekviename posėdyje. Aišku, pirmą kartą visi sureagavo ir susigraudino, ir pritardami atsistoję plojo. Bet kai kiekvieną posėdį jis atsistoja ir pradeda verkti, jau kažkaip darosi ir nebeįdomu, ir net juokas pradeda imti, nesvarbu, kad nelaimė tikrai didelė,“ – sakė mokslininkė.
Ginčijosi dėl vieno žodžio
Buvo ir kitokių besivystančių šalių, kurios itin priešinosi šiltnamio dujų emisijų ribojimui, nors mažai tikėtina, jog tai būtų didelė našta jų ekonomikoms.
„Darydavosi neskanu, kai tos šalys, kur tikrai nevargsta, turi daug pinigų iš naftos, dujų gavybos, o prašo pagalbos vien dėl to, kad jaučiasi besivystančiomis... Dar baisiau, kai įlekia kokia dama iš Venesuelos su keletu tūkstančių kainuojančia suknele ir pradeda aiškinti, ką jūs čia svarstote, ką jūs čia darote, taigi nesąmonė. O jie naftos daug turi ir jiems liepia sumažinti išmetamų šiltnamio dujų kiekį – už tai nepatenkinti,“ – pasakojo klimatologė.
Pasak A. Galvonaitės, šalys dažnai prieštaraudavo, kad tik prieštarautų. Pasitaikydavo ir kuriozinių atvejų, kai delegatai stabdydavo balsavimą, nors paaiškinti, kuriai pasiūlymo daliai nepritaria, negalėdavo.
Ilgiausios derybos vykdavo ir dėl vieno žodžio. „Svarstė, ar dokumente įrašyti shall ar will (liet. abu „turės kažką padaryti“, bet pirmasis reiškia prievolę, kai nėra kito pasirinkimo – red. past.) Ir įsivaizduokite, 100 žmonių pradeda dėl to ginčytis ir taip kelias valandas,“ – sakė klimatologė.
Vienu metu, pačioje konferencijos pabaigoje, svarstymai dėl klimato kaitos sukeltos žalos ir neigiamų padarinių finansavimo besivystančiose šalyse vyko 35 valandas be jokio sustojimo.
Didžiosios šalys atvažiavo neparuošę namų darbų
Klimatologę vienas sprendimas vis tik labai nudžiugino – pagaliau buvo galutinai pritarta tam, ką mokslininkai sako jau seniai, - kad klimatas šyla ir kad kaltas dėl to žmogus.
Mokslininkai konferencijoje taip pat turėjo savo susitikimą. Pasak A. Galvonaitės, būtent jie lengviausiai ir susitaria: „Aptaria, kas buvo padaryta, kokie siūlomi problemų sprendimai, iškelia klausimus ir aptarę uždaro,“ – sakė ji.
A. Galvonaitė džiaugėsi, jog nenuėjo į politiką. Jos nuomone, ir pirmos savaitės nebūtų ištvėrusi.
„Gal nebūtų taip pikta, jeigu vyktų brandžios, kažką duodančios diskusijos. Bet kai kabinėjasi prie žodžių, nesusijusių smulkmenų, kantrybė tikrai gali trūkti...Kiekviena šalis atvyko su savais interesais, bando paklodę patraukti į save...Konferencijai svorio nepridėjo ir tai, jog pirmininkavęs lenkų Aplinkos ministras buvo konferencijos viduryje atleistas iš savo pareigų. Kaip turi jaustis žmogus, atstovaujantis šalį šeimininkę, kuris jau nieko toje sistemoje nebereiškia. Tai pridėjo dar daugiau prie viso sąmyšio ir chaoso,“ – kalbėjo mokslininkė.
Ją nustebino ir delegatų vartoti žodžiai „daryti, naikinti, mažinti“, bet ne „padarėm, sunaikinom, sumažinom“. „Visą laiką tą bendratį vartoja. O kada nuo tų popierių pradės kas nors iš tiesų keistis?“ – retoriškai klausė klimatologė.
A. Galvonaitę ypač nuliūdino, jog didžiosios šalys, iš kurių buvo daugiausiai tikėtasi, atvažiavo nepasiruošę namų darbų: neperskaitę dokumentų, nesusipažinę su medžiaga. Užtat ir dauguma iš 150 svarstytų klausimų liko pusiau atviri ir bus aptarti vėlesnėse konferencijose.
Didelė Lietuvos delegacija savo nuomonės pareikšti negalėjo
Kur visame šiame chaose buvo Lietuva? Pasak A. Galvonaitės, Lietuvos kaip ES pirmininkaujančios šalies pozicija buvo pasyviai aktyvi – delegacijos nariai turėjo dalyvauti visų klausimų svarstymuose, bet nieko negalėjo sakyti.
„Dėl to, kad pirmininkaujame, turėjome leidimą patekti į visus, netgi uždarus, posėdžius. Pats sunkiausias dalykas buvo dalyvauti diskusijose, kai negali pareikšti savo nuomonės. Matai, kad kiti nusišneka, bet tu negali nieko sakyti. Esame pirmininkaujanti šalis, todėl turėjome išklausyti visus kitus, bet sau nieko pramušti, nieko pareikšti nebuvo galima,“ – sakė klimatologė.
Lietuvos delegacija buvo viena iš didžiausių: iš viso į konferenciją vyko 33 mūsų šalies atstovai. Didelė delegacija turėjo ir daug darbo, nes reikėjo visur dalyvauti, tačiau ne visiems tokio argumento užteko. „Kitos šalys komentavo, kaip jums gerai. Vienas žmogus gali miegoti, kol kitas dalyvauja renginiuose. O mes, sako, esame tik du ir visai nemiegoję, nesuprantam, kas vyksta, va užmigau ir negirdėjau kažko svarbaus,“ – apie tarptautinės dvi savaites trukusios konferencijos kasdienybę pasakojo klimatologė.
Tačiau vis tik didžiausia problema Lietuvos delegacijos nariams buvo graikai, kurie sausį perima pirmininkavimą ES iš Lietuvos. Jiems reikėjo perduoti tęstinumą visų darbų, tačiau to padaryti nepavyko, nes atrodė, jog nei vienas graikų delegacijos narys po pirmosios dienos nebepasirodė konferencijoje.
Lietuva turėtų užjausti klimato kaitos padarinių kamuojamas šalis
Konferencijoje taip pat dalyvavusi nevyriausybinės organizacijos Baltijos aplinkos forumo (BEF) darnaus vystymosi specialistė Gintarė Jonušauskaitė nevisiškai sutiko su A. Galvonaitės įspūdžiais apie besivystančių šalių poziciją.
„Ne visos tos besivystančios šalys vienodos, ne visos prašo pinigų. Mes pastebėjom, kad tiek išsivysčiusių, tiek besivystančių šalių požiūris yra labai dvejopas. Pavyzdžiui, Europos Sąjunga siekia globalaus susitarimo... atsižvelgia į mokslininkų rekomendacijas ir sako, jog mes akivaizdžiai atsiliekame nuo grafiko. Bet yra ir tokių šalių, kaip Australija ir Japonija, kurios net žinodamos mokslo duomenis, atsiima savo įsipareigojimus ir atrodo bando kišti pagalius į ratus,“ – sakė BEF atstovė.
„Aš Filipinų taip nekritikuočiau...Pasak jų vyriausybės atstovės, jie kuria struktūras atsakingas už prisitaikymą ir atkūrimą po stichinių nelaimių – sugriautų pastatų atstatymą, pagalbą nukentėjusioms šeimoms. Šitas taifūnas praėjo, bet po dviejų metų bus vėl kitas toks pats galingas, o savo salos jie kitur nepastums.
Jiems atstatymas kainuoja labai daug, o pasaulis dar liepia investuoti į atsinaujinančią energetiką. Kai besivystančios šalys prašo tų pinigų, joms tikrai reikia, nei jas jau šiandien krečia sausros, taifūnai, potvyniai ir panašiai. Lietuva yra labai saugus kraštas, gyvename tarsi Dievo ausy. Mums bepigu klausti, kodėl Europos Sąjunga visas tokias šalis turi remti,“ – pasakojo G. Jonušauskaitė.
Atvyko tam, kad sužlugdytų susitarimą
Ar specialistų nuomone, tokiomis, rodos, chaotiškomis konferencijomis įmanoma pasiekti reikšmingą pasaulinį susitarimą dėl klimato kaitos?
„Pats procesas tiesiog negali būti paprastas, kai norime įtraukti visą pasaulį. Jis milžiniškas, sudėtingas, tačiau, manau, kad geresnio varianto dabar nėra. Problema yra ta, jog atvažiuoja negalintys sprendimų priimti politikai. Atvažiuoja žemesnio rango valstybių atstovai, kurie turi nurodymus iš aukščiau, atstovauja kažkokią poziciją, bet patys spręsti negali,“ – sakė darnaus vystymosi specialistė G. Jonušauskaitė.
Pasak klimatologės A. Galvonaitės, yra labai pikta, kai laikas švaistomas visokiems nerimtiems dalykams, nesusijusiems su svarstomais klausimais. „Manau, kad šalys prieš atvažiuodamos turėtų išsidiskutuoti ir atsivežti savo konkrečius reikalavimus, konkrečias bėdas. O tada jau konferencijoje visa tai kartu būtų galima aptarti. Nes dabar kartais atrodė, jog kai kurios šalys atvažiavo tik tam, kad būtų sužlugdytas susitarimas, kad jokie konkretūs nutarimai nebūtų priimti,“ – sakė A. Galvonaitė.
Vakariečių elektroninės atliekos oazes paverčia dykynėmis
Greta politikų diskusijų vyko ir šalutiniai pranešimai. Klimatologei ypač užstrigo vienos žaliųjų organizacijos pristatyti aukštųjų technologijų atliekų šiukšlynai. Žalieji padarė eksperimentą – pridėjo siųstuvų į televizorius, kompiuterius ir panašias atliekas ir stebėjo, kur jos patenka.
„O tos atliekos nukeliauja į Kiniją, Indiją, Afrikos šalis. Pavyzdžiui, Ganoje prieš dešimt metų buvusi graži oazė, dabar virtusi tuo „HiTech“ šiukšlynu. Pagrindiniai gyventojai ten yra vaikai nuo 6 iki 12 metų. Vyriausi yra vos 20 metų sulaukę jaunuoliai. Į šiukšlyną neužskrenda net paukščiai, o mažiukai kuičiasi, ieško metaliukų, kuriuos galėtų priduoti, ir taip bent truputį pragyventi,“ – apie ją ypač paveikusį pristatymą pasakojo klimatologė A. Galvonaitė.
Jos teigimu, tokie pavyzdžiai tik ir rodo, jog mes save apgaudinėjame, tikėdami, jog labai gerai rūšiuojame ir perdirbame. Mūsų turtingos visuomenės elektroninės atliekos, kuriuose gausu pavojingų medžiagų, pakliūna į vargingiausias šalis ir dar labiau jas nuskurdina, paveikdamos tų žmonių sveikatą.
Tą patį galima pasakyti ir apie klimato kaitą: labiausiai teršiančios visuomenės yra ir turtingiausios, jos nuo neigiamų padarinių gali apsisaugoti, o labiausiai kenčia mažosios besivystančios šalys.
