– Pripažinsiu, tvarką palaikote tobulai. Betgi pradėkime pokalbį ne nuo dulkių, o nuo mažumėlę filosofinio klausimo – kodėl žmonėms reikia kažką kolekcionuoti?

– Mes su žmona Daina esame aistringi keliautojai. Pajutome, kad kai savo draugams pristatome kokią nors naują kelionę, vien pasakojimo ir nuotraukų nebeužtenka. Norisi kokių nors daiktinių, apčiuopiamų, įvertinamų visomis žmogiškosiomis juslėmis įrodymų, įtaigumo. Todėl kai parodau savo draugams buteliuką su Viduržemio ar Egėjo jūros vandeniu, kitą – su skirtingu paplūdimių smėliu, atsiranda įtaigumo efektas. Kelionės įspūdžių pristatymas artimiems draugams – tai, galima sakyti, dar vienas iš mano hobių. Kuo įdomiau sugalvojame – tuo ne tik draugams, bet ir mums patiems būna smagiau.

– Bet vis dėlto... Kodėl vanduo, kodėl smėlis? Juk galima kur kas paprasčiau. Tarkime, oro uoste nusipirkti tos šalies magnetuką, puodelį ar raktų pakabuką – štai jums ir daiktiniai įrodymai, taip pat paveiksiantys draugų emocijas.

– Nė nežinau, iš kur atsirado mintis rinkti vandenį. Be to, jo yra kur kas mažiau nei smėlio, mat daug miestų įsikūrę ties tomis pačiomis jūromis, vandenynais. Pažvelkime drauge: štai Atlanto, o šalia jo – Indijos vandenyno lašelis; Balio jūros, Viduržemio, Raudonosios ir mūsų gimtosios Baltijos jūros pavyzdžiai. Kaip matote, vanduo mažai skiriasi, bet tik pažvelkite į smėlį. Koks jis skirtingas savo konsistencija, birumu, rupumu, spalvų tonais ir pustoniais. Surikiavau lentynoje nuo tamsiausio iki šviesiausio ir smulkiausio. Gal norite paspėlioti, kas yra iš kur?

– Bandykim. Pats juodžiausias smėlis, spėju, bus iš Kanarų salų. Prieš daugybę metų teko atostogauti Tenerifėje, ten tikrai mačiau kažką panašaus...

– Galbūt. Bet šįsyk prašovėte pro šalį: Tenerifės yra kiek šviesesnis... Mano juodasis yra iš Islandijos. Paskui seka smėliukas iš Turkijos, Balio salos, Kosta Rikos, Egipto, Tenerifės (šviesus), Šri Lankos. O, beje, smėlio rinkimo idėją aš pasiskolinau iš vieno savo draugo, pas kurį namuose pamačiau tokią gražią kolbelę, prisluoksniuotą įvairiaspalvio, įvairiarūšio smėlio. Pasirodo, iš visų savo kelionių jis parsiveždavo po saujelę ir vis pildavo į tą vazelę. Deja, paklaustas, koks smėlis ir iš kur, jis nieko konkretaus negalėjo pasakyti.

Išskirtinumas: tik ypatingiems svečiams vyras prisipažįsta pasiūlantis gerti arbatą iš jam be galo brangaus Šatrijos Raganos dovanoto puodelio. / R. Rožinskienės nuotr.

– Taigi patobulinote jo idėją, supilstydamas smėlį į atskirus buteliukus, o ant jų dugno užrašydamas metus, vietą ir paplūdimį, iš kurio jis buvo parsivežtas?

– Na taip... Visur mėgstu tikslumą. Jei vedu renginius, prieš tai noriai dalyvauju juos planuojant, koordinuojant. Ateinu ne tik pašnekėti ir žmonių palinksminti, bet siekiu, kad viskas vyktų pagal numatytą planą.

– Žaidžiam toliau – man patiko. Kertu lažybų, jog šitas terakotos vazonų spalvos smėliukas iš kokios nors dykumos. Ar aš teisi?

– Bingo! Pataikėt! Tai emocija iš mūsų su Dainele (taip meiliai Gintaras vadina savo žmoną – aut. past.) kelionės po Maroką. Ar galit patikėti, kad mudu toje dykumoje nakvojome 0 laipsnių temperatūroje, o dieną jojome ant kupranugarių jau 30 laipsnių šilumoje…

– Ir pagaliau prieiname prie paties šviesiausio, smulkiausio ir gražiausio – mūsų gintarinės Palangos ar Nidos smėlio?

– Jūs taip manote? Beveik pataikėte. Bet tas pats šviesiausias, smulkiausias ir gražiausias, deja… iš Meksikos, Kankūno pliažo. Palanginis pagal minėtus kriterijus antroje vietoje (juokiasi).

Man kolekcionavimo esmė – ne patys daiktai, o su jais drauge parsivežtos emocijos. Galbūt tų mano kolekcinių eksponatų nėra daug, bet jie visi – išimtinai mano paties.

– Juokas juokais, bet jūsų kolekcijų lentynose matau ne tik vandenį ir smėlį, bet ir daugybę akmenų. Ar jie – irgi kolekciniai eksponatai?

– Na, taip. Sykį su žmona atostogavome Šri Lankoje, rinkome pakrantėje kriaukles, akmenėlius ir kalbėjomės, kad namuose turime jūrą (vandenų kolekciją), turime krantą (smėlių rinkinius), tai dabar trūksta tik… kalnų. Nuo to laiko ėmėme rinkti ir įdomesnius akmenis, uolienų atplaišas. Turiu daug įspūdingų kalkakmenio darinių iš Indijos vandenyno pakrantės. O šitas akmenėlis nuo Teidės ugnikalnio viršūnės Tenerifėje.

– Tą rožę ir aš pažįstu. Teko regėti kažkurioje dykumoje…

– Taip, iš tiesų tai dykumų rožė. Natūralus akmuo, kuris susidaro iš gipso ar barito ir smėlio grūdelių per daugelį metų, pučiant vėjui ir plieskiant kaitriai dykumų saulei.

– O ar yra tarp tų akmenų tas vienas vienintelis, brangiausias emocine prasme: juk, kiek suprantu, nekolekcionuojate nei brangių, nei pusbrangių akmenų – labiau renkate emocijas iš aplankytų karštų.

– O kaipgi. Aš jo labai ilgai norėjau ir netgi neturėjau vilties jo parsivežti, bet man pavyko! Gal norite paspėlioti, kas tai? Nors… kita vertus, vis tiek neatspėsite. Tai Egipto piramidės akmuo.

– Nuskėlėte jį nuo pačios Didžiosios Gizos piramidės? Ar nebijojote ten palaidoto faraono Cheopso prakeiksmo?

– Gal juokaujate?! Ne nuskėliau, o radau tarp plytų ir blokų, buvo trupinėlis atskilęs. Paskui labai bijojau jį skraidintis rankiniame bagaže, kad oro uoste nebūtų problemų. Galbūt dėl to jis man toks brangus.

– Ogi tikrai – pašnekėkime apie transportavimo problemas. Kaip jūs tuos savo kolekcijų eksponatus – smėlį, akmenis, vandenį – parsivežate į Lietuvą?

– Kontrabanda (juokiasi). Supilu į buteliukus, suvynioju į foliją, o paskui į rankšluosčius. Kol kas problemų nebuvo.

– Negaliu nepaklausti ir apie talismanus. Kaip žmogus, namuose laikantis tiek daug gražių akmenėlių, turbūt turite kokį vieną – ypatingą – švarko kišenėje, kuris padeda vesti renginius?

– Daug metų turėjau vieną akmenėlį, labai gražios formos, iš Balio. Iš tiesų, vesdavau su juo renginius. Ir, atrodė, sekėsi… Bet paskui aš jį kažkur pamečiau, o renginiai (juokiasi) vis tiek sekėsi. Vadinasi…

– Vadinasi, ne talismanas buvo esmė. Bet grįžkime prie to, kad kaskart, vos grįžę iš tolimų kraštų, jūs darote savo draugams šventę, savotišką tos šalies pristatymą. O koks, sakykit, pristatymas buvo pats netikėčiausias jūsų bičiuliams?

– Šimtu procentų, kai grįžome iš Šri Lankos. Vesdamas vieną renginį aš susipažinau su šrilankiečiu Dilanu, kuris šiandien yra pakankamai garsus virėjas ir televizijos laidų vedėjas, gyvenantis Lietuvoje. Tai jis mus lydėjo visos kelionės po Šri Lanką metu. Su jo tėvais mes susipažinome vos atvykę į šalį. Beje, jis puikiai kalba lietuviškai. Taigi paprašiau jo suruošti mano draugams egzotiškas vaišes pagal šrilankietiškas tradicijas. O kad būtų dar įdomiau, iš pradžių draugams jo nerodžiau (Dilanas ruošė maistą užsidaręs virtuvėje), o tik paskui, pradėjęs pasakoti, atvėriau virtuvės duris, pro kurias žengė juodbruvas, gražus jaunuolis su visa virtuvės šefo apranga. Aš ėmiau angliškai pristatyti jam savo draugus, o paskui paprašiau Dilano, kad dabar jis pristatytų savo pagamintus patiekalus. Kai jis ėmė vardyti ingredientus ir ką tik paruoštus šrilankietiškus delikatesus gražiausia lietuvių kalba, visi buvo tiesiog šokiruoti. Staigmena pavyko. O dar kai draugai pradėjo ragauti mūsų su Dainele iš Šri Lankos parsivežtus pailgus ananasus…

– Na gerai, sutikite, rinkti tas kelionines smulkmenėles yra viena, bet kasdien ar kas savaitę valyti nuo jų dulkes – visai kas kita. Pokalbio pradžioje minėjote, jog neužkraunate šito "malonumo" žmonai?

– Oi, ne, tikrai ne. Juk tai mano hobis, mano kolekcijos. Dainelė turi savų. Kai eisime gerti kavos, pamatysite ir jos aistrą – gražiausių puodelių kolekciją, tarp kurių yra vienas emociškai ir netgi istoriškai labai stiprus eksponatas. Bet dar neapžiūrėjote mano bokštų…

Prisipažinsiu, kad nuo seno turiu vieną bjaurią fobiją – labai bijau aukščio. Ir, aišku, kaip tikras save gerbiantis vyras keliaudamas bandau tą savo fobiją vienaip ar kitaip nugalėti. Tai reiškia, kad drebančiomis kinkomis lipu į visus aukštus turistinius objektus. Palaikomas kelionės draugų ar savo Dainelės. Kai Šri Lankoje kopėme į tokį aukštą Sigirijos kalną, mano šaunieji bendrakeleiviai padarė aplink mane tokį apsauginį (nuo žmonių) ratą ir leido man lipti į jį savo tempu, labai labai lėtai. O nelipti į jį aš tiesiog negalėjau, nes Sigirija − buvęs pirmo tūkstantmečio Azijos miestas, įsikūręs 370 m aukštyje ant tokios gigantiškos monolitinės uolos, kurios viršūnėje pastatyta tvirtovė. Sigirija išvertus iš vietinės sinhalų kalbos reiškia "liūto nasrai". Aišku, įveikęs vos pusę tos uolos, aš supasavau, bet gido Šrilalo dėka viskas baigėsi laimingai – pasiekiau viršūnę. Bet čia istorija dar nesibaigė: juk reikėjo kažkaip nulipti…

– Kiek suprantu, visas baisumas buvo takelio, vedančio į uolos viršų, siaurumas ir statumas? Kai pernai vasarą kopėme į paslaptingąjį inkų miestą Maču Pikču – irgi balansavome ant bedugnės krašto su labai minimalaus aukščio apsauginėmis užtvaromis.

– Laiptukai siauri, o mano batų dydis – 48… Pėdos pastatyti normaliai negaliu, žmonių srautas tuo pačiu takeliu juda tiek pirmyn, tiek ir atgal. Žodžiu, lipau įsitvėręs į žmonos ranką kaip koks mažametis vaikas, o nulipus pėdų užkulniai buvo pasruvę krauju, visai nutrinti.

Kadangi užlipimas į Sigirijos uolą iš manęs pareikalavo milžiniškų dvasios jėgų, nusprendžiau tai kažkaip įamžinti. Vos nulipęs ir mažumėlę atsipūtęs, nusipirkau suvenyrinę statulėlę su šiuo istoriniu objektu. Paskui buvo kiti aukšti bokštai, pastatai, kurių aukštis mane masino, o dar labiau gąsdino. Taip pradėjau kolekcionuoti ir suvenyrinius bokštelius. Čia Šanchajaus, o čia Toronto televizijos bokštas, dar Filadelfijos, Niujorko, Paryžiaus Eifelio bokštas ir kiti. Dar vieną ypatingą (tiksliau, ypatingai man baimingą) atvejį prisimenu, kai neapsižiūrėjęs įlipau į stiklinį liftą. Apsiverkiau – nesusilaikiau. Teko ir vėl žmonai į ranką stvertis.

Arba dar vienas kartas, kai Šanchajuje užkilus į televizijos bokšto viršų atsidūrėme apžvalgos aikštelėje su stiklinėmis grindimis. Bandžiau žengti bent vieną žingsnį – neįstengiau. Atsitūpiau ir galvojau rėplioti keturpėčias – nepavyko. O mano Dainelė su draugais ėmė šokti polką su ragučiais…

– Leiskite paklausti, o kodėl jums būtinai reikia įveikti save, tą aukščio baimę? Kiekvienoje šalyje apstu lankytinų objektų ir ant žemės, paliktumėte tą dangų ramybėje…

– Nežinau, gal kad labiau save gerbčiau. O gal kad esu žemaitis ir be galo užsispyręs. Jei kiti gali, galėsiu ir aš! – sau sakau. Štai Eifelio bokšto įveikiau tik pusę. O kas įdomiausia, kad lėktuvu skristi išvis nebijau. Gal toji uždara erdvė suteikia saugumo?

– Bet šalia bokštų aš matau nemažai ir varpelių… Galbūt jūs tas žmogus, kuris kolekcionuoja viską?

– Oi ne, tikrai ne viską. O varpelių kolekcijos pradžią lydi viena labai graži istorija, kai mano Snieguolė (mat žiemą aš virstu Kalėdų Seneliu), būtent Kalėdoms padovanojo man pirmąjį varpelį. Tuomet mano žmona Daina, parvykdama iš Suomijos, parvežė dar vieną, paskui ir dar vieną. O šitas varpelis man yra pats brangiausias (skambina varpeliu). Ar žinote legendą, iš kur kilęs pats Kalėdų Senelis – nagi jo prototipas šv.Nikolas? Sakoma, kad vienas iš šio personažo prototipų galėjo būti šventasis Mikalojus (Nikolajus) iš Miros (IV a.). Šis krikščionių vyskupas, gyvenęs Anatolijoje (dabar Turkija), garsėjo dosnumu. Taigi šitas varpelis yra nuo šv.Nikolo kapo, kuris yra Turkijoje. Buvau, mačiau ir kaip atminimą iš tos vietos įsigijau varpelį.

– Vanduo, smėlis, akmenys – kelionėms atminti, varpeliai – Kalėdoms, o iš kur tos kelios lentynos besišypsančių angelų? Kaip jie pas jus suskrido?

– O su tais angelais visai įdomi istorija. Pradėsiu nuo to, kad mano mamą užaugino jos senelis (tikrojo senelio brolis), kuris buvo kunigas. Beje, jis buvo ir artimas rašytojos Šatrijos Raganos draugas (iš jos dovanoto puodelio jūs turėsite garbės, jei tik panorėsite, šiandien gerti kavą). Kadangi mano mama ir sesuo buvo labai religingai auklėtos moterys, tai ir aš, pagal jas, turėjau tapti kunigu. Deja, su tuo noru truputį perlenkė lazdą… Tapau laisvamanis, kuris įtikėjo Dievą, bet ne Bažnyčią. O dar patikėjo, kad kiekvienas iš mūsų turime savo angelą sargą.

Patį pirmąjį savo angelą aš gavau dovanų iš aktorės Hanos Šumilaitės. Pačiu sunkiausiu gyvenimo momentu, kai išsiskyriau su savo pirmąja žmona. Štai tada buvau apimtas depresijos, visiškai sutrikęs, ir tas angelas (kaip ir geri žmonės, sutikti tuo metu) man pagelbėjo. Taip pradėjau juos rinkti…

O kadangi šita mintis labai sužavėjo mano Dainelę (antrąją žmoną), tai ėmėme juos rinkti drauge. Noriu pasakyti, kad specialiai mes jų neieškome, iš kelionių beveik nesivežame. Perkame tik tada, kai būna kokia nors ypatinga proga. Arba draugai dovanoja. Su proga arba visai be progos.

Sykį, pamenu, vaikštinėjame su Dainele Druskininkuose. Užeiname į kažkokią dailės krautuvėlę, o ten – sėdi kojeles nuleidęs toks mielas, vaikišku veideliu angelėlis. Išsyk susižvalgėme abudu. Kadangi bendro vaiko neturime, – nusprendėme, kad šitas angelas mums bus kaip vaikelis (juokiasi). Man panašiai būna ir su kitais daiktais – atėjo į galvą mintis, nusileido į širdį, širdis priėmė – darau. Jei atėjo mintis, bet širdis jos nepriėmė, – nedarau.

– Ar nebaisu, kad po kiekvienos kelionės jūsų kolekcijų amplitudė didėja, o sekcijų lentynos – pilnėja?

– Gal truputėlį ir baisoka… Užtai mums nereikia sukti galvos dėl lauktuvių, nes draugai laukia iš mūsų ne suvenyrų, bet originalaus kelionės pristatymo. Todėl mūsų kolekcijų objektai – akmenys, smėlis, vanduo, tam tikri suvenyrai – kaip priemonės, kad jie susidarytų tikslesnį vaizdą apie mūsų kelionę.

– O jei draugai važiuoja į kokią egzotišką kelionę, ar prašote iš jos kažką parvežti į savo kolekcijas?

– Na, ne… Mano kolekcionavimo esmė – ne patys daiktai, o su jais drauge parsivežtos emocijos. Galbūt tų mano kolekcinių eksponatų nėra daug, bet jie visi – išimtinai mano paties. Tiesa, vis dėlto viena išimtis yra – tai baltasis smėlis iš Meksikos.

Saulius Tomas Kondrotas „Kolekcionierius“, Tyto alba, 2020.

Be abejonės, S.T.Kondrotas yra svarbus lietuvių prozos autorius. Be abejo, jo rašymas kokybiškas, tekstai geri, įdomūs.

Žinoma, jo vieta lietuvių literatūros panteone pelnyta. Ir šioji novelių rinktinė pasirodo nei per anksti, nei per vėlai: kada, jeigu negu po trisdešimties metų verta prisiminti, kuo pasižymėjo staiga literatūros lauke sužibęs ir taip pat netikėtai lyg kometa padangėje išnykęs autorius? Ištisa skaitytojų karta užaugo per tą laiką, kuriuo S.T.Kondrotas buvo nutilęs (kaip žinome, Amerikoje jis užsiima pelningesne veikla negu literatūra, nors lygiai tokia pačia nepraktiška – brangakmeniais).

Nenuvertinant rašytojo indėlio į lietuvių literatūros proveržį sovietmečiu, vis dėlto nuo rinktinės pratarmėje autoriui pažertų rašytojos Danutės Kalinauskaitės ditirambų norisi šyptelėti per lūpos kraštelyje prišašusį herpesą.

„Neginčijamai pasaulinio lygio rašytojas“ – neginčijamai? Nors autoriaus vaizduotė pramuša kanoninius kupolus, vis dėlto jo tekstai struktūriškai neatrodo nepriekaištingi. Pasaulinio lygio rašytojai garsėja kur kas labiau nugludintomis novelėmis; pačios D.Kalinauskaitės tekstai nuoseklesni.

Pavyzdžiui, didelę intrigą žadantis baltų istorijos motyvais paremtas pseudomitologinis T.S.Kundroto pasakojimas „Kentauro herbo giminė“ stokoja vientisos linijos ir, vadinkime, moralo: jis sudurstytas tarytum iš dviejų dalių, kurias viso labo sieja tie patys veikėjai.

S.T.Kundrotas puikiai vaizduoja ir įvykius, ir abstrakčias idėjas, tačiau kai kur užsiabstrahavęs, rodytųsi, tarytum kamšo istorijos skyles. Tada net pasidaro nebesvarbu, kuo istorija baigsis. Ir kai pasibaigia, pasakojimo atomazgoje tarytum lieka maža kas bendro su preliude pamėtėta pasakojimo užuomina, siūloma intriga.

Nepasiginčysi su autoriaus gebėjimu verbalizuoti abstrakcijas ir emocijas, vis dėlto S.T.Kondroto kalbinė raiška, kitaip tariant, stilius, man neatrodo pavyzdinis. Pavyzdžiui, ta pati D.Kalinauskaitė turi savitą braižą, kurio su nieku kitu nesupainiosi.

Prie minėtų trūkumų dar pridėkime savotišką rinktinės netikėtumo efektą, tai yra tą patį pratarmėje pagirtąjį „pasaulį be ribų“, ir tada išvis sunkiai rasime žodžių, apie ką „Kolekcionierius“.

Teminė ir žanrinė tekstų įvairovė tarytum neišsitenka tokioje palyginti storoje knygoje: šalia realistinių ar magiškai realistinių novelių įsiterpia ir prozinės mankštelės, ir sunkiasvorės esė. Sutinku su pratarmės autore D.Kalinauskaite, kad S.T.Kondrotas yra išskirtinis, nepaprastas ir mįslingas, bet ar antlaikiškas? Bijau, kad originalūs rašytojo tekstai buvo svarbus stimulas lietuvių literatūrai prieš keturis dešimtmečius, bet ilgainiui jį aplenkė kiti – ir tai turbūt tik todėl, kad rašytojui pačiam neberūpėjo savęs aplenkti.

Yōko Ogawa „Begalinė lygtis“, Baltos lankos, 2020. Iš japonų kalbos vertė Gabija Enciūtė.

Pirmiausia iškylantis epitetas apibūdinant šį japonų autorės romaną – mielas, netgi mielaširdingas, toks mielas lyg „nedidelė balta katytė“, tik šitame pasakojime niekas nežūva.

Tai pozityvistinės literatūros atvejis, nors Y.Ogawa nepasiduoda kojeliškajai „jetius, kaip gražu ir gilu“ čiurkšlei, išlaviruodama tarp būties ezoterikos ir egzistencializmo. Juk estetikos sferoje japonai pasikaustę, taip ir šis pasakojimas kalbinės raiškos požiūriu, taupus ir motyvuotas lyg pamatuoti potėpiai tušu.

„Begalinė lygtis“ plėtoja senyvo matematikos profesoriaus, išsaugančio trumpalaikę atmintį tik 80 minučių, draugystę su nauja samdoma buities pagalbininke ir jos sūnumi. Trijulės ryšį kuria matematiniai žaidimai ir taikymasis prie profesoriaus negalios.

80 minučių trukmės atminties galiojimo intervalas atrodo mediciniškai nepagrįstas, tai tiesiog dar vienas skaičius, kurių pasakojime prisodinta lyg buhalterinėje ataskaitoje. Skaičiai, elementarios lygtys veikia kaip veikėjų susikalbėjimo būdas, tam tikra romantinė sąlyga.

Laimė, kad kūrinys bent nenukrypsta į numerologiją, vis dėlto žaidimas tariamais būties skaitmenimis atrodo mokyklinis, net vaikiškas. Didelė dalis pasakojimo skiriama ne tik mokyklinei matematikai, bet ir veikėjams svarbioms beisbolo aktualijoms.

Tai yra vienodu tembru alsuojantis, į dramatiškus įvykius ir sudėtingas peripetijas neveliantis romanas, sąžiningai įsivardijus, veikiausiai tinkantis paauglių literatūros lentynai. Suaugusiesiems jis vargu ar užduos gilių būties klausimų, nebent skaitytojo interesas tebūtų pramoginis.

Šiais metais abiturientams tragiškai pasižymėjus matematikos egzamine – neišlaikius net trečdaliui, „Begalinė lygtis“ galėtų sudominti mokyklinį jaunimą kaip matematikos populiarinimo, pratinimo prie sunkios skaičių tikrovės, priemonė.

David Wallace-Wells „Negyvenama žemė. Ateities istorija“, Tyto alba, 2020. Iš anglų kalbos vertė Rasa Dirgėlė.

Mokslo populiarinimo knyga kala konkrečiai – nuo pirmojo sakinio D.Wallace-Wellsas be išvedžiojimų susitelkia į kognityvinį šturmą aiškindamas: „viskas blogai, daug blogiau, nei tikėjotės“ (p. 11).

Apimtas niūros nuotaikos ir švietėjiško entuziamo autorius užtvindo skaitytoją klimato faktų gausa, atrinkęs juos pagal temas ir kategorijas (pripažįsta net kolekcionavęs klimato kaitos įvairenybes). Ar autorius – tas, kuris kelia aliarmą, o knyga gąsdinanti? Tikrai taip, todėl keltinas klausimas, kokį poveikį tekstas turi piliečiams.

Susipažinusiems su klimato kaitos mokslu knyga pasirodys perspausta – kai kurie mokslininkai Vakaruose ją jau įvertino skeptiškai; klimato skeptikus, ko gero, ji gali dar labiau atbaidyti negu naujienų sraute įprastos žinios apie baltųjų lokių populiaciją, kylantį jūrų ir vandenynų lygį, gaisrus Australijoje ir Kalifornijoje bei pan.

Iš selektyviai atrinktų ir pačių šiurpiausių modelių sudaryta knyga tarytum sunki plyta pridauš nebent tuos, kurie yra susirūpinę klimato kaita, bet mažai ką išmano ir nori sužinoti daugiau. D.Wallace-Wellso tekstas yra parankus pradžiamokslis žaliems (žaliems ne ekologine reikšme, o išsilavinimo).

Lietuviškasis vertimas pasirodo kaip tik tada, kai 2020 m. liepos 22 d. publikuota rimta mokslinė mokslinė studija susiaurino vadinamąsias klimato jautrumo ribas, patį katastrofiškiausią klimato scenarijų pripažindama kaip mažai tikėtiną (iki 10 proc.). Todėl tyčia sutirštintas autoriaus kalbėjimas atrodo dar nepatikimesnis.

Kita vertus, apie klimato kaitą kalbėti būtina, kad ir taip. Klausimo esmė iš esmės nesikeičia laipsniuojant tą patį prieveiksmį: bus blogai, blogiau ar blogiausia? Akivaizdu, kad klimato padėtis eina blogyn. Tada turėtų eiti kitas klausimas: ką dėl to darome?

Viet Thanh Nguyen „Šalininkas“, Tyto alba, 2020. Iš anglų kalbos vertė Ina Rosenaitė.

Dar vienas istorinis romanas, įvedantis į mažiau pažįstamą atminties kontekstą. „Šalininko“ autorius priartina lietuvių skaitytoją prie ryškaus Vietnamo karo palikimo. Iki šiol Vietnamo karo padarinius daugiausia pažinome iš amerikietiškos perspektyvos, o dabar galime patirti tarytum iš arčiau ir platesniu kampu (mat rašytojas yra Amerikos vietnamietis).

Knygos sąžiningumą ir amerikiečių kultūrai įprasto propagandinio patoso vengimą liudija pati veikėjo charakteristika: jis yra dvigubas agentas, dirbantis amerikiečiams, bet tikintis komunizmu ir priešui siunčiantis žvalgybinę informaciją. Toks kūrybiškas sprendimas pasirinktas ne sekant populiariais Džeimso Bondo triukais, o norint parodyti istorijos daugiabriauniškumą ir moralinių pasirinkimų karo sąlygomis keblumą.

Skaitydamas romaną patiri ne Holivudo filmams būdingą kvapą gniaužiančią atributiką ir morališkai palengvintą idėjinę prieštarą „už“ ir „prieš“, bet visą paletę veikėjo dvasinių išbandymų. Pabandžius „Šalininką“ su kuo nors palyginti, pirmiausia kilo analogija su galinga ir žiauria Richardo Flanagano knyga „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ (apie australų kareivių išgyvenimą japonų nelaisvėje Antrojo pasaulinio karo metais), bet tada dingtelėjo, kad Viet Thang Nguyeno kūrybinis užmojis artimesnis Fiodorui Dostojevskiui ar bent Baliui Sruogai.

Kaip debiutuojančiam autoriui pavyko sukurti tokią įtaigą? Ne tik dėl to, kad jo paties tėvai buvo karo pabėgėliai, bet ir dėl įdėto darbo: knygos pabaigoje pateikiamas šaltinių sąrašas nepadarytų gėdos ir atsidavusiam mokslininkui. Todėl nors „Šalininkas“ yra fikcija, jis labai realistiškas. Be to, parašytas įstabiai ironišku stiliumi, kiek atskiedžiančiu pasakojimo fone vaizduojamas baisybes panašiai kaip „Dievų miške“.

Maža to, rašytojas karines scenas kuria vaizdingai, kaip sakoma, kinematografiškai, dar negailėdamas ir originalių meninių priemonių, metaforų ir aforizmų, kurie ryškiai krenta į akis, bet neužkliūva: „Skočas man patinka neskiestas, kaip ir tiesa“ (p. 115).

„Šalininkas“ yra įspūdinga knyga apie žmogaus gyvenimą po karo, kaip sakoma, trauminę patirtį, kurią be užuolankų apibūdina vienas veikėjas, kuris bėgdamas iš komunistų apgulamo Saigono neteko žmonos ir sūnelio: „Dabar neturiu nieko. Buvau sūnus ir vyras, tėvas ir karys, o dabar esu niekas. Nesu vyras, o kai vyras nėra vyras, jis yra niekas. Ir vienintelis būdas tuo niekuo nebūti yra ką nors daryti. Taigi, galiu arba nusižudyti, arba ką nors nužudyti. Aišku?“ (p. 111).

– Kišeniniai, pastatomi ir kabinami ant sienos laikrodžiai, tyliai tiksintys ir mušantys valandas, pusvalandžius ir net valandų ketvirčius, kruopščiai nupoliruoti vašku ir kantriai laukiantys rūpestingų rankų prisilietimo... Kas paskatino susidomėti laikrodžiais? Kada pradėjote juos kolekcionuoti?

– Laikrodžiai šalia manęs buvo nuo mažens: tėvas jiems turėjo silpnybę – rinko originalesnius, domėjosi jų mechanizmais, mėgo pasikrapštyti tiek iš būtinybės – užsidirbdavo taisydamas sugedusius, tiek iš smalsumo. Labai dažnai ir aš prie jo prisėsdavau – jis buvo labai įdomus, išprusęs žmogus, mokėjo aiškinti, gražiai papasakoti. Mano vaikystė buvo be galo įdomi. Dabar dažnai pagalvoju: blogai, kad žmogus subręsta vėlai, neretai šalia jau nėra tėvų – jų galėtų apie daug ką išklausinėti. Tai padėtų lengviau susivokti savyje – greičiau subręsti dvasiškai.

Sutapimas: subrendęs dvasiškai ir pradėjau kolekcionuoti laikrodžius. 40-mečio proga man tėvas padovanojo pastatomą laikrodį. Laikrodis senas, įspūdingas, su istorija, jo mechanizmas puikiai veikia, tik jo dėžę jau reikėtų restauruoti. Pamatę, kad susidomėjau ir šioje srityje nestokoju išmanymo, laikrodžius man ėmė dovanoti kiti giminaičiai, draugai, aptikęs unikalesnį eksponatą ir pats nusipirkdavau. Kiek laikrodžių kolekcijoje, tiksliai pasakyti negaliu – kelios dešimtys: nenoriu namų apkrauti, tad didelę jų dalį laikau sodyboje. Kolekcijos pagrindas – tarpukario metų laikrodžiai, gaminti žinomų meistrų: Gustavo Beckerio, Conrado Felsingo, Francko Mullerio, formos "Junghans" ir kt. Prioritetas – įdomus mechanizmas, unikalus skambesys, svarbu ir estetinė išvaizda. Tuo metu laikrodžiai buvo gaminami ir Lietuvoje – užsienyje pirktus mechanizmus į medinius korpusus–dėžes įtaisydavo laikrodininkai, staliai arba gamyklose darbininkai. Dėžės buvo puošiamos su išmone, to laikmečio stiliumi: dominavo tautiniai raštai ir art deco stiliaus elementai, itin madingos buvo stiklo vitražų imitacijos – durelėse iš stiklo gabaliukų buvo sudėliojami įvairūs ornamentai, neretai stiklo kraštai būdavo dar ir kruopščiai nušlifuojami.

Šiandien laikrodis – skaičiukai mobiliajame telefone. Neslėpsiu – ir aš juo naudojuosi, patogu. Tačiau mechaninis pastatomas ar kabinamas laikrodis, ypač paveldėtas iš tėvų, senelių, – geroji namų dvasia, vertinga relikvija.

– Dažnas kolekcininkas neapsiriboja viena sritimi – traukia įvairūs dalykai.

– Ir aš toks esu: renku monetas, radijo imtuvus, lygintuvus ir kitus įvairius buities prietaisus, negaliu praeiti pro senovinius baldus – stalelius, veidrodžius, spinteles ir spintas, bufetus. Traukia senos nuotraukos. Nemažą vestuvinių nuotraukų kolekciją padovanojau Kauno muziejui. Visko iš eilės nekaupiu – atsirenku, kas įdomu, vertinga.

Ankstyvoje jaunystėje turėjau sukaupęs nemenką monetų kolekciją, bet išdalijau, išmainiau, pardaviau – jaunas buvau, interesai buvo kiti. Dabartinė mano monetų kolekcija nėra labai gausi, bet joje nestinga išskirtinių eksponatų: turiu visus LDK ir Rusijos imperijai priklausiusioje Lietuvoje funkcionavusius pinigus. Dvi monetos – rekordininkės: 1834 m. apyvartoje buvusi 10 kapeikų moneta – pati didžiausia ir maždaug 1720 m. Petro I kapeika – pati mažiausia, kiek didesnė už pipiro grūdelį. Ją metalo detektoriumi radau pakaunėje gyvenančio draugo sodyboje: detektorius cypia, kodėl – nematome, monetą aptikome tik žemes persijoję per sietelį.

– Minėjote, kad labai dažnai daiktai patys jus suranda...

– Daugelis žino apie mano pomėgius, tad patys pasiūlo, dovanoja ar pakviečia į namus apsidairyti. Perėmę tėvų, senelių namus ar įsigiję senas kaimo sodybas žmonės neretai nori kuo greičiau atsikratyti senais, nereikalingais daiktais ir imtis remonto darbų, įgyvendinti savo interjero vizijas. Jei tai paveldėti namai ir naujiems šeimininkams svarbi giminės istorija, atsirenka sau brangius daiktus kaip prisiminimus, o kita pasiūlo man – ne visiems kyla ranka išmesti į sąvartyną. Tačiau nutinka ir taip, kad į šiukšlių konteinerį, laužo liepsną keliauja viskas iš eilės. "Atvažiuokite greičiau, nes žmona ketina rytoj viską sudeginti", – kviečia pažįstamas. Atvažiavau kiek vėliau, nei žadėjau, o kieme jau – laužas. Kaimo žmonės kartais mane įsileidžia apsidairyti palėpėje – ant aukšto. "Nieko ten nėra, visoks šlamštas", – numoja jie ranka. Jūs nepatikėsite, palėpės – didžiausios vertybių saugyklos.

Gyvenime negali būti viskas tik naudinga – reikia peno dūšiai, jis kasdienybėje žmogui suteikia jėgų, įkvėpia.

– Tai, ką randate, pats taisote ir restauruojate?

– Kiekvienas daiktas reikalauja dėmesio: mechanizmus stengiuosi sutaisyti, buities prietaisus sutvarkyti, baldus, daiktų medines dalis sutvirtinti ir konservuoti. Specialių mokslų nebaigiau, bet šiuos dalykus išmanau: man svarbu išsaugoti autentiškumą, parodyti laiko žymes, o ne paslėpti po dažų, lako sluoksniu. Skauda širdį, kai, įsigiję vertingą baldą, turintį istoriją, žmonės jį švariai nušlifuoja, nupoliruoja, pakeičia detales naujomis – gražu, bet toks daiktas jau neturi savo vertės. Jei neišmanote ir neketinate kreiptis į profesionalų restauratorių, rekomenduoju: nuvalykite dulkes, nešvarumus, metalinius daiktus galite nušveisti šepečiu su aštresniais šereliais, paviršių rūpestingai įtrinkite grindų vašku, paskui nublizginkite skudurėliu – daiktai tarsi atgyja, suspindi, vašku įtrintas paviršius ne taip traukia dulkes, o metalas nerūdija.

– Esate estetas, bet ir istorija jums labai svarbi...

– Potraukį jai taip pat paveldėjau iš tėvo. Jaunystėje turėjau dvi aistras – traukė mechanizmai ir domino istorija, netgi ketinau ją studijuoti. Bet tėvas nustebo: "Koks iš tavęs istorikas?", tad studijų objektu pasirinkau mechaniką, baigiau KTU. Gal ir gerai, kad taip nutiko: mokytis nebuvo lengva, tad aistra mechanizmams greitai prigeso, o meilė istorijai vis labiau stiprėja. Smalsumo įkvėptas savo mamos giminės liniją – ji ne tokia paini kaip tėvo – atkūriau maždaug iki 1420 m.

Manau, kad kiekvienas turėtų domėtis savo šeimos, giminės praeitimi: ryšio su protėviais nejaučiantis žmogus kaip medis be šaknų – menkavertis, neturintis gyvenimo pagrindo. Deja, tai pradedi suprasti tik pradėjęs bręsti kaip asmenybė, o kol jaunas – laimės paieškos svetur, modernus, naudos principu pagrįstas požiūris į bendravimą, pasaulį. Gyvenime negali būti viskas tik naudinga – reikia peno dūšiai, jis kasdienybėje žmogui suteikia jėgų, įkvėpia. Nesvarbu, koks stilius, koks interjeras, namuose tikrai atsiras vietelė kokiai senai šeimos relikvijai – gal laikrodžiui, o gal net baldui, galite sukurti širdžiai mielą kampelį su savo vaikystės, tėvų, protėvių nuotraukomis, įrėmintais dokumentais ir pan. Patiems bus smagu, o svečiams – įdomu.

– Pastaruoju metu vyrauja požiūris, kad namų apkrauti nereikia, o seni daiktai ne visiems patinka...

– Ne visi daiktai lygiaverčiai – reikia atsirinkti, kas brangu, kas kelia nostalgiją, sentimentus, o žmonės dažniau linkę apsikrauti jokios vertės neturinčiais, vienadieniais daiktais. Nereikėtų saugoti ir dalykų, kurie primena skaudžias gyvenimo patirtis – skyrybas, netektis. Tokie daiktai namuose kuria slogią atmosferą.

Anksčiau nejaučiau, bet dabar galiu patvirtinti, kad svetimi seni daiktai spinduliuoja buvusių šeimininkų energetiką. Nutinka, kad daiktas gražus, įdomus, norėtųsi įsigyti, bet viduje kažkas neleidžia. Intuicija jaučia, kad šis grožis siejasi su kokiais negerais dalykais, buvo gautas neteisingu būdu – jei žmogus daiktą mylėjo, saugojo, vertino, atstūmimo nepatirsite. Jei jau įsigijote kažką panašaus, kurį laiką daiktą laikykite mažai matomoje vietoje – nežinau, ar žmogus apsipranta, ar išsivalo negatyvi daikto energetika, bet emocijos tampa skaidresnės.

– Esate svarbiausias Kauno laikrodininkas – jums patikėti Rotušės ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokštų laikrodžiai. Kaip tapote jų prižiūrėtoju?

– Ilgus metus šiais laikrodžiais rūpinosi Arūnas Poškevičius. Jam iškeliavus anapilin radau skelbimą, kad į jo vietą ieškomas naujas laikrodininkas. Nusprendžiau pabandyti.

Karo muziejuje egzaminas buvo rimtas – čia ir dabar. Laikrodžio mechanizmas unikalus, pagamintas 1921 m. Vokietijoje, dydžio sulig pianinu. Autentiškas, rankinis svarsčių – kiekvieno jų svoris apie 300 kg – pakėlimas 1934 m. buvo perdarytas į elektrinį. Man davė valandą laiko pastudijuoti šios istorinės vertybės veikimo principą, išsiaiškinti netikslaus veikimo priežastis. Netrukau perprasti, mano atsakymai pasirodė kompetentingi, tad iš karto buvau priimtas. Dėl pareigų Rotušėje teko dalyvauti konkurse. Autentiškas šio bokšto laikrodis sovietiniais laikas iškeliavo į Maskvos politechnikos muziejų, vietoje jo 1974 m. buvo pastatytas modernus mechanizmas su elektromagnetu. Kurį laiką vargo nebuvo, bet ilgainiui mechanizmas išdilo – tekdavo per  dieną po du kartus lipti jį reguliuoti, kol galiausia prieš porą metų jis buvo pakeistas nauju, moderniu, pagamintu Vokietijoje. Šį laikrodį reikia reguliuoti tik du kartus per metus keičiantis sezono laikui, tačiau pasižiūrėti, ar viskas gerai, užlipu kartą per savaitę – taip pat, kaip ir į Karo muziejaus bokštą.

Puoselėju drąsų sumanymą atstatyti Veliuonos bažnyčios bokšto laikrodį. Jau susitarėme su miestelio seniūnu, surašiau detales, kurių reikėtų mechanizmui sukomplektuoti, tarsimės su paveldosaugininkais. 1422 m. Vytautui čia įkūrus parapiją buvo pastatyta bažnyčia su laikrodžiu – tai įrodo Napoleono ordos piešiniai, tarpukario nuotraukos. 2022 m. bažnyčia švęs 600-ųjų metų jubiliejų – būtų prasminga, kad šią datą paskelbtų jos bokšto laikrodžio dūžiai.

– Skubame, lekiame, bandome vienu metu derinti kelias pareigas, kelis darbus – vis tiek nespėjame. Gal patarsite, kaip pristabdyti laiko tėkmę?

– Laikui bėgant atsiradusi išmintis sako, kad daug laiko iššvaistome tuščiai ir neprasmingai. Pabandykite pakeisti požiūrį: nusistatykite prioritetus, išsigryninkite gyvenimo vertybes, nurimkite ir, užuot  karštligiškai lakstę, aiškiai sudėliokite planus, siekius. Daugelis gyvena labai neracionaliai. Teisi liaudies išmintis: "Neskubėk, ir būsi pirmas."

"Jei vienu metu suskambėtų visi mano laikrodžiai, turbūt sugriūtų namas", – juokauja prieš ketverius metus pradėjęs rinkti mechaninius laikrodžius 58 metų Ežerėlio girininkijos girininko pavaduotojas Vytas Sinkevičius.

Brangiausias – 1800 litų

Dabar jo kolekcijoje – bent 300 pastatomų bei pakabinamų nuo keliasdešimt iki 210 cm dydžio mechaninių laikrodžių.

"Turiu kelis įdomius kvarcinius laikrodžius, marmurinius prie židinio. Bet renku tik mechaninius, su svareliais", – lipant į antrą namo aukštą, kur su žmona gyvena Vytas, apstulbino laikrodžiais nukabinėtos sienos.

"Tik-tak", "bim-bam"... Tarsi gyvos tiksėjo ir skambėjo sienos, o V.Sinkevičius atsiduso: "Iškilo problema – laikrodžiams randu vis mažiau vietos."

Vyto namuose laikrodžiais nukabinėtos ne tik koridoriaus, bet ir vestibiulio, visų kambarių, virtuvės, miegamojo ir palėpės sienos.

"Tualete dar nėra, – nusijuokė gamtą mylintis Lietuvos patriotas V.Sinkevičius ir pasakojo apie savo kolekciją. – Jie visi veikiantys. Išvalau spiritu, sutvarkau, sutepu. Jei gedimas labai rimtas, nešu pas vieną žmogelį Šančiuose. Auksinės rankos, viską sutvarko!"

Beveik visus laikrodžius girininko pavaduotojas pirko sendaikčių turguje prekybos miestelyje "Urmas", kur atvyksta ir vokiečiai, latviai, lenkai, rusai. Dalį – Aleksoto turguje, mugėse, per internetą.

"Perkant iš lenkų nusiderėti sunku, – subtilybes vardijo kolekcininkas. – Antikvaruose – labai brangu. Yra puikių, nuostabių laikrodžių, bet jų kainos – itin didelės. Galima nusipirkti vieną laikrodį už dešimt tūkstančių ir gėrėtis, bet neturiu galimybių kolekcionuoti tokių brangių laikrodžių."

V.Sinkevičiaus kolekcijoje yra vienas vokiškas laikrodis: 210 cm dydžio pastatomą laikrodį už 1800 litų pirko iš marijampoliečio. Tai – bene brangiausiai atsiėjęs eksponatas. Beveik visi Vyto laikrodžiai kainavo nuo 30 iki 300 litų.

Seniausiam – apie 200 metų

"Šitas buvo povandeniniame laive, – V.Sinkevičius parodė Aleksoto turguje įsigytą 50–60 metų senumo SSRS pagamintą laikrodį. – Antimagnetinis. Buvo uždažytas ciferblatas. Išploviau, išvaliau ir puikiai veikia. Šitą pirkau internete. Šiuolaikinis – amerikiečių "Howard Miller". Labai gražiai skamba. Beje, kas 15 minučių. Šitas irgi amerikiečių – apie 140 metų senumo – "Waterburry Clock", o šitas vokiškas – gal kokių 200 metų senumo, jis seniausias mano kolekcijoje. O šis vokiškas irgi labai gražiai skamba. Muša pusvalandžius ir valandas."

Vytas pasuko į priekį rodyklę. Po akimirkos suskambėjo švelni, liūliuojanti melodija. Po to priėjo prie kito laikrodžio, vėl pasuko rodyklę ir vėl suskambėjo graži melodija.

"O šitas 140 metų senumo amerikietiškas žadintuvas prikels bet ką, – nusijuokė V.Sinkevičius, pasuko dar vieną rodyklę ir po keliolikos sekundžių įkyriai suskambėjo senas laikrodis. – Dvasiomis, burtais ir vaiduokliais netikiu – nesąmonė. O štai šie vadinami 400 dienų laikrodžiais, nes kartą prisukti eina būtent tiek laiko."
Aplink girdėjosi tiksėjimas ir kartkartėmis pasigirsdavo melodija ar laikrodžio dūžiai.

"Jau negirdžiu ir man netrukdo laikrodžių skambesys, nes kas kelias ar keliolika minučių nuolat suskamba koks nors laikrodis. Girdėjau, kad kiti žmonės negali pakęsti net tiksėjimo, – stebėjosi Vytas ir nusijuokė. – Vieną vis dėlto išjungiau, nes skambėdavo kaip varpai bažnyčioje. Žmona prie garsų irgi įprato. Tiesa, seniau keikdavo mane, kai važiuodavau į sendaikčių turgų, nes žinojo, kad parsivešiu ne vieną laikrodį."

Daugiausia – vokiškų

Per beveik ketverius metus Vytas nusipirko bent 300 laikrodžių. Kartais per vieną savaitgalio išvyką, dažniausiai į Kauną, jis parsiveža dešimt ar net daugiau laikrodžių.

"Kartą vieną ilgą švytuoklę padėjau ant automobilio stogo, kol sukroviau laikrodžius, ją pamiršau. Važiavau namo ir pakeliui švytuoklę pamečiau", – nusijuokė iš savo klaidos V.Sinkevičius.

Dabar laikrodžiai kabo jo namuose visur: virtuvėje jų daugiau nei dvidešimt, o miegamajame mažiausia – tik dvylika. Kambariuose, koridoriuje, net balkone – po kelias dešimtis.

Daugiausia – vokiškų, "Gustav Beckers", taip pat šią bendrovę perėmusios "Junghans", amerikietiškų "Howard Miller" ir kitų Europos šalių – prancūzų, anglų, šveicarų, buvusios SSRS.

Kai kurie jų atrodo kaip meno kūriniai, su piešiniais ar žmonių figūromis, išraižymais, pagražinimais.

"Kavos ar arbatos galima išgerti ir lauke, – pastebėjus, kad balkone kabo ir ant palangės stovi bene 50 laikrodžių ir net maža vietos pasisukti, nusijuokė Vytas. – Tačiau vietos jau trūksta. Tikiuosi ateityje savo žemėje pastatyti medinį namuką-muziejų."

Pirmasis – senelių

Kodėl jis kolekcionuoja laikrodžius?

Vyras gūžtelėjo pečiais. Kai vaikystėje augo Braziūkuose, įprato prie seno, prieš 85 metus pirkto, iš mamos tėviškės Šakių rajone, Bažnytgirio kaimo, atvežto mechaninio laikrodžio tiksėjimo.

"Man patinka tiksėjimas. O šis močiutės laikrodis buvo pirmasis mano kolekcijoje ir vienintelis, kurio nepirkau, – prisipažino V.Sinkevičius, kurio tėtis dragūnas dešimčiai metų rusų buvo ištremtas į lagerį. – Senelio brolis šį laikrodį išsaugojo, perdavė man. Nė karto neremontuotas ir puikiai veikia!"

Būtent jį, jei priverstų likimas, Vytas pasiliktų ir neparduotų už jokius pinigus.

Beje, vienas laikrodį pardavęs žmogus prisipažino, kad rado jame paslėptų auksinių monetų. Tuomet V.Sinkevičius keliuose laikrodžiuose paslėpė lietuviškų centų: "Gal po kažkiek metų kažkas atras ir tai suteiks nedidelio džiaugsmo."

Anksčiau kolekcionavęs girnapuses, ragus, monetas, kurias perdavė 33 metų sūnui, girininkui Kęstučiui, Vytas neketina parduoti nė vieno kolekcionuojamo laikrodžio.
Pastebėjus, kad gimtadienio proga geriausia žmonos dovana būtų senas laikrodis, Vytas nusijuokė: "Tokia dovana, žinoma, būtų puiku, bet žmona greičiau sudaužys nei dovanos. O jei rimtai, nesuprasdama gali nupirkt paprastą, kvarcinį. Tad laikrodžius geriau pirksiu aš."

"Žinau, kad laimingi žmonės laiko neskaičiuoja, – šypsodamasis tęsė Kauno rajono gyventojas V.Sinkevičius. – Bet aš laimingas. Be to, jau seniai nenešioju rankinio laikrodžio. Ir, beje, mechaninių laikrodžių rodyklių niekada negali pasukti atgal. Kaip ir savo gyvenimo laiko."

84 metų Petras Rutkauskas prisipažįsta: kartais apima graužatis, kad jo sukaupta unikalia kriauklių, japoniškų dirbinių, šilkografijos, paveikslų ir porceliano kolekcija gali pasigrožėti ne kiekvienas žmogus.

Jūreivio dovana – stebuklas

"Turbūt viskas buvo užkoduota? Dar vaikystėje rinkau spalvingus atvirukus, gražius popierėlius," – svarstė Žemaitkiemyje gimęs, o dabar jau 55 metus Kauno rajone, Netonyse, gyvenantis P.Rutkauskas.

Pirmasis impulsas kolekcionuoti kilo dar tada, kai dabartiniam senjorui buvo apie 20 metų. Tuomet Petras Sankt Peterburge studijavo pedagogiką ir psichologiją.

Kartą pro jį, piešiantį ant suoliuko prie Nevos upės, praėjo vyras, kaip paaiškėjo, buvęs jūreivis. Netrukus jis grįžo ir paprašė pasaugoti paketą.

"Po to sužinojau, kad tai buvo butelis degtinės. Jis dirbo jūrininkystės muziejuje ir, matyt, negalėjo įsinešti į darbovietę to butelio. Atsidėkodamas už pasaugotą paketą vyras pakvietė mane  apžiūrėti muziejų ir padovanojo kriauklę, – P.Rutkauskui ekskursija ir jūreivio dovana prilygo stebuklui. – Pamenu, kai padovanojęs kriauklę rusas siūlė paklausyti nematomos jūros ošimo ir vylėsi, kad susižavėsiu vandenų pasauliu."

Netrukus P.Rutkauskas patyrė antrą stebuklą, turėjusį įtakos jo pomėgiui – aplankė Rytų šalių muziejų Maskvoje.

"Turbūt taip susižavėjęs ir apstulbęs žiūrėjau į japonų dirbinius, kad prie manęs priėjo keli šios šalies studentai, – pasakojo Petras, įsitaisęs savo namų verandoje, kur jį supo tik maža dalis įspūdingos kolekcijos – kriauklės, koralai, piešiniai, dirbiniai. – Mane nuo mažens traukė estetika, harmonija, gamta, grožis. O japonai ir jų kūriniai būtent tuo pasižymi."

Japonai laikėsi žodžio

Buvusio pedagogo, vaikų klubų vadovo P.Rutkausko kolekcijoje – apie 150 įspūdingų japonų porceliano, šilkografijos, perlamutro, dramblio kaulo dirbinių ir piešinių bei daugiau nei 400 dvigeldžių moliuskų, koralų.

Sovietiniais laikais užsienio šalių studentai, besimokantys Rusijoje, galėdavo atsivežti daug įvairių daiktų. Ir, beje, dar niekad nebuvo, kad koks daiktas dingtų, kriauklė sudužtų. Tik kartą P.Rutkausko anūkas, būdamas dar vaikas, išardė ir sugadino vieną įmantrią dėžutę.

"Rusijoje susidraugavau su įvairių šalių studentais, daugiausia japonais, kurie man atsiųsdavo įspūdingų dirbinių, – Petras jau tuomet susižavėjo japonų darbštumu, punktualumu, estetikos jutimu ir sąžiningumu. – Jei japonas pažadėdavo – visada tesėdavo. Visada laiku, nesvarbu, ar tai būtų žodinis, ar komercinis susitarimas be jokių kontraktų ar raštelių."

Pasakodamas Petras nenustygo vietoje: rodė japonų vienuolio piešinius su jo unikaliu parašu, šilkografijos kūrinius su grakščiomis geišomis, šachmatų-šaškių-nardų lentą su įmantriais perlamutro raštais ir piešiniais, kaligrafijos darbus, kriauklę, kurioje auga geriausi baltieji perlai, seną įstabaus grožio albumą, japonišką dėžutę...

Geri ir blogi prietarai

Kai kuriuos daiktus lietuvis atsivežė iš Japonijos 1951 m. – po vienintelės kelionės į tą šalį, kur jam padėjo nuvykti įtakingi kai kurių Rusijoje besimokiusių jo draugų japonų studentų tėvai.
"Ech, tai buvo nuostabi savaitė, – palaimingai atsiduso Petras, prisimindamas septynias dienas senojoje Japonijos sostinėje ir lankomiausioje turistų vietų šioje šalyje – Kiote. – Kokia architektūra, japoniški sodeliai, pagodos, estetika, grožis! Ir kokie japonai švarūs, tvarkingi. Gaila, kad daugiau ten nuvykti nebuvo galimybių."

Su japonais ir kitų šalių studentais bei jų draugais, kuriems parašydavo rekomendacijas, P.Rutkauskas bendravo apie 30 metų.

Jis neskaičiuoja, kiek išleido pinigų kaupdamas savo kolekciją. Bet dabar neketina niekam jos parduoti – liks jo ir žmonos vienintelės dukters vaikams – metalo dizainą baigusiam anūkui ir meno gimnazijoje besimokančiai anūkei.

Tiesa, kai dar buvo labai jaunas, kai kuriuos daiktus Petras pardavė Nacionaliniam M.K.Čiurliono dailės ir Vilniaus dailės muziejams.

"Tiesa, Vilniuje ne visi eksponatai išvydo dienos šviesą. Buvau naivus ir kai kuriuos pardaviau už grynuosius, be jokių sutarčių ar pervedimų, – šyptelėjo senjoras. – Kriauklių kolekciją demonstravo ir Grūto parke. Verslininkas Viliumas Malinauskas nenuvylė pasitikėjimo, nors keliems mėnesiams kriauklių daviau jų net neskaičiavęs."

Pastebėjus, kad vienas prietaras teigia, jog žmonės, renkantys kriaukles, yra nelaimingi, Petras nustebo: "Negirdėjau apie tai. Bet aš laimingas, laimingas."

O po akimirkos jis nusijuokė ir, prisiminęs kitą prietarą, ištraukė tigrinę kaurę. Mažą, bet sunkią ir pasipuošusią rainais it tigro kailis raštais.

"Rytuose pirmąją naktį jaunavedžiams šią kriauklę dėdavo po pagalve, – švelniai laikydamas tobulą gamtos kūrinį prakalbo senjoras. – Tūkstančius metų Rytuose tikėta, kad šioje kriauklėje gyvena gėrio ir meilės deivė."