Pasak jų, sužinoti apie savo teises bei garantijas turėtų siekti patys darbuotojai, taip pat jiems turėtų labiau padėti profesinės sąjungos.

„Tiek darbdaviams, tiek darbuotojams kartais pritrūksta žinių ir, žinoma, tai nėra gerai, nes ne tik piktybinis elgesys gali lemti darbuotojų teisių pažeidimus, bet būtent ir teisės, reikalavimų nesupratimas, žinių, informacijos trūkumas“, – spaudos konferencijoje antradienį teigė viena iš tyrėjų, Vilniaus universiteto (VU) docentė Vida Petrylaitė.

„Dar vienas aspektas – galbūt nepakankamas įsitraukimas iš profesinių sąjungų pusės, taip pat ir pačių darbuotojų iniciatyvos nebuvimas iš anksto sužinoti savo teises, garantijas, kreiptis į profesines sąjungas. Arba pačioms profesinėms sąjungoms (reikėtų – BNS) kuo labiau bendrauti akis į akį su komandiruojamais darbuotojais ir bent jau tokiu būdu galima prevenciškai užtikrinti jų teises“, – pridūrė ji.

Nuo 2020-ųjų Europos Sąjungos finansuojamo tyrimo metu Lietuvos, Italijos, Ispanijos, Portugalijos ir Rumunijos mokslininkai aiškinosi darbuotojų komandiravimo problemas Bendrijoje.

Paplitęs „pašto dėžutės“ principas

Pasak Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) kanclerio Šarūno Orlavičiaus, 2020 metais apie į Lietuvą komandiruotus darbuotojus gauta 1,4 tūkst. pranešimų, o 2021 metais – beveik 3,2 tūkst.

„Tai galėjo lemti pandeminė situacija, kad jų (komandiruotų darbuotojų – BNS) padaugėjo, nes 2021-aisiais buvo šiek tiek lengviau judėti. Bet kokiu atveju, mes stebime tendenciją, kad Lietuva tampa vis patrauklesnė dirbti trečiųjų šalių piliečiams, būti komandiruotiems“, – teigė VDI atstovas.

Jo teigimu, 2021–2022 metais į Lietuvą daugiausia komandiruota Ukrainos piliečių (apie 2,3 tūkst.), Baltarusijos (260), Latvijos (170), Lenkijos (90) piliečių. 

Pasak VDI atstovo, į Lietuvą komandiruojami darbuotojai dažniausiai dirba apdirbamosios gamybos, statybų sektoriuose, aptarnavimo ir administravimo srityse. Komandiruotė Lietuvoje dažniausiai trunka nuo vieno iki šešių mėnesių. 

Pasak Š. Orlavičiaus, nors daugiausia į Lietuvą komandiruojamų darbuotojų yra Ukrainos piliečiai, daugiausia darbuotojų yra komandiruojama iš Lenkijos. Tyrėjų teigimu, tai yra vadinamasis „pašto dėžutės“ principas, kuomet Lenkijoje įdarbinamas ukrainietis iš karto siunčiamas į komandiruotę Lietuvoje.

„Didesnė jų (Ukrainos piliečių – BNS) dalis įdarbinami Lenkijoje, bet jie įdarbinami ten nedirbti, o iš karto iškomandiruojami į Lietuvą. Taip yra todėl, kad Lenkija laisviau žiūri į trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą“, – aiškino V. Petrylaitė.

Pasak jos, tai yra tam tikras „socialinis dempingas“, kuris formaliai nėra laikomas pažeidimu, tačiau ateityje gali susilaukti griežtesnio Europos Sąjungos dėmesio.  

„Lietuviui darbdaviui yra patogiau ne tiesiogiai įdarbinti Ukrainos pilietį, bet susitarti su kažkokia Lenkijos įmone – ji darbuotoją priima ir iš karto iškomandiruoja į Lietuvą. Vyksta vadinamasis „pašto dėžutės“ principas. Tai savaime nėra pažeidimas (...), bet tai yra tam tikras socialinis dempingas“, – teigė V. Petrylaitė.

„Gali būti, kad sulauksime griežtesnių taisyklių visos Europos Sąjungos mastu“, – pridūrė tyrėja.

Sunku nustatyti teisingą atlygį

Pasak V. Petrylaitės, problemų kyla ir komandiruojamiems darbuotojams nustatant teisingą darbo užmokestį.

„Mes negalime remtis vidutiniu šalies darbo užmokesčiu, nes turime žiūrėti pagal sektorių ar atskirą darbdavį, kokio lygio užmokesčiai ten yra. Taip pat turime kalbėti apie pareigų vienodumą – negalime lyginti skirtingų pareigų darbuotojų“, – sakė tyrėja.

Jos teigimu, pažeidimus mokant atlyginimą komandiruotiems darbuotojams lemia ne tik tyčiniai veiksmai, bet ir informacijos trūkumas.

„Kitose valstybėse yra problema, kad ten nėra net minimalaus (darbo užmokesčio – BNS) įstatymu įtvirtinta – ten yra kolektyviniai susitarimai“, – teigė V. Petrylaitė.

Pasak jos, tikimasi, jog ateityje šią problemą turėtų padėti išspręsti ES teismų praktika ir pakeitimai teisinėje bazėje.

Tyrėjai pabrėžia, kad darbuotojams ir darbdaviams labiau padėtų, jei ES šalių darbo inspekcijos geriau bendradarbiautų ir koordinuotų veiklą, o aktualią informaciją skelbtų į jų šalis atvykstančiųjų dirbti darbuotojų kalbomis. 

„Šitą informaciją Lietuvos darbdaviui ir darbuotojams reikia gauti, o tai nėra taip paprasta, kaip formaliai parašyta įstatymuose, nes valstybės dar tik kuria tokias prieigas“, – spaudos konferencijoje ketvirtadienį teigė vienas tyrimo dalyvių, Vilniaus universiteto (VU) dėstytojas Justinas Usonis.

Pasak jo, nuo 2020-ųjų dvejus metus vykusio ES finansuojamo tyrimo metu Italijos, Ispanijos, Portugalijos, Rumunijos ir Lietuvos mokslininkai aiškinosi, kiek darbuotojai, darbdaviai bei juos kontroliuojančios institucijos informuotos apie  komandiravimą ES valstybėse.

Toks jausmas, kad reguliavimas yra sau, o gyvenimas sau.

Tyrėjų teigimu, formaliai ES galioja principas, kad komandiruotam darbuotojui turėtų būti mokamas jo šalies atlyginimas, tačiau tokios tvarkos dažniausiai nesilaikoma, nes nei darbuotojai, nei darbdaviai nei institucijos tinkamai nėra informuoti, koks jis yra iš tiesų.

„Darbuotojai tarpusavyje, gandų lygyje aiškinasi, koks turėtų būti jų atlyginimas, grįžę iš komandiruotės dėl visa ko kreipiasi į darbo ginčų komisiją, tada ši komisija su ta pačia problema susiduria, nes bando sužinoti iš kitos valstybės ir vėl neaišku, kiek turėtų būti mokama“, – sakė J. Usonis.

„Pavyzdžiui, jeigu Lietuvos darbo inspekcija užklausė Ispanijos darbo inspekcijos, kiek Ispanijoje mokėti vairuotojui, tai lietuviai metus nesulaukia atsakymo, nes ispanai tiesiog padeda šį klausimą į stalčių“, – kalbėjo VU profesorė Daiva  Petrylaitė.

Pasak tyrėjų, tyrimas atskleidė, kad nepaisant išsamaus ir detalaus darbuotojų komandiravimo teisinio reguliavimo, jo nesilaikoma.

„Toks jausmas, kad reguliavimas yra sau, o gyvenimas sau“, – sakė D. Petrylaitė.