Didingos ir gražios erdvės, tradiciškas puodelis kavos, mėgstama muzika – nejaugi aš jau darausi snobė? Mėgstamą muziką taip pat reikia sukonkretinti – tai gali būti gerai žinoma arba gerai žinomų autorių muzika. Taip pat, man – Lietuvos kompozitorių muzika. Retokai Kaune atliekama išeivių muzika. Rečiau skambančių instrumentų muzika. Šiuolaikinė, elektroninė muzika, kurioje girdžiu dabarties laiką. Regis mano komforto zona pakankamai erdvi ir tarsi nėra vietų nustebti. O vis dėlto... Trumpai apie tris, mane nustebinusius ir privertusius pagalvoti apie per stipriai užveržtą smegenų korsetą, koncertus.

„BassGliss“: trombonas ir arfa

Kovo 24 d. įvykusį dueto „BassGliss“ koncertą pasižymėjau būtent dėl rečiau soliniuose koncertuose girdimų instrumentų – trombono ir arfos. Abu šie instrumentai skamba operos ir simfoniniuose orkestruose, tačiau koncertinėse scenose solo skamba retokai, o dar rečiau – duete.

Muzika ir jos interpretacijos neprivalo tilpti į visų rėmus, o manantys, kad žino, ko nori klausytis, neturėtų vengti kitokios muzikos koncertų.

Abu šie instrumentai gali groti glissando – sklandžiai, greitai pereiti nuo vieno garso prie kito, arfa – stygomis, o trombonas – slankikliu, iš ten ir šeimyninio dueto Viktorijos Smailytės (arfa) ir Sauliaus Karkos (bosinis trombonas) pavadinimas.

2014 m. susibūrusios dueto nariai – profesionalūs muzikantai grojantys simfoniniuose orkestruose, o S. Karka muzikanto karjerą derina su sportu, yra nacionalinės kategorijos futbolo teisėjas.

Šiame nuotaikingame ir šiltame koncerte skambėjo Roberto Clérisse, Fritzo Kreislerio, Antoníno Dvořáko, Richardo Wagnerio, Johno Sanderso, Charlie Chaplino, Johno Legendo, Eugeno Doga, Giacomo Puccinio kūriniai ir aranžuotės arfai ir trombonui. Koncerte dainavo Julija Karaliūnaitė (sopranas). Tarp klasika tapusių ir populiarių kūrinių penkiasdešimtmetį minintis S. Karka prisiminė darbo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre pradžią, legendinę Kybartų „Sveikatą“, kelią į teisėjavimą futbolo rungtynėms. O aš, kartu su maloniai nusiteikusia publika, stebėjausi kaip, vis dėlto, puikiai skamba šis trombono ir fleitos duetas.

Barokas be perukų

O štai kovo 26 d. vykusiame kvarteto „Baroque contempo“ koncerte Kauno filharmonijoje buvau pagauta. Tiksliau – apsigavau. Suvedžiota žadėto baroko be perukų, programoje matydama Alessandro Stradella, Gabriele Sibella, Christopho Willibaldo von Glucko, Georgo Friedricho Händelio, Francesco Durante, Giovanni Bononcini, Giovanni Battista Pergolesi, Giulio Caccini, Johanno Sebastiano Bacho, Charleso Gounodo pavardes, tikėjausi baroko – tik be perukų, kad ir ką tai reiškia. Tačiau kvartetas „Baroque contempo“ – klasikinės muzikos atstovė Karolina Glinskaitė (vokalas) ir džiazo atlikėjai Silvija Pankūnaitė (vokalas), Vytis Smolskas (fortepijonas, aranžuotės), Simonas Šipavičius (saksofonas) – atlieka baroko ir džiazo sintezę.

Kvartetas kvietė patirti miniatiūrinę kelionę, siekti tolerancijos, bendrumo ir dvasinės harmonijos. Nepratusiai prie džiazo toks barokas man klausėsi... sunkiai. Protas (tas, kuris šiame koncerte pasijuto esantis su korsetu) norėjo klausytis tiesiog baroko – gryno, atliekamo taip, kaip sukurta, be improvizacijų. Klausiausi kitaip, ne mėgaujantis, bet ieškant, sekant, galvojant, svyruojant.

Man iš tiesų patinka klausytis baroko muziką, atliekamą senoviniais instrumentais, kanoniškai, tačiau kartu aš suprantu, kad muzikos interpretacijos neturėtų būti užrakintos. Iš tiesų apie baroko muziką aš niekuomet negalvojau kaip apie kažką su peruku ar vėduokle. Šį kartą aš galvojau apie savo suvaržytą protą ir muzikos klausymosi komforto zoną.

„Niche“ ir elektroakustika

O dar toliau už komforto zonos ribų išėjau balandžio 6 d. Kauno menininkų namuose vykusiame pirmame koncertų ciklo „NICHE“ koncerte. Kaip nurodė rengėjai – koncertų ciklas „NICHE“ skirtas skleisti ir pristatyti jaunosios kartos lietuvių garso meninink(i)ų ir kompozitorių kuriamą, gyvai atliekamą šiuolaikinę elektroakustinę muziką. Tai mane ir suviliojo – paprastai lapkričio mėnesį vykstantis šiuolaikinės muzikos festivalis „Iš arti“ ne visuomet patenkinta mano elektroakustinės muzikos poreikį.

Ciklo sudarytoja – kompozitorė ir atlikėja Jūra Elena Šedytė, koncertų programose pristato Lietuvoje ir užsienyje kuriančių lietuvių meninink(i)ų vokalinę, instrumentinę / kamerinę, elektroninę alternatyviąją kūrybą, klubinę ir eksperimentinę muziką.

Pirmame koncerte savo muziką atliko elektroakustinės improvizacinės muzikos kūrėjos ir atlikėjos Gintė Preisaitė (Kopenhaga) ir Guostė Tamulynaitė (Oslas). Abi kūrėjos savo kelią pradėjo Kaune, kaip klasikinės muzikos pianistės. Rengėjai G. Preisaitę pristatė kaip besidominčią išplėstinėmis fortepijono technikomis, savitų harmonijų ir struktūrų paieškomis, eksperimentuojančia su elektronika, o G. Tamulynaitę – į savo kūrybą įtraukiančią ir kitų meno disciplinų elementų.

Pripratusiai prie žaviai griežto Kauno filharmonijos grožio, Kauno menininkų namų aplinka, salė (vitražai, sietynas, fortepijonas su iš jo styrančiais laidais, kanklės, įranga, kietos kėdės ir gulėjimui patiesti kilimai), kartu vykstančios parodos detalės ir joje skambanti elektroakustinė muzika keistai derėjo. Visa tai – laisva, nesterili, tarp fantasmagorijos ir eklektikos balansuojanti aplinka, regis, ir buvo tai, ko reikėjo šiai muzikai – kitokiam muzikos laiko tėkmės suvokimui, įsiklausymui, įsijautimui.

Man ir vėl teko smarkiai pagalvoti apie mano smegenis veržianti korsetą – pavydėjau patogiai ant žemės, ištiestomis kojomis, į sieną atsirėmusiems ir žinojau, kad sau to neleisiu. Tačiau seksiu ir būtinai ateisiu į kitus „NICHE“ koncertus.

Muzika ir jos interpretacijos neprivalo tilpti į visų rėmus, o manantys, kad žino, ko nori klausytis, neturėtų vengti kitokios muzikos koncertų. Donato Katkaus knygoje „Muzikos atlikimas“ randu mane nuraminančią frazę: „Muzika, ko gero, visada liks su atlikimu, liks gyva ir improvizuojama scenoje, gyva kaip pats gyvenimas.“ (p. 408)

Ši tema parodoje dalyvaujančių fotomenininkų yra nagrinėjama socialiniu aspektu, atsigręžiant ir į virtualybės sukeltą sąmišį dabartyje.

Toli – arti

Dokumentinės fotografijos srityje kuriantis Tadas Kazakevičius serijoje "Tai, ko nebebus" vaizdais perteikia pasakojimą apie pamirštą lietuvišką kaimą, kuris didmiesčio gyventojui yra toks pat tolimas (ne geografine prasme), kaip kaimo gyventojui tolimas atrodo chaotiškame skubėjime paskendęs miestas.

Fotografijų serijoje, kurioje užfiksuoti kaimo gamtovaizdžio elementai, apleisti pastatai ir patys gyventojai, atokvėpio nuo kasdienių darbų akimirka nėra persisunkusi pesimizmu, kelianti gailestį ar brėžianti griežtą atskirties tarp miesto ir kaimo ribą. Nuotraukose atsiveria kaimo autentiškumas, ramybė, paprasta kasdienybė, kuria žiūrovas gali žavėtis.

Fotografijos kalba apie vaikystę, šeiminius ryšius, artumą, senatvę, ramią gyvenimo tėkmę. Visas vertybes, kurias miesto užesyje paliekame laukimo režime, nes dabartyje esame pernelyg užsiėmę visu kuo, tik ne savimi ar vienas kitu.

Esame vieniši ir svetimi, nes patys pasirenkame tokie būti, tačiau šalia yra žmonės, kurie savo noru atskirties nepasirinko, tačiau su ja susitaiko. Apie pabėgėlius iš Kosovo, Rumunijos, Albanijos, Turkijos, Bulgarijos pasakoja fotomenininkas Vladimiras Antakis serijoje "Šeimos portretas". Dienas ir naktis Paryžiaus gatvėse leidžiančių šeimų (tikrų arba fiktyviai sukurtų) išgyvenimo drama nuotraukose atsiskleidžia skaudžiai – čiužinys, paklotas ir maišas daiktų, kuriuos spėta pasiimti – tai vadinamieji namai, kuriais yra tapęs šaligatvis.

Iš šalies žiūrint sunku suvokti, kad žmonės, visai tokie pat kaip mes, gyvena būtent taip. Todėl norisi praeiti, nepastebėti. Bet V.Antakis parodo jų veidus, nuo kurių žvilgsnio nugręžti nebegali.

Žvilgsniai ir "patinka"

Susidūrus dviem žvilgsniams mezgasi kontaktas. Apie tai – menininkės Haley Morris Cafiero serija "Palaukit, stebėtojai", kurią autorė įvardija socialiniu eksperimentu: viešose erdvėse pastatyta kamera fiksuoja praeivių reakcijas.

Menininkė it parasta praeivė stovi, laukdama žalio šviesofo signalo, gatvėje kalbasi telefonu, stabteli prie žymių miesto monumentų – nieko neįprasto, tik tai, kaip, esant šioms kasdienėms situacijoms, reaguoja praeiviai, kokiais žvilgsniais palydi.

Būtent žvilgsnio momentas menininkei yra labai svarbus, nes jis skatina dialogą (tikrai ne visada mandagų ar malonų), tačiau būtent žvilgsnis parodo, kad pastebime vieni kitus, reaguojame, vadinasi, komunikuojame. Nežinia, ar kontaktas vystysis, tačiau optimistiškai nuteikia vien faktas, kad žiūrime vieni į kitus.

Poike Stomps serijoje "Keliaujant po Europą" – pėsčiųjų perėjomis žengiančios praeivių minios, žmonės nesidairo vieni į kitus. Jie tampa anonimais – kiekvienas paskendęs savo mintyse, skubantis nežinomų tikslų link. Nuotraukose fiksuojamas judesio momentas perteikia didmiesčiuose tvyrantį svetimumo jausmą, kuris auga sulig didėjančia žmonių mase.

42 didžiuosiuose Europos miestuose įamžintos perėjomis skubančios praeivių minios, kuriose visi žmonės panašūs ir kartu be galo skirtingi, užsidarę savo pasauliuose ir nepasiekiami, skatina mąstyti apie susvetimėjimą, kaip vieną pagrindinių šiuolaikybės defektų.

Šį defektą iš dalies kuria šiuolaikinės technologijos, be kurių nebeįsivaizduojame savo kasdienybės. Socialiniai tinklai kuria netikrus ryšius, už kuriuos neprisiimame atsakomybės, nes bet kada vienus santykius galime pakeisti kitais, išvengdami emocinių, dvasinių išgyvenimų. Šią temą serijoje "Atjungtos grotažymės" analizuoja Florian Müller.

Fragmentiškos kasdienybės akimirkos, kurias tūkstančių paveiksliukų pavidalu regime socialiniuose tinkluose, vienu metu pasakoja daugybę įvairių istorijų, kurių tikslas – sulaukti paspaudimų "patinka", tarsi patvirtinančių, kad esame matomi. Tačiau keliems iš "patinka" paspaudusių žmonių iš tikrųjų esame įdomūs, svarbūs, o jų rodomas dėmesys neapsiriboja tik nuotraukų peržiūra mūsų socialinėje paskyroje?

Elektrinė poezija

Parodoje yra viena fotografijų serija, kuri nuklysta nuo pagrindinės temos ir įpainioja žiūrovą į prieštaringas jo paties mintis apie šiuolaikinio pasaulio galimybes ir pavojus, sykiu sužavėdama romantizuota estetika, sukuriančia kontrastą tarp temos ir jos vizualios išraiškos. Tai fotomenininko Lasse Lecklino serija "Gražiausios branduolinės elektrinės Europoje".

Elektrinės jėgainės fotografuojamos jas supančių gamtovaizdžių fone, primena stambiagabaričius ateities statinius, pasiklydusius sentimentalius, nostalgiškus, romantizuotus jausmus keliančiose vietose, kuriose norėtųsi galvoti ne apie reaktorių avarijas, atliekas ar kitus pavojus. Vis dėlto realybė yra bauginanti ir šių statinių valios ir didelio noro jėga nepatrauksi.

"Komforto zona" – galimybė žvilgsniui nuklysti toliau, nei esame įpratę, ir pradėti pokalbį.

Kas? XV tarptautinio fotomeno festivalio "Kaunas Photo 2018" paroda "Komforto zona".

Kur? M.Žilinsko dailės galerijoje.

Kada? Veikia iki spalio 14 d.

Atsakymą rasti sunku, nes žmogiškajai prigimčiai patenkinti reikia ir civilizacijos teikiamų patogių malonumų, ir erdvės, kurioje jaustumeisi nesuvaržytas, kur galėtum nusimesti visas kasdienes kaukes. Festivalio starto metu – rugsėjo 1-ąją – Kauno miesto muziejaus Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje, "Meno parko" ir Kauno fotografijos galerijose atidarytos "Kaunas Photo Star 2018" finalininkų parodos tiesioginio atsakymo, kur toji komforto zona ir kaip ją atrasti, taip pat nepateikė. Veikiau leido suprasti, kad tokios zonos iš viso nėra.

Jie mus stebi

O "Kaunas Photo Star 2018" nugalėtojas Simonas Menneris (Vokietija), kurio autorinė paroda "Kamufliažas", atidaryta Kauno fotografijos galerijoje, nuteikė kiek pesimistiškai. "Kai nesame snaiperiai, esame taikiniai", – parodos atidarymo metu sakė S.Menneris.

Kai nesame snaiperiai, esame taikiniai.

Fotografijos, kuriose iš pirmo žvilgsnio užfiksuoti laukiniai gamtovaizdžiai, žavintys atšiauria spalvine gama, šiurkščiomis faktūromis ir užslopinta šviesa, slepia mįslę. "Paroda sutelkia žiūrovų dėmesį ir skatina į fotografijas pažvelgti giliau, ilgiau, atidžiau. O tai šiuolaikinėje kultūroje, kurioje per dieną peržiūrime šimtus spalvotų paveiksliukų, reta", – sakė galerijos kuratorė Gintarė Krasuckaitė.

Kodėl reikėtų į šias nuotraukas žiūrėti ilgiau? Kiekvienoje jų, tarp apžėlusių bruzgynų, tankiai vienas šalia kito sustojusių medžių, neįžengiamų krūmynų galima surasti žmogų – snaiperį. Kaip apibūdino festivalio vadovas, fotomenininkas Mindaugas Kavaliauskas, S.Mennerios fotografijos suteikia begalinę žiūrėjimo perspektyvą ieškant, kur slepiasi snaiperiai. "Tačiau nepamirškime, kad jie mus stebi", – įspėjo M.Kavaliauskas.

Amžinas miegas

Vis dėlto ir patys neretai esame tie, kurie tyko savo taikinių, ypač tada, kai rankose laikome mobiliuosius telefonus (jei esame mėgėjai) ar profesionalias kameras. Stebėtojų pusėje stovi Kauno miesto muziejaus Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje atidarytos "Kaunas Photo Star 2018" finalininkų parodos autoriai: Hannesas Jungas (Vokietija), Laurent'as Muschelis (Prancūzija), Alena Grom (Ukraina) ir Gregoire'as Cachemaille'as (Šveicarija / Vokietija).

Derėtų paminėti, kad stebimieji čia – jautrūs, pažeidžiami ir atsargūs. Tai atsiskleidžia H.Jungo cikle "Kaip gyvenimas?", pasakojančiame atokių Lietuvos kaimo žmonių tragedijas, išmokiusias, kas yra netekties jausmas, tačiau neatėmusias vilties ir žinojimo, kad gyvenimas tęsiasi.

"Mane domina pats gyvenimas apskritai – ir geroji, ir blogoji jo pusės. Keliavau po mažus miestelius, kaimus ir klausiausi asmeninių žmonių istorijų apie išgyventas artimųjų žmonių savižudybes. Klausytis buvo sunku, tačiau kiekvieno žmogaus stiprybė išgyvenus tragediją įkvėpė gyvenimui", – sakė menininkas.

Ekspoziciją papildė ir jautrūs rašteliai ant baltų popieriaus lapų išdėlioti parodos erdvėje ant grindų, kuriuose užrašyti netekties paliestų žmonių jausmai: "(…) skaudu pripažinti, kad mano tėtis ir sesuo nusižudė, kad neturiu tėvų ir šeimos, kad keliauju po pasaulį kaip koks pasiklydęs meteoras, (…) tačiau savižudybė šeimoje nereiškia, jog turi pasmerkti save amžinam liūdesiui. (…) turiu daug prisiminimų, kurie yra ne apie mirtį. Jie kalba apie gyvenimą. Trapų ir trumpą" (Gabija).

Apie mirtį kalba ir G.Cachemaille'o fotografijų serijoje "Nusėdimas". Tik mirtis čia lėta, labai vaizdinga ir kiek dramatiška. Lenkijoje, Prancūzijoje, Italijoje fotografuota architektūra pasakoja buvusiam laikui priklausančias istorijas. Apleisti pastatai apgriuvusiomis sienomis, prabangių interjerų likučiais, išnešiotais čia besiglaudžiančių benamių ir sukaustanti tyla, kažkada buvusi skaidri ir reiškusi ramybę, dabar yra mirties ženklas. G.Cachemaille'o nuotraukose pamirštos vietos akimirkai atgyja, menininkui nuspaudžiant fotoaparato užrakto mygtuką, ir vėl užsnūsta amžinuoju miegu.

Vilties ženklai

Fotografijos medija suteikia galimybę dokumentuoti ne tik gyvenimo trumpalaikiškumą, bet ir jo šviesiąsias puses. "Gyvenimas yra menas", – sako Frederico Estolas (Urugvajus), kurio fotografijų serija "Švytintys herojai" eksponuojama galerijoje "Meno parkas".

Serija pasakoja apie paribio žmones, kurie išgyvenimui užsidirba valydami batus turtingesniesiems. Nesididžiuodami savo profesija šie žmonės yra linkę būti anonimais Urugvajaus gatvėse. Paradoksalu, tačiau anonimiškumas taip pat gali būti bendruomenės pagrindu, todėl batų blizgintojai skiriamuoju ir tik jiems vieniems suprantamu ženklu pasirenka veidrodines detales, kuriomis puošia savo aprangą, kad gatvėje vienas kitam šviestų. Šiek tiek siurreali fotografijų serija apie nematomus žmones, kurie tampa šviesos atspindžiais, nuteikia viltingai – net ir tamsiame gyvenimo epizde nesi vienas.

Viltis yra svarbi Lynné Bowman Cravens (JAV) fotografijų dalis. Menininkė, bendradarbiaujanti su vėžio gydymo centrais, pasitelkdama origamio techniką, savo kūrinius transformuoja į abstrakčius ženklus, kurie simbolizuoja išgyvenimą.

Sudėtinga žmogaus būtis atsiskleidžia tyrėjos, mokslininkė Hester den Boer (Nyderlandai) serijoje "Gulago paveldas", kurioje pasakojama vienuolika istorijų apie sudėtingomis sąlygomis išgyvenusius žmones, esančius labai toli nuo mūsų ne tik geografine prasme. Kaip apibūdino M.Kavaliauskas, prieš keletą metų pradėta serija atskleidžia stalinizmą išgyvenusių žmonių požiūrį į Stalino laikus.

Komforto zona "Kaunas Photo Star 2018" finalininkų parodose reiškia iššūkį, skatinantį tapti stebėtoju ir stebimuoju naujoje teritorijoje.

Konkurso finalininkai

Parodose dalyvaujantys menininkai: Kirillas Golovchenko (Ukraina/Vokietija) "Kartus nektaras", Mindaugas Ažušilis (Lietuva) "Avarija", Gloria Oyarzabal (Ispanija) "WOMAN GO NO’GREE", Davide Monteleone (Italija) "Naujasis šilko kelias", Federico Estol (Urugvajus) "Švytintys herojai", Hester den Boer (Nyderlandai) "Gulago paveldas", Lynné Bowman Cravens (JAV), Alena Grom (Ukraina) "Instrukcijos vidurkis", Gregoire Cachemaille (Šveicarija/Vokietija) "Nusėdimai", Hannes Jung (Vokietija) "Kaip gyvenimas?", Laurent Muschel (Prancūzija) "Plaukų kirpimas – nuo Etiopijos iki Kubos", Simonas Menneris (Vokietija) "Kamufliažas".

Kas: "KAUNAS PHOTO STAR 2018" finalininkų paroda.

Kur: Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje (L.Zamenhofo g. 12).

Kada: veikia iki spalio 13 d.

Kur: Galerijoje „Meno parkas“.

Kada: veikia iki spalio 5 d.

Kas: "Kaunas Photo Star 2018" finalininko paroda.

Kur: Kauno fotografijos galerijoje.

Kada: veikia iki spalio 7 d.

Tokie momentai gyvenime leidžia jaustis patogiai. Jie nuramina. Jie pailsina. Jie leidžia lengviau atsikvėpti. Tačiau jie neskatina mūsų augti, savo straipsnyje, kuris skelbiamas portale psychcentral.com, rašo amerikiečių psichoterapeutė, knygų autorė Marie Hartwell-Walker.

Kodėl užsidaryti komforto zonoje yra blogai?

Kiekvienas iš mūsų žinome savo komforto zonos ribas. Mums net nereikia apie tai galvoti. Mes jos visąlaik laikomės – protiškai, emociškai ir fiziškai. Tačiau jei mūsų komforto zona neleis mums atskleisti savo geriausiosios pusės, mūsų nuolatine būsena taip ir liks ta kita, mažiau gera pusė. Ir tik todėl, kad ji mums patogesnė. Tik todėl, kad tokie mes įpratę nuolat būti.

Mes esame pajėgūs padaryti taip, kad patogiai jaustumėmės net ir tada, kai mums nepatogu. Mes visada būtent taip ir darome, tvirtina M. Hartwell-Walker. Ji siūlo įsivaizduoti seną sukrypusią kėdę, ant kurios sėdint nuolat į nugarą remiasi iš atlošo išnirusi spyruoklė. Tačiau ilgainiui, pasak jos, net ir ant tokios kėdės išmoktume sėdėti taip, kaip atlošas nebesmigtų į nugarą. Mums paprasčiau atrodo sėdėti persikreipus, negu pataisyti kėdę. Vietoj kėdės galima įsivaizduoti bet ką: žmones, įpročius, aplinkos sąlygas, net fizinius skausmus – mums paprasčiau atrodo prie viso to priprasti, negu visa tai pakeisti.

Rašinio autorė tvirtina, kad jaustis šiek tiek nepatogiai – dažnai yra gerai. Išėję iš savo komforto zonos, įgyjame progą atrasti gyvenime nemažai naujo.

Almos Bechtold/Unsplash nuotr.

Kodėl verta ištrūkti iš komforto zonos?

M. Hartwell-Walker teigimu, ištrūkti iš komforto zonos verta dėl kelių priežasčių:

jausdamiesi nepatogiai, mes augame. Jei norime nuolat augti, atrasti naujo potencialo, turime išeiti iš savo komforto zonos ir nebijoti rizikuoti. Jei sunku, jei jaučiamės ne itin patogiai, vadinasi, lavėjame. Jei nebijosime imtis naujų iššūkių ir atkakliai sieksime juos įveikti, netrukus nustebsime, kokios plačios mūsų tikrosios galimybės;

jaučiantis nepatogiai, gyvenimas darosi įdomesnis. Žodžio patogus sinonimai galėtų būti rutininis, nuspėjamas ir nuobodus. Galima sakyti, kad tai, kas leidžia mums jaustis patogiai, mus įkalina. Ištrūkę iš komforto zonos, galime patirti naujų nuotykių, atrasti naujus įdomius gyvenimo kampus;

jausdamiesi nepatogiai, tampame laimingesni. Tyrėjai yra nustatę, kad naujų ir naujoviškų dalykų pažinimas skatina smegenis išskirti hormoną dopaminą – organinį junginį, padedantį reguliuoti smegenų centrus, susijusius su pasitenkinimu ir malonumo jutimu. Dopaminas, kartais dar vadinamas laimės hormonu, leidžia suvokti, kas mus skatina jaustis gerai, ir sukelia mums norą vėl imtis veiklos, kuri daro mus laimingus;

jausdamiesi nepatogiai, plečiame savo socialinio pasaulio ribas. Jei neprisiverstume atsiplėšti nuo savo patogiojo psichologinio foteliuko, taip ir liktume ir be naujų draugų, ir be mylimųjų. Išeiti į išorinį pasaulį ir imtis kažko naujo ir jaudinančio – geriausias būdas sutikti naujų įkvepiančių žmonių;

jaučiantis nepatogiai, pasitenkinimas gerokai stipresnis. Tik gal ne iš karto. Iš pradžių gali būti baisu. Bet atsitiesus ir pamačius, kad pavyko padaryti tai, dėl ko smarkiai abejojome, plūsteltų labai stipri pasitenkinimo banga.

Sharosh Rajasekher/Unsplash nuotr.

Kaip įveikti nepatogumo jausmą?

Nors išsiaiškinome nemažai priežasčių, kodėl jaustis nepatogiai dažnai yra visiškai pravartu, kai mums nepatogu, jaučiame nemalonią įtampą, kartais net baimę. M. Hartwell-Walker teigimu, yra būdų šį jausmą įveikti. Visų pirma reikia atlikti šiuos veiksmus:

nustatyti šaltinį. Psichoterapeutė pataria pagalvoti, kas konkrečiai mums sukelia nepatogumo jausmą, mėginant imtis naujos veiklos. Pavyzdžiui, ji siūlo savęs paklausti: ar tam, kad jaustumėmės gerai, turime būti užtikrinti savo kompetencija toje srityje, kurios imamės? Ar mums kelia baimę mintis, ką apie mus pagalvos kiti? Ar mums baisu suklysti? Supratus, kas yra nepatogumo jausmo šaltinis, reikėtų į jį ir orientuotis – stengtis pašalinti būtent jį, o ne apskritai atsisakyti naujos veiklos;

pozityviai nusiteikti. Gauname tai, ko tikimės. Jei sau pasakome, kad kažko negalime padaryti, greičiausiai to ir nepadarysime. Užuot sau nuolat kartojus „aš negaliu“, verčiau pasistengti save padrąsinti. Patartina sau priminti uždavinius, kurie jau sėkmingai atlikti, ir suprasti, jog nerimas rodo tik tai, kad imamės kažko išties svarbaus. Kad ir kas tai būtų, mes galime tai padaryti. Gal ne iškart, bet žingsnis po žingsnio – tai tikrai;

susirasti bendramintį. Kartais, siekiant gerus ketinimus paversti realybe, pravartu kam nors įsipareigoti. Pavyzdžiui, dažnas, norėdamas prisiversti rytais bėgioti, susiranda bėgiojimo partnerį. Kiti, norėdami būti tikri, kad reguliariai skaitys, įstoja į knygų klubą. Šios strategijos verta laikytis siekiant bet kokių tikslų. Bendražygis – tai toks žmogus, kuris gali pakelti nuotaiką, kai ji prasta, ir drauge pasidžiaugti, kai pastangos virsta rezultatais;

susitaikyti su pralaimėjimais. Esame girdėję begalę istorijų apie žinomus išradėjus ir mąstytojus, kuriems sėkmė nusišypsojo tik po daugybės nesėkmių. Ne per pirmąjį bandymą Thomas Edisonas išrado lemputę. Klydo net Albertas Einsteinas. Tačiau dažnai mūsų klaidos, kaip ir kitų žmonių reakcijos, yra būtent tai, kas padeda mums nenukrypti nuo teisingo kelio. Taigi verčiau mokytis iš nesėkmių, negu dėl jų pasiduoti;

būti didžiausiu savo gerbėju. Norint imtis kažko naujo, reikia drąsos. Tam reikia sugebėti žengti į priekį, net jei baisu. Džiaukitės, jog esate pasirengęs susitaikyti su tuo, kad kurį laiką bus nepatogu. Tai, straipsnio autorės teigimu, yra svarbus savimotyvacijos aspektas. Džiaukitės kiekvienu tobulėjimo ženklu, kiekvienu teigiamu pokyčiu, kiekvienu žingsniu, priartinančiu jus prie tikslo.

Tačiau svarbiausia, pasak M. Hartwell-Walker, yra tai, kad kaskart, nugalėjus baimę pasijusti nepatogiai ir įgyvendinus kažką svarbaus, komforto zonos ribos išsiplės.

Dėl oro temperatūros visada kyla nesutarimų: vieniems lietuviška vasara yra per šalta, kitiems – per karšta. Ar egzistuoja universali komforto zona ir ką reiškia, jei žmogui nuolat karšta arba šalta, pasakojo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų intensyviosios terapijos klinikos vadovas prof. Vidas Pilvinis.

Reanimacijos skyriuje, kuriam V. Pilvinis vadovauja, ligoniai turi būti komfortiškoje aplinkoje. Ją jis apibūdino trimis veiksniais: temperatūra, drėgmė ir vėjo greitis. Jei oro, kuris supa pacientą, temperatūra yra apie 21 laipsnį, oro drėgmė yra apie 50 proc., o vėjo greitis – iki 0,1 m/s, tai galima pavadinti universalia komforto zona.

Tačiau, pasak gydytojo, tokios sąlygos ne visiems gali būti komfortiškos: „Kiekvienas žmogus pagal toleranciją šilumai yra labai individualus ir kiekvieno jų komforto zona gali būti skirtinga. Tai yra tikrai normalu“.

Pasak A. Pilvinio, posakis „blogo oro nėra – yra tik bloga apranga“ yra tikrų tikriausia tiesa ir kiekvienas vėsindamasis ar apsirengdamas šilčiau gali pasiekti savo komforto zoną. Esą patologiniai sutrikimai, susiję su temperatūros jautimu, yra labai reti.