Konferencijos „Nauji vėjai“ Lietuvos viešieji intelektualai bei akademikų tikslas – apmąstyti teorines ir praktines tendencijas mūsų šalies socialiniame gyvenime, vidaus ir išorės politikoje, įvertinti esamą situaciją ir galimus jos raidos scenarijus.

I. Šimonytės laišką susirinkusiems dalyviams skaitė premjerės patarėjas Jonas Survila.

„Mielieji konferencijos dalyviai ir svečiai, jaučiuosi kiek paradoksaliai, kalbėdama konservatizmui skirtoje konferencijoje, kai ne vieno, prisiskyrusio sau „tikrųjų vertybių“ sergėjimo monopolį, skelbiama sermėginė tiesa byloja, kad esu tik kažkokia leftistė. Nesijaučiu galinti kalbėti už visus, kurie save laiko konservatoriais, bet mane liūdina, kad daliai žmonių konservatizmas tėra bandymas bandyti ignoruoti mokslo pažangą ar užkonservuoti stiklainyje tai, ko užkonservuoti neįmanoma vien jau dėl žmogiškosios prigimties. Arba kovoti menamą karą už tradicinę šeimą, tarsi ją pultų kas nors kitas, o ne pačių žmonių moraliniai pasirinkimai“, – laiške mintis dėstė I. Šimonytė.

Valdžia turi būti ne pasyvi stebėtoja, bet įgalinti žmones, bendruomenes, institucijas veikti ir išskleisti savo stiprybes.

„Man konservatizmas visada turėjo stiprią valstybingumo dimensiją. Ir ne vien todėl, kad Tėvynės sąjungos Lietuvos krikščionių demokratų politikai mūsų šalies istorijoje vaidino lemiamą vaidmenį atkuriant ir išlaikant valstybę. Valstybę ne tam, kad būtų kas pamaitina ir apklosto, o tam, kad priklausydami didesniam paveikslui paradoksaliai galėtume jaustis laisvi. Tad kartais pribloškia, kai kovose už neva tikrąjį konservatizmą pasitelkiamos Kremliuje gaminamos ir todėl plačiu mastu plintančios klišės apie žlungančią Europą“, – teigė premjerė.

Pasak I. Šimonytės, sunku suvokti, kaip galima tai, kas buvo ir yra pražūtinga šaliai, laikyti konservatizmu.

„Tikrai nepaprasta kalbėti apie politinio konservatizmo tapatybę, nes savo esme konservatizmas alergiškas teorinėms deklaracijoms ir abstraktiems principams. Tai veikiau tam tikras buvimo pasaulyje būdas, pasitikint tikrove, o ne atsietomis schemomis, suvokiant, kad pasaulyje gyvena konkretūs, unikalūs žmonės, o ne abstraktūs individai. Ir būtent todėl, kad žmonės yra konkretūs ir unikalūs, žmogaus teisės, išplaukiančios iš moralės ir pareigos gerbti kiekvieno orumą, yra visiškai nesvetimos konservatizmui. Man konservatizmas – tai realistinis požiūris į pasaulį, suprantant, kad politiniai veiksmai turi kontekstą, į kurį visada būtina atsižvelgti. Valdžia turi būti ne pasyvi stebėtoja, bet įgalinti žmones, bendruomenes, institucijas veikti ir išskleisti savo stiprybes. Valdžia negali gyventi už pačius žmones, bet turi atsakingai apgalvoti, kaip sudaryti palankesnes sąlygas jiems veikti, nuspręsti, kada reikalingiausia mokyti žvejoti, o kada duoti jau pagautą žuvį. Taip pat man konservatizmas nėra inertiškas ar besidairantis tik į praeitį. Yra skirtumas tarp bandymo viską išlaikyti taip, kaip yra, ir siekio netaisyti to, kas veikia“, – laiške rašė I. Šimonytė.

Valdžia negali gyventi už pačius žmones, bet turi atsakingai apgalvoti, kaip sudaryti palankesnes sąlygas jiems veikti, nuspręsti, kada reikalingiausia mokyti žvejoti, o kada duoti jau pagautą žuvį.

Premjerės teigimu, mes turime mokytis iš praeities ir netaisyti nesugedusių dalykų, bet kartu reikia mokytis prisitaikyti prie kintančių problemų ir jų kontekstų, ieškoti naujų veikimo būdų ir veikti kūrybiškai, niekada nenustoti mokytis.

„Pavyzdžiui, prieš kurį laiką konservatizmas ir „žaliasis kursas“, regis, disonavo, bet šiandien akivaizdu, kad labai konservatyvu saugoti aplinką ir palikti kuo turtingesnę ir švaresnę Žemę ateities kartoms. Žinau, kas tikrai nėra konservatizmas – neapykanta kitam ar kitokiam arba smurtas artimoje aplinkoje, net jeigu tai kažkada buvo įprasta kasdienybės dalis. Gebėjimas savo poelgius sverti tuo, kas išties konservatyvu ir amžina, – Dekalogu, pasieks daugiau, nei ką nors smerkiantys ar ginantys plakatai, skirti ginti tai, ko niekas nepuola. Linkiu visiems konferencijos dalyviams prasmingų diskusijų ir tikiuosi svarbių pamokų mums visiems apie tai, ką reiškia ginti laisvę, žmogaus orumą ir įstatymo viršenybės principus populistinės politikos pagundų laikais“, – rašė premjerė.

1790 m. Edmundas Burke`as išleido savo klasišką poleminį traktatą „Prancūzijos revoliucijos apmąstymai“. Nuo tol jo teiginiai tarnavo, ypač konservatoriams, kaip kriterijai bet kokioms naujoms politinėms apraiškoms įvertinti. Natūralus klausimas čia ir būtų toks: o ką apie tai pasakytų E. Burke`as?

Tai klausimas, kurį galima kelti ir poslinkių Lenkijoje atžvilgiu. Ši sena ir daug prisikentėjusi šalis dabar stovi prieš užduotį susitvarkyti su Europos Sąjunga – tokiu metu, kai jai netrūksta ir kitų iššūkių, įskaitant visada čia pat esantį raumeningą kaimyną Rusiją ir gresiančią masinę imigraciją iš musulmoniškų kraštų, palaikomą ir skatinamą kitų Europos Sąjungos valstybių, ypač Vokietijos.

Nuo pat savo įstojimo Europos Sąjungon 2004 m. Lenkija palaikė taikius santykius su Briuseliu, ta galinga Europos Sąjungos ir jos postnacionalistinės ideologijos citadele. Bet tuo pačiu santykiuose tarp Europos Sąjungos ir Lenkijos jautėsi ir įtampa.

Žiūrint į Lenkiją pro E. Burke`o prizmę, reiktų pasakyti, kad lenkai visuomet buvo konservatyvūs. O vis dėlto „Teisės ir teisingumo“ partija, į valdžią išrinkta 2015 m., tą konservatyvumą dar sustiprino.

Tačiau Lenkijai būdinga konservatizmo rūšis gali daugelį amerikiečių nustebinti – ypač tuos, kurie automatiškai konservatizmą sutapatina su nereguliuojamomis rinkomis.

Tuo metu lenkai yra konservatyvūs tik ta prasme, kad jie nori viską konservuoti, išlaikyti. Jie nepritaria tai nesibaigiančiai „kūrybinio naikinimo“ vėtrai, kurią prognozavo ekonomistas Josephas Schumpeteris ir kuri „be paliovos kelia revoliuciją prieš ekonominę struktūrą iš vidaus, be paliovos ją, senąją, griauna, o jos vietoje be paliovos kuria naują“.

Todėl, jei „Teisė ir teisingumas“ save suvokia kaip nuosekliai konservatyvią partiją, ji amerikiečių akimis būtų ir kairioji, ir dešinioji. Ūkio politikoje ji labiau kairioji, nes pasisako ne tik už visuotinį sveikatos draudimą ir dosnias biudžeto išlaidas žmonių būstams bei socialinei gerovei finansuoti, bet ir už valstybės paramą „nacionalinio pasididžiavimo“ vertoms įmonėms išlaikyti.

Tačiau visuomeniniais klausimais „Teisė ir teisingumas“ labiau laikosi dešinės, nes priešinasi lytiniam švietimui, abortams, eutanazijai. Neseniai „Teisės ir teisingumo“ partija pradėjo judėti dar ir prekybos draudimo sekmadieniais link.

Šią idėją, kad šventadieniais nedirbtų apsipirkimo centrai, seniai palaikė Lenkijos Katalikų Bažnyčia ir darbininkų profsąjungos – du galingi stabilumo stulpai, ryžtingai pasisakantys prieš Schumpeterio „kūrybinę destrukciją“.

Jų argumentas tas, kad darbo žmonėms reikia duoti daugiau laiko eiti į bažnyčią ir pabūti su savo šeimomis.

Ne pro šalį prisiminti ir tai, jog uždarytos parduotuvės  kadaise būdavo  norma ir Amerikoje – dėl tų pačių tradiciją saugančių priežasčių. Tačiau šiomis dienomis vos kelios Jungtinių Amerikos Valstijų bendrovės palaiko šį krikščionišką bendruomenės gyvenimo idealą.

Tai kągi E. Burke`as pasakytų apie šių dienų Lenkiją? Jis, be abejo, sveikintų jos  pasiryžimą apginti savo senąsias vertybes, kartu priimant ir protingą pažangą. Kaip savo apmąstymuose rašė E. Burke`as: „Valstybė be priemonių šį bei tą pakeisti yra valstybė neturinti priemonių išlaikyti save pačią.“

Juk Lenkija siekia ekonominės plėtros, įskaitant kapitalo įplaukų iš Europos Sąjungos. Bet ir čia, E. Burke`o požiūriu, pirmenybę reiktų teikti laiko išbandytoms, o ne naujoviškoms ir viskam atviroms tiesoms, nepaisant, kokios iš karto pelningos pastarosios būtų.

Kaip E. Burke`as rašė 1791 m., vienintelė tikra laisvė susijusi su tvarka. „Tai laisvė, kuri ne tik egzistuoja kartu su tvarka ir dorybe, bet be jų tiesiog negali egzistuoti“, – rašė Jamesas P. Pinkertonas žurnale „American Conservative“.

Trumpai meskime žvilgsnį ir į svetainėje „American Enterprise Institute“ paskelbtą Etikos ir viešosios politikos centro Vašingtone politologo Yuvalio Levino rašinį, pavadintą „Edmundo Burke`o klestėjimo ekonomika“. Jame jis rašo, kad „gilieji ryšiai tarp žmogaus klestėjimo ir ūkio laisvės yra ir gyvybiškai svarbūs, ir per mažai įvertinti.

Moderniosios ekonomikos veikiami, mes dabar per dažnai darome klaidą, į ekonomiką žiūrėdami tik kaip į mašiną, kurią turėtų tvarkyti ir prižiūrėti technikai.

To išdava tokia, kad imame ignoruoti centrinę ekonomikos vietą žmonių patirtyje, pradedame nekreipti dėmesio į ekonomikos moralinį, socialinį ir politinį pobūdį ir todėl nebematome jos filosofinių šaknų.

Tada pamirštame ir moralines sąlygas, kutrias rinkos ekonomika turi patenkinti, taip pat nesprendžiame ir kai kurių pagrindinių moralinių ir praktinių  problemų, kurias laisvoji rinka mums kelia.

Toliau ilgame straipsnyje Yuvalis Levinas tas problemas ir aprašo.

O kitame savo straipsnyje jis teigia, jog konservatizmas visuomenę suvokia ne tik kaip individus ir valdžią, o kaip viską, kas yra tarp jų.

„Milžiniška erdvė tarp individo ir valstybės yra ta didžiulė terpė, kurioje iš tiesų veikia ir gyvena visuomenė. Ten yra šeimos, ten yra bendrijos ir bendruomenės, ten yra rinkos ekonomika“, – rašo Y. Levinas. Daugiau apie tai – kitą kartą.

Mykolo Drungos užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Alberta, kuri yra konservatyviausia Kanados provincija, išsirinko kairės pakraipos vyriausybę, užbaigdama 44 metus trukusį konservatorių valdymą.

Naftos turtingos vakarinės provincijos rinkėjai per antradienį vykusį balsavimą buvo palankiausi kairuoliška laikomai Naujajai demokratų partijai (NDP).

Tik nedaugelis prognozavo tokį rezultatai praėjus vos 28 dienoms po to, kai šiuos rinkimus inicijavo Albertos premjeras Jimas Prentice'as (Džimas Prentisas), vadovaujantis Pažangiųjų konservatorių partijoje ir anksčiau dirbęs Kanados premjero Stepheno Harperio (Stiveno Harperio) konservatorių vadovaujamame federaliniame ministrų kabinete.

NDP veikiausiai užsitikrino daugiau negu 50 mandatų 87 vietų provincijos parlamente, nors anksčiau turėjo tik keturis, rodo televizijos skelbtos prognozės. NDP Albertoje niekada anksčiau nėra turėjusi daugiau negu 16 vietų.

Kita vertus toriai tikriausiai liks treti, praradę apie 60 turėtų vietų.

Istorinė NDP pergalė, kai ši partija dar prieš mėnesį pagal populiarumą buvo ketvirta, sukėlė nuostabą socialiniuose tinkluose: pergalės mastas, atrodo, apstulbino netgi NDP šalininkus.

„Kiaulės iš tikrųjų skraido“, – ironiškai komentavo televizijos CTV laidų vedėjas Donas Martinas (Donas Martinas) savo „Twitter“ žinutėje.

Kai balsalapiai buvo suskaičiuoti, J.Prentice'as paskelbė, kad traukiasi iš politikos ir atsistatydina iš Pažangiųjų konservatorių partijos Albertos skyriaus pirmininko pareigų. Jis taip pat užleis savo vietą parlamente, laimėtą per antradienį vykusius rinkimus.

„Mano indėlis viešajame gyvenime dabar baigiasi“, – J.Prentice'as sakė savo šalininkams po stulbinamo pralaimėjimo.

J.Prentice'as, nutraukęs karjerą investicinės bankininkystės sektoriuje, kad taptų partijos lyderiu praeitų metų rugsėjį, kovo pradžioje buvo palankiai vertinamas 75 proc. apklausų dalyvių. Bet šią savaitę paskelbti apklausos rezultatai rodė, kad jo palaikymas sumažėjo iki 31 procento.

Alberta kai kada vadinama Teksasu Šiaurėje, bet dėl pasaulinio naftos kainų nuosmukio ši provincija nuo pernai rugsėjo neteko bent 20 tūkst. darbo vietų po dešimtmetį trukusio pakilimo.

„Manau, kad galbūt šį vakarą sukūrėme truputėlį istorijos, – sakė būsimoji Naujosios demokratų partijos premjerė Rachel Notley (Reičel Noutli). – Pokyčiai pagaliau atėjo į Albertą.“

Toronto universiteto politologijos profesorius Nelsonas Wisemanas (Nelsonas Vaismanas) sakė, kad šie rezultatai nereiškia, kad S.Harperiui prastai seksis jo gimtojoje provincijoje per spalį vyksiančius federalinius rinkimus.

Pasak N.Wisemano, NDP pergalė rodo, kad ši partija nebėra tokia radikali, kokia buvo anksčiau, ir kad rinkimų kampanija buvo veiksminga. Jo nuomone, prie Albertos konservatorių pralaimėjimo prisidėjo J.Prentice'o riktai ir rinkėjų nusivylimas.

R.Notley žadėjo padidinti mokesčius verslui ir peržiūrėti provincijos mokesčių už gamtos išteklius schemą, kad Albertos gyventojai gautų sąžiningą dalį iš šiame regione esančių dujų ir naftos telkinių. Albertos naftos ištekliai – treti didžiausia pasaulyje: išžvalgytuose telktinuose slypi bent 170 mln. barelių naftos.

J.Prentice'as anksčiau buvo vienas iš įtakingiausių ministrų S.Harperio kabinete ir buvo laikomas kandidatu kada nors užimti šalies premjero postą.

Nepasitenkinimas J.Prentice'o pastangomis lopyti biudžeto spragas didinant mokesčius, brangiai kainavusi pirmalaikių rinkimų kampanija, kai provincijos biudžeto deficitas – 5 mlrd. Kanados dolerių (3,72 mlrd. eurų), taip pat virtinė apmaudžių konservatorių riktų ištirpdė partijos turėtą pranašumą.

„Tai bus vienas didžiausių klaidingų apskaičiavimų per Kanados politinę istoriją. Jam nereikėjo skelbti pirmalaikių rinkimų“, – apklausų organizatorius Bruce'as Cameronas (Briusas Kameronas) sakė televizijai CBC.