Būtent šis jausmas ir subūrė sutuoktinius Kaune, meilė gimtajam miestui paskatino kurti jam skirtus projektus, o džiaugsmas dirbant tai, kas iš tiesų miela širdžiai, visiems kauniečiams padovanojo gausybę šaunių Kotrynos ir Kęstučio darbo rezultatų – žurnalą "Kaunas pilnas kultūros", tinklaraštį "Kaunastic" ir it ant mielių populiarėjančią ledo ritulio komandą "Kaunas Hockey".
– Kaip susipažinote?
Kęstutis: Vienas kitą pažinojome jau senokai, nes aš dirbau "Ryšių kiemelyje", o Kotryna jam ruošdavo tekstus. O artimiau susipažinome Taline. Dirbau kiemelio programos vadovu ir ieškojau naujų atlikėjų, kuriuos galėtume atsivežti į Kauną, vykau į muzikos savaitę pažiūrėti, kas vyksta Baltijos šalyse, Europoje. O Kotryna yra muzikos žurnalistė, ji ten vyko žurnalistiniais sumetimais. Taip ir įvyko mūsų pažintis.
Kotryna: Tai buvo beveik prieš trejus metus.
Kęstutis: Viskas įvyko kažkaip greitai. Dar nėra trejų metų, kaip susipažinome. Kotryna gyveno Vilniuje, atsikraustė į Kauną, taip kažkaip greitokai įsiplieskė meilė.
– Didžioji dauguma jūsų projektų yra bendri, esate kolegos. Ar dažnai patariate vienas kitam profesiniais klausimais, o galbūt atvirkščiai, turite taisyklę namie apie darbus nekalbėti?
Kęstutis: Pusę darbų turime bendrų, bet ir dirbdami likusius vienas kitam padedame. Aš nežinau, ar gerai, kai nėra tos ribos tarp asmeninio gyvenimo ir darbo, bet šiuo metu jos nėra ir gyventi tai netrukdo.
Kotryna: Daug dirbame ir iš namų, todėl namuose nekalbėti apie darbą nėra įmanoma. Manau, kad tam tikra prasme čia gal ir yra stiprybė porų, kurios daro kartu daug dalykų, jos tiesiog turi daugiau laiko darbui.
Kęstutis: Mano asmeninė svajonė buvo turėti šalia žmogų, su kuriuo kartu viską galėčiau daryti. Taip ir skatiname vienas kitą tobulėti, noromis ar nenoromis tai išeina.
Kotryna: Sekmadienis mums – darbingiausia diena. Kitiems gal kaip tik būna poilsio laikas, o mes šeštadienį labiau patinginiaujame, sekmadienį netrukdomi galime susirašyti daug idėjų, tekstų, išsibraukyti darbų sąrašą.
– O ką darote, kai pajuntate, kad pervargote, reikia, kaip sakoma, perkrauti baterijas?
Kęstutis: Prieš keletą mėnesių buvome kelionėje, nes jau tikrai buvome pervargę nuo nuolatinio galvojimo apie darbą. Tam, kad tikrai pailsėtume, mėnesį keliavome po Pietų Ameriką – Čilę, Boliviją. To tikrai reikia, bet tai buvo pirmos tikros atostogos po dvejų metų.
Kotryna: Dar buvome išvykę mėnesiui į Nidą. Gyvenome Meno kolonijoje, izoliavome save nuo trukdžių, nėrėme į gamtą. Tai buvo labai darbingas mėnuo, bet kartu ir pailsėjome.
– Kad jau užsiminėte apie Nidą... Nors abu jūs tarsi ir reprezentuojate Kauną, galbūt yra kažkokių kitų vietų Lietuvoje, kuriose mėgstate lankytis?
Kęstutis: Nors dirbame Kaune, bet man atrodo nesuprantama apsiriboti tik vienu miestu ar apskritai konkuruoti. Manau, tai per didelė prabanga tokiai mažai šaliai. Mes labai daug keliaujame po Lietuvą, lankomės iki tol tik girdėtuose, tačiau kuriuose niekada nesilankėme, miesteliuose. Jau trečius Naujuosius metus iš eilės sutinkame prie jūros.
Kotryna: Labai didelį įspūdį pernai paliko Mažoji Lietuva. Buvome ten darbo reikalais, bet paskui ekspromtu pasilikome visam savaitgaliui. Mielai dar grįžtume.
– Kotryna, nors gimėte ir augote Kaune, ilgą laiką gyvenote Vilniuje. Kas paskatino pasirinkti Kauną, o ne keliauti į užsienį ar bent likti sostinėje, kur sakoma, yra daugiau galimybių?
Kotryna: Kai po mokyklos išvažiavau į Vilnių, šis miestas buvo tarsi svajonių kraštas, labai paskendau jame ir į Kauną grįždavau retai, tik iš nuogirdų žinodavau, kas čia vyksta. Atvykdavau nebent į kokius elektroninės muzikos renginius, net nelikdavau nakvoti. O paskui susipažinau su Kęstučiu, ir mes tiesiog labai norėjome būti kartu. Iš pradžių stabtelėjau tik kelioms dienoms Kaune, nes tą vasarą leidau Nidoje, "Neringa FM" radijo stotyje. Paskui grįždavau, stabtelėjau Kaune, ta savaitė virto mėnesiu, taip ir likau. Labai organiškai viskas išėjo – ir mes norėjome būti kartu, ir pats Kaunas mane priėmė gana draugiškai. Viskas įvyko savaime – buvo pirma mano gyvenimo Kaune savaitė, kai Artūras Bulota pakvietė į naujai kuriamą "Kaunas pilnas kultūros", tuomet dar lankstinuką, parašyti Kęstutį. Jis pasiūlė man, viskas taip nusivyniojo iki trečius metus leidžiamo žurnalo. Ir šeimos. Bet dažnai lankomės ir Vilniuje, ir kitur Lietuvoje. Juk nėra taip sudėtinga tai padaryti.
– Gal matote čia daugiau galimybių jauniems žmonėms negu, pavyzdžiui, patys turėjote tik baigę mokyklą? Papasakokite.
Kęstutis: Po mokyklos atrodydavo, kad veiklų tikrai nemažai, bet štai, gal likus kokiems metams iki sutinkant Kotryną, buvo apėmusi neviltis. Jau atrodė, kad viskas, buvo minčių ir į užsienį vykti, tačiau tas lūžis įvyko ir kažkaip pradėjo viskas gerėti. Būdavo, kiekvienais metais pagalvodavau, ar jau atėjo laikas išvažiuoti iš čia, ar dar palaukti… Vis daugiau draugų emigruodavo, buvo minčių, kad reikia ir man. Bet kažkaip laikausi nuomonės, kad miestą kurti reikia visiems, laukiau, kada čia pradės atsirasti bendraminčių, ir jų pradėjo daugėti.
Pats faktas, kad susitikome ne Kaune ar Vilniuje, o Taline, manau, tikrai buvo laimės dalykas.
Kotryna: Aš iš tikrųjų buvau nuo Vilniaus pavargusi, prabuvau jame beveik keturiolika metų. Vis dėlto jaučiausi labai įklimpusi į tą miestą ir turbūt niekada nebūčiau sugalvojusi grįžti į Kauną. Bet tokia galimybė pasitaikė, pati save pasiūlė. Man atrodo, kad Kaune dabar pradėti, inicijuoti kažką naujo, yra daug lengviau negu Vilniuje, kuris yra iš tikrųjų užpildytas daug kuo: ir mažais verslais, ir kultūrinėmis iniciatyvomis. Taigi manau, kad Kaune yra lengviau startuoti ir nenusvilti. Kaune vis dar yra daugiau vietos. Man atrodo, kad šiuo atveju minusas tampa pliusu. O moksleiviams didelė paskata yra "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022", nes dalis projekto programų nukreiptos būtent į jaunimą, jis pats gali kurti tą ateities sostinę.
– Kaip įsivaizduojate Kauną po dešimties metų? Gal turite planų ar svajonių, ką patys norėtumėte per šį laiką nuveikti, kad miestas taptų dar geresne vieta gyventi, ar bent jau aplankyti?
Kęstutis: Dar yra daug kur pasistiebti. Kaunas vis dar yra daugiau dienos kultūros miestas. Naktinės kultūros tarsi yra, bet tarsi ir nelabai. Būna tų pogrindinių blykstelėjimų, bet tokio dalyko, kad galėtum iš klubo į klubą eiti klausyti kokybiškos muzikos, – tai nelabai. Gal šioje srityje būtų smagu patobulėti. Taip pat norisi, kad žmonės kultūrą laikytų ne tik kažkokiu papildomu, prabangos dalyku po darbo, o kad tai būtų normali, funkcionuojanti, kasdienė žmogaus gyvenimo dalis.
– Ar, kalbant apie kultūrą ir apžvelgiant miesto kultūrinį gyvenimą, nėra sunku įtikti skirtingiems auditorijos segmentams? Juk tai, kas galbūt yra įdomus kultūrinis renginys jaunimui, vyresniems žmonėms bus kažkas nesuprantamo ir, atvirkščiai, kas patiks senjorams, jaunimui bus nuobodu?
Kotryna: Turbūt niekada nebus taip, kad 75 metų žmogus, kuris niekada nėra girdėjęs elektroninės muzikos, staiga ateis į naktinį klubą ir jam patiks. Bet, pavyzdžiui, čia jau apie Kęstučio veiklą kalbant, ledo ritulys pritraukia žmones, kurie iki tol jokiu sportu nesidomėjo. Toje pačioje "Žalgirio" arenoje per varžybas sutinki pačių įvairiausių žmonių, net Liudą Mažylį. Kartais ir nustebti tenka netikėtus pažįstamus susitikus varžybose, vadinasi, patys irgi vadovaujamės tais steroetipais. Manau, kai kurios kultūros sritys savo auditoriją gali plėsti faktiškai neribotai, kitos visuomet liks nišinės.
Kęstutis: Už kai kuriuos dalykus vis dar tenka kovoti, įrodinėti, kad tai yra kultūra. Ta pati elektroninė muzika – labai geras pavyzdys.
Kotryna: Jei vyksta kažkas, kur tu dėl vienų ar kitų priežasčių nedalyvauji, nebuvai pakviestas, nereiškia, kad tai nėra kultūra, ne lygis. Arba, jei vieni negavo finansavimo, matyt, tie, kurie gavo, yra prastesni, tik kažką susuko arba kažką pažįsta. Tas pyktis, manau, yra didelis stabdys.
– Kalbant apie pyktį... Iš ankstyvos jaunystės prisimenu plakatą su užrašu "Ir Kaune galima gyventi". Kaip vertinate skeptišką, kartais net ir pačių kauniečių požiūrį į mūsų miesto, šalies perspektyvas?
Kotryna: Aš netikiu, kad tai kaunietiškas ar lietuviškas bruožas, manau, kad tai yra labai žmogiška – kažkas, kas yra toliau, atrodo egzotiška, iš karto atrodo daug patraukliau. Architektūra, miškai, restoranai užsienyje neva geresni, nors užsieniečiai atvažiuoja čia ir alpsta dėl lietuviškų dalykų. O tada, pirštais pabaksnojus, jau ir patys imame vertinti.
– Neseniai atšventėte antrąsias vestuvių metines. Gal per dvejus metus gyvenimo susituokus išmokote kokių nors svarbių santykiams dalykų?
Kotryna: Mes iš tikrųjų esame labai skirtingi. Bet viduje turbūt labai panašūs. Kadangi nepažinojome vienas kito iki gan brandaus amžiaus, tai spėju, kad vaikystėje buvome vienodi, o paskui tiesiog skirtingai nuaugome. Taigi tie mūsų vidiniai vaikai susišneka.
– Kaip manote, kodėl tiek daug jaunų, ambicingų ir talentingų žmonių yra vieniši? Ar tai laimės dalykas – sutikti savo žmogų, ar ir didelis darbas jį išlaikyti?
Kotryna: Pats faktas, kad susitikome ne Kaune ar Vilniuje, o Taline, manau, tikrai buvo laimės dalykas.
Norisi, kad žmonės kultūrą laikytų ne tik kažkokiu papildomu, prabangos dalyku po darbo, o kad tai būtų kasdienė žmogaus gyvenimo dalis.
Kęstutis: Aš suprantu, kad galbūt kažkuriame etape darbas reikalingas, bet nelabai įsivaizduoju, kad reikėtų nuolatos dirbti dėl santykių. Man rodos, žmonėms reikėtų būti labiau empatiškiems, neapsikrauti tais dalykais, kurie yra mumyse, kuriuos kartais pamirštame susireguliuoti. Mūsų vestuvės greitos buvo dėl vidinio žinojimo, kad va – taip jau ir bus.
– Gal paatvirautumėte, kad jus vienas kitame labiausiai žavi?
Kęstutis: Būdamas su žmogumi tiesiog užsipildai, tau pasidaro ramu. Man pasidarė visiškai visiškai ramu, turbūt niekada anksčiau ir nebuvau tokio jausmo patyręs. Matyt, tave žmogus užpildo ten, kur tau kažko trūksta.
Kotryna: Gal tas vėlyvas mūsų susipažinimas – man buvo 31, Kęstučiui 28 – davė savo, juk akivaizdu, kad nepakeisi žmogaus, tuo labiau naujo neišrasi. Aišku, mes keičiamės – aš labai daug mokausi iš Kęstučio, pavyzdžiui, labiau atsipalaiduoti. Ir tikrai taip lengviau gyventi, turiu pastebėti. Bet kad kažkaip kardinaliai pasikeistume, taip nėra ir turbūt nebebus. Yra skirtingai laimingų porų. Kitiems yra labai gerai gyventi atskirai ir susitikti kartą per tris mėnesius. Aš nemanau, kad mes esame kažkuo laimingesni ar teisesni. Mes tiesiog suradome tą būdą, kuris tinkamiausias mums. Man būtų dabar labai sunku ryte išeiti į darbą, grįžti vakare ir tik tada paklausti, kaip jam sekėsi.
