Tarp Lietuvos ir Škotijos fotografijos laukų ypatumų esti ir daugiau skirtumų, kurie K.Ū.Kiliulytei išryškėjo Škotijos kultūrinėje terpėje įgijus savitos patirties.

Į(si)pareigojanti laisvė

Mokslais Škotijoje K.Ū.Kiliulytę, tuo metu Vilniaus dailės akademijos antrakursę, sudomino Glazgo menų mokykloje studijavusi draugė. Atvykusi aplankyti bičiulės menininkė susižavėjo mokyklos aplinka ir dėstytojų geranoriškumu.

"Parašius laišką ir paklausus, ar galima užsukti apsižiūrėti, buvo iškart atsakyta teigiamai. Dėstytojai surengė turą po mokyklą ir atsakė į visus rūpimus klausimus. Turėjau savaitę užpildyti ir priduoti dokumentus. Taip ir padariau", – pasakojo K.Ū.Kiliulytė.

Mokslų Glazgo menų mokykloje sistemos ypatumai išryškėjo jau pirmosiomis savaitėmis. Ryte prasidedančių ir vakare pasibaigiančių teorinių paskaitų čia nebuvo, tačiau netrūko laisvo laiko: "Iš pradžių nesupratau laisvo tvarkaraščio, pamaniau, kad taip yra dėl mokslo metų pradžios ir greitai jis pasikeis, tačiau po poros savaičių atėjusi į auditorinį užsiėmimą, supratau, kad kurso draugai visas tas savaites sunkiai dirbo – fotografavo, aprašė savo tyrinėjimus ir pastabas. O aš atėjau su vos penkiomis fotografijomis."

Kurioziška situacija fotografei padėjo perprasti kitoniškus mokyklos darbo metodus. Laisvas laikas Glazgo menų mokykloje paprastai skiriamas studentams savarankiškai tyrinėti rūpimas temas ir kūrybinius laukus, atlikti pačių inicijuotus projektus.

K.Ū.Kiliulytės teigimu, būtent tokio požiūrio labiausiai trūksta studijoms Lietuvoje. "Lietuviškoji sistema man visiškai netiko. Beveik visos paskaitos būdavo skirtos teorijai, o kūrybiniai projektai turėjo tarsi atsirasti savaime. Glazge vos viena diena per savaitę būdavo skirta teorijai nagrinėti", – skirtumą įvardijo pašnekovė.

Vis dėlto, pasak menininkės, laisva sistema turi ir savų trūkumų. Pavyzdžiui, ji netinka mažiau motyvuotiems studentams. "Pasidaro labai paprasta miegoti iki pusiaudienio ir atlikti tik privalomus darbus. Tačiau stipriai motyvuoja pati aplinka, kadangi škotai įpratę labai daug ir sunkiai dirbti, tad būnant tokioje terpėje norisi ir pačiam tobulėti bei augti profesinėje srityje", – sakė mergina.

Gimtinės pranašumai

Baigusi studijas K.Ū.Kiliulytė nusprendė kuriam laikui pasilikti Škotijoje, mat prasidėjusi 2008-ųjų finansų krizė kiek pakoregavo menininkės planus. Dauguma baigusiųjų studijas Glazgo menų mokykloje įsidarbino kavinėse ir restoranuose. Ne išimtis – ir K.Ū.Kiliulytė.

Kūrybinių projektų Škotijoje nepatyrusiems jaunikliams niekas nedalija. Konkurencija yra siaubinga.

"Kūrybinių projektų Škotijoje nepatyrusiems jaunikliams niekas nedalija. Konkurencija yra siaubinga – norint įsidarbinti budėtoju galerijoje, reikia nurungti apie 200 konkurentų", – patirtimi dalijosi pašnekovė.

Dar viena priežastis, kodėl Škotijoje sunkiau susirasti darbą pagal specialybę, – daugiatautiškumas. Glazgo menų mokykloje studijuoja jaunieji talentai iš visų pasaulio šalių, dauguma jų Škotijoje ir pasilieka, tad, savaime suprantama, kad darbo vietų lieka mažiau nei jas norinčių užimti profesionalų.

"Lietuvoje šiuo atžvilgiu yra geresnė situacija, – įsitikinusi menininkė. – Beveik visi buvę kurso draugai iš Vilniaus dailės akademijos dar studijų metais arba iškart po studijų pradėjo dirbti su fotografijos arba dizaino projektais."

Pasak K.Ū.Kiliulytės, taip yra dėl mažesnės konkurencijos Lietuvoje, taip pat dėl to, kad savoje šalyje lengviau užmegzti naudingų ryšių.

"Škotijoje tu iš pradžių esi tik užsienietis neištariama pavarde, o Lietuvoje egzistuoja tam tikri ryšiai – tėvų, draugų, dėstytojų, kitų pažįstamų – jie lengvai tau gali padėti patekti į norimą kontekstą", – dėstė pašnekovė.

Pašaukimo neišdavė

Baigus studijas K.Ū.Kiliulytės laukė nelengvi penkeri metai: "Dirbau kavinėse, o vėliau kavos skrudinimo įmonės vadybininke. Alga buvo nebloga, uždirbdavau panašiai kaip Lietuvoje likę draugai, kurie dirbo profesionalius darbus. Tačiau labai trūko fotografijos, nesijaučiau laiminga."

2013 m., praėjus penkeriems metams po studijų baigimo, K.Ū.Kiliulytė nusprendė prisijungti prie neformalaus vasaros fotografijos mentorystės projekto, kurį rengė jos buvę dėstytojai. Projekto esmė – surinkti neseniai studijas baigusių jaunų profesionalų grupę, padėti jiems vystyti pasirinktus projektus, o galiausiai surengti parodą.

Projekto metu mergina vėl pajuto tokį pat gerą jausmą, kuris ją buvo užvaldęs studijų metais, todėl nusprendė sugrįžti į Glazgo menų mokyklą studijuoti magistrantūroje.

Pastarosios studijos Glazgo menų mokykloje vyksta panašiu principu kaip ir bakalauro: studentai laisvai dirba savo pačių pasiūlyta kryptimi, o galiausiai rengiama didelė vieša studentų darbų paroda.

Susiklostė paradoksali situacija – aš, lietuvė, Kaune reprezentavau Škotiją.

"Baigus magistro studijas, situacija pradėjo taisytis – dalyvavau keletoje parodų, 2015 m. mano ir dar penkių menininkų darbai Škotijos galerijos buvo atrinkti demonstruoti Kaune. Susiklostė paradoksali situacija – aš, lietuvė, Kaune reprezentavau Škotiją", – globalizacijos paradoksais stebėjosi K.Ū.Kiliulytė.

Daugiau nei pedagogai

Baigus studijas menininkei atsivėrė galimybė išbandyti ir dėstytojos amplua Škotijoje. Studijuodama magistrantūroje K.Ū.Kiliulytė buvo pasirinkusi dėstymo modulį, tad vėliau buvo pakviesta į universitetą kaip vizituojanti dėstytoja.

"Dėstymas Glazgo menų mokykloje taip pat visiškai kitoks nei Lietuvoje. Turėdavau studentų sąrašą su kiekvienam paskirtu pusvalandžiu. Per tą pusvalandį sėdėdavome studento studijoje ir dviese diskutuodavome apie jo atliktus darbus", – pasakojo pašnekovė, pastebėdama, kad visi magistrantai mokykloje turi savo studijas, kuriose gali nevaržomai dirbti.

Tokio tipo mokymasis užsienyje yra vadinamas "student centered learning" – studentai mokosi individualių susitikimų metu. Visapusiška studento globa buvo justi visose studijų sferose: "Dėstytojai nuolat rūpindavosi, ar susiradai draugų, ar gali susimokėti už studijas, kaip tau sekasi anglų kalba, nors domėtis tokiais klausimais jiems neprivaloma."

Patirties – į gimtinę

Pasak K.Ū.Kiliulytės, skiriasi ir Lietuvos bei Škotijos fotografų bendruomenės: "Glazgas yra panašaus dydžio kaip Vilnius, tačiau čia nėra tokių senų fotografijos tradicijų kaip Lietuvoje, kurioje turime fotomenininkų sąjungą, egzistuojančią jau pusšimtį metų."

Vis dėlto, jo manymu, senosios kartos fotografų įtaka Lietuvos fotografijai kartais esti netgi per didelė: užsukus į bet kurią galeriją galima išvysti nemažai klasikinių nespalvotų darbų. Gi Škotijoje valdo jaunųjų menininkų karta, kurių darbai esą įdomesni ir spalvingesni. "Galbūt taip yra ir dėl didelio tarptautiškumo?" – svarstė ji.

Rudenį K.Ū.Kiliulytė porai mėnesių grįžo į Lietuvą padirbėti festivalyje "Kaunas Photo". Škotijoje tokių festivalių nėra, tad grįžus sukaupta patirtis labai pravers, kadangi tokio pobūdžio festivalis jau planuojamas.

"Į Škotijos fotografijos festivalio įkuriamąjį komitetą buvau pakviesta dėl to, kad dirbau Kaunas Photo". Kitu atveju patekti į festivalio organizatorių gretas būtų itin sunku", – pastebėjo fotomenininkė ir vardijo aplinkybes, nepalankias norintiesiems įsitvirtinti meno lauke. "Škotijoje daug biurokratijos – atsiradus darbo vietai ji turi būti oficialiai reklamuojama, yra tam tikri reglamentai, kokius mokslus turi būti baigęs, kokios patirties įgijęs. Man yra tekę laikyti valandos trukmės techninį testą, kad įrodyčiau, jog moku naudotis technika, kuria sakiau, kad moku naudotis. O Lietuvoje viskas kiek paprasčiau – užtenka ir neformalaus pokalbio", – atskleidė pašnekovė.

Tarp dviejų šalių

Baigusi studijas menininkė planavo grįžti į gimtinę, tačiau galutinai įsikūrė Škotijoje. "Iš pradžių planus sujaukė ekonomikos krizė, o vėliau Škotijoje įleidau šaknis, išsinuomojau butą, užmezgiau stabilius santykius su gyvenimo draugu škotu. Susibūrė visai solidus draugų ratas, užmezgiau naudingų socialinių ryšių. Ilgai idealizavau mistinį grįžimą į Lietuvą, tačiau vėliau supratau, kad reikia gyventi čia ir dabar, o gyvenime galiu turėti ne tik Škotiją, bet ir Lietuvą", – atviravo menininkė.

Apsisprendusi likti Škotijoje, ji ėmėsi organizuoti įvairias profesines veiklas ne tik svetur, bet ir gimtojoje šalyje. Šiuo metu K.Ū.Kiliulytė gyvena tarp dviejų šalių – baigusi dviejų mėnesių darbą festivalyje "Kaunas Photo" ji porai savaičių grįžo į Škotiją ir jau planuoja kelionę į Vilnių. Vilniaus fotografijos galerijoje drauge su buvusiu dėstytoju iš Glazgo menų mokyklos Michailu Mersiniu fotografė surengs parodą, vėliau laukia Vilniuje vyksianti tarptautinė konferencija "Fast Forward: Women in Photography".

Gyvenimas tarp dviejų šalių, menininkės nuomone, turi nemažai pranašumų jau vien dėl galimybės semtis profesinės patirties iš dviejų šalių kultūrinių terpių. Tai puikiai pasitarnauja ir bandant suprasti kitų kultūrų žmones.

Neįmanomos kolonijos

Kurdama K.Ū.Kiliulytė atiduoda duoklę ir Lietuvai. Šiais metais jos projektas "Impossible colonies" ("Neįmanomos kolonijos"), kurį įkvėpė geografo Kazio Pakšto idėjos, buvo pristatytas Edinburgo meno festivalyje. Šio mokslininko, siūliusio įkurti atsarginę Lietuvą – Dausuvą – mintys įkvėpė ir fotomenininkę. Pasinaudojusi Kultūros tarybos suteikta stipendija, ji surinko daug medžiagos apie K.Pakštą, tačiau baigti projektą padėjo laimingas atsitiktinumas – kvietimas teikti meninius pasiūlymus Edinburgo meno festivaliui, kurį ji išvydo likus vos valandai iki pasiūlymų teikimo termino.

Projektu, kurio koncepcija gimusi ypač sparčiai, menininkė žengė tolyn nuo fotografijos tarpdisciplininio meno link: parodoje, be fotografijų, eksponuota ir skulptūrų, grafikos bei vaizdo darbai. "Šiais darbais norėjau pasvarstyti, kas būtų, jeigu prieš 100 metų K.Pakšto pasiūlytas migracijos projektas "Dausuva" būtų įvykęs. Kokia būtų tauta, jeigu ji būtų išsikrausčiusi į Belizą ar San Paulo regioną Brazilijoje? Norėjau įsivaizduoti utopinę bendruomenę, kuri atmeta visas hierarchijas ir petys petin dirba dėl bendrų tikslų", – projekto mintį atskleidė menininkė.

Tokią utopinę bendruomenę geriausiai įkūnija bičių kolonijos, todėl parodai skulptūrėles ji gamino iš tikro lietuviško bičių vaško. Nors 10 kg vaško, pirkto iš Marcinkonių bitininkų, oro uosto darbuotojams sukėlė įtarimų, jis pasiekė Škotiją.

Iš šio vaško buvo pagaminta daugybė mažų skulptūrėlių – metalinės krosnies rankenos apliejų. Rankenėlė – iš vaikystės namų Vilniuje, kuriuose užaugo trys giminės kartos. Prieš nugriaunant namą į jį paskutinįkart užsukusi menininkės mama pasiėmė tą rankenėlę – "ji bevertė, bet vos ją palietus prisimenu, kaip atidarydavome krosnį ir kūrendavome malkas".

220 rankenėlės liejinių buvo sudėti į muziejinę lentynėlę ir paguldyti ant juodos medžiagos – taip įgavo prabangos įspūdį. Skulptūrėlių menininkė neuždengė stiklu – kad lankytojai galėtų užuosti Dzūkijos kvapą.

"Parodos atidarymo metu buvo labai įdomu pristatyti K.Pakštą užsienio auditorijai, kadangi ten jo niekas nežino. Savo darbais norėjau jo idėjas nukelti dar toliau. Šiais laikais labai daug lėšų yra skiriama kosmosui užkariauti. Galbūt žmonių kolonijos greitu metu galės keltis ne tik į saugius kraštus Žemėje, bet ir Marsą?" – svarstė menininkė, savo kūrybos ir gyvenimo ieškojimais, regis, ir pati nepripažįstanti jokių fizinių atstumų.