„Jis pirmas drąsiai numetė Komunistų partijos bilietą, kai jam pabandė priekaištauti, kodėl jis, komunistas, dalyvauja Sąjūdyje. Jis atidavė bilietą ir išėjo“, – kalbėdamas apie šį išskirtinį žmogų, tvirtai stovėjusį prieš tuometę nomenklatūrinę sovietų santvarką – „be reveransų ir be atsiprašymų“, prisiminė buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo vadovas Vytautas Landsbergis.

Ne visi turi tokios tvirtybės net dabar, laisvos Lietuvos laikais. Pavyzdžiui, socialdemokratų partijos garbės pirmininkui Vyteniui Povilui Andriukaičiui su keliais partijos kolegomis, anądien Vilniuje mitingavusiam prieš P.Cvirkos paminklo nukėlimą, rodėsi, kad visų bolševikinių stabų nuvertimas „atnešė šaliai daugiau žalos nei naudos“.

Cukrinių avinėlių tylėjimas, ne kitaip, visai, kaip tame kanibališkame filme. Socdemams vis regisi, kad „beatodairiškai naikinantieji sovietinį paveldą niekuo nesiskirtų nuo sovietinės cenzūros“.

Cukrinių avinėlių tylėjimas, ne kitaip, visai, kaip tame kanibališkame filme.

Socdemams vis regisi, kad „beatodairiškai naikinantieji sovietinį paveldą niekuo nesiskirtų nuo sovietinės cenzūros“.

Viskas visai, kaip prieš 80 metų, kaip anais P.Cvirkos politinės karjeros apogėjaus laikais, aukojant tėvynę ant kruvinos imperijos aukuro.

Regis, kairiųjų retorika – vienas stabiliausių ir mažiausiai nepajudinamų šios politinės krypties veiksnių nuo pat jos ištakų. Tik klausimas, ar papelijusių vertybių korta padės išlaikyti kylančius partijos reitingus?

Ir pabaigai. 1989 m., kai nepriklausomybe dar nė nedvelkė, K.Motieka SSRS Antrojo liaudies deputatų suvažiavimo metu Kremliaus salėje pasakė kalbą ir pirmą kartą per 50 sovietinės okupacijos metų oficialiai pareikalavo grąžinti Lietuvos valstybės nepriklausomybę.

Sunku įsivaizduoti bent vieną šiandieninį P.Cvirkos paminklo gynėją K.Motiekos vietoje. Normalu – ne kiekvienas geba laviruoti be reveransų nomenklatūrai ar rinkėjams.

Kvietimų į oficialius šventės renginius negavę signatarai garbingą jubiliejų ketina paminėti savarankiškai, rašo „Lietuvos žinios“.

Signatarų klubo prezidentės Birutės Valionytės teigimu, 1990 metų kovo 11 dieną aktą dėl Nepriklausomos valstybės atstatymo paskelbę signatarai niekada nekviečiami į jokį oficialų Prezidentūros renginį. „Ir šį kartą gatvėje galėsime pasiklausyti iš Signatarų namų balkonėlio sakomų kalbų, vakare su visa tauta pasižiūrėti koncertą Katedros aikštėje. O juk daugeliui signatarų jau per 80 metų, jie sunkiai vaikšto“, – teigė B. Valionytės. Jos nuomone, signatarai į Prezidentūrą turėjo būti pakviesti ir trečiadienį į Vasario 16-osios akto perdavimo ceremoniją.

Prezidentės spaudos tarnyba paaiškino, kad į šią ceremoniją kviesti Vasario 16-osios akto signatarų giminaičiai, Seimo pirmininkas ir premjeras, buvę Lietuvos valstybės vadovai, užsienio reikalų ir kultūros ministrai, Bažnyčios atstovai. „Renginyje taip pat dalyvavo Vokietijos diplomatų delegacija“, – signatarų nepakvietimą paaiškino Prezidentūra.

Už borto palikti signatarai nutarė surengti savą Vasario 16-osios minėjimą. Pasak Signatarų klubo kanclerio Stasio Kašausko, į jį pakviesti Latvijos, Estijos, Ukrainos signatarai, su kuriais nuo seno palaikomi draugiški ryšiai. „Į savo minėjimus visuomet kviečiame ir Vasario 16-osios akto signatarų gimines“, – pridūrė jis.