Pritariu jo pastaboms paminklosaugos tarnyboms, kad statiniai neįtraukti į saugotinų sąrašus.

Bet nesutinku, kad karo pabaigoje Klaipėda prarado patį gražiausią miesto pastatą – prie Dangės stovėjusią biržą.

Turiu šūsnį Klaipėdos nuotraukų, darytų iškart po karo. Tarp jų matyti ir biržos pastatas. Po karo jis liko stovėti palyginti mažai nukentėjęs.

Tą gražų pastatą ištiko toks pat likimas, kaip ir miesto bažnyčių. Faktiškai visos, neatsižvelgiant į jų būklę, buvo nugriautos sovietų jau po karo.

Reportaže pastebėjau dar vieną klaidą, tiesa, jau kito komentatoriaus. Buvo paminėta, kad senajame pašte Liepų gatvėje gyveno karalienė Luizė ir jos vyras Prūsijos kaizeris Frydrichas Vilhelmas III.

Luizė tikrai negalėjo ten gyventi – kai paštą pastatė, ji buvo jau mirusi. O kaizeris galėjo nebent užsukti laiško išsiųsti, bet tikrai ne gyventi.

Kaip rašoma Kauno rajono bendruomenės feisbuke, sukaktuvininkas bene daugiausiai dėmesio savo kūryboje yra paskyręs gimtajam Raseinių rajonui ir Domeikavai, kurioje gyvena nuo 1980 metų.

1971 m. A. Pociaus rūpesčiu buvo parengtas kraštotyrinis leidinys „Anykščiai“ – šiame krašte nuo 1955 metų jis dirbo mokytoju, direktoriumi.

Apsigyvenęs Domeikavoje, A. Pocius dirbo Ekskursijų vadovų rengimo kursų direktoriumi, vadovavo Maironio literatūros muziejui, vėliau Kipro ir Miko Petrauskų muziejui.

Prasidėjus Atgimimui, aktyviai įsijungė į  visuomeninę veiklą ir tęsė istorijos, kultūros bei  literatūros paveldo tyrimus.

A.Pocius vienas pirmųjų ėmė rūpintis lietuvių literatūros klasiko Simono Stanevičiaus sodybos Raseinių rajone, Kanopėnų kaime, išsaugojimu, jo iniciatyva 1989 metais įkurta S. Stanevičiaus bendrija, pradėtas leisti metraštis „Aitvarai“.

Dar viena rašytoją dominusi sritis – partizanai. 2011-aisaiis išleista knyga „Partizanų kapelionas kun. Algirdas Mocius“, 2015 metais – „Kęstučio apygardos vadai“.

Ketverių kruopštaus darbo metų iš Antano pareikalavo monografija „Domeikava“ (2013 metai – aut. past.). Nors ir būdamas solidaus amžiaus, kraštotyrininkas vis dar turi sumanymų ir ketina išleisti dar ne vieną knygą.

„Esate visai Lietuvai svarbi asmenybė, jumis didžiuojamės ir stengiamės į jus lygiuotis“, – sveikino sukaktuvininką Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.

A. Pociui ranką spaudė ir jo kraštietis, filosofas, teisės habil. dr. Alfonsas Vaišvila, Domeikavos seniūnė Lina Mišeikienė, vietos bendruomenės atstovai.

Už savo darbus ir aktyvią visuomeninę veiklą A. Pocius buvo apdovanotas Seimo, Ministro pirmininko, kultūros ministrų padėkomis ir medaliais, Kauno rajono savivaldybės Garbės ženklu.

B. Aleknavičius gimė 1930 m. rugpjūčio 21 Lekėčiuose, Šakių apskrityje. 1956 m. baigė Kauno pedagoginę mokyklą. 1960-1962 m. dirbo korespondentu Kauno rajono laikraštyje "Tėviškės žinios". Beveik trisdešimt metų (1963-1992) dirbo ELTOJE, buvo fotoreporteris Klaipėdai ir Žemaitijai. Anksčiau buvo LŽS narys.

Nuo 1961 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje. Išleido fotoalbumus "Tėviškė" (1966), "Klaipėdos diena" (su S. Krivicku, 1969), "Donelaitis ir mes" (1989), "Žemaičių žemės Rūpintojėliai" (2008), "Kelionė. Einu per Lietuvą" (2009). Išleido knygas "Vakarė žvaigždė" (1998), "Vydūnas" (1999), "Kai laisvės rytas aušo" (2002), "Lekėčių sakmės" (2006), "Adomas Brokas - Vydūno dvasios pakylėtasis" (2007), "Lietuvninkai mes esam gimę, Mažosios Lietuvos poringės" (abi 2008).

Nuo 1999 m. leido iliustruotą Šakių krašto šviesuolių enciklopediją "Novužės krašto vaikai".

Lietuvininkų bendrijos "Mažoji Lietuva" steigimo iniciatorius (1989). Tautodailininkų ir Vydūno draugijų garbės narys.

Yra apdovanotas Vinco Kudirkos premija (1992). Ievos Simonaitytės premija (1997), Ferdinando Kelkio medaliu (2020).

Lietuvos žurnalistų šeima neteko gabaus ir talentingo fotografo, žurnalisto, gero bičiulio.

Reiškiame nuoširdžią užuojautą velionio šeimai ir artimiesiems.

A. Pilka gimė 1935 m. vasario 27 d. Anykščių rajono Trakinių kaime, keturių vaikų šeimoje. Baigęs Antanavos pradžios mokyklą, mokėsi Anykščių Jono Biliūno vidurinėje mokykloje (dabar J. Biliūno gimnazija). 1954–1958 metais studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, įgijo anglų kalbos mokytojo išsilavinimą. Baigęs studijas ir apsigyvenęs Klaipėdoje, 1958–1962 metais mokytojavo Klaipėdos 4-ojoje vidurinėje mokykloje, vėliau – Klaipėdos jūreivystės mokykloje. Sugrįžęs į Vilnių, 1962–1996 metais dėstytojavo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (nuo 1992 m. – Vilniaus pedagoginis universitetas). Nuo 1988 m. – docentas.

1963–1965 m. stažavosi Rygos (Latvija) universitete, vėliau – Didžiojoje Britanijoje. 1984 m. Vilniaus universitete apsigynė filologijos mokslų kandidato disertaciją „Lietuvių kalbos nežymimieji determinatyvai (gretinant su anglų kalba)“, 1993 m. nostrifikuotas humanitarinių mokslų, filologijos daktaras.

A. Pilkos mokslinių tyrimų sritis – loginė-semantinė anglų ir lietuvių kalbų gretinamoji analizė. Jis paskelbė profesinės ir mokslinės srities straipsnių „Kalbotyroje“, rinkiniuose „Kalba ir mintis“ (1980 m.), „Žodžiai ir prasmės 1“ (1991 m.) ir kitur, publikavo šalies spaudoje kraštotyros tyrimų apie gimtojo kaimo ir jo apylinkių iškilius žmones: spaustuvininką Martyną Kuktą, arkivyskupą Teofilių Matulionį, kunigą Stasį Ylą.

Laidotuvės – sekmadienį. Bus palaidotas Anykščių rajono Kurklių kapinėse.

Pripažinkime, suklydo lietuviško kalendoriaus tėvas Laurynas Ivinskis, mėnesius rikiuodamas. O gal 1845-aisiais ruduo pasitaikė šiltesnis... Tačiau juk neimsime taisyti įprastinių dalykų; štai bemaž pusė pasaulio šio mėnesio pavadinimą kildina iš romėniškojo novemberio, reiškiančio devintąjį mėnesį. Štai šiai klaidai – jau per du tūkstančius metų! Tai tik įrodo, kad kalendorius yra įvairiausių tradicijų ir istorinių įvykių atminimo talpykla. Bet paskutinius berželių lapus krentant verta stebėti – senolių išmintis sako, jeigu jų ilgiau užsibūna viršūnėje, o ne ant žemutinių šakų, tai rodo būsiant nelabai rūsčią žiemą. Ir atvirkščiai...

Vidutinė lapkričio oro temperatūra tesiekia 1–5 laipsnius šilumos; jo pabaigoje krenta ir iki nulio. Tada gruodas sukausto rudens purvynus; baltų mitologiniais įvaizdžiais – požemio dievybė Velinas užrakina žemę. Iš čia kilęs kitas senoviškas mėnesio vardas – gruodinis. Jo vienas požymis toks – susidrumsčia ežerų vanduo: atšalę viršutiniai sluoksniai leidžiasi gilyn – jie sunkesni, o iš dugno su nuosėdomis pakyla tie, kurie yra dar kiek išlaikę vasaros šilumos. Upėmis mėnesio pabaigoje ims plaukti ledinės ižo gėlės – čežėdamos, besisukinėdamos, pasistumdydamos.

Ir pirmas sniegas dažniausiai pabyra mėnesio viduryje. Reikšmingas gamtos ženklas! Ir visada kiek netikėtas... Vaikų džiugūs šūksniai „sninga, sninga“ pažymi naują laiko atskaitos tarpsnį. Kokia įstabi ta snaigė, nusileidusi ant šilto delno ir bematant virstanti vandens lašeliu...

Aukštaitijoje būta tokio spėjimo: kiek pirmas sniegas išbūna dienų nenutirpęs, tiek bus žiemų (suprask, tiek speigmečių). Ir dar taip manyta: kurią savaitės dieną pirmą kartą pasnigs, tą dieną ateinančiais metais nereikia sėti linų, nes bus labai piktžolėti. O jeigu sniego marška laukus užklotų jau pirmomis lapkričio dienomis, po mėnesio sulauktume tikros žiemos.

Pirmasis sniegas sureikšminamas ir kitų tautų tradicinėse kultūrose. Pavyzdžiui, pagal japonų papročius pirmojo sniego dieną privalu pareikšti ištikimybę savo valdovui. Samurajai tądien keliaudavo nusilenkti siogunui – karo vadui. Tad žmonių bendruomenė, sekdama gamtos virsmus, atnaujina ir sustiprina savo vidinius saitus.

Kiekviena diena Lietuvos gamtoje vis kitokia... Lapkričio mėnuo fenologų vadinamas priešžiemiu. Tradiciniame kalendoriuje irgi susiduria rudens bei žiemos šventės. Štai šiemet lapkritis prasideda mėnulio pilnatimi. Trečiąja šį rudenį, todėl vadinta medžiotojų pilnatimi. Iš senovės ateina toks pavadinimas. Mat dirbami laukai nuvalyti, yra erdvės zuikelį ar lapę su skalikais pagainioti. Tai būta labai mėgstamos Lietuvos didikų ir bajorų pramogos.

Šio mėnesio kaimo darbai daugiausiai jau po stogu. Patarlė sako: „Visi šventi atėjo – pats renkis į gryčią ir po pažasčia riekę nešk“. Kartu su derliumi iš laukų tarsi grįžta protėvių vėlės, ten globojusios pasėlius ir javo brendimą. Todėl dar vienas senovinis lapkričio vardas – Vėlių mėnuo. Iš andainykštės sambarių šventės, kurios metu dėkota protėvių vėlėms už padėtą išauginti derlių, kilo ir lietuviškieji Vėlinių papročiai. Per šią ypatingą rudens šventę prisimenami ne tik šeimos ir giminės pranokėjai, bet ir tautos didieji, kuriems esame dėkingi už išsaugotą lietuvių kalbą, tautos tradicijas, laisvą valstybę. Jų atminimas pagerbiamas ne tik uždegta žvakele ant kapo...

Štai iš Kazlų Rūdos savivaldybės bibliotekos atėjo žinia apie šios įstaigos ketinimą siekti kraštiečio Jurgio Dovydaičio vardo. Pagirtinas sumanymas, nes legendinio kraštotyrininko gyvenimo misija – sukaupti tautos dvasinės kultūros vertybes – turi turėti tąsą, atitinkančią bibliotekos uždavinius: šiuos lobius kuo efektyviau perteikti visuomenei. Be to, jau tapo įprasta, kad rajonų bibliotekos ypatingą dėmesį skiria vietos kraštotyrinei medžiagai, sudarydamos jos atskiras kartotekas, rengdamos parodas, žymių asmenybių paminėjimus. Mintis apie J. Dovydaičio vardą ir kilo, spalio mėnesį paminint bibliotekoje šio iškilaus kraštiečio, vienintelio profesionalaus tautosakos rinkėjo 110-ąją gimimo sukaktį.

Tautos laimei, gamta ir likimas J. Dovydaičiui padovanojo ilgą amžių... Per 75-erius kraštotyrinio darbo metus jis sukaupė štai tokį etninės kultūros turtą: įrašė 1243 magnetofonines garso juostas, sudarė 45 stambius tautosakos rinkinius, prirašė 350 sąsiuvinius tekstų, išfotografavo per 800 juostų. Visas šis lobis perduotas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui; juo naudosis ne viena karta mokslininkų, tyrinėtojų. O ne vienas rinkinys, ypač tautosakininko pamėgtų pasakų su dainuojamais intarpais, jau išleistas atskira knyga. Nuostabi lietuviška pasaka „Saulės vaduotojas“, kurią užrašė J. Dovydaitis, apkeliavo platųjį pasaulį – išversta į 28 kalbas.

Nuo bibliotekos nusprendė neatsilikti ir Kazlų Rūdos pagrindinė mokykla: juk mokinukai kasdieną į ją skubėdami, skverelyje mato Prano Dovydaičio paminklą. Tai vyriausiasis Jurgio brolis, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, Lietuvos Respublikos valstybės ministras pirmininkas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Lietuvos ateitininkų sąjungos vadovas, dvasinės kultūros ir gamtos mokslų žurnalų leidėjas. Lapkričio 4 d. sukaks 75-eri metai, kai šis šviesuolis buvo nužudytas Sverdlovsko kalėjime. Jo kaltė – mokslininko talentas ir ištikima tarnystė savo kraštui... P. Dovydaitis popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtas kankiniu.

Brolių Dovydaičių tėviškė –  Runkių kaimas netoli Višakio Rūdos. Dabar ten tik miško laukymė su keliomis senoviškomis obelimis. O būta 12 sodybų kaimo... Prie trobos pamatų atminimo akmuo byloja, kad jų brolis Vincas žuvo nepriklausomybės kovose, būdamas savanoriu; ūkininkas brolis Juozas krito nuo okupanto rankos 1945-aisiais. Tokios vienos šeimos aukos Tėvynei... Dovydaičių vardų suteikimas švietimo ir kultūros įstaigoms – labai tinkamas būdas jų atminimą ir sektiną pavyzdį priartinti mūsų šiandienai.

Kraštotyrininkas Vytautas Rimgaila – 1923-iųjų Klaipėdos krašto sukilėlio sūnus. 88-erių klaipėdietis, šiuo metu gyvenantis Kaune, su širdgėla mena tragišką savo šeimos likimą. Epocha, kai pasaulį temdė karai, o Lietuvą trypė svetimos kariaunos ir slėgė okupacijos, skaudžiai palietė jo giminės gyvenimą.

Trumpai trukusi vaikystė

Klaipėdos krašto diena – svarbi data Klaipėdos sukilimo dalyvio Jono Rimgailos sūnui Vytautui, kuris gimė praėjus ketveriems metams po, kaip istorikai mėgsta sakyti "drąsiausio tarpukario Lietuvos tarptautinės politikos žingsnio", tai yra Klaipėdos krašto prijungimo prie Didžiosios Lietuvos.

V.Rimgaila teigė, kad tėvas apie šią ofenzyvą per daug neatviravęs, nes esą tai buvo valstybės paslaptis.

Tačiau dar vaikas būdamas Vytautas girdėdavo, kaip tėtis kaimynams pasakojęs, jog Klaipėdą atkovojo Lietuvos kariškiai, persirengę civiliais rūbais. Tarp jų – ir jis pats.

"Mano tėvas buvo ne tik Klaipėdos krašto sukilimo, bet ir Nepriklausomybės kovų dalyvis, Lietuvos savanoris. Jis nepritarė 1926 metų A.Smetonos perversmui ir dėl to po poros metų iš valstybės tarnybos policijoje buvo priverstas pasitraukti. Vėliau jam, kaip buvusiam savanoriui, Vaiteliuose, Gargždų valsčiuje, buvo skirtas 10 ha žemės sklypas. Ten ir užaugau", – pasakojo V.Rimgaila.

Kalbant apie tėvą, Vytautą užlieja šilti jausmai ir patys gražiausi prisiminimai, vis dėlto gyvenimas susiklostė taip, kad maitintojo jis neteko vos sulaukęs 14 metų

Pasmerkė mirtininkų lageriui

Prasidėjo pirmoji sovietinė okupacija, J.Rimgaila – staiga tapo "liaudies priešu". Nors pats nė nenutuokė, koks pavojus pakibo virš jo galvos.

Sovietų kolaborantai kruopščiai vykdė 1940 m. liepos 7 d. naujojo saugumo departamento direktoriaus pasirašytą direktyvą "Dėl priešvalstybinių partijų likvidavimo". Į šį sąrašą pateko ir Vytauto tėvas.

Ankstų 1941 m. birželio 15-osios rytą į Rimgailų namus atvyko du ginkluoti enkavedistai – Gargždų valsčiaus milicijos viršininkas Mažeika ir NKVD karininkas iš Kretingos.

Kratos liudytoju kartu atsivedė ir Vaitelių kaimo gyventoją Jurkų. Vytautas pamena, kad namai buvo išversti aukštyn kojomis – atėjūnai atliko kruopščią kratą.

"Pareikalavo, kad tėvas atiduotų ginklą, vokišką literatūrą ir auksą. Baigę kratą ir nieko neradę, pasakė, kad tėvas areštuojamas. Jam leido atsisveikinti su šeima. Nežinojome, kad atsisveikiname amžinai. Sugrįžti jam nebuvo lemta. Mano gyvenime tada tarsi kažkas nutrūko", – skaudų gyvenimo momentą prisiminė V.Rimgaila.

Nežinia apie tėvą slėgė 50 metų.

Antrasis pasaulinis karas ir sovietinė okupacija, pasak V.Rimgailos, praslinko kaip košmaras.

Prasidėjus Lietuvos atgimimui, 1990 metais sūnus gavo oficialų atsakymą, kad nepraslinkus nė penkiems mėnesiams po arešto, tų pačių 1941 metų lapkričio 6 dieną J.Rimgaila buvo sušaudytas Solikamsko mirtininkų lageryje Permės srityje, nes dalyvavo mūšiuose su bolševikais.

Liko visiškas našlaitis

Savo knygoje "Išdraskyto lizdo paukščiai, gyvenimo audrų blaškyti", skirtoje giminės ir šeimos atminimui, V.Rimgaila rašė: "Dabar niekas nepasakys, ką mąstė J.Rimgaila apie šeimą, likusią vokiečių okupuotoje Lietuvoje, kai enkavedistai varė jį į sušaudymo vietą. Paskutinę savo gyvenimo valandą negalėjo žinoti, kad jo žmona Kunigunda po jo arešto gedulo rūbų nedėvėjo ir netrukus ištekėjo antrą kartą. Negalėjo žinoti, kad jo žmonos Kunigundos gyvenimas tragiškai baigsis 1947 m. vasario 3 d. Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninės gimdymo skyriuje".

Vytautui lig šiol mįslė, kodėl jo mama, nieko nežinodama apie vyro lemtį, neilgai trukus po jo arešto ėmė gyventi su kitu žmogumi.

V.Rimgailai tada buvo 14 metų, jis kaip įmanydamas stengėsi įkalbėti mamą atsisakyti antros santuokos, bet nepavyko.

"Nebuvo iš dorųjų antrasis motinos vyras Stasys Tomkus. Keletą metų už motiną jaunesnis. Girtuoklis, nepasižymėjo darbštumu. Sunku atsakyti, ar antrą kartą ištekėjusi motina jautėsi laiminga. Tikriausiai mažai", – savo knygoje rašė V.Rimgaila.

Po karo jo patėvis tapo Gargždų valsčiaus stribu.

Pats Vytautas jau buvo pilnametis ir patraukė darbo ieškoti į Klaipėdą.

Įsidarbino Prekybos uoste darbininku, kabinosi į gyvenimą kaip išmanydamas, planavo mokytis vakarinėje mokykloje. Tačiau likimas sujaukė planus.

"Netikėtai gavau žinią, kad Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninėje gimdydama mirė mama, netekau žado. Juk likome visai visiški našlaičiai – jaunesnysis brolis, sesuo ir aš", – prisiminė V.Rimgaila.

Egzekucija per laidotuves

Vytautas dar šiandien pamena, kaip skaudama širdimi važiavo į mamos laidotuves Vaitelių kaime. Tarsi tų nelaimių būtų dar mažai, laukė naujas sukrėtimas.

"Susirinko kaimynai paskutinį kartą pagerbti ir atsisveikinti su mama. Nelauktai tą vakarą šermenyse pasirodė keletas ginkluotų partizanų. Tada pagal sovietinę terminologiją juos vadino banditais. Visas namas buvo apsuptas. Partizanai suėmė neblaivų mano patėvį Gargždų valsčiaus stribą S.Tomkų ir laukuose sušaudė. Manęs ir sesers nelietė. Taigi, dvejos laidotuvės", – pasakojo V.Rimgaila.

Vytauto mamą su religinėmis apeigomis palaidojo Jokūbavo kapinėse, o patėvį – Gargžduose stribai.

Po šios egzekucijos V.Rimgailą suėmė ir išsivežė tardymui, mat enkavedistai įtarė, jog vaikis galėjo prisidėti prie patėvio nužudymo ir iš keršto užsiundyti partizanus.

Vis dėlto Vytautą po tardymo paleido.

"Žinojau, kad Klaipėdos ligoninėje liko gyvas ir sveikas mano motinos pagimdytas kūdikis. Pasiimti iš ligoninės jo nebuvo kam. Po daugelio metų, kai grįžau iš sovietų kariuomenės, teko girdėti, jog jį įsisūnijo kažkokia šeima. Neieškojau, nenorėjau, kad jis sužinotų apie savo tėvų tragiškus likimus. Taip ir liko nežinoma jo lemtis", – savo knygoje užsiminė V.Rimgaila.

Atkapstė kilmingas šaknis

Nepaisydamas dramatiškos dalios ir ne pagal pečius užgriuvusių likimo smūgių, V.Rimgaila užsispyręs siekė mokslo, domėjosi istorija, atkapstė savo paties giminės šaknis ir apie tai išleido knygą.

"Mano tėtis daug skaitė, domėjosi istorija, tuo užkrėtė ir mane. Iš jo pasakojimų sužinojau apie tai, kad esame žemaičių bajorai, o genealoginis medis siekia viduramžius. Pamenu pergamento ritinius, antspauduotus sunkiais antspaudais. Tėvas ne kartą juos mums, vaikams, rodydavo ir sakydavo, kad nepamirštume, kas esame. Kratos ir tėvo arešto metu dokumentai iš namų buvo paimti. Liko tik nedidelė dalis. Dalį dokumentų išsaugojo mano teta", – dienraščiui pasakojo Vytautas.

Nepriklausomybės metais V.Rimgaila pradėjo kapstyti savo giminės praeitį, gavo bajorišką kilmę patvirtinančius dokumentus bei kitiems Klaipėdoje gyvenantiems žmonėms padėjo tai padaryti.

Ir dabar pelnytai gali didžiuotis, kad Žemaitijos bajorų Rimgailų giminės praeitis nenueis į užmarštį.

Istorinės įžvalgos

Dar viena V.Rimgailos aistra – kraštotyra. Jau sovietmečiu Vytautas, rinkdamas informaciją, fiksuodamas liudininkų parodymus apie plačiai eskaluotus mitus, pastebėjo, jog neretai faktai neatitinka viešai deklaruojamos propagandinės tiesos.

Taip jis įrodė, kad Ablingos tragediją išprovokavo Raudonosios armijos kariai.

"Juk teigta, kad sužvėrėję fašistai pirmosiomis karo dienomis be priežasties sušaudė niekuo dėtus gyventojus. Man pavyko pakalbinti ne tik likusius gyvus ablingiškius, bet ir sovietų kariuomenės karininkus bei įsigilinti į kariavusių armijų judėjimą. Paaiškėjo, kad tragediją išprovokavo nuo savo dalinio atsilikę raudonarmiečiai, kurie nužudė kelis vokiečių karius. Ablingoje tada pasielgta pagal vokiečių kariuomenės vado W.Keitelio įsakymą. Jame sakoma, kad vietovėse, kuriose vokiečių kariuomenė buvo klastingai užpulta, jeigu negalima nustatyti kaltininko, turėjo būti taikoma kolektyvinė atsakomybė", – dėstė V.Rimgaila.

Tokia Ablingos tragedijos versija tarybiniais metais buvo nepriimtina ir nepatogi, kaip ir faktas, kad pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo valandomis vokiečių lėktuvai negalėjo subombarduoti vaikų pionierių stovyklos Palangoje, kaip savo poemoje "Mama, kur tu?" rašė ir Salomėja Nėris.

"Tarybiniais metais buvo tikinama, kad pirmosios karo aukos – nekalti šios stovyklos vaikai. Esą ankstų rytą atskridę vokiečių lėktuvai mėtė bombas ant vaikų stovyklos. Paaiškėjo, kad 1941 m. birželio 22-osios rytą Palangą dengė labai tirštas rūkas. Tai patvirtino oficiali meteorologų pažyma. Vadinasi, bombardavimas iš lėktuvų buvo neįmanomas. Vokiečiai būtų rizikavę pataikyti į savus", – įsitikinęs V.Rimgaila.

Jau atgavus nepriklausomybę šias istorines V.Rimgailos įžvalgas patvirtino ir būrys gyvų likusių liudininkų – buvusių to meto stovyklautojų.

Kraštotyrininko įsitikinimu, sovietų partiniai funkcionieriai, siekdami parodyti fašistinių grobikų žiaurumą, turėjo kitą tikslą – tokiais pramanais užgožti Rainių bei kitas sovietų įvykdytas piktadarybes.

Istorija V.Rimgaila domisi iki šiol, nors Klaipėdos krašto sukilėlio sūnui šiemet sukaks 89-eri.

Nepaisant sunkių likimo išbandymų, Vytauto tėtis šiandien pelnytai galėtų didžiuotis savo vyresnėliu.

Šių metų Kalbos premijos laureatu tapo filologas, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas ekspertas, kraštotyrininkas Benjaminas Kondratas, ketvirtadienį, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, paskelbė Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija.

Premija skirta už ilgametį lituanistikos tradicijų įprasminimo darbą, literatūrinės kraštotyros inicijavimą ir plėtojimą.

Apdovanojimas bus iškilmingai įteiktas gruodžio mėnesį Kalbos vakare, minint Didžiojo Vilniaus Seimo sukaktį.

B.Kondratas yra literatūrinės kraštotyros pradininkas Lietuvoje. Jis parengė unikalią 12 knygų seriją „Kūrėjų pėdsakais“ ir išleido savo lėšomis. Tai išsami Lietuvos regionų literatūrinės kraštotyros serija, skirta mūsų šalies regionų ir atskirų vietovių literatūriniam paveldui.

„B.Kondrato parengta serija prikelia iš užmaršties nenaudotus originalius šaltinius ir faktus apie Lietuvos kultūros ir meno kūrėjus“, – rašoma Seimo Komunikacijos departamento pranešime.

Nuo 1956 metų B.Kondratas spaudoje paskelbė apie 400 darbų kultūros, kalbos, literatūros, didaktikos ir kitais klausimais, iš jų apie rašytojus – 270. Laureatas dirba ir kaip kalbos redaktorius, yra parengęs atsiminimų knygas, monografijas, kūrybos rinkinius, parengė ir išleido „Lietuvių kalbos taisykles“.

Žodžio laisvės gynėjos, labdaros organizatorės Felicijos Bortkevičienės (1873–1945) atminimą įamžinanti premija skiriama už reikšmingą lituanistinę veiklą Lietuvos ir užsienio šalių piliečiams, organizacijoms, institucijoms.