Maudynės eketėje stiprina organizmą
Prie Žaliųjų ežerų devintą valandą ryto – minusinė temperatūra, vėjuota. Šalia tilto eketė, iš kurios keli vaikinai traukia ledo gabalėlius. Viso to reikia, kad eketėje būtų galima maudytis. Tuo metu ant tilto lengvai bėgioja maždaug dešimt žmonių. Vienas jų – 24 metų Simonas Dailidė, kuriam kilo idėja 30 dienų iš eilės maudytis eketėje. Paskelbęs tokią žinutę socialiniuose tinkluose, vaikinas sulaukė entuziastų, kurie vienas po kito prie jo prisijungė.
„Bėgu ir galvoju, iš kur tiek žmonių, ar čia visi bedarbiai, ar direktoriai? Kiek žmonių devintą valandą gali sau tai leisti? Nesiekiau pritraukti žmonių, mano tikslas buvo 30 dienų iš eilės maudytis eketėje“, – sako Simonas Dailidė.
Paskelbęs apie šias maudynes, jis sulaukė bendraminčių, todėl teko kasdien paskirti laiką, kelintą valandą jos vyks. „Va, Tadas, jis maudosi kartu jau nuo trečios dienos. Paskutiniu metu visą laiką maudomės tik šioje eketėje. Vienas žmogus padarė tokį įnagį, kuris ledus kabina“, – pasakoja sveikos gyvensenos šalininkas.
Anot vaikino, esant didesniam šalčiui (apie 20 laipsnių), kitą rytą galima šokinėti ant vakarykštės eketės, todėl vienas draugas visą laiką vežiojasi benzininį pjūklą. Jei reikia, išpjauni ledą ir pakiši jį po ledu, nes ištraukti per sunku.
Žinoma, neslepia S. Dailidė, pasitaiko atvejų, kai žmogus suserga, bet nebūtinai taip atsitinka dėl maudynių: „Sveikuolių sąjungos patirtis rodo, kad išsimaudę eketėje įgauname 12 valandų apsaugą. Šiuo metu vandenyje yra apie du laipsniai šilumos. Darant apšilimą 15 minučių, kūnas sušyla ir galima šokti į eketę.“
S. Dailidės teigimu, maudantis eketėje reikia laikytis tam tikrų taisyklių, pavyzdžiui, neplaukti toli nuo kranto, nešokti į vandenį. Be to, siūloma organizmui sukelti šoką: įnerti, išnerti, pasitrinti kūną, nusišluostyti ir greitai apsirengti. Nereikia stoviniuoti ar ilgai mirkti eketėje.
Kelios sekundės šaltame vandenyje reikalauja ne tik didelio fizinio, bet ir psichologinio pasiruošimo. Tie, kurie žiemą ežere maudosi jau ne pirmą kartą, žino, ko tikėtis. Lankantis prie Žaliųjų ežerų, pasitaikė keletas žmonių, kuriems tai buvo pirmas kartas.
Vegetariška mityba gali žaloti
Chemijos mokslų daktaras Viktoras Masevičius − vienas tų žmonių, nesivaikančių sveiko gyvenimo būdo. „Valgau viską. Maitinuosi ne pagal kažkokias taisykles, o tiesiog vadovaudamasis sveiku protu. Jei žinau, kad kažkas tikrai kenksminga, to nevartoju. Pavyzdžiui, oksalo rūgštis sudaro netirpius kalcio oksalatus, kurie dažniausiai kaupiasi aplink kelio sąnarius, dėl to senatvėje neišvengiama kelio sąnario keitimo operacija. Šios rūgšties gausu rabarbaruose, todėl jų nevalgau“, – kalba mokslininkas.
V. Masevičius sako, kad mėsą tikrai valgo, o vegetariškas maistas jam nepriimtinas. Jis sutinka, kad bulvės, apkeptos sūriu, kiaušiniu ir pagardintos grietine, yra skanu ir, galima sakyti, vegetariška, bet yra vegetarų, kurie nevartoja pieno produktų.
Chemijos mokslų daktaro teigimu, pagrindinė vegetarų problema ta, kad jie su augaliniu maistu negauna visų pagrindinių amino rūgščių, kurios būtinos baltymų gamybai. „Didžioji šių rūgščių dalis gaunama su mėsa – skrandyje ji skaidoma į amino rūgštis, kurias įsisavina mūsų organizmas. Jeigu jų negauname, gali atsirasti problemų, kurias vegetarai bando spręsti gerdami amino rūgščių papildus ar vartodami sojų padažą“, – priduria V. Masevičius.
O su veganais ir žaliavalgiais, įsitikęs jis, dar sudėtingiau: „Negalime to uždrausti, gyvename laisvoje šalyje. Bet kai kuriais atvejais vegetarizmas yra žalojimasis. Jeigu jie nori žalotis – tegul.“
Išbandyti reikia ir blaivias pramogas
S. Dailidė pasakoja, kad kiekvieną pirmą mėnesio penktadienį apie 20 žmonių susitinka bėgti už blaivią Lietuvą. Jis teigia, kad nieko blogo šiek tiek išgerti, bet pats yra abstinentas.
„Yra žmonių, kurie tiesiog ateina pažiūrėti, kas čia vyksta, nežinau, ar jie sportuoja, ar ne, geria, ar negeria, visų tikslas vienodas – blaivi Lietuva. Jei žmogus ir išgeria, bet šią idėją palaiko, tai irgi gerai. Mėgstamiausia mano frazė – reikia išbandyti viską, net ir blaivias pramogas“, – mano S. Dailidė.
Jis prisipažįsta, kad jau būdamas 12 metų su gerokai vyresniais draugais pradėjo lankytis vakarėliuose, kuriuose buvo narkotikų ir alkoholio. Vėliau viena jogos mokytoja jaunuolį pakvietė į septynių dienų sveikuolių stovyklą, kur jis pamatė visai kitą aplinką, kitokius žmones, ir jam tai patiko. Paskui nuvyko į kitą stovyklą, o grįžęs iš jos nusprendė atsisakyti alkoholio, vėliau – ir mėsos.
S. Dailidė neslepia, kad, pradėjęs domėtis sveiku gyvenimo būdu, jis vis tiek siekė išlaikyti senus draugus, todėl rūkė žolę ir cigaretes. Kartu reguliariai vaikščiojo į jogos užsiėmimus, kur sutiko daug jaunų kitaip gyvenančių žmonių. Išbandė savanorystę, maudynes eketėje, tada palaipsniui pradėjo domėtis mityba.
„Po poros metų atsisakiau cigarečių ir žolės – mečiau staiga. Rūkyti pradėjau penktoje klasėje, net naktį išlįsdavau pro langą parūkyti. Mesti rūkyti buvo lengva, nes pasirinkau kitaip gyventi. Kartais, pamatęs rūkantį žmogų, prisimenu tą jausmą, bet pagalvoju, kad neverta prie to grįžti“, – kalba S. Dailidė.
Alkoholio vaikinui taip pat visiškai nesinori, nes jis prisimena daug blogų įvykių, reikalų su policija, muštynių. Visos jo problemos prasidėjo penktoje klasėje, o suėjus 16 metų jis buvo išmestas iš mokyklos. „Yra žmonių, kurie visiškai pakeičia savo gyvenimą. Dabar stengiuosi viską daryti 100 procentų, jei jau darau, tai iki galo“, – pabrėžia vaikinas.
Ne visos sporto rūšys yra sveikos
V. Masevičius užsimena, kad jam diagnozuota nesunki cukrinio diabeto forma, bet kol kas vaistų vartoti nereikia. Vienintelis dalykas, kurio jis atsisakė, – arbatos su cukrumi, kurio įsiberdavo tris šaukštelius.
Cukraus kiekio maiste mokslininkas neskaičiuoja – viskas priklauso nuo maisto, kurį jis suvalgo, kiekio. Nors sergant tokia liga vertėtų atsisakyti bulvių, V. Masevičius prisipažįsta, kad to nepadarė. Keptos bulvės gerokai didina gliukozės kiekį kraujyje, bet nedidina ilgalaikio trijų mėnesių glikuoto hemoglobino kiekio.
Jokių dietų chemijos mokslų daktaras nesilaiko. Paklaustas, ar sportuoja, prisimena, kaip jaunystėje užsiiminėjo labai nesveiku sportu – kilnojo sunkumus (pasak jo, didžioji dalis sporto yra organizmo žalojimas). Mokslininkas sutinka, kad pasivaikščiojimai, pavyzdžiui, su lazdomis, yra gerai, bet bėgiojimas labai apkrauna sąnarius, todėl vyresniam ar stambesnio sudėjimo žmogui daktarai bėgioti nerekomenduotų.
„Pasivaikščioti norėčiau ir daugiau. Jau beveik 20 metų kiekvieną penktadienį susitinku su draugais, retkarčiais iki mūsų susitikimo vietos nueinu pėsčiomis (apie penkis kilometrus), bet nežinau, ar tai galima vadinti sportu. Jei girdėjote, yra tokia sporto šaka „litrobolas“. Šį sportą tikrai mėgstu – penktadienį su draugais išgeriu keturis bokalus alaus“, – juokiasi V. Masevičius.
Visada buvo ir bus įvairių nuomonių, kas lemia sveiką gyvenimą. Vienintelis receptas greičiausiai niekada ir nebus surastas, o ir S. Dailidė, ir V. Masevičius pabrėžia, kad svarbiausia nepulti į kraštutinumus.
