Kasmetinė Lietuvos rašytojų sąjungos premija skiriama už didelės vertės kūrinį, išleistą per pastaruosius dvejus metus. Premijos laureatais yra tapę Antanas A. Jonynas, Jurgis Kunčinas, Nijolė Miliauskaitė, Romualdas Granauskas, Sigitas Geda, Danutė Kalinauskaitė, Andrius Jakučiūnas, Aidas Marčėnas, Giedrė Kazlauskaitė, Mindaugas Kvietkauskas ir kiti.

U. Radzevičiūtė - išleidusi šešias knygas - „Strekaza“ (juodojo humoro romanas, 2003, 2013), „Frankburgas“ (juodojo humoro romanas, 2010), „Baden Badeno nebus“ (trumpos istorijos, 2011), „Žuvys ir drakonai“ (romanas, 2013), „180“ (romanas, 2015) ir „Kraujas mėlynas“. Už romaną „Žuvys ir drakonai“ rašytojai skirta Europos Sąjungos literatūrinė premija, Lietuvių PEN centro jis išrinktas tarp geriausių dešimtmečio knygų. Jos knygos net penkis kartus pateko į kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką, du kartus - į geriausių metų knygų rinkimus.

U. Radzevičiūtės romanas „Kraujas mėlynas“ - istorinis. Romano veiksmas vyksta XV a. antroje pusėje Livonijoje - dabartinėje Latvijos ir Estijos teritorijoje. Svarbiausi veikėjai - įtakingos Borchų giminės vyrai - Livonijos ordino ir laisvieji Vestfalijos riteriai, ir net kardinolas.

Pristatymas įvyks Kauno centriniame knygyne (Laisvės al. 81) gegužės 4 d. 18 val.

Unikaliu stiliumi pasižymintys autorės kūriniai net keturis kartus buvo patekę į kūrybingiausių metų knygų sąrašus, du kartus į geriausių metų knygų sąrašus, o 2015 m. romanas „Žuvys ir drakonai“ įvertintas prestižine Europos Sąjungos literatūros premija ir Lietuvių PEN centro išrinktas tarp geriausių dešimtmečio knygų.

Šiuo metu yra kilęs didelis užsienio leidėjų susidomėjimas rašytojos knygomis. Jos verčiamos į septynias Europos kalbas.

Kiekvieno naujo U. Radzevičiūtės kūrinio pasirodymas skaitytojų ir kritikų sutinkamas kaip literatūros įvykis. Originalus, nepakartojamas rašymo stilius, savita estetiškai išbaigta struktūra, koncentruota mintis U. Radzevičiūtei leidžia užimti išskirtinę, aiškiai apibrėžtą vietą šiandienos literatūros tradicijoje. Savo kūriniais rašytoja įrodė gebanti praplėsti šiuolaikinės lietuvių romanistikos ribas.

„Kraujo spalva pasikeičia dėl to, kad nuolat valgant iš sidabrinių indų į jį patenka sidabro dalelių. O kai sidabro dalelės į šeimos kraują patenka keletą šimtmečių iš eilės, tas kraujas tampa lyg užnuodytas. O užnuodytas kraujas didina žmogaus ambicijas“, – pristatydama naująjį romaną „Kraujas mėlynas“, teigia autorė:

Didelės ambicijos ne visada pavojingos, bet jei susiklosto palankios aplinkybės joms augti, galima lengvai pasiekti tą ribą, kai jos pradeda naikinti viską aplinkui. Netgi patį ambicijų turėtoją. Ir veda ir jį, ir tuos, kurie su juo, į mirtį.

Šis romanas pasakoja apie vienos pavojingiausių Europos šeimų šiaurinę šaką, veikusią čia pat, už Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienos, Livonijoje. Beje, kūrinio pradžioje pateikiama labai intriguojančių detalių apie ryšį, siejantį šią giminę su pačia autore.

Kūriny Europos viduramžiai jau gęsta, o su jais nyksta ir religiniai ordinai. Kaip tik tuo metu aštuoniolikmetis Vestfalijos riteris Bernhardas von der Borchas atvyksta į Livoniją ir greitai tampa Livonijos Marienburgo pilies komendantu. Bet jo tikslai ir ambicijos – daug didesni. Vienas jo prosenelių buvo Livonijos ordino magistras, tad Bernhardas yra įsitikinęs, kad vieną dieną jis irgi taps magistru. Jis mano, kad pasaulyje viskas įmanoma, reikia tik įtikinamos priežasties veikti.