Širdies šiluma

Gruzijos meno ir skonio namų Kaune įkūrėja Kristina Baranauskaitė kasmet nuvyksta į savo mamos gimtinę Gruziją, ten ne tik atostogauja, aplanko giminaičius, bet ir nusprendžia, kokius menininkus su paroda pakvies į Kauną. Taip ir šią vasarą, kuri Gruzijoje išsiskyrė didžiuliu karščiu, ypač rugpjūtį, pailsusi nuo kaitros kaunietė pagaliau surado vienoje Tbilisio gatvėje ieškomą šiuolaikinės gruzinų tapytojos ant šilko Ekos Khuntsarios galeriją, kuri buvo uždaryta.

Jau buvo numojanti ranka į norą susipažinti su menininke, bet vis dėlto nuėjo ant uždarytų galerijos durų nurodytu nauju adresu Tbilisio centre.

"Kai įėjusi iš saulės kepinamos gatvės į E.Khuntsarios galeriją, klestelėjau ant sofos, – ryškiai atsimena pažintį su Gruzijos menininke K.Baranauskaitė, – aplinkui galybė ištapytų šilkų – paveikslų, šalių, įvairaus dydžio šilko rankinių – tiesiog užbūrė, dingo nuovargis ir net karštis ne toks alinantis tapo. Gal taip ėmė atrodyti, kad su dailininke iškart radome bendrą kalbą, ir nors Gruzijoje žmonės apskritai yra atviri ir svetingi, bet nuo E.Khuntsarios sklido ypatinga šiluma ir gera nuotaika. Tai labai aiškiai atsispindi ir jos darbuose – natiurmortuose, spalvinguose peizažuose ar ant šilko užfiksuotose kasdienio gyvenimo akimirkose."

E.Khuntsarios žiedai tiesiog užburia preciziškai atlikta technika, smulkiausiomis detalėmis ir, žinoma, kerinčiomis spalvomis.

Anot kaunietės, nuostabus šilkas, kadaise sujungęs skirtingus žemynus ir kultūras, ištapytas E.Khuntsarios, kuria kitokį pasaulį, pasakoja vis kitą autorės, bet kartu ir visos Gruzijos istoriją.

Šilkas kaip drobė

E.Khuntsaria Gruzijoje baigė dailės akademiją, grafikos specialybę, tačiau netrukus jos dėmesį patraukė tapyba ant šilko.

"Šilkas man kaip drobė: piešiu, tapau ant šilko viską, ką tapyčiau ant drobės, nors, žinoma, naudoju ir batikos techniką. Jau 24 metus tapau ant šilko, jis man paklūsta ir jo nenoriu keisti į nieką kitą", – kalbėjo į parodos atidarymą iš Tbilisio atvykusi E.Khuntsaria, kuriai didžiulį įspūdį paliko Kauno architektūra, miesto kameriškumas, jaukumas ir, žinoma, kauniečių meilė gruzinams.

Menininkės neišgąsdino nei lietuviška vėsa, nei šiuo metu, regis, neprašvintanti diena, ji prisipažino, kad žavisi toli gražu ne vien saulėtomis dienomis, o vasaros karštis nemenkai išvargina, tiesa, pripažino, kad jeigu tokios dienos užsitęstų ilgai, greičiausiai imtų ilgėtis saulės.

"Dabar Gruzijoje taip pat tėra apie 5 laipsnius šilumos, jau krenta medžių lapai ir yra pats sunokusių granatų, persimonų, citrusinių vaisių metas, – susirinkusiesiems į parodą "Šilko glėbyje" Gruzijos meno ir skonio namuose kalbėjo E.Khuntsaria, beje, neįprastai mėlynų akių ir šviesiaplaukė, nes kilusi iš Gruzijos Samegrelo regiono.

Ryškios spalvos

Dailininkės ištapytas šilkas, regis, persmelktas ryškių, šiltų spalvų, gėrėjimosi ir džiaugsmo. Ir nors gruzinų menininkė kasdienybėje – santūraus būdo, tačiau jos darbai pripildyti pietietiškos aistros ir net svaigulio. Užtenka vien pamatyti jos gana didelio formato ant šilko nutapytus granatus – tarsi giesmę gyvenimui, jo vaisiams, jo dovanoms.

Žvelgiant į E.Khuntsarios darbus, akivaizdu, kad menininkė ypač mėgsta piešti gėles – atpažįstamas, tikroviškas ir kažkiek pakoreguotas vaizduotės. "Faktiškai netapau iš natūros, –  prisipažino dailininkė. – Peizažai, natiurmortai, gėlės yra nutapyti iš atminties, tiksliau, viską susidėlioju vaizduotėje."

Beje, Gruzijoje gėlės nėra labai populiarios, ne jomis, o vaisiais didžiuojasi ir džiaugiasi gruzinai, taigi tapyti gėles ten taip pat nėra populiaru. Vis dėlto E.Khuntsarios žiedai tiesiog užburia preciziškai atlikta technika, smulkiausiomis detalėmis ir, žinoma, kerinčiomis spalvomis – atrodo, kad menininkė prisiliečia prie vitališkiausių versmių, o sklindanti šiluma ir gelmė tiesiog verčia stabtelėjus šypsotis ir grožėtis, prisiminti, kad aplink išties tvyro begalė grožio.

Kas: E.Khuntsarios paroda "Šilko glėbyje".

Kur: Gruzijos meno ir skonio namuose.

Kada: Sausio 17 d.