Mistiškumas būdingas ne tik tapytojos drobėms. Jo ženklai menininkę lydi ir gyvenimo kelyje, kuris į menus atvedė po beveik dvejų dešimtmečių pertraukos. Nežinia, kas tai – likimas ar atsitiktinumas, kad sėkmingai susiklosčius advokatės karjerai, K.Čivilytė nusprendė įsiklausyti į savo intuiciją ir Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulete pradėjo siekti tapybos magistro diplomo. Dailininkė aktyviai dalyvauja grupinėse parodose, simpoziumuose Lietuvoje ir užsienyje, o šiais metais surengė personalinę parodą "Medžių gyvenimas".
– Bendrąja prasme, autoportretas tai – savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?
– Tapybos procesas veda į gilesnį savęs ir supančios aplinkos apmąstymą. Per spalvas, formas, šviesą ir tamsą, judesį, pajautimą stengiuosi atskleisti ir perteikti tai, kas sklinda iš vidaus. Todėl, manau, kad autoportretas yra savęs suvokimo erdvė.
– Kodėl paveikslą "Labanoro faunai dvyniai" prigretinote autoportreto žanrui? Kurį teiginį – "tai – mano darbas" ar "tai – aš" – pagrindžia šis kūrinys?
– Paveikslas "Labanoro faunai dvyniai" šiuo metu geriausiai atspindi mano vidinę esmę bei supančios aplinkos, sykiu ir pasaulio pajautą. Nuo mažens jaučiau, kokia svarbi man yra gamta. O Labanoro miškus pažįstu labai gerai, kadangi ten esu praleidusi geriausias savo vasaras. Kiekvienas medis man – kaip gimininga siela.
Drobė "Labanoro faunai dvyniai", kurios šonuose iš šviesaus fono išnyra keistos formos medžių dvasios (lyg vartai į kitą erdvę), geriausiai atspindi mano šaknis, vidinę energiją.
Kiekvienas medis man – kaip gimininga siela.
– Koks kūrinyje yra santykis tarp realybės (tos, kurioje atradote motyvą paveikslui) ir meninėmis priemonėmis kuriamos iliuzijos (kurioje motyvas įgauna naujas, jūsų sukurtas, prasmes)? O gal paveiksle stengėtės pabėgti nuo realybės ir svarbus buvo tik jos perkūrimas?
– Svarbus yra realybės pamatymas kitaip. Būtent šiame procese motyvas (miškas) tampa autoportretu, nepaisant to, jog pirminė šio paveikslo koncepcija buvo tapyti peizažą, kuriame išryškėtų miško ir ežero vaizdai. Tačiau peizažo man nepakako. Atsitraukiau nuo drobės, kurį laiką ją stebėjau ir pasirinkto motyvo santykis su realybe kito. Pradėjau tapyti ant viršaus, apverčiau drobę ir pamačiau, kaip paveikslo erdvėje iškyla tam tikros formos – keistas kamienas su akimi ir nosimi, primenantis buratiną, genį ar miškų kauką. Kiek vėliau sukūriau kitą paveikslo dalį. O sudėjus jas abi – atsirado vartai.
– Ar paveiksle siekėte perteikti savo emocijas, būsenas, pajautas, ar, priešingai, jame kūrėte dar nepatirtas emocijas, neišgyventas būsenas?
– Drobėje bandžiau perteikti miško prie ežero vaizdą ir su juo susijusį jausmą, bet tapydama pradėjau užčiuopti keistas pajautas, būsenas, kurios atsivėrė kūrybinio proceso metu.
– Kuo rėmėtės pasirinkdama kūrinio spalvinę išraišką?
– Kurdama paveikslą, kai kuriuos plotus tapiau ramia, šviesia spalva, o šone esančias keistų formų figūras išryškinau tamsiu koloritu, nes jos tai – vartai į paslėptą pasaulį.
– Kaip manote, koks santykis drobėje "Labanoro faunai dvyniai" yra tarp praeities, dabarties ir ateities? Ar paveikslas yra praeities įvykių, patirčių fiksavimas? Ar ateities projekcija? O gal laikas jame yra visai nesvarbus, nereikšmingas?
– Laikas yra svarbus. Paveiksle išryškėja sukauptos patirtys, jame atsiveria keista, kitokia realybė. Iš vaizduojamų formų susidaro vartai, vedantys giliau, kur svarbi intuicija, nuojauta, ateities vizijos.
– Kaip per šį kūrinį, suvokiate save jus supančio pasaulio kontekste?
– Kai būnu miške ir kvėpuoju, vaikštau, stebiu aplinką, klausausi garsų, jaučiu, kad čia yra mano namai, nes esu gamtos dalis. Paveiksle "Labanoro faunai dvyniai" iškyla gamtos jėgos, miško dvasios, kurios spinduliuoja gyvybinę energiją.
