„Iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti toks įspūdis, kad renkasi vieniši žmonės sutikti, tačiau realybėje tai anaiptol neatsispindi. Pastebim, kad ateina poros, šeimos, artimieji. Paprasčiausiai, manau, juos visus vienija bendras noras nebeskirti tiek daug laiko pasiruošimui ir tvarkymuisi po to“, – teigė Sanatorijos rinkodaros vadovė Rasa Burbė.

Restoranai jau dėlioja ir kokie Kūčių valgiai ant stalų guls.

„Mūsų restoranas labai išsiskiria įdomesniais užkandžiais, žinoma, daug žuvies patiekalų. Bet tokie gal… na, ne silkė, bet otas, rizotas“, – su meniu trumpai supažindino R. Burbė.

Prieš septynerius metus pirmasis Kūčių vakarienes pradėjęs rengti žuvų restoranas pripažįsta nė nesitikėjęs, kad jos taps tokios populiarios.

„Tą vakarą darom uždarą. Bandom parduot iš anksto ir visada pavyksta. Šiandien dienai mes jau neturim nė vienos vietos. Šiais metais, pavyzdžiui, mes turim vieną stalą vienuolikos žmonių, kitą – dvylikos. Jie ar iš užsienio grįš, ar ką, namuose nespėja ar nenori. O šiaip ir po du, ir po keturis žmones, tiesiog žmonės. Gal ne jaunimas, sakyčiau“, – sakė restorano savininkė Rūta Sakalauskienė.

Visgi iš pradžių buvo nemažai skeptikų.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Mums verslo prasme pasiteisino. Žmonės patys pasirenka. Negali žmogaus priversti ateiti ar neiti. Vienas smerkia, kitas nori. Mes tiesiog gražiai, tvarkingai padarom tradicinius patiekalus, nes, kaip pastebėjau, žmonės daro ir lašišas – tokių mes nedarom. Mes jau stintą, žiobrį, tuos pačius grybus džiovintus, burokėlius, kūčiukus“, – pasakojo R. Sakalauskienė.

Kūčių vakarienė žmogui Palangoje kainuos nuo 30 iki 50 eurų. Nemažai tautiečių kurorte turi ir antrąjį būstą, tad prie Kūčių stalo sės namie. Tarp tokių populiaru valgius ne gaminti, o užsisakyti. Kūčioms ir Kalėdoms nemažai ir viešbučių rezervuota – iki 60 proc. kambarių.

„Palanga siūlo, kad yra ir apgyvendinimas, ir vakarienė už tą pačią kainą, kad pritraukti kuo daugiau svečių į Palangą, kad svečiai galėtų kuo labiau pasimėgauti“, – sakė Palangos viešbučių ir restoranų asociacijos vadovė Laura Taučiūtė.

Nakvynę su vakariene galima rasti ir už 130 eurų, ir dukart brangiau.

Naujųjų sutiktuvės į Palangą jau tradiciškai pritraukia dar daugiau žmonių. Kai kurie viešbučiai Naujiesiems yra rezervavę net 90 proc. kambarių. Verslininkai pastebi, kad dalis žmonių į kurortą atvyksta ir ilgiau pabūti.

Nebūtinai eiti į restoranus. Čia pasaka, užtenka prie jūros nueiti, saulė šviečia ir tu jautiesi kaip danguj.

„Tas klientų tipas, kurie pasirenka atvykti šventiniu laikotarpiu, tai jie paprastai renkasi ir Kūčių, ir Kalėdų, dažnai ir Naujųjų metų periodą“, – teigė  Sanatorijos rinkodaros vadovė.

Tik norintiems Naujuosius sutikti Palangoje kainos didesnės – nuo 160 iki 450 eurų už dvi naktis dviem. Tačiau yra ir kur kas brangesnių pasiūlymų.

„Skirtingos kategorijos skirtingai ir kainuoja. Penkių žvaigždučių viešbuty vakarienė su pilna programa gali kainuoti ir 200 eurų, kitam viešbuty ar restorane gali kainuoti 100-110 eurų asmeniui“, – aiškino L. Taučiūtė.

Bet kai kas sako, kad Palangoje per šventes tiesiog smagu pasklisti kurorto gatvėmis ar eiti gėrėtis jūra.

„Tai yra vieta, kuri per šimtmečius pritraukia poilsiautojus, kurie nori sveikatintis arba kitaip švęsti“, – sakė praeivė.

„Labai myliu Palangą ir labai gerai jaučiuosi. Nebūtinai eiti į restoranus. Čia pasaka, užtenka prie jūros nueiti, saulė šviečia ir tu jautiesi kaip danguj“, – kalbėjo moteris.

– Pagal krikščioniškąją tradiciją, adventas – susikaupimo, apmąstymų, laukimo metas. Kuo jis ypatingas senovės lietuvių pasaulėžiūroje?

– Šis laikotarpis susijęs su tamsiuoju laiku. Pasirodo mažai saulės, klojimuose mažėja pašaro, gyvuliai užtrūkę, maisto vis mažiau. Tas nerimas vertė žmones elgtis santūriau, nenorėta užpykdyti kažkokių jėgų. Tai tarsi ribinis laikas – baigiasi vienas metas, kitas dar neprasidėjęs, gamtoje chaosas, maišosi ir šis, ir anapusinis pasaulis.

Tas santūrumas ir susitaikymas – tai susitaikymas su gamta, gyvūnija, žvėrimis. Žmonės vengdavo medžioti, eiti į mišką, kad tik žvėrys būtų ramesni. Tas tamsusis metas kažkaip pasąmoningai veikė žmones.

– Sinoptikė sakė, kad per visą lapkritį Lietuvoje tebuvo 10 valandų giedros. Tai išties tamsus metas. Kaip jūs paaiškintumėte, kam tokio meto žmogui reikia?

– Gal tam, kad tai būtų laikas susimąstyti. Visi didieji darbai tarsi nudirbti, šaltis ir vėjas suvaręs žmones į trobas. Jie stengiasi būti geri, draugiški, tokius juos verčia būti tas niūrumas ir šaltis. Susitaikoma, kad nebūtų sutrikdytas gamtos ritmas, kad žmonės žinotų, jog sulauks saulės, bus geriau. Tai buvo išgyvenimo momentas ir prisiderinimas prie gamtos, prie kažkokių dalykų, kurie nelabai suvokiami – ar tai vėlės, ar protėviai, kurie priartėja.

– Kaip šis metas atrodo dabar? Kiek yra dermės su gamta ar susimąstymo, modernių ritualų? Kiek jie sąmoningi?

– Šis metas per paskutinius tris dešimtmečius pasikeitė radikaliai. Dabar darome viską, kad mums būtų gera, kad nebūtų tos tamsos, niūrumo. Todėl uždegame visas šviesas adventui dar neprasidėjus. Viską darome, kad išstumtume tamsųjį metą.

Kita vertus, etnologai sakytų, kad mes padedame saulei susikaupti sugrįžti, tarsi ją pavaduojame. Tačiau  jaučiamės visai kitaip, nėra susikaupimo, nes net parduotuvių virtinos kviečia judėti, galvoti, ką čia nupirkus, ką padarius ir pan. Taigi adventą išgyvename visiškai kitaip nei tada, kai buvome priversti taikytis su tamsa. Dabar kitaip gyvename, kitaip laukiame švenčių ir jos ateina kitaip.

– Galbūt pati šventė pakito mažiau. Gyventojų apklausos rodo, kad Kūčios lieka viena svarbiausių Lietuvos gyventojų šeimos švenčių. Daugiau nei 80 proc. gyventojų rengia 12 patiekalų vakarienę, apie 20 proc. žaidžia apeiginius žaidimus.

Lietuviams labai svarbus Kūčių stalas, prie kurio sėda visa šeima – ir gyvieji, ir mirusieji.

– Šie dalykai džiugina. Mes, ko gero, esame unikalūs Europoje. Mums svarbi Kūčių ir Kalėdų didybė. Lietuviai akcentuoja šventės išvakares – Kūčių vakarą. Matyt tai atėjo iš pačių seniausių laikų. Lietuviams labai svarbus Kūčių stalas, prie kurio sėda visa šeima – ir gyvieji, ir mirusieji.

Ne taip seniai Molėtų rajone užrašiau, kad prie Kūčių stalo kviečiami sėstis ir visi žvėrys, su kuriais visus metus pykstamasi – vilkas, lapė, žvirblis, kuris išlesa grūdus, varnos, išnešiojančios viščiukus. Tai yra bendrumas. Kaip jaunimas pasakytų, tas bendrumas kartą per metus veža, todėl laikomės šios tradicijos.

Žinom, kiekviena tradicija kinta, nėra tradicijos be tam tikros kūrybos. Kitu atveju ji būtų negyva. Taip, mes tuo didžiuojamės ir, patekėjus pirmai žvaigždei, 80 proc. žmonių tarsi vienu metu sėda prie stalo ir taip susivienija ne tik šeima, bet visa Lietuva, visa tauta.

– Paminėjote, kad lietuviams labai svarbus stalas. Kokią prasmę jis įgyja?

– Stalas yra namų altorius, ant kurio padėta duona. Anksčiau duona būdavo ant stalo visą laiką, kad tik jos nepritrūktų. Kai kūdikis vežtas krikštyti į bažnyčią, jis būdavo guldomas šalia duonos – tam, kad būtų prisirišęs prie namų. Per vestuves jaunoji, išeidama iš savo namų, apeidavo aplink stalą, jį tarsi palaimindama ir palinkėdama draugėms, kad jos irgi išeitų. Mirties atveju ant stalo taip pat dėta duonos, kad vėlė pasisotintų.

Taigi stalas vienija šeimą, jis yra šventas. Anksčiau niekas ant jo nedėdavo nei kepurės, nei šukų, tik maldaknygę ir duoną. Stalas maitina, nes ant jo semiame barščius ar atsipjauname duonos. Todėl susėsti visai šeimai prie stalo labai svarbu.

– Kokie papročiai ir tikėjimai, susiję su Kūčiomis, atsiskleidžia ant stalo?

– Profesorė Viktorija Daujotytė yra labai gražiai pasakiusi, kad šventė yra kasdienybėje tam tikras plyšelis, pro kurį prasiskverbia šviesa. Šviesa – tai šventumas. Bet šiais laikais šventėse šventumo labai mažai. Nors mes susėsime prie stalo, mūsų bus labai daug, bus tik daug kasdienybės. Jeigu mes ant stalo pridėsime daug patiekalų, tai bus ne šventė, o tik daug maisto. Todėl mes turime turėti kažkokių šventų dalykų, kurie mums padėtų šventę susikurti. Svarbu ne tik tikėjimas – taip, gal mes nueisime į bažnyčią, bet to maža.

Mums reikia kažkokių daiktų – tarsi tokio materializuoto šventumo. Todėl ir valgiai ant Kūčių stalo tampa materializuoto šventumo simboliais. Jau nekalbu apie kalėdaitį, kuris pirmiausia dedamas ant stalo. Mane labai džiugina, kad Lietuvoje kaip pagrindinį patiekalą dar pripažįsta kūčią. Tai – įvairaus javo mišinys, užlietas aguonpieniu ir pagardintas medumi. Ant stalo dedama ir žuvis, dažniausiai silkė. Valgiai labai paprasti, bet kiekvienas kreipia žmogaus gyvenimą į gera ir neša kažkokią gerą žinią.

Pavyzdžiui, Jėzus dviem žuvimis pamaitino minią žmonių, apaštalai buvo žvejai. Be to, žuvis simbolizuoja ir sveikatą, nes ji žiemą ir vasarą išgyvena šaltuose vandenyse. Todėl žmogui atrodo, kad jeigu jis valgys žuvį, bus sveikas. Žuvies blizgėjimas simbolizuoja pinigus. Galų gale reikia „pagerbti“ ir silkę, kuri gelbėjo, ypač per pasninką, kai karvės užtrūkusios, kai nėra nei sviesto, nei pieno. Ji būdavo ir dedama į sriubą, ir troškinama, ir kepama. Dėdami ant stalo javą, žmonės kažkokioms galybėms ar Dievui tarsi parodydavo – mes dedame ant stalo javą, kad jo netrūktų visus metus. Žirnio apvalumas ir anksčių pilnumas reiškia, kad namai bus pilni gėrybių.

Dar vienas patiekalas – avižinis kisielius. Jo pilka spalva, matyt, buvo susijusi su vėlėmis (mes įsivaizduojame, kad vėlės būtent tokios spalvos). Todėl kisielių dėjo ir ant lango vėlėms duodami ženklą, kad laukiamos ir bus pamaitintos. Vėliau atsirado spanguolių kisielius, skanesnis ir gražesnis. Galų gale raudona yra pergalės spalva, be to, pabrėžiama spanguolės stiprybė (ją galime rasti pavasarį balose, pelkėse) ir jaunystė.

– Prie Kūčių stalo žmonės sėsdavo švarūs visomis prasmėmis – po pirties, be piktų minčių. Kiek visa tai turi prasmės šiandien?

– Nusiprausę mes tarsi atgyjame. Mes gi ateiname iš vandens, iš kažkur anapus, todėl per vandenį, per prausimąsi ir tarsi persikeliame į kitą – šventumo – erdvę. O jei žmogus švarus, negali būti ir nešvarių minčių.

Tai, kad turime galimybę maisto nusipirkti, moterims šventes tarsi palengvina, bet nebelieka malonaus jaudulio – ar aš suspėsiu, ar man pavyks.

Beje, dar nepaminėjome šieno. Šienas buvo pagarbinamas, net pabučiuojamas, nes jis irgi buvo šeimos gelbėtojas – be šieno nebūtų arklio, karvių. Galų gale šienas yra ir žolynas, o žolynas nuo senųjų laikų buvo pagerbiamas per visas šventes. Toks apeigiškumas ir nekasdienis susėdimas prie stalo, išskirtinis staltiesės baltumas ir šieno bei eglės kvapas nuveda mus į kažkokią kitą erdvę, kai mes bent jau kuriam laikui nustumiame piktas mintis.

– Kiek turi prasmės senosios tradicijos šiandien? Kaip tos prasmės keičiamos?

– Civilizacija, globalizacija daug ką keičia ir mes prisitaikome, tik tiek, kad dar išlaikome kažkokius elementus. Kartais jie, ypač miestiečių šeimose, yra žaidybiniai – su kūčiukais pažaisti, pasiburti. Bet džiugu, kad nors kažkokie elementai yra išlikę. Tai, kad turime galimybę maisto nusipirkti, moterims šventes tarsi palengvina, bet nebelieka malonaus jaudulio – ar aš suspėsiu, ar man pavyks. O šurmulys, nerimas prie stalo labai atpalaiduoja – aš viską padariau, viską sugebėjau, šeima čia, viskas skanu.

Dabar mes norime prie stalo atsisėsti pailsėję, bet aš nesutikčiau su moterimis, kurios sako „ai, kokie čia šventimai... mes pavargstame, nusiplūkiame“. Juk pasiruošimas yra didžioji šventės dalis. Kai mes laukiame, kai jaudinamės, kai nerimaujame ir kai jau atsisėdame, galų gale galime pasakyti – viską padariau, šeima laiminga, yra viskas, ko norėjau. Tada šventė tikrai didesnė. O kai tu viską turi, viską susiruošusi, nėra iškilmingumo, tikro atsipalaidavimo, šventė nėra tikra. Mes tiesiog užmušinėjame laiką. Tas laikas, kaip sako V. Daujotytė, tik daug kasdienybės. Daug valgių, gausu visokių gražių indų, bet nėra tikro šventumo ir laukimas nėra tikras, su geru jauduliu.

Ne pačius geriausius laikus išgyvenantys žmonės Kūčių rytą rinkosi į Kauno arkivyskupijos "Carito" sriubos valgyklą Partizanų gatvėje.

Jau keliasdešimt metų Kūčių dieną čia vyskupai prie bendro stalo sėdasi su benamiais, vienišais ar apleistais seneliais, narkomanais, iš įkalinimo įstaigų grįžusiais žmonėmis, kuriems galvoje – ne 12-os patiekalų vakarienė, o kaip susirasti paprastą kąsnį.

Kauno arkivyskupui Lionginui Virbalui sukalbėjus maldą, buvo padalintas kalėdaitis ir žmonės sėdo prie silke, kepta žuvimi, salotomis ir mišrainėmis nukrautu stalu.

Darbščių "Carito" virėjų ir savanorių pagaminto maisto neatsisakė paragauti nei buvęs Kauno vyskupas Sigitas Tamkevičius, augziliaras Kęstutis Kėvalas,  maldą kalbėjęs L. Virbalas, nei politikai – vicemeras Povilas Mačiulis, konservatoriai – Andrius Kupčinskas ir Kazys Starkevičius.

Pirmam valgymui 10-ą valandą ryto buvo pagaminta maisto 150-iai žmonių. Valgyklos vedėja Rita Veličkienė pasakojo, kad maistą gaminti pradėjo dar prieš dvi dienas.

„Trys darbuotojos ir savanorės maistą gaminti pradėjo dar ketvirtadienį po pietų. Suruošėme daržoves, užmarinavome žuvį, bet darbas prasidėjo dar pirmadienį, kai reikėjo užsakyti produktus, suruošti meniu“, – pasakojo R. Veličkienė.

Besikalbant su R. Veličkiene, dar buvo likusių maždaug 15-a laisvų vietų prie stalo, bet tikrai ne todėl, kad Kaune visi būtų pavalgę.

„Kai kurie žmonės gėdijasi žiniasklaidos. Yra senukų, kurių vaikai turi geras pareigas ir tikrai nenorėtų, kad juos pamatytų laikraštyje. Bet aš juos suprantu, vieni gyvena ir jiems labai sunku pasigaminti maisto. Trūksta ir pinigų“, – pasakojo ji.

Dar viena grupė žmonių pietavo vėliau, nuo 12-os valandos.

„Aš jiems dar ketvirtadienį pasakiau, kad ateitų švarūs, kvepiantys ir apsirengę tvarkingai, nes turėsime svečių. Jie žino, kad tokie nebus, todėl ir nesiveržia“, – kalbėjo valgyklos vedėja.

Kūčioms susirinko labai įvairūs žmonės. Tvarkingi, bet sunkiai vaikštantys senukai, žmonės, kuriuos kartais sutinki prie konteinerių ar Laisvės alėjoje kaulijančius centų, jauni vyrai ir moterys.

Vienas jų – Liutauras. Apie trisdešimties metų vyras nevalingai bandė slėpti savo rankas, išmargintas kalėjimo tatuiruotėmis.

„Kūčios man yra „grūziausias“ laikas per visus metus, kai visi būna su savo šeimomis. Aš ją turiu, bet visiškai nebendrauju, todėl dabar labai sunku", – pasakojo jis.

Ponia Birutė į "Carito" valgyklą vaikšto penktus metus. Eina net ir dabar, kai susirado darbą.

„Nespėju namuose pasidaryti valgyti, o jei kokios sriubos išsiverdu, tai po poros dienų surūgsta – gaila išmesti. Jei dirbu ryte, tai pavalgyti nespėju niekaip, bet jei popietinėje, tai visada ateinu. Kiti žmonės po keturias dienas nevalgo, nes gėdijasi ateiti“, – pasakojo ji.

Malda ankstyvą vakarienę pradėjęs Kauno arkivyskupas L. Virbalas pasakojo, kad pagalbos reikia ne tik tiems, kurie neturi už ką pavalgyti.

„Šventės mus sukondensuoja, tada mes būname jautriausi, bet tų, kam sunkiau, reikia nepamiršti ir ne per šventes. Gal kažkam nesiseka, gal atsiliepia klaidos gyvenime, bet mes visi esame tokie patys žmonės – Dievo vaikai, ir Kristus ateina pas kiekvieną. Taip pat padėti reikėtų ne tik tiems, kam labiausiai nesiseka. Užtenka pasisveikinti, paskambinti, pradžiuginti. Tada šventės bus daug gražesnės ir šventesnės“, – kalbėjo arkivyskupas.

„Turime labai daug įdomių valgių, kad ir avižų kisielius – jis yra tarsi pamirštas, o anksčiau šis gardus lietuviškas valgis būtinai būdavo ant Kūčių stalo. Norėtųsi atgaivinti senąsias tradicijas“, – sako B. Nicholson. Žiemos švenčių tradicijoms skirta laida – paskutinė, užbaigianti dešimties kulinarinio turizmo TV laidų „Keliauk ir ragauk. Lietuva“ ciklą.

Lietuviškų Kūčių tradicijomis Beata susidomėjo, kai laidos kulinarijos ekspertė Nijolė Marcinkevičienė atskleidė jai, kiek daug įdomių patiekalų būdavo ant lietuvių stalo. Vieną tokių gardėsių – bandeles su kanapių įdaru Beata iškeps jau šį šeštadienį, kai išsiruoš į šventinę kelionę pas lietuviškąjį Senelį Kalėdą. Koks sutapimas! Kalėdos rezidencija ir kalėdinis paštas įsikūrę Rokiškio dvaro sodyboje (krašto muziejuje), ten pat, kur vyksta tradicinių aukštaitiškų Kūčių edukacija, tad Beata ragaus ir avižų kisieliaus, ir Kūčios ir šio regiono tradicinių virtinių su baravykais.

Jei mes neperduosime šių tradicijų savo vaikams, jos išnyks.

O ar žinojote, kad būtent Rokiškyje yra vienintelė tokia Lietuvoje prakartėlių ekspozicija? „Turėjome sykį ir valgomą prakartėlę, tačiau ją suvalgė pelės“, – žinomai kulinarei pasakojo Rokiškio krašto muziejininkė Laima Klasinskienė.

Džiaugdamasi, kad norint pamatyti Kalėdų Senelį nebūtina vykti į Laplandiją, Beata atranda itin žiemišką ir įdomų maršrutą. Pirmiausiai užsuka į Anykščių medžių lajų taką – daugelis lietuvių šią vietą aplanko vasarą, tačiau žiemą „pakilti virš kasdienybės“ gali būti dar įdomiau.

Kitas kelionės tikslas – Kučių kaimas. Smalsu, ką gi per Kūčias veikia šio kaimo gyventojai? Beieškodama kaimo, laidos vedėja atranda ypatingą pašnekovą – Bistrampolio dvaro valdytoją, kunigą ir istorijos žinovą – Rimantą Gudelį. Vaikščiodama su juo Beata aiškinasi, ar tikrai baronai Bistramai iki vyno rūsio buvo nutiesę požeminį tunelį, sužino įdomių istorinių detalių apie dvare gyvenusius didikus ir dabar čia vykstančius kultūros renginius.

Kur gyvena kalėdiniai elniai, kaip lietuviškasis Senelis Kalėdas įvertino Beatos keptas kanapines bandeles ir kuo Aukštaitiškos Kūčios skiriasi nuo kitų Lietuvos regionų, bus galima sužinoti jau šį šeštadienį, laidoje „Keliauk ir ragauk. Lietuva“, 18.30 val. per BTV.

Kūčių vakarienė nėra paprasta – ji be galo ritualinė, gili ir prasminga. Jeigu ji būtų paprasta, tikrai vidurnaktį neprakalbtų gyvuliukai, LRT KLASIKOS laidoje kalba etnologė Eglė Plioplienė. Jos teigimu, ant Kūčių vakarienės stalo pats nuostabiausias yra pasaulio medžio, kuris mums suteikia žinystės dovaną, simbolis.

„Kodėl tas stalas reikšmingas būtent žvelgiant per pasaulio medžio prizmę? Ogi todėl, kad kiekvienas augalėlis, ir pats mažiausias, yra pasaulio medžio simbolis. Ir kiekvienas augalėlis turi savo ypatingas, specifines savybes“, – pastebi E. Plioplienė.

Kūčia, primena etnologė, yra pagrindinis Kūčių valgis, gaminamas iš grūdų: kviečių, miežių, avižų, rugių ar jų mišinio, arba ir iš pupų, žirnių: „Visa tai užsaldinama medumi ir aguonos čia taip pat „klesti“. Toks mišinys yra ne tik atnaša mums visiems, nes kūčia siunčiama aplink stalą ir visi šeimos nariai būtinai ją valgo, bet taip pat tai yra ir mirusiesiems, mūsų protėviamsskirtas valgis. Tai – atnaša ir jiems.“

Medžio lają, anot E. Plioplienės, simbolizuoja ir obuoliai, riešutai, o gilių kava – mūsų stiprumą ir jėgą, kurios iš ąžuolo gauname gerdami šį gėrimą.

Be to, etnologės žodžiais, svarbu atrasti ir tai, kas yra po pasaulio medžio šaknimis, – t. y. vandenį, kuriame gyvena žuvys. „Vienas, gal pats esmingiausias, dalykas tas, kad mūsų kalboje „marios“,  „mirtis“, „marinimas“ yra tos pačios prasmės žodžiai, kaip ir „žuvis“, „žūti“, „pražūti“ – žuvęs žmogus mūsų mitologijoje, galima drąsiai sakyti, žuvimi virsta. Mirusiųjų pasaulis ir yra žuvų pasaulis. Jei mes žuvį valgome, ta žuvimi ir tampame, t. y. įgaliname save pažinti protėvių pasaulį, mirusiųjų pasaulį, žuvusiųjų pasaulį. Kaip tik dėl to žuvis (silkė) taip pat yra ant šito stalo“, – sako E. Plioplienė.

Kūčių vakarienė be kūčiukų vargiai įsivaizduojama. Lietuviams tai vienas mėgiamiausių gaminių ant gausiai nukloto šventinio stalo.

Maži, apvalūs, iš kvietinių miltų su mielėmis kepami kepinukai skirtinguose Lietuvos regionuose vadinami nevienodai: kleckučiai, prėskučiai, galkutės, kalėdukai, buldikai, pyragiukai, balbolikai, bambolikai, parpeliai, pulkeliai, kukuliai, propuliai, paršeliukai, šližikai ir kitais pavadinimais.

Kai kurie etnologai tikina, kad kūčiukai turi nuo pagonybės laikų išlikusią simbolinę reikšmę. Senovėje žiemos saulėgrįžos metu protėviams buvo aukojamas duonos kepalas. Vėliau duonos aukojimas pakeistas simboliniu kūčiukų valgymu.

Kūčiukai gali būti valgomi sausi, bet dažniausiai juos šventinį vakarą patiekia su aguonų pienu arba spanguolių kisieliumi.

Šiuo metu parduotuvėse galima nusipirkti labai skirtingų kūčiukų, ne visi kepėjai laikosi tradicijų, tad kartais šie kepiniai labiau primena trapius sausainius, kiti – minkštas bandeles.

Jau nemažai metų „Javinės“ kepėjos naudoja senovišką kūčiukų receptą, todėl čia keptus šližikus pirkėjai dažniausiai perka, nes jie labiausiai primena keptus mamų ir močiučių.

„Nenaudojame jokių pagerintojų, jokių priedų. Receptas paprastas ir aiškus, sužinotas iš senųjų šeimininkių. Kūčiukus kepame iš aliejaus, miltų, cukraus, mielių, druskos ir aguonų“, – patikino šios kepyklos vyriausioji technologė Jūratė Godelienė.

Mielės reikalingos tam, kad kūčiukai nebūtų kieti, kaip akmenukai, jie turi būti ne minkšti, o trapūs.

Advento maitinimosi tradicija reikalauja nenaudoti nei kiaušinių, nei grietinės ar sviesto, nei pieno. Šie tradiciniai kepiniai neturi priminti sausainių.

Cukraus paprastai dedama tik tiek, kad kūčiukai būtų vos salsvi. Toks skonio balansas, kokį kepykla išlaiko jau daug metų, nusistovėjo tiriant pirkėjų skonį bei atsižvelgiant į tradicijas.

„Jau daug metų nieko nei pridedame, nei atimame, receptas yra tobulas. Man asmeniškai patinka mažučiai, ne saldūs, ne trupantys ir ne minkšti kūčiukai, nes dabar galima nusipirkti tik panašių į juos kepinių“, – įsitikinusi technologė.

Net tuos pačius ingredientus naudodamos šeimininkės sugeba pagaminti skirtingus gaminius, todėl J.Godelienė patarė į tešlą dėti pamirkytas aguonas, naudoti kambario temperatūros vandenį, naudoti saulėgrąžų arba rapsų aliejų, aukščiausios, bet nebūtinai ekstra rūšies miltus.

Kadangi „Javinės“ kūčiukai turi mažai drėgmės ir jokių greitai gendančių produktų, juos galima ilgai laikyti.

Šie kepiniai kartais būdavo vadinamos pyragų kiaušiniais ir labai tiko spėjimams, žaidimams, burtams, dovanoms.

Tiesa, kituose Lietuvos kraštuose būta kitokių kūčiukų.

Dzūkijoje kartais ant krosnies pado kepdavo paplotį, kurį sulaužydavo ir merkdavo į aguonpienį. Suvalkijoje kūčiukai buvo ne tik daug didesni negu dabartiniai, bet dažnai turėjo ilgo volelio formą.

Užnemunės dzūkai ir kapsai šližikais vadino virtinius iš kūčiukų tešlos. Būtent šis paruošimo būdas ir suteikia patiekalui slidumo. Todėl jie ir vadinti šližikais ar šliuželiais.

Metų sandūros šventės neatsiejamos nuo vaišių. Kūčių vakarienė, Kalėdų pietūs, naujųjų metų nakties vaišės – save ir svečius gerbianti šeimininkė ir šeimininkas rūpinasi ne tik vaišėmis, bet ir jų pateikimu.

Kuriant interjerą, drabužius gręžiamasi prie natūralių medžiagų, prisimenamos senosios tradicijos, nors jas stengiamasi patobulinti taip, kad būtų patogios šiuolaikiniam žmogui. Ar panašios ir stalo serviravimo tendencijos? Restorano "Valick Valley" savininkė Vida Valickienė pritaria: stalo estetikos tendencijos jau kelerius metus taip pat juda natūralumo link.

"Staltiesės ar servetėlės – natūralaus pluošto, aišku, jau pagamintos pagal šiuolaikines technologijas, kurios leidžia matyti labai gražią spalvinę gamą, jas lengva lyginti – ne taip, kaip senąsias linines močiučių staltieses, bet naujose išlaikoma raštų autentika, ji derinama su indais. Pvz., jei staltiesė raštuota kvadratukais – kaip mūsų restorane, tai ir lėkštės kraštelis – tokiais pačiais mažais kvadratėliais.

– Mūsų pokalbio tema – artėjančios metų sandūros šventės. Kaip pasiūlytumėte padengti stalą, tarkime, jaukiai šeimos šventei, prabangesnei šventei ir švediškam stalui?

– Ateinančius metus globos Ugninė beždžionė, kurios stichija yra ugnis, tad rekomenduotume namuose stalą puošti ir kompozicijas derinti su kuo daugiau žvakių, o tinkamiausia spalva – raudona. Beždžionei patinka viskas, kas ryšku, ji mėgsta egzotinius vaisius, nemėgsta vienatvės, dievina šeimą. Taigi, sutikdami Naujuosius, namus puoškite įvairiaspalvėmis girliandomis, vaišių stalas turėtų pasižymėti vaisių gausa – puiku, jei tai bus įvairūs egzotiniai vaisiai, nes beždžionės juos dievina. Reikėtų draugėn suburti kuo daugiau šeimos narių, giminaičių – beždžionė nemėgsta vienatvės. Juolab kad, gyvendami tokiu pašėlusiu tempu, ne taip ir dažnai galime sau šią prabangą leisti.

Nemanau, kad ruošiantis šventėms reikėtų daug išlaidauti perkant naujas dekoracijas. Galima paprasčiausia jas pasigaminti, ir tai tikrai bus tik jūsų šeimos stebuklas.

Madinga serviruojant stalą naudoti prieskonines žoleles, kurias drąsiai dėkite į lėkštes ar ant servetėlių. Dekoruoti labai tinka uogos, kurios suteiks spalvą, o vėliau jas bus galima ir suvalgyti! Nauja stalų serviravimo tendencija – kad tai, ką dedame į lėkštę, būtų valgoma, taigi kuo mažiau plastiko ir sintetikos.

Ruošiant prabangios šventės ar furšeto stalą, visas dekoracijas, indus, įrankius reikėtų gerokai atsakingiau derinti tarusavyje ir laikytis standartų bei etiketo normų.

– Ar prekybos centre pirkta paprasta sintetinė staltiesė per šventinę vakarienę gali atstoti klasikinę balinto lino staltiesę?

– Niekada nekeisčiau, kad ir senutėlės natūralaus pluošto į sintetinę. Juk močiutės austą galima naudoti šeimos ateities tradicijoms kurti, kasmet jas papildant naujomis savo darbo kompozicijomis. Tik pamėginkite įsivaizduoti emocijas, tvyrančias ore, kai susėsite prie stalo, dengto močiutės austa staltiese, kai servetėlės po puodeliais – nertos mamos, o žvakidė – lipdyta sūnaus.

– Į ką svarbiausia atkreipti dėmesį renkantis staltiesę ir takelį – kokio ilgio turi būti pastarasis?

– Jei naudojate stalo takelį, jis neturėtų siekti kėdę, kad nekristų sėdintiesiems prie stalo ant kelių. Jei matote, kad jis per ilgas – viduryje stalo jį galima gražiai suklostuoti ir, pasikliaujant savo fantazija, komponuoti su kitomis stalo dekoracijomis. Staltiesės ilgis irgi turi būti toks, kad nekristų sėdintiesiems ant kelių. Furšetiniam stalui keliami jau kiti reikalavimai – staltiesė turi būti iki žemės, gražu, kai ji iš kelių dalių.

– Parduotuvių lentynos lūžta nuo gražiausių popierinių servetėlių. Kita vertus, pavyzdinėse serviravimo iliustracijose jų nepamatysite – vyrauja nedidelės medžiaginės servetėlės. Kurias kada dera naudoti?

– Jeigu tai aukšto lygio priėmimas, vestuvės, tikrai patarčiau naudoti tik medžiagines, o jei furšetas gamtoje savo draugų rate – niekada neatsisakyčiau gražių, spalvingų medžiaginių servetėlių, nes jas legviau priderinti pagal šventės spalvas ir renginio tematiką.

– Kaip derinti žvakes? Ant vaišių stalo dedamos ilgos žvakės. Kada galima žaisti su vadinamųjų plaukiojančių žvakių kompozicija, įvairiomis žvakes paslepiančiomis žvakidėmis?

– Žvakes visada reikėtų derinti su stalo serviravimo spalvomis – jos turi derėti tarpusavyje. Nepatarčiau serviruojant stalą naudoti kvepiančių žvakių – jos labiau tinka kitoms patalpoms. Žvakių aukštis priklauso nuo žvakidės, tačiau būtinai reikėtų atkreipti dėmesį, kad neužstotų priešais sėdinčių svečių. Toks pats reikalavimas keliamas ir stalo kompozicijoms. Jei tai ne oficialus, o tik šventinis stalas, nereikia bijoti visokių žvakutes paslepiančių žvakidžių – jos dabar labai madingos. Furšetiniam stalui labiau rekomenduočiau aukštų žvakidžių kompozicijas. Plaukiojančias žvakutes geriau naudoti šventėms gamtoje, prie vandens.

– Kokias lėkštes rinktis karštiems patiekalams? Ar dera tik didesnės lėkštės, ar galima, taupant vietą ant stalo, rinktis mažesnes?

– Kai rinksitės lėkštes serviruoti, nepamirškite, kad dabar madingesnės didelės lėkštės. Tačiau triukas labai paprastas – jos neturėtų būti perkrautos: juk visuomet malonu papildyti, kai svečiai suvalgė jūsų ruoštą patiekalą ir paprašė pakartoti.  Serviruojant niekada negalima pamiršti svečių – kad nebūtų susispaudę prie stalo, galėtų laisvai valgyti nebaksnodami alkūnėmis kaimynui. Jei stalas nedidelis, tai ir lėkštes derinkite nedideles, nedėkite visos serviruotės, atsisakykite duonos lėkštelių, nedėliokite visų komplektų įrankių ir taurių – jas visada galima atnešti prieš patiekiant patiekalą ar gėrimą.

– Naujųjų vidurnaktį mėgstame su šampano taure išbėgti į lauką. Kaip derėtų elgtis su taure? Imti nuo stalo? Gal šeimininkai turėtų pasirūpinti atskiromis taurėmis, kad šurmulyje niekas nepačiuptų svetimos?

– Einant į lauką, taures siūlytume palikti viduje ir naudotis vienkartinėmis, kurios turėtų būti jau paruoštos šeimininkų – dabar jų galime įsigyti labai gražių ir mažai primenančių vienkartines, kuriomis tikrai nesusižeisite paslydę ant ledo. Juolab, kaip minėjau, kad pagal etiketą antrą kartą iš tos pačios taurės gerti šampaną nedera – ji turi būti pakeista.

– Kokios lietuvių šeimininkių klaidos jums ypač bado akis?

– Pirmiausia – vaisvandeniai, patiekti originaliose pakuotėse. Juos reikėtų išpilstyti į ąsotėlius ar spalvotus butelius, kurie dar ir papuoš stalą. Nepamirškite vandens – ir natūralaus, ir su citrinos griežinėliais ar mėtomis. Kava ir arbata neturėtų būti plikoma puodeliuose – derėtų plikyti arbatinuke ir po to išpilstyti svečiams į puodelius. Duonos dabar valgoma vis mažiau, tad ir ant stalo jos pakanka trijų rūšių. Dabar labai madingi vieno kąsnio duoniukai – jie atrodo labai estetiškai ir jų galima iškepti įvairių. Mūsų restoranėlis – šeimos, tad mes ir siūlome savo svečiams, draugams tai, kas brangiausia ir nuostabiausia. Jaukiai susėsti prie bendro stalo, pasimelsti už visus šeimos narius. Ragauti močiučių ir promočiučių patiekalus, primenančius vaikystę. Pajusti tą nepakartojamą skonį ir kvapą, kuris iš ten tarsi ir atkeliauja stebuklingą Kūčių vakarą.