Nors anksčiau ji nemanė, kad kada nors paliks gimtąją Lietuvą, gyvenimas pasisuko kitaip. Apsispręsti išvykti Vitaliją privertė meilė italui, keleivinių lėktuvų lakūnui Lukai Lorenzo, su kuriuo susipažino gimtajame Vilniuje. „Supratau, kad tai mano gyvenimo žmogus, todėl negaliu jo paleisti“, – sako mergina.

Vitalijos ir Lukos pažintis užsimezgė bendrų draugų dėka. Pasak merginos tai tikrai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio: „Per pirmą pasimatymą jis kalbėjo tik apie save. Net jei užduodavo man klausimą, pats jį ir atsakydavo. Bėgant laikui atsirado tarpusavio ryšys ir supratau, kad jis man patinka labiau nei draugas.“

Apie italus Vitalija buvo girdėjusi daug negerų dalykų. Pavyzdžiui, kad jie nepataisomi narcizai, mergišiai, negalintys nesidairyti į visas aplinkui, nedideli melagiai. Tačiau, pasak lietuvės, jos mylimasis – netipinis italas. Galbūt tai ir privertė į šį vyrą pažvelgti kitaip. Ji labai greitai pajuto, kad nori būti su juo, kurti rimtus santykius. Netrukus gimė didelė meilė.

„Buvau patyrusi traumą ir apie du mėnesius turėjau kuo mažiau judėti, o geriausia visą laiką gulėti. Buvo sudėtinga. Tačiau tai tapo proga mums apsigyventi drauge“, – prisimena mergina.

Atrado būdą puoselėti santykius per atstumą

Netrukus poros santykiai patyrė pirmąjį išbandymą. Pilotuoti lėktuvų kylančių iš Vilniaus oro uosto į mūsų šalį atvykęs vyras netrukus buvo priverstas palikti Lietuvą.

„Metus pragyvenęs Lietuvoje jis sulaukė pasiūlymo dirbti Vokietijoje. Po ilgų svarstymų nusprendėme, kad jis važiuos dirbti, o aš grįžau gyventi pas tėvus. Lukai išvykus, maždaug kas pusantro mėnesio vykdavau jo aplankyti. Drauge praleisdavome kelias dienas ar savaitgalį ir taip bandėme išlaikyti mūsų ryšį“, – pasakoja lietuvė.

Draugystė per atstumą – tikras iššūkis, kurį ištveria labai nedaug porų. Reikalingas ne tik pasitikėjimas vienas kitu, bet ir didžiulė kantrybė. Daug kam dingsta aistra, atšąla santykiai, nebelieka nieko bendro. Kad taip nenutiktų, reikia nuolatos stengtis, sako Vitalija.

Anot jos, iš pradžių buvo sudėtinga, tačiau laikui bėgant atsirado pasitikėjimas vienas kitu. Nors daug kas tuo metu kartojo, kad Vitalija ruoštųsi blogiausiam, įspėdavo ją, kad lakūnai nekantrūs ir dažnai paslysta ne kur kitur, o būtent savo darbo vietoje. Labai dažni tarnybiniai romanai su stiuardesėmis.

Svarbiausia, sako Vitalija, Luka pats vienu savo poelgiu įrodė, kad į šiuos santykius žiūri rimtai. Nuvedė ją parodyti savo tėvams, italams šis žingsnis itin atsakingas.

„Vėliau sužinojau, kad jo mama kažkada įspėjo Luką – atvesti namo tik tą vienintelę. Aš su jo tėvais susipažinau po trijų mėnesių draugystės ir buvau pirmoji, kurią pristatė šeimai“, – šypsosi Vitalija.

Metus lietuvė ir italas gyveno atskirai. Abu labai stengėsi visais įmanomais būdais palaikyti kuo artimesnį ryšį. Paprašyta išduoti receptą, kaip tai pavyko, Vitalija sako, kad aistras jie kurstė kartu keliaudami.

Emigrantė sako supratusi, kad italai labai atsakingai žiūri į santykius. Jie neskuba, visai ne todėl, kad nemyli ar abejoja santykiais, o todėl, kad moterims nori suteikti geriausias sąlygas. Ir jeigu nėra tam tinkamai pasiruošę – rimtą žingsnį gali atidėlioti.

Sunkiausia, pasak Vitalijos, būdavo tada, kai ji norėdavau persikraustyti į Vokietiją, kad galėtų daugiau laiko praleisti su Luka, o jis merginą atkalbinėdavo teigdamas, jog negali jai nieko pažadėti. Tik tada, kai jis susirado nuolatinį darbą Milane, pasiūlė Vitalijai vėl apsigyventi kartu.

Paaukštinimą iškeitė į nežinią

Apsispręsti išvykti gyventi į Italiją reikėjo greitai, bet Vitalija sako, net neabejojusi, kad renkasi teisingą kelią: „Buvau įsitikinusi, kad tai žmogus, su kuriuo aš noriu būti, tad išvykau. Lietuva – puiki šalis, čia kiekvienas turi daug galimybių. Tik reikia mokėti jomis pasinaudoti. Man ten tikrai sekėsi, galėjau daug nuveikti ir nemažai pasiekti, tačiau pati to atsisakiau.“

Gerai čia jaučiuosi, o dar draugai pajuokauja, kad kitaip ir būti negali – tai užkoduota mano varde. Vitalija – Italija.

Prieš pat kelionę Vitalijai buvo pasiūlytas paaukštinimas, tačiau ir jis nesustabdė merginos. Pamojavusi draugams, šeimai, ir atsisakiusi darbo viename didžiausių bankų Lietuvoje, Vitalija susikrovė lagaminus ir atvertė naują gyvenimo lapą.

„Kitiems buvo baisiau, nei man pačiai. Daug kas bandė mane atkalbėti. Tačiau ne iš karto supratau, ką padariau. Vis dėlto, esu rami dėl savo sprendimo“, – įsitikinusi ji.

Vitalija sako didelio šoko nepatyrusi, vis dėlto italų kultūra, jų kulinarija ir daug kitų dalykų lietuviams yra puikiai pažįstami. Ir ji pati stengėsi nusiteikti taip, lyg nieko išskirtinio gyvenime nebūtų nutikę, tarsi būtų persikėlusi gyventi į kitą Lietuvos miestą: „Gerai čia jaučiuosi, o dar draugai pajuokauja, kad kitaip ir būti negali – tai užkoduota mano varde. Vitalija – Italija.“

Netiesa, kad užsieniečiai svetimoje šalyje gali įsidarbinti tik padavėjais ar pardavėjais – įsitikinusi Vitalija. Ji sako, kad viskas priklauso nuo paties žmogaus, nuo jo norų ir gebėjimų. Jeigu tik ieškosi svajonių darbo – svajonių darbą ir gausi, jeigu tavo tikslas tik aptarnavimo sritis – joje ir būsi.

„Įsidarbinau banko sektoriuje, panašiai kaip ir Lietuvoje. Vis dėlto darbo kultūra čia skiriasi – italai nespėja įsivažiuoti į darbus, o jau pavargsta ir nuolat daro kavos pertraukėles“, – laidai „Emigrantai“ pasakoja lietuvė.

Po vienu stogu gyvena skirtingus gyvenimus

Prie pat tarptautinio Malpensos oro uosto esantis Galaratės miestelis, kuriame dabar gyvena lietuvė, vadinamas lakūnų ir jų žmonų miesteliu. Galaratė labai skiriasi nuo įprastos Italijos provincijos, čia kur kas  daugiau nuolat gyvenančių užsieniečių, daugelyje įstaigų netgi galima susikalbėti angliškai.

Vitalija neneigia, kad būti lakūno antrąja puse gana sudėtinga ir tikrai ne kiekvienai pakeliama. „Yra labai sunku. Kartais būna savaičių, kai gyvendami kartu, visai nebendraujame, nes mūsų darbo grafikai ganėtinai skirtingi. Tenka prisitaikyti prie jo gyvenimo būdo ir nemanyti, kad gali būti princesė, kuri tikisi, kad aplink ją šokinės“, – sako ji.

Ji stengiasi niekada nepriekaištauti savo mylimajam, ir užuot bandžiusi  ką nors keisti, pati prisitaiko prie esamų sąlygų.

Nors gyvename labai skirtingus gyvenimus, mokame vienas prie kito prisiderinti, esame puiki pora – įsitikinusi Vitalija. Todėl išgirdusi pasiūlymą tekėti, ji neišsigando ir iškarto pasakė „taip“.

Turės lietuvišką pavardę ir lietuvišką svajonę

Kadangi Luka kuklus, pasiūlymo tapti žmona lietuvė sulaukė savo namuose, be didelių staigmenų ar ištaigingų vakarienių restorane.

„Tiesiog manau, kad jei esi įsitikinęs savo jausmais, nėra ko laukti. Teko šiek tiek padirbėti, kad tai įvyktų – kasdien truputį pajuokaudavau apie sužadėtuves ar žiedelį“, – juokiasi Vitalija.

Įspūdingos pinigų sumos vestuvėms neprireiks – sako  lietuvė. Ji su mylimuoju nori kuklios šventės, tik patiems geriausiems draugams ir šeimos nariams. Todėl vestuvių ilgai laukti nereikės – jos įvyks jau šiemet.

Ištekėjusi dvidešimt aštuonerių V. Patapovaitė liks su ta pačia, mergautine pavarde. Italijoje taip įprasta, nors lietuvaitei tai nelabai patinka: „Norėjau pakeisti pavardę, man jo pavardė patinka. Tačiau Italijos moterys kovodamos už savo teises ir laisves pasiekė, kad moteris ir norėdama legaliai vyro pavardės turėti negali.“

Nors daug kas Italiją pavadintų svajonių šalimi, Vitalija vis dėlto svajoja grįžti gyventi į tėvynę. „Išvažiavusi tik dar labiau pamilau Lietuvą“, – sako ji.

„Šiuo metu Luka norėtų sugrįžti į savo gimtąjį miestą ir ten kurį laiką pagyventi. Tada jam sakau, kad Italijoje vasaros itin karštos, o Lietuvoje tuo metu būna labai gera ir gaivu. Taigi, kol kas pasisekė išsiderėti, kad ateityje galėsime pusmetį gyventi Italijoje, pusmetį – Lietuvoje“, – laidai „Emigrantai“ pasakoja mergina.

Ji patikina, kad kiekvieną kartą sugrįžus į tėvynę jai būna labai gera, patinka važiuoti autobusu, girdėti kalbančius žmonės, vaikštinėti Vilniaus gatvėmis.

Laida „Emigrantai“ – antradieniais, 19:30 val., per LRT TELEVIZIJĄ.

Povilo biografija tikrai įdomi. Pasirodo, 23-ejų vaikinas svetimoje šalyje statyti namus pradėjo neturėdamas jokių tam reikalingų žinių ir patirties. Tačiau to ir nereikėjo. Airijoje taip stipriai trūksta darbininkų, kad priima praktiškai bet ką, kas tik netingi pajudinti pirštą.

„Prisimenu, atskridom sekmadienį, o pirmadienį anksti kėlėmės, nes [reikėjo eiti išklausyti] darbo instrukcijų ir antradienį jau važiavome į darbą“, – pasakoja „Emigrantų“ pašnekovas.

Povilas prisipažįsta, kad emigrantu tapo visiškai tam nepasiruošęs, todėl jo išvyka galėjo baigtis labai liūdnai.

„Buvau kariuomenėje ir gyvenau kaimelyje pas tėvus. Buvo taip, kad draugas išsiskyrė su panele ir sako – varom kažkur laimės paieškoti, reikia pinigų užsidirbti. [...] Man laimės užteko, draugui gal labiau jos trūko, bet nežinau... Norėjosi pabandyti kažką naujo, išvažiuoti, tad sutikau. [Viskas vyko] labai greitai, jis man davė naktį ar tai naktį ir dieną, kad apsispręsčiau. Nusipirkom bilietus ir išskridom“, – pasakoja lietuvis.

Pirmoji kelionė – su nuotykiais

Abiem draugams tai buvo pirmas skrydis gyvenime – ir dar sudėtingas.

Neturim planų čia likti gyventi visam laikui, ketinam padirbėti dar kažkiek metelių ir tada grįžti į Lietuvą.

„Greitai pirkom bilietus, tiesioginio skrydžio nebuvo, skridom su persėdimu Danijoje, Kopenhagoje. Anglų kalbos nemokam, nei vienas niekada nesimokinę. Atskrendam jau į oro uostą, nueinam prie savo tako, kur turėtume lipti į lėktuvą, o tako ten paprasčiausiai nėra. Visas takas išardytas. Mes stovim abudu pasimetę, šnekėti nemokam, nežinom, kur esam. Bet paskui išgirdom, kad praėjo lietuviai, mes paskui juos ir taip radom tą savo lėktuvą.

Atskridom į Dubliną, buvo vakaras, aš paskambinau savo darbdaviui, pasakiau, kad mes jau Dubline, paklausiau, kaip iki Korko nusigauti, nes atstumas – apie 300 km. Jis man sako – paskambinsiu vienam draugui, jis atvažiuos su mašina, jus nuveš į stotelę, įsėsit į autobusą ir atvažiuosit į Korką“, – pasakoja Povilas.

Minėtas žmogus atvažiavo, tačiau emigrantai į Korką pateko iš esmės tik dėl laimingo atsitiktinumo: „Išeinam su draugu į kiemą, atvažiuoja tas draugas, nuveža mus į tą stotelę. Išlaipinęs sako – atvažiuos mėlynas autobusas, sėskit į jį ir nuvažiuosit į Korką. O tų mėlynų autobusų begalė, vienas po kito važiuoja, mes taip susižvalgėm abudu, sakom – na, sėdam į šitą. Įšokom į tą autobusą ir važiuodami abudu į navigaciją žiūrim – [tikrai] į Korką važiuojam. Ir atvažiavom per vargus, netyčia.“

Teko atlaikyti protestuotojų pyktį

Povilas prieš emigruodamas įsivaizdavo, kad darbai Airijoje bus lengvesni nei Lietuvoje. Tačiau, ką tiksliai reikės daryti, jis per daug nesigilino, jam užteko žinoti, kad gerai uždirbs ir daugiau niekas nerūpėjo.

Jauni vaikinai iš Lietuvos nežinojo, kad atvykę emigrantai Airijoje gauna pačius sunkiausius darbus – tuos, kurių nenori dirbti patys airiai. Todėl jiems buvo didelė staigmena, kai išgirdo, ką reikės daryti. Pasak Povilo, jų pareigos tais metais buvo pavadintos pačiomis blogiausiomis visoje šalyje.

„Mes įrenginėjom vandens skaitliukus, nes jie tuo metu įsivedė įstatymą, kad reikės mokėti už vandenį“, – teigia lietuvis.

Povilas sako tikrą tiesą – tik 2015 metais Airijoje buvo įvestas geriamo vandens mokestis. Iki tol visa šalis už vandenį tiek namuose, tiek darbe nemokėjo. Nieko keisto – naujasis mokestis sukėlė be galo daug nepasitenkinimo ir protestų.

„Yra šaligatvis, po juo – šlanga, kuria eina vanduo. Per visą gatvę eina viena šlanga ir yra maži dangteliai, tu gali tą vandenį užsukti. Bet ta šlanga būdavo visokiuose gyliuose. Mes dėdavom tokius boksus, ir tą boksą turėdavom įkasti mažiausiai į 75 cm gylį. Skamba paprastai, bet reikalas tas, kad gruntas ten visai kitoks nei Lietuvoje. Visokios uolienos, akmenys, paprasčiausiai su kastuvu neiškasi.

Turėdavome strypus, lomus, su jais iš pradžių daužydavom, trankydavom, tada iškasdavom, tada ateidavo žmogus, kuris jau turi leidimą pajungti vandenį. Higiena turėdavo būti, nes ten geriamas vanduo. Negalėjai tiesiog nupjauti, sujungti ir užkasti. Taigi įdedi tą boksą, jį visą užpili ir tada užbetonuoji. Ir ten dar būdavo toks plastmasinis dangtelis, tai jame – tas skaitliukas“, – pasakoja Povilas.

Niekas iš Airijos gyventojų nenorėjo, kad ši lietuvių įrenginėjama sistema pradėtų veikti, todėl nuolat kaišiojo pagalius į ratus.

„Jie ir dabar nemoka už vandenį. Visoj Airijoj sudėjo tuos skaitliukus, kad jie mokėtų už vandenį, bet jie nemoka. Jie paprasčiausiai ėjo, protestavo, neleido, pvz., atvažiuoji ryte į darbą ir toje vietoje, kur tu įdėjai tą skaitliuką, jie paprasčiausiai pastatė mašiną ir viskas. Tu nieko negali pakeisti. [...] Vienoj vietoj, kur dirbom, tai iš 900 namų, rodos, sutvarkėme tiktai 160“, – prisimena Povilas.

Pasak vaikino, kai atvykdavo į paskirtą objektą, juos sutikdavo protestuotojų minia: „Net „YouTube“ yra įrašas, net per žinias rodė, kaip mes turėjom pradėti dirbti ir žmonės neleido. Turime didelę mašiną, kuri pjauna šaligatvį, o jie lenda po ta mašina, kojas kiša. Negali nieko padaryti, nes čia žmonės aukščiau visko.“

Prisiminęs tuos išgyvenimus Povilas sako tuo metu buvęs vienu iš nemėgstamiausių žmonių Airijoje. „Bet juk ne aš sugalvojau įstatymą, kad turės už vandenį mokėt. Aš paprasčiausiai dirbu, ir viskas“, – tvirtina Povilas.

Išmontavo legendines taksofonų būdeles

Po vandens skaitliukų įrenginėjimo Povilas gavo naują paskyrimą – ir vėl dirbti prie itin atsakingo visai šaliai projekto. Šįkart – išmontuoti legendines taksofonų būdeles. Daug metų jos visoje Airijoje stovėjo nebenaudojamos, nes žmonėms kėlė malonius prisiminimus. Tačiau galiausiai šalies valdžia nusprendė jų atsikratyti.

Vėl buvo bijoma protestuotojų, todėl šį darbą žinoma gavo emigrantai.

„Airijos aš tikriausiai daugiau apvažiavęs nei Lietuvos. Toks savotiškai ir įdomus, ir labai varginantis darbas, nes, pvz., vieną būdelę išmontuoji Dubline, o kita yra Korke. Tu būdelę išmontuoji per 2 valandas, o paskui 3 valandas važiuoji į Korką, dvi valandos darbo ten, o tada važiuoji į kokį Limeriką. Taigi buvo toks darbas, kad daugiau važinėdavom, nei dirbdavom“, – prisimena Povilas.

Kai baigėsi laikini projektai, Povilas atsidūrė čia, kur yra dabar, – mažame miestelyje prie Korko, vienoje statybininkų brigadoje.

„Papuoliau čia per pažįstamą, su kuriuo kartu buvome žaidę krepšinį. Pasiskambinau šitam draugui, sakau – betonavęs esu ir truputį kitokių darbų dirbęs, gal atsiras darbo pas tave“, – pasakoja Povilas, kuris tuomet išgirdo teigiamą atsakymą.

Be patirties gavęs darbą statybose Povilas sako girdėjęs, kad Airijoje ši sritis yra gana atsilikusi. „Aš Lietuvoj nesu dirbęs statybose, bet tie, kurie yra dirbę, atvažiuoja čia, su mumis padirba ir sako – Lietuvoj taip buvo daroma prieš 10 metų, o dabar niekas taip nedaro“, – pasakoja Povilas. 

Nepaisant atsilikimo, Airijoje daug kas statybas vadina pragaro mašina. Žmonės masiškai skundžiasi esą juos išnaudoja, dažnai tenka dirbti viršvalandžius ar net vergauti. Tačiau Povilas į viską žiūri su daugiau optimizmo – sako, kad papuolė pas gerus žmones, todėl, net jeigu būna labai sunku, žino, kad už tai bus atlyginta.

Lietuvis statybininkas tiesiai šviesiai vardina sumas, kokias galima užsidirbti Airijoje. Nors jos skamba gana įspūdingai, vaikinas sako, kad tai dar nėra tie pinigai, kuriais šioje šalyje reiktų džiaugtis.

„[Sumos] priklauso nuo to, ką darai. Jei tu, pvz., tik kažką padavinėji, pakasi truputį, gauni 80 eurų [per dieną], jeigu kažką daugiau sugebi – pabetonuoji, pamūriji, tu gali gauti ir 100 eurų. Netgi kai kur ir 120 eurų“, – atskleidžia Povilas.

Atvyko ir mergina, ir brolis

Dar vienas dalykas, kuo nori pasiskųsti Povilas, – tai visus emigrantus užklumpanti vienatvė. Anksčiau ar vėliau imi ją jausti, todėl norisi arba išvykti atgal į namus Lietuvoje, arba iš ten pas save ką nors prisivilioti.

Tad vaikinas ėmė internete dairytis merginos. Gražiausią ir nuostabiausią merginą Redą Povilas aptiko Kaune. Būtent ten tuo metu gyveno ir dirbo gražuolė, dabar besiglaudžianti šalia šio emigranto.

„Aš turėjau grįžti atostogų Kalėdų šventėm, o mes pradėjom bendrauti gal lapkritį. Labai kažko rimto ir neplanavom, nes aš – čia, ji – ten. Taip išėjo, kad grįžau, dar bendravom, susitikom, pasiūliau jai čia važiuoti, bet ji nelabai sutiko. Ir darbą ji turėjo gana gerą, nesunkų. Bet paskui po truputį, po truputį įkalbėjau“, – pasakoja emigrantas.

Netrukus po to, kai mylimoji apsigyveno su Povilu, čia atvyko ir jo jaunesnis brolis Ignas: „Brolis norėjo į policiją stoti, bet dėl sveikatos neišėjo. Paskui išsiaiškino, kad viskas gerai, bet atrankos jau buvo pasibaigę. Tai sakau – jei jau nieko neplanuoji šiais metais, atvažiuok pas mane, užsidirbsi pinigų vis tiek daugiau nei Lietuvoj.“

Neabejoja, kad grįš į Lietuvą

Nors per mėnesį uždirba daugiau nei pusantro tūkstančio eurų, Povilas sako, kad daug sutaupyti jam nepavyksta. Airiją jis vadina brangia šalimi ir skundžiasi, kad vien gyvenimas tokiame name, kokiame gyvena dabar, jam atsieina pusę atlyginimo: „Kaip man kainuoja apie 750 eurų, nes nuomoju iš pažįstamo.“

Jis džiaugiasi, kad vadovas lietuvis leido apsigyventi šiame namelyje. Pasirodo, jeigu reikėtų nuomotis būstą pas vietinius airius, nuoma būtų stipriai didesnė.

Paklaustas, ar Airijoje gyventi gera, Povilas nesistengia sugalvoti kažkokių įspūdingų istorijų ir tiesiai šviesiai sako, kad jo širdis be galo ilgisi Lietuvos. Gimtoji šalis – jam pati nuostabiausia.

„Taip ir gyvenam. Atsikeliam pirmadienį ryte, einam į darbą, grįžtam, pavakarieniaujam. Dažniausiai su broliu vakarais krepšinį žaidžiam už savo miestelio komandą. Daug lietuvių pažįstamų turim, su jais žaidžiam krepšinį. [...] Atostogų važiuojam į Lietuvą – ne kažkur kitur, o į Lietuvą“, – pabrėžia Povilas.

Visi šio vaikino planai susiję su Lietuva. Sako, kad abu su mergina dažnai leidžiasi į fantazijas, kaip gyvens sugrįžę: „Neturim planų čia likti gyventi visam laikui, ketinam padirbėti dar kažkiek metelių ir tada grįžti į Lietuvą.“

Laida „Emigrantai“ – kiekvieną antradienį, 19:30 val., per LRT TELEVIZIJĄ.

Airijoje stipriai trūksta darbininkų, tad priima čia praktiškai bet ką, kas tik netingi pajudinti pirštą, bent jau taip LRT laidoje „Emigrantai“ šį vakarą pasakos P. Ražukas.

Vaikinas atskleis, kaip buvo vadinamas didžiausiu šios šalies priešu ir kaip galiausiai tapo statybininku. „Mes, kaip dabar atsimenu, atskridom sekmadienį, tada anksti pirmadienį kėlėmės, buvo instrukcijos ten tokios darbo, ir antradienį jau į darbą važiavom“, – savo emigracijos istoriją pradės Povilas. Jis nieko neslėpdamas prisipažins, kad emigrantu tapo visiškai tam nepasiruošęs, todėl jo išvyka galėjo baigtis labai liūdnai.

Savanorišką tarnybą Lietuvos kariuomenėje baigęs Povilas gimtinėje jautėsi laimingas, turėjo prisigalvojęs įvairiausių planų, net ir darbo pasiūlymų jam netruko. O emigracijos idėja užsikrėtė tik norėdamas palaikyti geriausią draugą. Prieš trejus metus susiruošęs emigruoti Povilas net neįsivaizdavo, koks tas užsienis. „Nebuvau niekur iš išvykęs iš Lietuvos, nepratęs keliauti, todėl labai išsigandęs”, – sakys jis.

Jauni vaikinai iš Lietuvos nežinojo, kad atvykę emigrantai Airijoje gauna pačius sunkiausius darbus, tuos, kurių nenori dirbti patys airiai. Todėl jiems buvo didelė staigmena, kai išgirdo, ką reikės daryti. „Mūsų pareigos tais metais buvo pavadintos pačiomis blogiausiomis visoje šalyje“, – „Emigrantuose“ pasakos Povilas. 2015-aisiais Airijoje buvo įvestas geriamo vandens mokestis, o lietuvių darbas – sumontuoti tam reikalingus skaitiklius.

Niekas iš Airijos gyventojų nenorėjo, kad ši lietuvių įrenginėjama sistema pradėtų veikti, todėl nuolat kaišiojo pagalius į ratus. „Kai atvykdavome į paskirtą objektą, mus sutikdavo protestuotojų minia ir rėkdavo ant mūsų, kartais net daiktus mėtydavo į galvas“, – kraupiais išgyvenimais dalinsis vaikinas. Kai baigėsi laikini projektai, galiausiai Povilas atsidūrė mažame miestelyje prie Korko, vienoje statybininkų brigadoje.

Airijoje daug kas statybas vadina pragaro mašina. Žmonės masiškai skundžiasi esą juos išnaudoja, kad dažnai tenka dirbti viršvalandžius ar net vergauti. Tačiau Povilas į viską žiūri su optimizmu. „Papuoliau pas gerus žmones, todėl net jeigu būna labai sunku – žinau, kad man už tai bus atlyginta“, – pasakos P. Ražukas. Socialinės dokumentikos laida „Emigrantai“ – jau šį antradienio vakarą, 19.30 val. per LRT TELEVIZIJĄ.

„Nuo emigracijos manęs tikrai nesustabdytų Lietuvos gamta, Vilniaus senamiesčio architektūros grožis ar naujai iškloti šaligatviai. Valstybė nedaro žmogaus savaime laimingo, kad ir kaip tai beskambėtų, laimę susikuriame patys. [...] Laimė man susideda iš geros sveikatos, gerų asmeninių santykių, finansų ir to, kiek prasmingai jautiesi leidžiantis laiką“, – teiga A. Kavaliauskaitė.

Buvo išvykusi trumpam

A. Kavaliauskaitė pasakoja, kad sykį buvo trumpam išvykusi iš Lietuvos. Baigusi mokslus ji nusprendė atverti naują gyvenimo lapą, į šoną atidėjo turimus darbus, kartu su draugu susikrovė lagaminus ir be didelio plano išvyko ieškoti laimės į Maljorkos salą.

Žurnalistė pastebi, kad svetur praleistas pusmetis išėjo į naudą, nes sugrįžusi kibo į naujus darbus. Iki išvažiavimo į Maljorką A. Kavaliauskaitė dirbo spaudos srityje, o sugrįžusi ėmėsi pasiūlymo dirbti televizijoje, kur dabar yra didžioji dalis jos darbų. Trumpas pabuvimas svetur taip pat padėjo įvertinti Lietuvoje susikurtą aplinką, čia laukiančius žmones.

„Draugo, su kuriuo nuo pirmos klasės sėdėjai viename suole, niekas nepakeis – jokie nauji pažįstami. Kai su tokiu draugu kalbi tik per „Skype“, galvoji – kam taip apsisunkinu? Iš tikrųjų emigracija yra be galo sunkus kelias. Kai suaugęs žmogus emigruoja, visa tai, ką jis gyvenime darė iki išvažiavimo, tenka įsisavinti labai greitai. Pradedant nuo to, kokia geriausia parduotuvė yra šalia, baigiant žmonėmis: su kuo bendrauti, o su kuo – ne“, – mano A. Kavaliauskaitė.

Priežastys, stabdančios nuo minties apie emigraciją

A. Kavaliauskaitė pasakoja, kad besimokydama universitete galbūt ir pasvajodavo apie tarptautinę karjerą, apie tai, kad galėtų išvykti į užsienį mokytis magistro studijų. Vėliau visgi suprato, kad išvykus niekas iš esmės nepasikeičia, ilgainiui rutina atsiranda kur begyventum – Niujorke, Londone ar Vilniuje.

Asmeninio archyv. nuotr.

„Nuo emigracijos manęs tikrai nesustabdytų Lietuvos gamta, Vilniaus senamiesčio architektūros grožis ar naujai iškloti šaligatviai. Valstybė nedaro žmogaus savaime laimingo, kad ir kaip tai beskambėtų, laimę susikuriame patys. [...] Laimė man susideda iš geros sveikatos, gerų asmeninių santykių, finansų ir to, kiek prasmingai jautiesi leidžiantis laiką“, – teigia A. Kavaliauskaitė.

Be to, anot žurnalistės, Lietuva turi savų pliusų. Čia nėra nei per daug žmonių, nei per didelio eismo, vis dar yra laisvų verslo nišų. Iš kitos pusės, A. Kavaliauskaitės nuomone, turime „durną“ valdžią ir blogą orą – tai svarbūs faktoriai, dėl kurių žmonės išvažiuoja.

„Man norėtųsi pasakyti, kad pas mus „faina“, deja, čia nėra taip „faina“. Taip, smagu pasivaikščioti Vilniaus senamiesčiu, nueiti į kavinę, kai turi pinigų, bet kai nuvažiuoji į provinciją, pamatai girtus žmones, stovinčius prie kiosko ir valgančius kažką neaiškaus, supranti, kad tikrai nėra viskas gerai“, – kalba A. Kavaliauskaitė.

Man atrodo, aš išmokau gyventi šioje valstybėje ir man čia nėra blogai.

LRT TELEVIZIJOS laidą „Emigrantai“ kurianti žurnalistė sako, kad svarbu atskirti priežastis, dėl ko Lietuvą palieka žmonės: vieni emigruoja dėl pinigų stygiaus ir dėl to, kad savo šalyje neberanda naujų galimybių, o kiti išvyksta pažinimo tikslais. Paklausta, kas turėtų įvykti, kad nuspręstų emigruoti, A. Kavaliauskaitė teigia, kad išvažiuoti paskatintų nebent nauji asmeniniai troškimai, noras mokytis ar išmėginti naują veiklą.

„Man atrodo, aš išmokau gyventi šioje valstybėje ir man čia nėra blogai. [...] Turiu įdomų ir gerą darbą, man nereikia emigruoti, kadangi ir taip mažiausiai kartą per mėnesį būnu svečioje šalyje. Gyvenimas yra pakankamai dinamiškas, nieko netrūksta, todėl emigruoti dėl finansų ar dėl to, kad man čia blogai, nereikia. Neįsivaizduoju, kodėl galėčiau išvažiuoti. Na, tarkime, prasidėtų karas. Bet aš nenoriu niekur iš čia važiuoti“, – kalba A. Kavaliauskaitė.

Socialinės dokumentikos laidos žiūrovams bus parodytos aštuonios istorijos iš neretai svajonių šalimi vadinamos Amerikos. „Amerikos emigrantai skiriasi nuo tų, kurie emigravo į Europos šalis. Daugelis jų, išvykę iš Lietuvos į JAV, niekada į gimtinę ir nebuvo sugrįžę“, – sako laidos „Emigrantai“ žurnalistas Orijus Gasanovas.

„Reportažų seriją pradėsime nuo skaudžios skyrybų dramos. Lietuvė su privačių detektyvų pagalba sužinojo apie vyro neištikimybę. Moteris laidoje papasakos, kaip skaudžiai jiedu skyrėsi ir kas liko šeimai sugriuvus“, – apie šį antradienį pasirodysiančią istoriją pasakoja O. Gasanovas.

Laidose netrūks ir sėkmingai Amerikoje įsikūrusių lietuvių istorijų. Vienas jų – pelningą automobilių pertvarkymo įmonę įkūręs vyras, gimtinę dar šį mėnesį aplankysiantis net po 27 metų pertraukos.

Dar viena istorija – apie buvusią vienuolę, pabėgusią iš Lietuvos karo metais. Moteris Jungtinėse Valstijose pasitraukė iš vienuolystės ir susituokė. Dabar jai – 91-eri, ji vis dar vairuoja automobilį. „Išgirdusi, kad dėl regėjimo ir klausos sutrikimų moteris gali prarasti teisę vairuoti, ji puolė į ašaras“, – sako „Emigrantų“ žurnalistas. Reportažų seriją papildys lietuvio mokytojo istorija, atskleisianti Amerikos vidurinių mokyklų kasdienybę – gaujos, ginkluoti pareigūnai ir dienos, skirtos seksualinėms mažumoms.

Paskutinio JAV gyventojų surašymo duomenimis, Amerikoje legaliai gyvena beveik 700 tūkstančių lietuvių kilmės žmonių. Tautiečiai dažnai renkasi saulėtąją Kaliforniją ar neaprėpiamo dydžio Niujorką, tačiau daugiausia lietuvių įsikūrė Čikagoje ir aplink ją.

Viena populiariausių LRT TELEVIZIJOS laidų „Emigrantai“ jau šį antradienį pradeda reportažų seriją iš svajonių šalies. Ar tikrai Amerika yra tokia tobula? Ar tikrai ten visi laimingi? Socialinės dokumentikos laida „Emigrantai“ su JAV lietuvių istorijomis – antradieniais 19.30 val.

„Daug lietuvių grįžta su idėjomis. Neseniai rodėme istoriją apie vyrą, kuris gyveno Australijoje, Danijoje, o tuomet grįžo į Lietuvą ir ėmė statyti laivus. Grįžę emigrantai atsiveža idėjų, pinigų ir nauju žvilgsniu žiūri į Lietuvą“, – sako O. Gasanovas dalindamasis įspūdžiais ir patirtimis filmuojant televizijos laidą.

Daugelis emigrantų vaikų nebėra lietuviai

Su daugybe emigravusių šeimų bendraujantis žurnalistas O. Gasanovas pastebi, kad lietuviai užsienyje nėra susiskaldę, nors mėgstama teigti atvirkščiai. Emigravusieji palaiko tarpusavio ryšius, vieni kitiems padeda ir tik vienetai absoliučiai atsiriboja nuo tautiečių. Žurnalistas pastebėjo, kad kuo krašte lietuvių mažiau, tuo bendravimas tvirtesnis ir tuo labiau stengiamasi puoselėti tradicijas. Beveik visur užsienyje gyvuoja lietuvių bendruomenės, kai kur jos buriasi pagal pomėgius: muzikantų būrys, krepšinio komanda ar tautodailininkai. Užsienyje kuriasi ir vis daugiau lietuviškų mokyklų. Deja, žurnalisto pasakojimu, tik nedaugelis svetur gimusių vaikų kalba lietuviškai ar laiko save lietuviais.

„Liūdna suprasti, kad daugelis vaikų jau nebėra lietuviai, nes Lietuvą matė 5 ar 10 kartų vasaros metu ir jiems tai yra tarsi kažkokia istorinė vieta“, – sako O. Gasanovas.

(O. Gasanovas. „Emigrantai“ „Facebook“ paskyros nuotr.)

Tačiau pasitaiko ir optimistiškų pavyzdžių. Štai Izraelyje O. Gasanovui yra tekę sutikti jaunas merginas, kurios, aplankiusios Lietuvą vos kelis kartus, stengiasi kalbėti lietuviškai.

„Kalbėjomės su policininke dirbančia lietuve. Ji ištekėjusi už Izraelio gyventojo, bet su dukromis namuose kalba lietuviškai. Nors merginos, kurioms dabar apie 20 metų, Lietuvoje buvo gal penkis kartus, jos bando kalbėti lietuvių kalba“, – malonius įspūdžius prisimena O. Gasanovas.

Visi sugrįžę džiaugiasi

Pastebėję, kad iš svetur sugrįžta vis daugiau lietuvių, laidos „Emigrantai“ kūrėjai įvedė rubriką „Grįžę“. A. Kavaliauskaitė sako, kad į Lietuvą dažnai sugrįžta užsienyje išsilavinimą įgiję žmonės iš Europos ir pasaulio didmiesčių. Ilgainiui ne vienas išvykęs patvirtina, kad bet kuriame Lietuvos mieste gyvenimo kokybė geresnė, nepaisant to, kad žmogus uždirba mažiau pinigų.

„Emigrantai grįžta pavargę nuo didžiųjų miestų apkrovos, Lietuva jiems asocijuojasi su ramybe. Be to, dirbdamas vidutinį darbą, mūsų didmiestyje žmogus gali neblogai gyventi. Galimybės svetur yra didelės, iš kitos pusės, ir konkurencija žymiai didesnė. Savoje šalyje išsilavinimą ir patirtį sukaupę lietuviai gali padaryti gerokai daugiau nei Londone ar kitur“, – neabejoja A. Kavaliauskaitė.

Sugrįždami kartu su savimi lietuviai parsiveža ne tik pajamų, bet ir verslo idėjų, į gyvenimą Lietuvoje kimba su nauja jėga.

„Neseniai rodėme istoriją apie vyrą, kuris gyveno Australijoje, Danijoje, o tuomet grįžo į Lietuvą ir ėmė statyti laivus. Lietuva yra galimybių šalis. Ji maža, o konkurencija nedidelė“, – neabejoja O. Gasanovas.

Tarp išvykusių daugėja ir džiaugsmo, ir skausmo

Žurnalistas O. Gasanovas prisimena, kad, pradėjus kurti laidą „Emigrantai“, susidurdavo su daugybe optimistiškų lietuvių istorijų, o pašnekovų, kurių kelias užsienyje sudėtingas, rasti būdavo sunku. Dabar, anot jo, nevilties istorijų daugėja, pavyzdžiui, žmonės, kurie iš Lietuvos išvyko kartu su 2008-ųjų banga, spėjo nusivilti emigracija. Užsienyje kuriasi ir vis daugiau privačių lietuvių psichologų ar teisininkų, padedančių į depresiją panirusiems tautiečiams.

„Dažniausiai lietuviai nusivilia tuo, kad užsienyje į juos nežiūri kaip į žmones, ir nevertina kaip asmenybių. Neretai žmonės pasijaučia fabriko staklėmis ir darbo įrankiu, lengvai pakeičiamu kitomis rankomis. Kai taip jautiesi, iš tiesų negera. Jei galvoji ne apie tai, o apie atlyginimą, kurį gausi kiekvieną penktadienį, galbūt yra lengviau“, – sako žurnalistas.

Be abejo, tarp išvykusių daugėja ir sėkmės istorijų. Apie svečias šalis lietuviai turi daugiau žinių, aklai nebepasiduoda bet kokiam darbdaviui, pas kurį reikia kone vergauti. Be to, metams bėgant buvo pakankamai laiko užkopti karjeros laiptais.

„Vienos Švedijoje esančios statybų įmonės savininkas lietuvis dabar veikiausiai jau yra milijonierius. Kiekvienais metais savo darbuotojus jis veža atostogauti į Egiptą, Tailandą ir kitas egzotines šalis. Darbuotojais vyriškis rūpinasi todėl, kad pačiam Švedijoje nebuvo lengva. Jis atvyko tais laikais, kai nebūdavo galima paprastai išvažiuoti į užsienį, dirbo pavienius darbus nemokėdamas nei švedų, nei anglų kalbos. Iš to žmogaus išaugo protingas verslininkas su aukšta verslo kultūra“, – pasakoja A. Kavaliauskaitė.

Į Norvegiją ar Ispaniją – dėl skirtingų priežasčių

Į pirmą kelionę, kuriai filmuoja naujojo sezono „Emigrantų“ laidas, O. Gasanovas ir A. Kavaliauskaitė išvyksta rugpjūčio mėnesį. Viena iš šalių, į kurią visada keliauja laidos kūrėjai, – Anglija ar Norvegija – ten, kur susikūrę ištisi lietuvių miestai. Žurnalistai taip pat stengiasi aplankyti egzotines šalis. Pavyzdžiui, daug lietuvių jaunimo dabar galima sutikti saulėtame Tailande. Čia emigravę tautiečiai palaiko ryšį su tėvyne – Lietuvos įmonėse dirba nuotoliniu būdu.

Nelengva pasakyti, kuriose šalyse tautiečiai jaučiasi laimingiausi, nes jas pasirenka dėl skirtingų priežasčių. Kaip sako A. Kavaliauskaitė, į Norvegiją turbūt niekada nevažiuos žmogus, kuriam nusibodo dirbti. Ir atvirkščiai, lietuvis, norintis dirbti mažiau, bet galbūt jausti didesnę gyvenimo kokybę, išvyksta į tolimus šiltesnius kraštus: Ispaniją, Italiją ar Kanarų salas.

„Kurioje šalyje žmonės laimingesni, nežinau. Manau, tai labai daug priklauso nuo asmeninio nusiteikimo – ko žmogus tikisi iš šalies? Viena, jei tikisi gyventi paprasčiau, sumažinti poreikius žinodamas, kad bus apsuptas šilto klimato ir kasdien galės plaukioti jūroje, o tam nereikia pinigų. Tačiau jeigu tikslas yra užsidirbti butui Lietuvoje, žmogus išvyksta į Daniją, Norvegiją, Švediją, Angliją ir jaučiasi laimingas, jei šį tikslą pasiekia“, – sako A. Kavaliauskaitė.

Įsiminusios istorijos

Laidos kūrėjai skaičiuoja, kad per darbo su „Emigrantais“ metus komandai yra tekę aplankyti apie 30 skirtingų šalių. Visos sutiktų žmonių istorijos – išskirtinės, tačiau kai kurios įsirėžė ilgam.

O. Gasanovas puikiai prisimena prieš keletą metų vykusį apsilankymą Edinburgo mieste ir susitikimą su atmintį praradusiu lietuviu, gulinčiu psichiatrinėje ligoninėje. Kriminalinio įvykio metu žmogus buvo per plauką nuo mirties, gyvybę išsaugojo, tačiau pabudęs iš komos nieko nebeatsimena.

Metus kasryt ligoninėje nubudęs lietuvis prieš save matydavo lentelę: „Sveiki, esate Škotijoje, Edinburge, šiuo metu yra 2015-ieji (prieš tai nubrauktas skaičius 2014), pavyzdžiui, gegužės 1-oji“, – pasakoja O. Gasanovas.

Lietuviu ėmė rūpintis nepažįstama tautietė, kuri iš geros valios lankydavo vyrą, atnešdavo maisto, pirkdavo drabužius. Galiausiai, po ilgų ieškojimų, pavyko surasti 20 metų nematytą vyriškio dukrą, kuri tėvo aplankyti atvyko iš Anglijos.

„Jei tai būtų nutikę Lietuvoje, galbūt aplankyti atvažiuotų giminės, viskas vyktų kitaip. Sunkiausia, kad žmogus kalba tik lietuviškai ir mano, kad yra Lietuvoje, stebisi, kad seselės kalba angliškai“, – prisimena O. Gasanovas.

Tarp daugybės įsimintinų A. Kavaliauskaitės susitikimų, vienas išskirtinių buvo su turkų tautybės vyrą pamilusia lietuve. Važiuodami iš medaus mėnesio, lietuvės ir turko pora pateko į avariją. Vyriškis žuvo, o moteris stipriai susižalojo kojas, vėliau sužinojo, kad laukiasi. Vyro tėvai – senovinių pažiūrų turkai, lietuvę atstūmė, tačiau moteris nepasidavė.

„Ji sugrįžo į Lietuvą sužalotomis kojomis, besilaukianti ir neturėdama pinigų. Perėjo reabilitaciją ir ištvėrė visą sunkų laikotarpį. Vėliau, tam, kad užsidirbtų, išvažiavo į Angliją. Dabar lietuvė turi vyrą brazilą ir šauniai gyvena“, – kalba A. Kavaliauskaitė.

Anot žurnalistų, kūrybinis procesas filmuojant laidą „Emigrantai“ kartu yra ir galimybė pažinti gražiausius pasaulio kampelius, kuriuose gyvena lietuviai, prisiliesti prie svetimų kultūrų, išgirsti neįtikėtinas žmonių istorijas, kurios palieka pėdsaką.

„Visada sakau, kad ši laida yra neišsemiama tema, nes kiekvienas emigravęs lietuvis turi istoriją, dėl kurios apsisprendė išvykti“, – sako O. Gasanovas.