– Kodėl nusprendėte kurti iš maisto produktų?

– Tai buvo pati pradžia, nes man trūko materijos, kuria galėčiau kurti. Kam kurti dažais, kurie, beje, yra labai brangūs, jei gali kurti žeme ar šokoladu, ar dar kažkuo?

– Ar šokoladas nėra brangesnis už dažus?

– Ne, nėra.

– Tai jūs suskaičiavot?

– Taip, tai buvo visiškas mano meninis skaičiavimas. Iš esmės aš galiu jaust ir pagaut savo įkvėpimą šią akimirką. Tai kodėl aš turėčiau dabar pirkt dažus, eit į tą dailės parduotuvę, galvot apie spalvas. Aš tiesiog sėdu čia ir darau kažką.

– Kaip, pavyzdžiui, iš keptos duonos.

– Esu darius vieną darbą.

– Tai yra Aurelijus Veryga, jei neklystu.

– Taip, čia yra tie darbai, kurie kartais kalba apie aktualijas, nes ne visi žino, kas vyksta, ne visi skaito didžiulius tekstus apie tai, tai čia buvo apie draudimą gerti viešose vietose, baruose, lauko kavinėse. Šis momentas man buvo pakankamai įdomus, tai pagalvojau, kad su duona galima Verygą padaryt.

– Kitas variantas man irgi įdomus. Dar vienas mūsų mylimas politikas Artūras Skardžius – iš sovietinių rublių. Iš kur jūs gavote tiek daug sovietinių rublių?

– Pirmiausia gimsta idėja, tada gimsta tai, iš ko ją daryti, kaip daryti, technika. Šiuo atveju man padėjo mano draugės Emilijos tėtis, kuris kaip tik kolekcionuoja monetas ir kupiūras. Ir jis tiksliai žinojo, kas tiktų ir kokie rubliai būtų tinkami. Ir tada mes atsispausdinom. Jis piktai labai gavosi, kaip ir realybėje. Kaip ir visada.

– Kaip realybėje, toks suktas atrodo.

– Aš žiūriu kartais į Skardžių ir man atrodo: „oi, tu Skardžiau, oi tu.“ Toks jausmas, neramumas viduje, tai aš viską sudėjau į jo žvilgsnį. 

– Įdomus momentas, ar neramumą jaučiate žiūrėdama į Skardžių?

– Ne vien į jį.

– Iš kaliniams skirtos duonos buvo du paveikslėliai – Viktoro Uspaskicho ir Henriko Daktaro.

– Aš iki šiol manau, kad tai – vienas drąsiausių mano darbų, nes tada mes filmavome su Tadu Vidmantu filmą. Tai buvo tarsi dalis filmo, nes jame aš buvau policininkė. Tai mes sutarėme su Lukiškių kalėjimu, kad aš atvyksiu ten ir pasiėmusi jų kalėjimo duoną nupiešiu ką nors. Iki galo nebuvo sutarta, bet tai buvo Daktaras ir Uspaskichas, vienas sėdintis tenai ir tuo metu jis ten jau kalėjo…

– O kitas?

– O kitas, galbūt, toks kitoks atvejis.

– Koks kitoks?

– Ar negaliu čia kažkaip išsireikšti, kad nenukentėčiau per daug ar per daug nepasakyčiau.

– Sakykit, kaip norit.

– Žodžiu, vienas yra potencialus, o kitas jau nebe. Potenciją įgyvendinęs savo visą.

Visą pokalbį žiūrėkite čia:

– Kada jums, kaip vadovui, yra neramiausia? Kokie momentai? Mes juk apie pozityvą nekalbėsim, mes juk ne „Maxima“ sienlaikraštis.

– Žinote, kiekvienas verslas turi savo specifiką, tai dabar man yra neramiausios šventės. Pavyzdžiui, Kalėdos yra pats intensyviausias metas: man neramu, kad parduotuvės turėtų prekių, kad tikrai viskas būtų gerai, kad kažkur nesusirgtų darbuotojai, kad kažkokios epidemijos neatsitiktų, kad išvažiuotų prekės. Tad visada neramu, kai vyksta pasiruošimas prieš šventes. Jau dabar nebegalvoju, ką dovanų nupirksiu namiškiams, artimiesiems, bet galvoju, kad tos šventės praeitų tikrai gerai. Tai yra tų neramumų, tik gal tai nėra neramumai, gal tai rūpestis, dėl kurio tu peržiūri visas funkcijas ir tiesiog pasiruoši.

– Jūs gyvenime nenorėjote būti itin sėkminga vadybininkė, jūs norėjote būti veterinare?

– Taip, pirma ir tokia pakankamai ilga svajonė. Tokia, kaip būna iki trečios klasės.

– O kas buvo iki trečios klasės?

– Visos mergaitės norėjo būti mokytojomis, o berniukai vairuotojais, jei gerai prisimenu.

– Įdomi yra jūsų mokykla, pasakysiu, mes norėjom būti kosmonautais.

– Gal aš ir nusukau, gal koks vienas kitas klasės draugas turėjo ir tokią svajonę.

– Bet jūs išties norėjote būti veterinare?

– Taip.

– Ir nuėjote į „Maximą“?

– Kelias buvo gerokai ilgesnis, kol ten atėjau.

– Bet, kaip suprantu, tėvai norėjo, kad būtumėte medike ir jūs nepaklausėte?

– Jei taip atsukti laiką atgal, iš kur toks noras, tai man tėvai neleido laikyti jokių gyvuliukų, tai tas veterinaro darbas buvo toks kaip pagalbos šauksmas, kai va taip dirbsi, tai tarp gyvuliukų ir būsi. Bet mama labai greitai nužudė mano visas svajones sakydama, kad tu negalvok, kad kačiukus ir šuniukus gydysi. Kiaulės karvės ir arkliai. O aš, miesto vaikas, tos karvės turbūt nemačius iš arti ir kokioje šeštoje klasėje jau kilo stipri abejonė, ar aš su tais dideliais gyvuliais norėčiau, galėčiau.

– Bet jus mama prigavo, nes tikrai Vilniaus veterinarijos klinikose nei kiaulių, nei arklių neatveda.

– Aš manau, kad tais laikais, kiek dabar šuniukų atveda ir kiek jų mes turim, mes tada dar net neįsivaizdavome.

Visą pokalbį žiūrėkite čia:

– Nagli, jūs dėl tam tikrų priežasčių vaikystėje buvote pasidaręs žmogaus dydžio lėlę. Taip man pranešė šaltiniai. Kodėl?

– Dėl to, kad paguldyti ją ant asfalto ir žiūrėti už krūmų, kaip reaguoja žmonės važiuodami automobiliais.

– Kurie pervažiuoja tą lėlę?

– Buvo, kad pervažiavo. Buvo atvejis, kai jos nepervažiavo, bet mašina sustojo, pastovėjo ir nuvažiavo. Žmonės dažniausiai stabdydavo, nes tai buvo iš rūbų padaryta realaus žmogaus dydžio lėlė. Uždėtas gobtuvas, veido nesimato, ant šono toks pakritęs guli. Dažniausiai žmonės sustabdydavo, išlipdavo, nežinau, kas ten būdavo, bet mes tada jau bėgdavom. Jei jau pradėdavo žmonės žvalgytis, tai būdavo lekiam. Tai toks būdavo mūsų vaikiškas smagus adrenalinas.

– Jums smagus, o apie kitus jūs negalvojate?

– Jiems irgi adrenalinas, gal jau nebe toks smagus. Aš įsivaizduoju, kad tas žmogus, kuris pervažiavo sustojo ir nuvažiavo iki šios dienos dar labai graužiasi.

– Jeigu jūs netyčia mus žiūrite, čia kur buvo?

– Tauragės rajone, Žygaičių kaime.

– Uoj, tai čia antiskalūninkų kaimas. Tai jūs prieš skalūnus?

– Aš jau ten nebegyvenu, tai man jau nebesvarbu.

– Tai gerai, jei jūs Žygaičių kaime prieš kiek? 20?

– Ne, daugiau, prieš 23-24 metus.

– Tai jeigu jūs Žygaičių kaime prieš 23 metus pervažiavote žmogų ir nuvažiavote arba žinote, kas pervažiavo žmogų ir nuvažiavo, tai viskas normaliai, čia Naglimantas juokavo.

– Taip, buvo labai smagu. Paskui mes perėjome prie malkų. Lėlė jau taip nebedžiugino, tada mes išdėliojom malkas. Bet po vieno tokio vakaro supratom, kad tai nelabai toks smagus žaidimas, nes mašinos kai trenkdavosi, jos šiek tiek apsigadindavo.

– O jūs turėjot normalių žaidimų augdamas?

– Turėjom, turėjom 12 pagaliukų.

– Nagli, bet jūs daugumoje savo interviu pasakojate, koks jūs vargšas buvot…

– Čia jie taip rašo, man tai gerai buvo.

– Ne, aš ne apie pinigus kalbu. Vargšas, kad jus vos neištrėmė į Vilnių, per prievartą į baleto mokyklą. Bet man pasakojo kažkaip kitaip.

– Taip, galėčiau pasakyti, kad tai buvo per prievartą. 

– Sakoma, kad nuo 4 metų jūs stebėjote balerinas ir vis klausinėjote, ar berniukai gali būti balerinos. Tai kažkaip nesueina čia galai.

– Man buvo įdomu, ar jie gali būt, bet tai nereiškia, kad aš noriu.

Visą pokalbį žiūrėkite čia: