Vengrija, Ispanija, Norvegija, Prancūzija... Europą išraižiusi ir šešias užsienio kalbas pramokusi geriausia 2009, 2011, 2012 ir 2014 m. Lietuvos rankininkė Laima Bernatavičiūtė sugrįžo į gimtinę – ves į pergales gimtosios Garliavos komandą.
L.Bernatavičiūtė jau padėjo garliavietėms iškovoti trečią vietą tarptautiniame turnyre Kauno rajone ir buvo pripažinta naudingiausia "Garliavos SM-Cascada" ekipos žaidėja.
Valinga trisdešimtmetė moteris jau galvoja apie profesionalios rankininkės karjeros pabaigą.
"Nuo rudens pradėsiu mokytis masažo specialybės profesinio rengimo centre. Jau reikia rengtis kitam gyvenimo etapui, kai baigsiu baigsiu sportuoti", – sakė "Kauno dienai" L.Bernatavičiūtė.
– Laima, kas lėmė jūsų sprendimą sugrįžti į Lietuvą?
– Kažkada buvau pasakiusi, kad karjerą baigsiu ten, kur ir pradėjau. Atėjo laikas, kai labai pasiilgau šeimos, artimųjų, gimtinės. Mano draugas Mindaugas gyvena Lietuvoje, tad norėjosi čia ir susukti šeimos lizdą. Tačiau kelis metus iš eilės pasitaikydavo neblogų pasiūlymų iš užsienio klubų, tad grįžimą vis atidėdavau. Ir dabar, vos prieš kelias dienas, man skambino iš Rumunijos, Islandijos rankinio klubų, kvietė atvykti, bet jau tvirtai apsisprendžiau ir nepasidaviau jokiems įkalbinėjimams.
– Prieš porą metų į Lietuvą po ilgų sezonų, praleistų Vokietijoje, grįžęs žinomas treneris Antanas Taraskevičius Lietuvos moterų rankinio lygį įvertino lakoniškai: katastrofiškas. Ar jūsų neišgąsdino pirmieji įspūdžiai apie mūsų šalies ekipas?
– Neišgąsdino, nes žinojau, kur ateinu. Kita vertus, tikrojo lygio dar nespėjau pamatyti, nes žaidžiau tik viename turnyre ir susidūriau tik su čempionėmis – Kauno "ACME-Žalgirio" rankininkėmis. Tikiu, kad šį sezoną būsime pajėgios jas aplenkti. Garliavos komandoje radau daug gabių, norinčių tobulėti jaunuolių. Mano užduotis – perduoti joms savo patirtį ir padėti laimėti Lietuvos čempionatą. Juolab kad turime savo perliuką – Dianą Šatkauskaitę. Juokavau, kad ji bus atsakinga už puolimą, o mano žinioje liks gynyba.
– Gynyba – jūsų stiprioji žaidimo pusė?
– Daug kas priklauso nuo komandos, kokio stiliaus rankinį ji žaidžia. Metams bėgant vis labiau susitelkiu gynybos organizavimui, nors anksčiau neblogai sekdavosi atakuoti.
– Didžiausią profesionalios karjeros dalį praleidote Vilniuje, su "Egle" aštuonis kartus tapote Lietuvos čempione. Ar vilniečiai nemėgino prisivilioti? Gal jus kalbino ir Kauno žalgiriečių vadovai?
– Pasiūlymų buvo įvairių, kalbino ir vilniečiai, ir kauniečiai. Mano pasirinkimą apsistoti Garliavoje lėmė patriotiškumas ir tai, kad komandai vadovauja mano pirmoji trenerė Rita Urnikienė. Jei būčiau prisidėjusi prie "ACME-Žalgirio", konkurencija Lietuvos moterų rankinio lygoje dar sumažėtų.
– Kokias sąlygas kėlėte Garliavos klubui?
– Jei turite galvoje atlyginimą, nekėliau jokių ypatingų sąlygų. Žinant sunkią mūsų klubų ir federacijos finansinę padėtį, į padėtį reikia žiūrėti realiai.
– Kur baigėte legionierės karjerą?
– Praėjusį sezoną rungtyniavau Prancūzijos antrojoje pagal pajėgumą lygoje, Paryžiaus "Stella" klube.
– Kurioje šalyje patiko labiausiai, kurioje buvo sunkiausia?
– Visose valstybėse neblogai sekėsi, bet daugiausia patirties, kaip sportininkė, sukaupiau turbūt Vengrijoje, sužinojau, kokio skonio legionierės duona. Sėkešfehėrvaro "Alcoa" klube išmokau disciplinos, dirbau su aukšto lygio treneriais. Ispanijoje patiko klimatas, saulė, jūra. Beje, su Alikantės "Mar" ekipa pasiekiau didžiausią tarptautinį laimėjimą – patekome į Europos taurių laimėtojų taurės finalą. Norvegijoje įsiminė labai malonūs žmonės, draugiška komanda, gyvenome kaip viena šeima. Visose šalyse pramokau vietinių kalbų. Jei priskaičiuotume dar ir anglų bei rusų kalbas, susišnekėčiau šešiomis užsienio kalbomis.
– Kodėl, išvykusi iš Vengrijos, kituose klubuose neužsibuvote ilgėliau?
– Tai lėmė įvairios priežastys. Tarkime, komandoje tenkino sportinis lygis, bet kildavo finansinių problemų ir panašiai. Šiaip mano karjera judėjo augančia kreive, eidavau ten, kur pasiūlydavo geresnes sąlygas.
– Nemažai žinomų Lietuvos rankininkių priėmė užsienio šalių pilietybę. Ar jums nekilo panašių minčių?
– Jei būčiau kur nors gyvenusi ilgai, gal ir pagalvočiau apie namus svetur, tačiau dėl pilietybės minčių išvis nekilo. Mane visada traukė į gimtinę.
– Lietuvos rinktinei atstovaujate už dyką, rizikuojate gauti traumą. Kas skatina nenusisukti nuo nacionalinės ekipos?
– Prieš kelerius metus, kai šalies rankinio federacijoje vyko perversmai, mane buvo apėmusi neviltis. Tuomet nebenorėjau padėti rinktinei. Tačiau pastaraisiais metais situacija pasikeitė, vadovu tapo Antanas Skarbalius. Pinigų nepagausėjo, bet pasikeitė motyvacija, o tai labai priklauso nuo vyriausiojo trenerio. Galima sakyti, kad atvykstu tik dėl jo. Labai svarbu, kad susirinkusios aiškiai žinome, ką ir kodėl turime atlikti.
– Ko trūksta Lietuvos rinktinei, kad prasibrautų į Europos ar pasaulio čempionato finalinį etapą?
– Stinga gerų žaidėjų, o jos atsiranda, kai daug metų kryptingai dirbama ugdant jaunuosius talentus. Labai svarbu turėti tvirtą rinktinės branduolį, o pas mus neretai komandos sudėtis kiekvieną atrankos varžybų ciklą keičiama iš pagrindų. Suvažiuoja merginos iš įvairių Europos kampelių, dvi dienas pasitreniruoja ir eina į kovą.
– Ko tikitės iš rudenį prasidėsiančio 2016-ųjų Europos čempionato atrankos turnyro?
– Burtai mums buvo labai nepalankūs, lėmė stipriausią planetos rinktinę – Norvegijos. Savo akimis mačiau, kaip veikia šios šalies rankinio sistema. Ten vien antroje lygoje varžosi 300 komandų. O kur dar pirma ir aukščiausia lygos? Arenos pilnos žiūrovų. Norėtųsi tikėti, kad kažkada bent truputį priartėsime prie jų.
Komentaras
Rita Urnikienė
Kauno rajono "Garliava SM-Cascada" komandos vyriausioji trenerė
Esu pirmoji Laimos trenerė. Pamenu, kai ji trečiokė ar ketvirtokė atėjo į mano treniruotes. Ji ir išaugo Garliavoje. Tais laikais mūsų komanda nedalyvavo Lietuvos aukščiausios lygos varžybose, buvo tik dvi gerai žinomos ekipos – Vilniaus "Eglė" ir Kauno "Žalgiris". Ten visos gabiausios merginos ir nukeliaudavo. Vėliau Laima įstojo į Vilniaus pedagoginį universitetą, atstovavo "Eglei", o iš sostinės jau nėrė į plačiuosius rankinio vandenis. Dabar ratas apsisuko ir ji grįžo į savo gimtąją Garliavą. Tai mane labai džiugina. Pirmiausia, komandą papildė žaidėja su didžiule patirtimi, tapsianti puikiu pavyzdžiu jaunimui. Jau žaidėme tarptautiniame turnyre ir įsitikinome, kad ji šauniai suderina gynybos veiksmus ir bus tvirtas mūsų ramstis.
