Surengė parodą
"Meksika – nuostabiausia šalis, kurioje esu buvusi. Nereikia išvažiuoti iš Meksikos, kad pamatytum visą pasaulį. Žmonės ten yra laimingi – jie turi viską. Galbūt dauguma paprastų meksikiečių niekada nebuvo išvykę už Meksikos ribų, nes finansiškai tai sudėtinga įgyvendinti, bet ir didelio poreikio jie tikrai nemato. Štai turtuoliai labiau mėgsta ir net garbina Europos šalis, savo gimtąją šalį dažnai palikdami nuošaly, nuvertindami jos teikiamus stebuklus", – tokią Meksiką pažino L.Druktenytė.
Atvykusi į šią Lotynų Amerikos valstybę L.Druktenytė norėjo tęsti projektą apie urbanistines katastrofas, kurį pradėjo ruošdama magistrantūros studijų baigiamąjį darbą. "Monterėjus, kuriame gyvenau, tam tiko tobulai: miestas be gamtos, be parkų, viskas sukurta žmogaus. Viskas, kas geriausia, buvo už Monterėjaus ribų – gamta, kalnai, miškai", – sakė ji.
Esu gyvenusi Kinijoje – ten į tave žvelgia su susidomėjimu. Meksikoje į tave žiūri klausiančiu žvilgsniu.
Laura savo lėšomis surengė mažą savaitgalio parodą įmonės, kurioje atliko praktiką, kiemelyje. "Jame dominavo juoda ir balta spalvos, kaip ir mano šimtas ranka pieštų piešinių. Man pasisekė sutikti daug žmonių iš meno pasaulio, daug veržlaus jaunimo – jie man padėjo viską suorganizuoti", – dalijosi džiaugsmu kaunietė.
"Pristatydama parodą pasakiau, kad visi žmonės galės išsinešti po piešinį, nes aš viena nepakeisiu pasaulio, man reikės visų pagalbos. Tikiuosi, kad mano darbai keliaus iš rankų į rankas", – šypsojosi mergina.
Buvo sunku adaptuotis
L.Druktenytė gyveno Šiaurės Meksikoje esančiame Monterėjuje, 5 mln. gyventojų mieste. "Gyvenau turtingiausiame Lotynų Amerikos rajone San Pedre. Tai saugiausia vieta užsieniečiams. Bet net ir ten jaučiausi kiek nesaugiai. Net ir grįžusi į Lietuvą jaučiu savotišką nesaugumo jausmą. Dairytis, kas eina už ar šalia manęs, tapo įpročiu, nors būnant ten man niekada nekilo joks pavojus. Turbūt vietinių patarimai saugotis, vengti tamsaus paros meto būnant gatvėje padarė savo įtaką", – atviravo ji.
"Esu gyvenusi Kinijoje – ten į tave žvelgia su susidomėjimu. Meksikoje į tave žiūri klausiančiu žvilgsniu: "Ką čia veiki? Ko tau čia reikia?" – pridūrė L.Druktenytė.
Lietuvė Šiaurės Meksiką lygina su Šiaurės Europa. "Gyvenau Danijoje, todėl žinau, kad ten vietiniai yra uždari, šalti, sunku patekti tarp jų draugų. Monterėjuje taip pat sunku susirasti draugų, jie turi seniai susiformavusius draugų ir artimųjų ratus, į kuriuos gana sunku patekti. Bet kai jau tampi jų draugu, gali būti tikras, kad jie tapo tavo šeima visam gyvenimui", – Laura paneigė stereotipą apie lengvai draugystei pasiduodančius meksikiečius.
Nors iš pradžių buvo sudėtinga integruotis, anglų ir ispanų kalbas mokanti L.Druktenytė atrado kelią į meksikiečių širdis. Vienas po kito atsirado naujų veidų, padėjusių susipažinti su miestu per vietinių prizmę.
"Esu gyvenusi Danijoje, Belgijoje ir Kinijoje, tačiau adaptuotis Meksikoje man buvo didžiausias iššūkis. Nors apie šią šalį neturėjau susikūrusi kažkokių iliuzijų, atvykau žinodama tik pagrindinius dalykus, jaučiau tam tikrą nusivylimą. Tikėjausi, kad meksikiečiai kviesis į svečius, galėsime bendrauti, ragauti naminio maisto, tačiau buvo priešingai – namai yra jų privati valda, kur susirenka visa šeima. Taip, vėliau buvo draugų, kurie mane kvietė į renginius, su kurių močiutėmis sėdėjau prie vieno stalo ir valgydavau šeštadieniais, bet kad taip nutiktų, turėjo praeiti pusmetis", – neslėpė ji.
"Esu tikra, kad pietų Meksikoje adaptacijos laikas būtų buvęs daug trumpesnis, ten gyvenantys vietiniai labai šiltai ir noriai bendrauja bei sako: "Mi casa es tu casa." Tai reiškia: mano namai yra tavo namai", – pridūrė Laura.
Kaip diena ir naktis
Gyvendama Monterėjuje L.Druktenytė keturis kartus aplankė Meksiko miestą. "Liūdna, kad dėl sudėtingos urbanistinės ir klimatinės miesto lokacijos centrinė sostinės dalis yra pavojuje dėl nuolat purtančių žemės drebėjimų ir nestabilios žemės būsenos. Kadaise po miesto pagrindais buvęs ežeras vis primena apie save ir tai kenkia nuostabios architektūros paminklams. Valstybė, turinti daugybę kitų problemų, labai vangiai reaguoja į šią kritinę miesto problemą", – stebėjosi lietuvė.
Nepaisant to, sostinė merginai paliko nuostabų įspūdį. "Tai visiška priešingybė Monterėjui. Monterėjus nepritaikytas gyventi turistams, integracija į vietinių kultūrą čia labai sudėtinga. Kadangi iki JAV sienos – tik dvi valandos kelio, Šiaurės Meksikoje daug kas labai panašu į JAV", – pastebėjo ji.
"Monterėjus labai greitai užaugo, jis labai paveiktas urbanizacijos. Čia nebuvo suprojektuotų praėjimo takų, šaligatvių, mažai kas vaikšto pėsčiomis ar važinėja dviračiais. Man buvo sunku pakeisti savo gyvenimo būdą, nes iki tol daug vaikščiojau pėsčiomis, važinėjau dviračiu. Šiuo požiūriu Meksiko miestas yra visiška priešingybė. Meksike daug kolonizatorių ispanų kultūros, o Monterėjuje – mažai, nes tai naujai sukurtas miestas", – pasakojo L.Druktenytė.
Projektas: L. Druktenytė Monterėjuje pristatė personalinę parodą „100“ – kiekvienas parodos svečias galėjo išsirinkti vieną iš 100 piešinių. Asmeninio archyvo nuotr.
Monterėjaus rajone San Pedre yra trigubai daugiau automobilių, nei gyventojų. Yra žmonių, kurie vairuoja "Mercedes-Benz", tačiau namie neturi kai kurių būtinųjų patogumų. "Šiaurės Meksikoje labai ryškus socialinis spaudimas, o vidurinioji klasė nukenčia bene labiausiai. Kreipiamas dėmesys į odos tamsumą – meksikiečiai gana dideli rasistai. Nesvarbu, kad turi daug pinigų, bet jei oda tamsesnė, vadinasi, esi žemesnės klasės", – realybę apibūdino lietuvė.
Mačizmas ir materializmas
Meksikoje egzistuoja ir mačizmas. L.Druktenytė sakė, kad vyras visada mokės už moterį. "Pavyzdžiui, Monterėjuje merginos net neima rankinių į restoranus, leisdamos suprasti, kad jos net nesiruošia mokėti už save. Monterėjuje moterys yra tikros karalienės, dauguma labai gražios, užsiima sau maloniomis veiklomis, turi tarnų. Vyras yra šeimos galva, rūpinasi viskuo. Moteris vyrui tikriausiai niekada čia nebus lygiavertė partnerė", – svarstė lietuvė.
Monterėjuje šviesios odos turtuoliai susikūrę savo europietišką gyvenimą. "Čia daug dangoraižių, formuojančių miesto veidą, kuris primena Londoną ar Niujorką. Visa Meksika architektūriniu požiūriu yra labai įvairi. Įsivaizduokite, kiek architektūrinių stilių yra Europoje. Panaši situacija ir su milžiniška Meksika. Kaip ir kultūros, religijos, socialiniais klausimais čia yra didžiuliai skirtumai, priklausantys ne tik nuo šaknų, bet ir nuo regionų", – aiškino L.Druktenytė.
Viduriniosios klasės žmonės čia atvyko iš mažesnių miestų, todėl pirmiausia jie svajoja apie karjerą. "Materializmas okupavo jų mintis. Jie jaučia spaudimą ir kartu norą pakilti į aukštesnę klasę. Mano rato draugai nebuvo labai religingi, nuo savo šaknų ar tradicijų jie labai nutolę. Tai yra savotiškas išlikimo žaidimas, nes jų tėvai nėra turtuoliai, jie visko pasiekę patys: studijuoja valstybiniuose universitetuose, sunkiai dirba ir prasigyvena. Kaip legaliai praturtėti Meksikoje? Dirbant dešimt darbų arba dirbant sau, sako viduriniosios klasės vietiniai", – dalijosi L.Druktenytė.
Tebetvyro baimės atmosfera
Turiu pabrėžti, kad man pačiai nė karto nekilo jokia grėsmė – gyvenau idiliškame pasaulėlyje.
L.Druktenytė patvirtina tarptautinės žiniasklaidos piešiamą Meksikos veidą: čia daug chaoso, tebetvyro baimės atmosfera.
"Maždaug prieš 10 metų prasidėjęs valdžios karas su narkotikų prekeiviais anuomet labai baugino žmones. Nekalti asmenys tapo šio karo aukomis, tarp jų – keli mano draugai. Blogi asmenys naudojosi dėl šio karo kilusiu chaosu. Pavyzdžiui, prie tavęs su ginklu rankoje priėjęs žmogus galėjo paprašyti atiduoti viską, ką turi. Arba, jei turėjai vilą ant ežero kranto – o pasiturintys Meksikoje galėjo ir gali sau tai leisti, atvykęs į ją rasdavai kitus tavo valdas užėmusius ir turtą užvaldžiusius žmones. Buvo daug grobiama moterų. Visi galvojo, kad šiuos nusikaltimus darė narkotikų prekeiviai, bet tai buvo žmonės, kurie paprasčiausiai neturėjo pinigų ir naudojasi susidariusia chaotiška situacija. Nors po truputį žmonės jaučiasi vis laisvesni, atsargumas tapo meksikiečių kultūros dalimi. Tą nuotaiką jie perduoda ir atvykusiems užsieniečiams", – padėtį paaiškinti bandė lietuvė.
Unikalu: Meksikos gamta – užburianti. San Luis Potosi regione susiformavo natūralios gamtos oazės. Asmeninio archyvo nuotr.
"Žinoma, nusikalstamumas priklauso ir nuo šalies regiono. Turiu pabrėžti, kad man pačiai nė karto nekilo jokia grėsmė – gyvenau idiliškame pasaulėlyje. Tačiau sutemus Šiaurės Meksikoje nerekomenduojama važiuoti vadinamaisiais narkotikų keliais, kurie veda į JAV", – pridūrė ji.
Ilgainiui, apie 2014-uosius, situacija šalyje pradėjo taisytis. "Vėl atsidarė restoranai, naktiniai klubai, kurie įtampos metu dėl saugumo, norint išvengti susišaudymų, buvo uždaryti", – pasakojo mergina.
Lankėsi svajonių kampeliuose
L.Druktenytė aplankė ir pasaulio atostogautojų numylėtus Meksikos kampelius: Tulumą, Plaja del Karmen, Kankūną. "Tai buvo atostogos, laikas prie jūros, teko pagyventi džiunglėse. Važinėjau po aplinkinius miestelius, pavyzdžiui, Čičen Icą, kuri yra vienas iš pasaulio stebuklų. Ten labai sužavėjo požeminiai ežerai, gražiausi pasaulio paplūdimiai. Gaila, kad dabar dėl globalinio klimato atšilimo juose yra daug jūros dumblių, labai mainosi oras, vyksta daug audrų", – pasakojo keliautoja.
"Iš tiesų, labai norėjau aplankyti Tulumą, nes daug meksikiečių kalba apie šį miestą. Ten tėra viena žvyruota gatvė, bet visas grožis – paplūdimyje, kuriame įsikūrę prabangiausi viešbučiai, restoranai, butikai, kuriuose gali dairytis ir apsipirkti, kol tau gamina gretimame restorane užsakytą maistą. Ten stūkso nuostabios trobelės iš bambukų, ant kurių stogų laukia sūkurinės vonios ir kiti malonumai", – nostalgiškai grįžta į atostogų dienas.
"Bet norėčiau pabrėžti, kad Meksikoje sutikau daug nuostabių žmonių, pakeitusių mano gyvenimą, aplankiau vietų, nuo kurių grožio akyse ne kartą kaupėsi ašaros. Pasaulis toks didelis, o laiko tiek mažai, todėl raginu nebijoti ir pasinerti į nuotykius", – pataria L.Druktenytė.
