„Lietuva kol kas pirmąjį pusmetį stebina teigiamais rezultatais, bet iš tiesų mes imame matyti tam tikrus lėtėjimo ženklus. Lietuva yra maža, atvira ekonomika, tą girdime labai dažnai, ir Lietuvai išlikti nuošalėje tų įvykių, kurie vyksta pasaulyje, turbūt yra neįmanoma“, – į Eltos klausimą atsakė L. Galdikienė.

Vis dėlto, nepaisant eksporto lėtėjimo, pasak ekonomistės, Lietuva yra pasiruošusi susidurti su užsienio paklausos augimo lėtėjimu.

„Matėme, kad ir rugpjūčio mėnesio duomenys buvo prastesni per apdirbamosios gamybos apimtis. Lyginant su tuo pačiu laikotarpiu pernai – beveik neaugo. Eksporto augimas irgi lėtėja, todėl galime sakyti, kad Lietuva jau pradeda jausti tuos lėtėjimo ženklus, bet vis dar išlaikome gana spartų augimo tempą, kuris yra iš dalies paremtas stipriu vidaus vartojimu, sparčiai augančiomis investicijomis“, – teigė L. Galdikienė.

Lietuva šiandien yra neblogai pasiruošusi susidurti su užsienio paklausos augimo sulėtėjimu ir kol kas tuos raumenis ir demonstruojame.

„Lietuva šiandien yra neblogai pasiruošusi susidurti su užsienio paklausos augimo sulėtėjimu ir kol kas tuos raumenis ir demonstruojame“, – pridūrė ji.

Kaip ELTA jau rašė, liepą, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų mėnesiu, pramonės gamyba šalyje išaugo 5,1 proc., kai visoje ES ji vidutiniškai smuko 1,2 proc., rodo Eurostato duomenys.

Tuo metu Estijoje pramonės gamyba sumažėjo 5,4 proc., o Latvijoje – 1,3 proc.

Labiausiai pramonės gamyba išaugo Vengrijoje (8,7 proc.), Slovėnijoje bei Švedijoje (po 5 proc.).

Vokietijoje šis rodiklis susitraukė 5,3 proc., Rumunijoje – 5,2 proc.

Užsitęs ilgiau

Europos Centrinis Bankas (ECB), liepos mėnesio posėdžio protokole pateikdamas pesimistinę bendros valiutos zonos prognozę, pažymėjo, kad "padidėjo tikimybė, jog praėjusiais metais prasidėjęs ekonomikos augimo sulėtėjimas užsitęs ilgiau, nei buvo tikėtasi anksčiau."

ECB perspėjo, kad dabartinės rizikos yra "skvarbesnės" ir dėl to gali blogėti bloko augimo prognozė. Kalbėdami apie nedžiuginančias perspektyvas, centrinio banko atstovai pažymėjo, kad skatinamųjų priemonių paketas galėtų duoti veiksmingesnių rezultatų nei atskiros priemonės.

"ECB yra susirūpinęs – tai yra pagrindinė žinia", – pažymėjo Nyderlandų banko ING analitikas Carstenas Brzeski.

ECB vadovas Mario Draghi po pasitarimo liepos 22-ąją leido suprasti, kad bankas gali imtis naujų pinigų politikos švelninimo priemonių ir dar labiau sumažinti palūkanų normas, kad suaktyvintų lėtą ekonomikos augimą ir paskatintų atkakliai nekylančios infliacijos didėjimą.

Po liepos mėnesio posėdžio ekonominė padangė ir toliau niaukėsi, o didžiausią ekonomiką bloke turinti Vokietija, kaip prognozuojama, trečiąjį ketvirtį gali smukti į recesiją.

Oficialūs šį mėnesį paskelbti duomenys parodė, kad 19 narių turinčios euro zonos ekonomika, 2019 m. pirmąjį ketvirtį augusi 0,4 proc., antrąjį ketvirtį augo vos 0,2 proc.

Už bloko ribų stiprų nerimą kelia JAV protekcionizmo pastangos, besivystančių rinkų silpnumas ir geopolitinės rizikos. Problemų laukiama ir iš kitos Lamanšo sąsiaurio pusės, nes tikimybė, kad "Brexit" įvyks nepasiekus susitarimo, išaugo po to, kai Jungtinės Karalystės ministro pirmininko pareigas pradėjo eiti Borisas Johnsonas.

Vokietijos verslo nepasitikėjimas

Vis didėjant nuogąstavimų dėl gresiančios recesijos, Vokietijos verslo pasitikėjimo šalies ekonomika indeksas, kurį skaičiuoja ekonominių tyrimų institutas IFO, rugpjūtį smuko į žemiausią nuo 2012 m. pabaigos lygį.

Šis rodiklis liepą, patikslintais duomenimis, siekęs 95,8 punkto, paskutinį vasaros mėnesį nusileido iki 94,3 punkto – žemiausiai nuo 2012 m. lapkričio.

Šie indekso pokyčiai rodo, kad verslo vadovai didžiausios Europos ekonomikos augimo perspektyvas vertina niūriai, pareiškė IFO prezidentas Clemensas Fuestas.

Vokietijos verslo vadovų raukšlės nuo susirūpinimo vis gilėja ir gilėja – recesijos Vokietijoje ženklų vis daugėja.

"Vokietijos verslo vadovų raukšlės nuo susirūpinimo vis gilėja ir gilėja – recesijos Vokietijoje ženklų vis daugėja, – C.Fuesto komentarą citavo BNS. – Savo dabartinę padėtį bendrovės ir vėl įvertino kur kas prasčiau. Pesimistiškiau vertinamos ir ateinančių mėnesių perspektyvos."

Pasak instituto IFO, nuotaikos Vokietijos verslo sektoriuje prastėja dėl naujų užsakymų portfelio augimo lėtėjimo, kurį lemia jau ilgiau kaip metus besitęsiantis JAV ir Kinijos prekybos karas, taip pat nerimas dėl "Brexit".

"Vokietija yra atsidūrusi ant techninės recesijos slenksčio", – pareiškė banko KfW ekonomistas Klausas Borgeris. – Silpna pasaulio ekonomika, chaotiško "Brexit" per Heloviną grėsmė ir vis aštrėjantis JAV ir Kinijos prekybos ginčas užkrauna didelę naštą, visų pirma pramonei – Vokietijos ekonomikos širdžiai."

Pasak C.Fuesto, "panašaus masto pesimizmas pramonės sektoriuje paskutinį kartą buvo matytas 2009-aisiais – krizės metais".

Dar prieš metus IFO skaičiuojamas verslo pasitikėjimo indeksas buvo priartėjęs prie rekordinio 104,2 punkto lygio. Tačiau per pastaruosius 12 mėnesių jis smuko 11 kartų.

Lietuva: veikia neapibrėžtumas

Ką rodo šis ekonomikos augimo lėtėjimas ir ar vis dar galime tikėtis minkšto nusileidimo be didesnės žalos ekonomikai? O gal laikas prisisegti saugos diržus ir ruoštis kietam nusileidimui? Apie tai liepos mėnesį savo komentarą paskelbė Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyriausioji ekonomistė Laura Galdikienė.

Anot jos, didžiosios pasaulio ekonomikos mažina apsukas. Euro zonos ekonomikos metinis augimas antrąjį ketvirtį sulėtėjo iki 1,1 proc. ir augo lėčiausiai nuo 2013 m. Pirkimo vadybininkų indeksas, ekonomikos lūkesčių ir apdirbamosios gamybos rodikliai signalizuoja, kad šių metų antrojo pusmečio pradžioje euro zonos ekonominių sunkumų nemažėjo.

"Ko gero, didžiausią susirūpinimą kelia buksuojanti Vokietijos ekonomika – antrąjį ketvirtį, palyginti su pirmuoju ketvirčiu, šios euro zonos sunkiasvorės ekonomika net šiek tiek susitraukė, – teigia L.Galdikienė. – Nuogąstaujama, kad, jei panašios tendencijos išsilaikys ir toliau, šiemet šalies ekonomika gali neišvengti recesijos. Prie į eksportą ypač orientuotos Vokietijos ekonomikos skaudulių nemažai prisideda lėtėjantis Kinijos ūkio augimas, kuris šių metų antrąjį ketvirtį buvo mažiausias per pastaruosius 27 metus. Nors JAV šią vasarą mini ilgiausiai šalies istorijoje trunkantį ekonomikos plėtros laikotarpį, metinis BVP augimas antrąjį ketvirtį reikšmingai sulėtėjo, investicijos smuko. O Jungtinės Karalystės ekonomika antrąjį ketvirtį neišvengė susitraukimo ir priartėjo prie techninės recesijos."

Anot Lietuvos banko specialistės, pasaulio ekonomikos augimą neigiamai veikia prekybos ribojimai ir ekonominės politikos neapibrėžtumas. Nors prie tam tikrų ekonomikų augimo sulėtėjimo prisideda ir vienkartiniai veiksniai, pavyzdžiui, blėstantis fiskalinio skatinimo poveikis JAV ar automobilių pramonės problemos Vokietijoje, panašu, kad daugiausia žalos pasaulio ekonomikai daro intensyvėjantis prekybos konfliktas tarp JAV ir Kinijos bei užsitęsęs ekonominės politikos neapibrėžtumo laikotarpis.

Teigiama, kad ekonominės politikos neapibrėžtumo indeksas šiemet vėl pasiekė vieną aukščiausių reikšmių nuo šio rodiklio stebėjimo pradžios 1997 m. Šiemet JAV ir Kinijos prekybos karas toliau eskalavosi – gegužę JAV padidino nuo 10 iki 25 proc. muitų tarifus 200 mlrd. JAV dolerių vertės prekėms iš Kinijos, o pastaroji atsakė tarifais 60 mlrd. JAV dolerių vertės prekėms iš JAV. Nuo rugsėjo 1 d. JAV yra numačiusi išplėsti tarifų taikymą daliai iš Kinijos importuojamų prekių.

"Atsiranda ženklų, kad prekybos ribojimai ir užsitęsęs neapibrėžtumas ima neigiamai veikti ir verslo investicijas, ir tai gali daryti neigiamą poveikį našumo ir ekonomikos augimui ir tolesnėje perspektyvoje, – aiškina L.Galdikienė. – Investuotojai niūriai vertina pasaulio ekonomikos perspektyvas ir ieško saugios užuovėjos. Baiminantis dėl pagrindinių pasaulio ekonomikų recesijos pastaruoju metu auga investicijos į saugiu laikomą turtą – tai iliustruoja kylanti aukso kaina, kuri jau siekia šešerių metų aukštumas, stiprėjantis JAV dolerio, Šveicarijos franko bei Japonijos jenos valiutų kursas bei mažėjantis vyriausybių obligacijų pajamingumas. Be to, nerimą kelia įvykusi JAV vyriausybės obligacijų pajamingumo kreivės inversija – rugpjūčio viduryje pirmą kartą nuo 2007 m. dvejų metų trukmės iždo popierių pajamingumas pakilo aukščiau 10 metų trukmės iždo popierių pajamingumo. Paprastai tokia situacija laikoma išankstiniu JAV recesijos ženklu."

Iš tiesų, jei prekybos karuose nebus pasiektos paliaubos, jei juos dar papildys valiutų karai, "Brexit" be susitarimo ar ginkluoti konfliktai (pavyzdžiui, Artimuosiuose Rytuose), smurto protrūkis Honkonge ar kiti rimti sukrėtimai, pasaulio ekonomika gali neišvengti didesnių sunkumų. Tarptautinių atsiskaitymų banko duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį besivystančių šalių ne finansų sektoriaus skola išaugo nuo 114 iki 185 proc. BVP, be to, kai kuriose šalyse nemaža dalis šių įsipareigojimų yra užsienio valiuta.

Išeičių vis dėlto yra

Anot ekonomistės, vis dėlto galima įžiūrėti ir šiokių tokių pragiedrulių, kurie leistų išvengti kieto ekonomikos nusileidimo. Teigiamai nuteikia tai, kad daugelyje didžiųjų ekonomikų darbo rinka, namų ūkių vartojimas, vartotojų lūkesčiai bei paslaugų sektorius ir toliau yra gana stiprūs bei vis dar stebėtinai atsparūs išorės sektoriaus problemoms. Be to, didžiųjų valstybių centriniai bankai iš anksto reaguoja į prastėjančias ekonomikos perspektyvas – JAV centrinis bankas liepą pirmą kartą nuo 2008 m. sumažino bazinę palūkanų normą. Kai kurie centriniai bankai taip pat demonstruoja pasiryžimą apsiginkluoti papildomomis priemonėmis, kurios galėtų būti skirtos kovoti su galimu ekonomikos nuosmukiu. Tačiau centrinių bankų pastangų sėkmė daugiausia priklausys nuo tolesnių politikų sprendimų.

"Pasaulio ekonomikai labiausiai padėtų teigiami postūmiai mažinant su prekyba susijusią įtampą ir fiskalinės paskatos šalyse, kurios turi tam erdvės, – tikina L.Galdikienė. – Šiose srityse taip pat galimas šioks toks postūmis į priekį. JAV jau paskelbė atidedanti kai kurių planuotų muitų tarifų Kinijai taikymą, numatoma vėl grįžti prie derybų stalo. O Vokietijoje jau imama aktyviau diskutuoti apie galimybes atsisakyti subalansuoto biudžeto taisyklės, dar vadinamos juoduoju nuliu, ir paskatinti šalies ekonomikos augimą. Kinija taip pat imasi ekonomikos augimo skatinimo – mažinami mokesčiai ir privalomieji rezervai bankams, didinamos infrastruktūros išlaidos. Neseniai apie galimybę vėl mažinti mokesčius prabilo ir JAV prezidento administracija."

Ekonomistės teigimu, svarbu atkreipti dėmesį, kad pasaulio ekonomikoje dominuoja neigiamos rizikos. Nors Tarptautinis valiutos fondas prognozuoja, kad pasaulio ekonomikos augimas šiemet sudarys 3,2 proc. ir kitąmet net paspartės iki 3,5 proc., metų pradžioje paskelbtas prognozių pasiskirstymas rodo, kad tikimybė, jog pasaulio BVP augs gerokai lėčiau, nei prognozuojama, yra išaugusi.

"Leidžiantis lėktuvui daug kas gali nutikti, tad saugos diržus būtina segėti. Tai dar svarbiau tada, kai lėktuvą valdo rizikuoti mėgstantys pilotai", – taip komentavo L.Galdikienė.

Pasak jos, darbuotojų trūkumą pramonėje mažina neapibrėžtumas dėl tolesnės ekonomikos raidos.

„Lietuvos apdirbamosios gamybos apimtis šiemet vis dar auga įspūdingu tempu, siekiančiu vidutiniškai 8 proc. per metus. Tačiau dėl sulėtėjusio pagrindinių prekybos partnerių ekonomikų augimo, aštrėjančių prekybos karų ir vis dar esančio neaiškumo dėl „Brexito“ baigties pramonės pasitikėjimo rodiklis nusileido nuo praėjusių metų aukštumų”, – komentuoja L. Galdikienė.

Ekonomistės teigimu, pirmą kartą po ilgo laiko pradėjo daugėti pramonės įmonių, kurios įvardija paklausos trūkumą kaip veiksnį, ribojantį jų veiklą, o tai gali signalizuoti apie slopstantį užsienio paklausos augimą.

Tiesa, pasak L. Galdikienės, mažmeninės prekybos veikloje įtampa vis dar auga.

„Šioje ekonominėje veikloje darbuotojų trūkumas didėja ir prognozuojamas užimtųjų skaičiaus augimas. Prie to prisideda sparčiai augantis namų ūkių vartojimas – tai palaiko didėjančios gyventojų disponuojamosios pajamos ir ypač aukšti vartotojų pasitikėjimo rodikliai“, – sako L. Galdikienė.

Ji teigia, kad supaprastinus tam tikrų profesijų darbuotojų imigracijos procedūras, statybų bei apdirbamosios gamybos veiklose užimtų darbo vietų skaičius išaugo. Pavyzdžiui, kelis pastaruosius ketvirčius transporto ir saugojimo veikloje užimtų darbo vietų skaičiaus metinis augimas sudarė 11 proc.

Vis dėlto, anot ekonomistės, mažmeninės prekybos įmonėms sumažinti darbuotojų trūkumą, įdarbinant daugiau darbuotojų iš trečiųjų šalių, gali būti sunkiau – šiai ekonominei veiklai priskiriamos profesijos nepatenka į minėtą sąrašą.

Ateinančius kelis dešimtmečius iššūkių bus nemažiau, tad kaip niekad svarbu žvelgti į priekį, įvertinti, iš kur pučia vėjas, ir imti statyti naujus malūnus, teigia Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyriausioji ekonomistė Laura Galdikienė.

Ekonomistė atkreipia dėmesį, kad Nepriklausomybės laikotarpiu su sunkumais susidūrusi Lietuva ne kartą sugebėjo pasitelkti juos savo naudai ir pakloti tvirtesnį pagrindą tolesnei šalies ekonominei raidai.

Pavyzdžiui, 2008-2009 m. šalį sukrėtus ekonomikos krizei, šalies verslas atrado savo stiprybę užsienio rinkose. Šiandien Lietuvos prekių ir paslaugų eksportas sudaro daugiau nei 80 proc. šalies BVP (2005-2009 m. sudarė šiek tiek daugiau kaip 50 proc.) ir yra vienas didžiausių Europos Sąjungoje (ES).

Ekonominio sunkmečio laikotarpiu kryptingų pastangų dėka imtas kloti ir Lietuvos paslaugų centrų klasterio pamatas. Šios patirties pagrindu šiandien šalyje sparčiai formuojasi apdirbamosios gamybos ir technologijų klasteriai, Lietuva lyderiauja Vidurio ir Rytų Europos regione pagal tiesioginių užsienio investicijų projektų skaičių.

Kitas pasaulinis iššūkis - daugelyje išsivysčiusių pasaulio valstybių stiprėjanti nacionalizmo banga ir didėjantis priešiškumas imigrantams - gali prisidėti prie demografinių šalies problemų sprendimo.

Anot L. Galdikienės, šalis bando pasinaudoti ir vienu didžiausių iššūkių, šiuo metu tenkančių ES, - Jungtinės Karalystės (JK) sprendimu palikti ekonominį bloką. Lietuva pastaruosius keletą metų stengiasi pritraukti JK paliekančias finansinių technologijų įmones ir sukurti šalyje dar vieną klasterį.

Pastangos ima duoti vaisių - pasak organizacijos „Investuok Lietuvoje“, per pastaruosius keletą metų šalyje veikiančių finansinių technologijų įmonių skaičius padvigubėjo, be to, Lietuva pirmauja kontinentinėje Europoje ir pagal licencijuotų elektroninių pinigų įstaigų skaičių.

L. Galdikienės pabrėžia, kad nederėtų pamiršti ir šalies transporto sektoriaus. Krovininio kelių transporto eksporto pajamos jau trečius metus iš eilės didėja dviženkliu tempu.

Vis dėlto ne visi pastaraisiais metais pasaulyje vis labiau juntami pokyčiai yra palankūs Lietuvos ekonomikai.

Kaip teigia Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyriausioji ekonomistė, vienas iš daugiausia nerimo Lietuvai, kaip mažai atvirai ekonomikai, keliančių pokyčių - didėjantis didžiųjų pasaulio valstybių priešiškumas globalizacijai ir stiprėjantys protekcionistiniai veiksmai.

Tačiau net ir šioje situacijoje galima įžvelgti galimybių. Tikėtina, kad tokioje aplinkoje vis didesnę reikšmę įgis regioniniai prekybos blokai, tiekimo grandinės gali pradėti trumpėti, tad vis daugiau apdirbamosios gamybos įmonių gali nuspręsti grąžinti gamybą į Europą. Tai gali suteikti impulsą naujoms užsienio investicijoms Lietuvoje, ypač į apdirbamąją gamybą, galimai įkvėpti gyvybės šalies regionams.

Nemenką iššūkį šalies ekonomikai ateinantį dešimtmetį kels ir pasaulyje didėjantis susirūpinimas tvaria ekonomikos plėtra, didėjantis poreikis kovoti su klimato kaita.

Anot L. Galdikienės, praėjusiais metais Jungtinių Tautų paskelbtoje klimato kaitos ataskaitoje pabrėžta, kad, būtina iki 2030 m. beveik perpus sumažinti anglies dvideginio emisijas. Todėl valstybės bus priverstos jas riboti griežtindamos taršių įmonių veiklos reguliavimą ir labiau apmokestindamos šiltnamio dujų emisijas.

Šie pokyčiai galėtų neigiamai paveikti šalies transporto, pramonės ir žemės ūkio sektorių veiklą. Šiandien kartu jie sukuria 38 proc. šalies BVP.

Tačiau, jei Lietuva šiems pokyčiams pradėtų ruoštis jau dabar, pavyzdžiui, aktyviau investuodama į „švarių“ technologijų kūrimą ir diegimą, tai galimai leistų įmonėms šiose srityse įgyti konkurencinį pranašumą, atvertų naujas rinkas, pastūmėtų šalies ekonomiką aukštesnės pridėtinės vertės kūrimo link, komentuoja L. Galdikienė.

Kitas pasaulinis iššūkis - daugelyje išsivysčiusių pasaulio valstybių stiprėjanti nacionalizmo banga ir didėjantis priešiškumas imigrantams - gali prisidėti prie demografinių šalies problemų sprendimo. Europos Komisija prognozuoja, kad iki 2030 m. darbingo amžiaus (15-64 m.) gyventojų skaičius Lietuvoje sumažės beveik ketvirtadaliu, o vidutinis gyventojų amžius pailgės ketveriais metais ir Lietuva taps viena seniausių visuomenių ES.

Tačiau menkstantis labiau išsivysčiusių šalių svetingumas atvykėliams gali padėti susigrąžinti išvykusius lietuvius ir pritraukti gabiausius užsienio specialistus, kartu pakreipti šalies migracijos ir bendrai demografijos tendencijas palankesne kryptimi. Tai ne tik padidintų Lietuvos ekonomikos potencialą, bet ir prisidėtų prie viešųjų finansų tvarumo.

Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyriausioji ekonomistė įsitikinusi, kad šie iššūkiai iš tiesų taptų naujais ekonomikos augimo varikliais, būtina kurti tam palankią aplinką.

Norint, kad iš Azijos šalių į Europą grįžtančios įmonės nuspręstų investuoti Lietuvoje, būtina užtikrinti aukštos kvalifikacijos darbuotojų gausą, išvystytą infrastruktūrą, darbo rinkos poreikius atitinkančią migracijos politiką, kokybišką švietimą.

Tuo tarpu, siekiant susigrąžinti išvykusius lietuvius, būtini sklandūs jų integravimo procesai, kokybiškos viešosios paslaugos. Perėjimui prie mažiau taršių technologijų būtinas kryptingas ir efektyvus ES fondų paramos lėšų panaudojimas, tyrimų bazės plėtojimas ir tyrėjų kompetencijų šioje srityje kėlimas, verslo ir aukštojo mokslo glaudesnio bendradarbiavimo skatinimas.

Lietuvai taip pat būtina stiprinti savo ekonominius ir politinius institutus, nes tai yra svarbiausias ilgalaikio ekonominio klestėjimo pagrindas.

Per pastaruosius dvejus metus vidutinis darbo užmokestis šalyje išaugo daugiau nei 20 procentų. Kitaip nei įprasta manyti, jis didėjo ne tik daugiausiai uždirbantiems – atvirkščiai, remiantis Sodros duomenimis, per pastaruosius metus pajamų didėjimą dažniau pajuto mažiausių pajamų gavėjai. Apskritai, minimalus mėnesinis atlygis (MMA) nuo 2016 m. pradžios išaugo 14 proc., o nuo pernai vasaros jį imta leisti mokėti tik už nekvalifikuotą darbą. Išaugus mažiausiai uždirbančiųjų pajamoms, mažesnį nei 450 eurai atlyginimą gaunančių darbuotojų dalis sumenko nuo 32 proc. 2015 m. iki 17 proc. 2017 metais.

Mažiausiai uždirbančiųjų pajamas padidino ir per didesnį neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) sumažinta mokestinė našta. Tačiau augo ne tik gyventojų darbo pajamos, bet ir vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija, kuri per pastaruosius dvejus metus padidėjo kiek daugiau nei 20 proc. Padidėjo ir įvairios socialinės išmokos, vietoje papildomo NPD dirbantiems tėvams visiems vaikams imti mokėti vaiko pinigai.

Visgi gyventojų nuotaikos, kurias atspindi nuomonės apklausos, nėra labai optimistiškos. Šių metų pradžioje atliktos BNS/ RAIT apklausos duomenimis, net trečdalis gyventojų teigė, jog 2017 m. gyveno prasčiau nei ankstesniais metais. Rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ birželio mėnesį atlikta apklausa parodė, kad 59 proc. gyventojų nejaučia gyvenimo gerėjimo ir mano, jog reikalai šalyje blogėja. Kuo galima paaiškinti tokį gyventojų nusivylimą?

Visų pirma, reikia sutikti su tuo, jog faktinis atlyginimų augimas greičiausiai nebuvo toks spartus, kaip rodo statistiniai duomenys – dalį jo lėmė dėl mažėjančio šešėlio vykstantis atlyginimų skaidrėjimas. Didinamas minimalus mėnesinis atlyginimas, įvestos Sodros įmokų grindys, „vyšninių vokų“ akcija ir apskritai didėjanti kova su šešėliu greičiausiai paskatino darbdavius didesnę darbo užmokesčio dalį mokėti oficialiai, o ne vokelyje, tačiau realybėje dėl to darbuotojų piniginės nepastorėjo.

Dėl menkesnės derybinės galios ir įsidarbinimo galimybių su tokia situacija dažniausiai susidurti galėjo žemos kvalifikacijos darbuotojai, asmenys gyvenantys mažesniuose miestuose ar kaimiškose vietovėse. Apie tai byloja ir apklausų rezultatai – vieni labiausiai nusivylusių yra asmenys, turintys vidurinį ar žemesnį nei vidurinį išsilavinimą, kaimo vietovių gyventojai. Apskritai, šių asmenų įsidarbinimo galimybės šalyje išlieka vienos prasčiausių, tad tai gali taip pat kurti šios visuomenės grupės neužtikrintumo jausmą.

Neretai gyventojų nusivylimas aiškinamas ir išaugusiomis vartotojų kainomis, kurios, neva, eliminavo išaugusių pajamų poveikį gyventojų perkamajai galiai. Tačiau statistiniai duomenys byloja ką kita – atsižvelgus į kainų poveikį, vidutinis atlyginimas šalyje nuo 2016 m. pradžios išaugo beveik 14 proc., tad gyventojų perkamoji galia padidėjo.

Tiesa, kai kurių asmenų, pavyzdžiui, kai kurių viešojo sektoriaus darbuotojų, pajamos minėtuoju laikotarpiu pasižymėjo lėtesniu augimu nei šalies vidurkis, tad šie asmenys galėjo labiau jausti neigiamą išaugusių kainų poveikį savo perkamajai galiai. Visgi augančių vartotojų kainų poveikis galėjo būti labiau jaučiamas pernai, nes šiemet infliacija yra gerokai atslūgusi.

Bandant paaiškinti gyventojų nuotaikas, negalima atmesti ir pajamų nelygybės reikšmės šioje dėlionėje. Gali būti, jog vertindami savo finansinę situaciją, gyventojai atsižvelgia ne tik į savo asmeninius pasiekimus, bet ir lygina save su kitais. Net jei asmens pajamos ir išaugo, bet augo gerokai mažiau nei, pavyzdžiui, kaimyno, jis gali būti linkęs vertinti savo finansinę situaciją kaip prastėjančią ar bent jau negerėjančią.

Tačiau pajamų nelygybė tarp dirbančiųjų pastaraisiais metais sumažėjo, o apskritai atskirties padidėjimui daugiausiai įtakos turėjo tai, kad pensijų augimas atsiliko nuo atlyginimų augimo. Kita vetus, šiemet vidutinė senatvės pensija jau augo sparčiau nei vidutinis atlyginimas, tad, tikėtina, jog ir šių metų pajamų nelygybės rodikliai bus geresni.

Ko gero neįmanoma išvengti to, kad šalyje visada bus pesimistiškai nusiteikusių gyventojų, tačiau daug svarbiau žinoti, ar augant ekonomikai tokių asmenų dalis mažėja. Apklausos, kurios nėra atliekamos reguliariai ir jų rezultatai negali būti palyginami laike, pateikia tik tos akimirkos nuotrauką, bet nieko nepasako apie tai, kuria linkme judame. O panašu, kad judame teisinga kryptimi. Minėtoji „Baltijos tyrimų“ gyventojų nuomonės apklausa atskleidė, jog gyventojų, manančiųjų, kad gyvenimas šalyje gerėjo, dalis išaugo nuo 30 procentų pernai iki 35 procentų šiais metais.

Panašias optimistiškai nuteikiančias tendencijas fiksuoja ir kas mėnesį Statistikos departamento atliekama vartotojų apklausa. Pasak šio tyrimo rezultatų, vartotojų pasitikėjimo rodiklis rugsėjo mėnesį buvo vienas iš aukščiausių per pastaruosius 11 metų. Gyventojai vis geriau vertino savo finansines perspektyvas, galimybes sutaupyti ir įsigyti stambius pirkinius.

Tad galbūt laikas pripažinti, kad nors ir tebeturime nemažai rimtų problemų ir vis dar pernelyg daug šalies gyventojų yra nepatenkinti savo finansine padėtimi, gerėjantis gyvenimas aplanko vis daugiau šalies gyventojų.

Pasak Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos, šių metų gegužės mėnuo buvo karščiausias nuo 1961 metų. O vasaros mėnesiais fiksuota maždaug 2 laipsniais aukštesnė temperatūra nei daugiametė norma. Visgi pernelyg džiūgauti nederėtų − pastarieji karščiai yra sparčios žmogaus veiksmų sukeltos klimato kaitos pasekmė. Situacijai ir toliau blogėjant, žmonijai už savo klaidas gali tekti sumokėti milžinišką kainą.

Neįprasta karščio banga šiais metais aplankė ne tik Lietuvą, ji buvo jaučiama visoje Europoje. Saulė svilino netgi įprastai vėsesniu klimatu pasižyminčioje Skandinavijoje. Karštis ir sausra sukėlė milžiniškus gaisrus Švedijoje, Graikijoje, kurie nusinešė ne tik žmonių gyvybių, bet ir padarė neatitaisomos žalos gamtai bei sudavė smūgį medienos pramonei. Klimatologai skelbia, kad dėl neįprastų orų kalta klimato kaita, ir prognozuoja, kad dėl jos panašios karščio ir šalčio bangos, kokias stebėjome šiemet Europoje, uraganai ir potvyniai, kokie siaubė pernai JAV,  gali imti kartotis vis dažniau.

Dėl besikartojančių nepalankių oro sąlygų ūkininkams gali tekti vis dažniau susitaikyti su prastu derliumi.

Paryžiaus susitarimas dėl klimato kaitos, kuris 2015 m. buvo pasirašytas beveik visų pasaulio šalių, siekia apriboti pasaulio temperatūros atšilimą iki 2 laipsnių, lyginant su lygiu iki pramonės revoliucijos. Deja, šiandien šis tikslo įgyvendinimas tampa vis mažiau įmanomas. JAV prezidentas D. Trumpas netiki žmogaus veiksmų sukelta klimato kaita ir mano, jog tai yra Kinijos sąmokslas, nukreiptas prieš JAV pramonę, tad iš šio susitarimo JAV pernai pasitraukė. Dėl to spaudimas kitoms šalims laikytis Paryžiaus susitarimo įsipareigojimų taip pat atslūgo. Pernai pasaulyje išaugus energijos paklausai buvo pasiektas naujas anglies dvideginio dujų emisijų, kurios laikomos pagrindiniu klimato kaitos kaltininku, rekordas.

Tačiau jei pasaulio temperatūros kilimas nebus suvaldytas, netrukus imsime jausti vis didesnį šių procesų poveikį gamtai, ekonomikai, žmonių sveikatai ir gyvenimo būdui ir net politikai. Dėl besikartojančių nepalankių oro sąlygų ūkininkams gali tekti vis dažniau susitaikyti su prastu derliumi, o vartotojams tai atsilieps aukštesnėmis maisto produktų kainomis. Dėl to šalių vyriausybės bus priverstos skirti dideles sumas gamtos stichijų padarinių likvidavimui, tad ilgainiui tai gali reikšti, jog finansavimas kitoms sritims gali mažėti, didėti mokesčiai arba menkti skolinimosi poreikis.

Gamtos kataklizmai, tikėtina, kels nemažai iššūkių ir draudimo bendrovėms, o besidraudžiantiems tai reikš didesnę draudimo kainą. Ekstremali oro temperatūra ir jos svyravimai gali sukelti ir sveikatos problemų, turėti neigiamo poveikio produktyvumui − įsivaizduokime kelininkus ar statybininkus, dirbančius 35-40 laipsnių karštyje. Išaugusios išlaidos kondicionavimui vasarą, o šildymui žiemą reikš sumenkusias kitų prekių ir paslaugų vartojimo galimybes.

Visgi labiausiai klimato kaita palies skurdžiausias pasaulio šalis – kai kuriose Afrikos bei pietų Azijos valstybėse gali tapti nebeįmanoma gyventi ir ūkininkauti, ir tai gali paskatinti migracijos bangą šiaurės kryptimi. Išaugę pabėgėlių srautai sukeltų ne tik ekonominių, bet ir politinių įtampų išsivysčiusiose šiauriau įsikūrusiose šalyse, sustiprintų populistų pozicijas. Jau dabar Europos šalys, priėmusios daug pabėgėlių, susiduria su išaugusiu rinkėjų palankumu populistinėms partijoms.

Kylanti pasaulio oro temperatūra turės neišvengiamos įtakos gyvūnams, augalams, kraštovaizdžiui – tikėtina, kad vis daugiau gyvūnų rūšių ateityje galėsime pamatyti tik zoologijos sode, o baltas Alpių kalnų viršūnes – senose nuotraukose. Siekiant išvengti nevaldomos pasaulio atšilimo spiralės, kurią sustabdyti taptų nebeįmanoma, žmonija privalo skubiai imtis aktyvių veiksmų, kad būtų sumažintos šiltnamio dujų emisijos.

Nuo 1990 m. Lietuva pasiekė didžiausią progresą visoje ES mažindama šiltnamio dujų emisijas, tačiau pastaruosius kelerius metus šalies progresas šioje srityje sustojo. Dėl to kyla rizika iki 2030 m. nepasiekti įsipareigojimo 9 proc. sumažinti šiltnamio dujų emisijas, lyginant su 2005 m. lygiu, o tai šaliai galėtų brangiai kainuoti.

Daugiausia šiltnamio dujų emisijų mūsų šalyje generuoja transporto (27 proc.) ir žemės ūkio (22 proc.) sektoriai, ir šių sektorių generuojamos emisijos kasmet didėja. Kelių transportas generuoja 90 proc. viso transporto sektoriaus emisijų, iš jų net 80 proc. tenka lengviesiems automobiliams. Šalies politikams būtina skubiai imtis priemonių skatinant gyventojus persėsti į mažiau taršias transporto priemones, vystyti viešąjį transportą ir skatinti gyventojus aktyviau juo naudotis. Automobilių taršos mokestis galėtų ne tik paskatinti gyventojus atsisakyti taršių automobilių, bet ir suteiktų valstybei fiskalinės erdvės aplinkosauginei paskatų sistemai įgyvendinti. Būtini griežtesni ribojimai ir žemės ūkyje.

Visgi, kaip byloja žinomas posakis − vienas lauke ne karys. Tam, kad kova su klimato kaita būtų išties efektyvi, būtinos pasaulinės bendruomenės pastangos: spaudimas šalims mažinti iškastinio kuro naudojimą, daugiau investuoti į atsinaujinančią energetiką ir pažangių sprendimų energetikoje vystymą, didinti energijos panaudojimo efektyvumą. Trumpuoju bei vidutiniu laikotarpiu kova su klimato kaita gali pristabdyti pasaulio ekonomikos augimą bei sukelti iššūkių šalims, kurių ekonomika yra paremta iškastinio kuro gavyba ir perdirbimu. Tačiau ilgesniu laikotarpiu aplinkai draugiškos investicijos galėtų paskatinti produktyvumo augimą ir prisidėti prie tvaresnio ekonomikos vystymosi.

Vartotojai taip pat turi svertų, kaip didinti spaudimą įmonėms ir vyriausybėms. Pavyzdžiui, ribodami produktų, kurių gamyba daugiausia prisideda prie šiltnamio dujų emisijų, vartojimą, atsisakydami taršių transporto priemonių, ribodami mėsos vartojimą – juk gyvulininkystė yra viena daugiausiai šiltnamio dujų generuojančių ekonomikos veiklų.

Gyventojai ir įmonės taip pat galėtų atidžiau rinktis savo investicijas, į investavimo kriterijus įtraukdami ir įmonių veiklos bei valstybių vykdomos politikos poveikį klimato kaitai. Toks spaudimas galėtų turėti net didesnį poveikį kovai su klimato kaita nei politikų veiksmai. Delsti daugiau negalima – juk nuo šiandienos žmonijos veiksmų priklauso ateities kartų galimybės gyventi ir kurti šioje žemėje.

Šių metų pradžioje ekonomikos augimas sulėtėjo labiau nei tikėtasi, o prastėjantys išankstiniai indikatoriai rodo, kad lėtėjimo tendencija tęsėsi ir antrąjį ketvirtį. Kodėl niaukiasi dangus euro zonoje ir ar verta dėl to sunerimti?

Dalies šio ekonomikos sulėtėjimo buvo galima tikėtis. Aukštas gamybinių pajėgumų panaudojimo lygis, darbuotojų trūkumas bei brangus euras turėjo prislopinti eksportą. Tiesa, šias tendencijas turėjo iš dalies kompensuoti atsigaunančios investicijos ir spartesnis namų ūkių vartojimo augimas. Tačiau kitaip nei tikėtasi, mažmeninės prekybos apimčių augimas šiemet sulėtėjo, o mažmeninės prekybos įmonių lūkesčiai balandžio mėnesį smuko į žemiausią lygį nuo 2016 metų.

Investuotojai vis dar gana teigiamai vertina esamą situaciją, tačiau lūkesčiai dėl ateities pastaruoju metu gerokai sumenko – „Sentix” investuotojų lūkesčiai gegužės mėnesį fiksavo beveik dviejų metų žemumas. Tikėtina, jog vartotojų norą labiau išlaidauti, o įmonių norą investuoti apkarpė vėl išaugęs ekonominis ir politinis neapibrėžtumas.

Daugiausia nerimo šiemet sukėlė gerokai padidėjusi prekybos karų rizika. Neseniai JAV įvesti muitai plienui ir aliuminiui kol kas neturėjo didesnio poveikio euro zonos prekybos srautams, kadangi Europos Sąjungai buvo suteikta laikina išimtis. Tačiau užtenka vien nerimo dėl prekybos konflikto eskalavimo, kad ekonomikos augimo tendencijos būtų paveiktos neigiamai. Tolesnės perspektyvos dėl ES ir JAV prekybos santykių, deja, nenuteikia labai optimistiškai, tad mažai tikėtina, jog verslo lūkesčiai artimiausiu metu ims gerėti. Gali būti, kad netrukus euro zona ims jausti ir tiesioginį naujųjų muitų poveikį − birželio 1 dieną nustoja galioti JAV suteikta muitų išimtis ES plieno ir aliuminio eksportuotojams, o pažangos siekiant gauti nuolatinę išimtį kol kas nematyti.

Maža to, JAV prezidentas iniciavo tyrimą dėl importuojamų automobilių grėsmės JAV nacionaliniam saugumui, kurio išvados galėtų paskatinti JAV padidinti muitus importuojamiems automobiliams. Tai turėtų ypač neigiamo poveikio ES šalių ekonomikoms, nes jose automobilių pramonė vaidina reikšmingą vaidmenį, pavyzdžiui, Vokietijai, Švedijai, Ispanijai, Italijai, Prancūzijai. Labiausiai nukentėtų didžiausia euro zonos ekonomika Vokietija. Automobiliai ir jų dalys sudaro beveik penktadalį viso Vokietijos prekių eksporto, o automobilių pramonėje dirba beveik 7 proc. visų šalies užimtųjų.

Euro zonos viduje taip pat bręsta neramumai, kurie gali kelti grėsmę ne tik euro zonos ekonomikai, bet ir paties euro išlikimui. Pastarosiomis savaitėmis ES rampų šviesoje atsidūrė trečia pagal dydį euro zonos ekonomika – Italija. Dviejų populistinių partijų suformuota koalicija buvo užsibrėžusi padidinti Italijos viešąsias išlaidas, atšaukti kai kurias anksčiau įgyvendintas reformas, buvo prabilta net apie galimą pasitraukimą iš euro zonos bei siekį nurašyti dalį valstybės skolos. Visa tai paskatino finansų rinkų dvejones dėl Italijos fiskalinės drausmės laikymosi, tad Italijos vyriausybės skolinimosi kaina šoktelėjo į trejų metų aukštumas.

Visgi, tikėtina, kad Italijai dar kurį laiką pavyks nenuklysti nuo fiskalinės drausmės kelio. Italijos prezidentas pasipriešino euroskeptiškos vyriausybės suformavimui ir ministru pirmininku pasirinko ekonomistą, kuriam, manoma, bus pavesta suformuoti technokratinę vyriausybę, kuri veiks iki kol šalyje įvyks išankstiniai rinkimai. Visgi panašu, kad šis sprendimas tik nukėlė problemą vėlesniam laikui, nes, tikėtina, jog naujus rinkimus laimės tie patys, tačiau dar labiau sustiprėję populistai.

Anksčiau laiko sparčiai lėtėjančio ekonomikos augimo kaina galėtų būti didelė. Visų pirma, sulėtėjęs augimas privertų galimybių langą struktūrinėms reformoms tiek šalyse narėse, tiek visoje ES. Tai taip pat prislopintų nedarbo mažėjimo tempus, o spartesnis darbo užmokesčio augimas taip ir nepasiektų darbuotojų. Šios tendencijos pakurstytų rinkėjų nepasitenkinimą ir padidintų Europos populistų sėkmės galimybes kituose rinkimuose.

Visgi gali būti, jog sveikas protas nugalės − baimės dėl Italijos netaps realybe, ES sugebės susitarti su JAV, o pasauliui pavyks išvengti prekybos konfliktų eskalavimo. Tokiu atveju atslūgus baimėms ekonomikos augimas antrojoje metų pusėje galėtų net paspartėti. Po tiek išgyventų nesėkmių Europa nusipelnė kiek ilgiau pasidžiaugti giedru dangumi.

 Medicinos pažanga taip pat jaunimo pusėje – tikėtina, kad ši karta gyvens gerokai ilgiau nei jų tėvai. Ir nors šios kartos potencialas didžiulis, visgi kelyje į ekonominę gerovę jos laukia nemažai iššūkių.

Pirmasis rimtas iššūkis jaunajai kartai buvo pastaroji ekonomikos krizė. 2010 m. jaunimo nedarbo lygiui Lietuvoje šoktelėjus iki 35,8 proc., nemažai daliai į darbo rinką žengiančių jaunuolių teko atidėti karjeros pradžią vėlesniam laikui arba imtis jų kvalifikacijos neatitinkančių darbų. Ir nors šiandien šalies ekonomika yra visiškai atsigavusi, nedarbo lygis žemas, o vidutinis darbo užmokestis šalyje auga ypač sparčiai, praėjusi ekonominė krizė jaunosios kartos atstovams gali turėti ilgalaikių pasekmių. Jeilio universitete atliktas tyrimas parodė, kad jaunimo, kuris įžengia į darbo rinką ekonomikos nuosmukio metu, per gyvenimą uždirbamos pajamos ir pasiekimai karjeros srityje neretai gali būti gerokai mažesni nei tų, kurie karjeros pradžioje tokių sunkumų nepatyrė.

Ekonomines jaunuolių, ypač gyvenančių ne miestuose ir neturinčių tvirto finansinio užnugario, perspektyvas neigiamai veikia ir struktūrinės šalies problemos, pavyzdžiui, didėjanti regioninė atskirtis ir prasta švietimo kokybė. Jaunimo nedarbas miestuose jau beveik pasiekė prieš krizę buvusį lygį, tačiau kaime jis daugiau nei dukart viršija 2007 m. lygį ir pastaraisiais metais beveik nebemažėjo. Nors didėjanti ekonominė regionų atskirtis nėra išskirtinai tik Lietuvos problema, mūsų jaunosios kartos atstovų, gyvenančių kaimiškose vietovėse, perspektyvas ypač menkina prasta švietimo kokybė. 2015 m. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) atliktas 15-mečių gebėjimų vertinimas PISA atskleidė didžiulius mokymosi rezultatų skirtumus tarp Lietuvos miesto ir kaimo mokinių.

Apskritai, žvelgiant pasauliniu mastu, buksuoja visa šalies švietimo sistema. Visa tai prisideda prie didėjančios galimybių nelygybės, mažėjančio socialinio mobilumo, augančios regioninės atskirties bei pajamų nelygybės, ir iš dalies skatina jaunimo emigraciją. Planai šalyje reformuoti profesinį rengimą ir aukštąjį mokslą yra sveikintini, tačiau ankstyvajam, pradiniam ir pagrindiniam ugdymui, kuris pakloja pagrindus tolesniam mokslui, dėmesio ypač stinga.

Panašu, kad ateityje jaunosios kartos atstovams nestigs naujų iššūkių, ir tikėtina, kad vienas iš didžiausių jų bus susijęs su sparčiu visuomenės senėjimu. EK prognozuoja, kad Lietuvos darbingo amžiaus gyventojų skaičius, tenkantis vienam vyresniam nei 65 metai gyventojui, iki 2040 m. sumažės perpus. Su amžiumi susijusių išlaidų, pavyzdžiui, skiriamų pensijoms, sveikatos apsaugai ir slaugai, santykis su BVP minėtuoju laikotarpiu gali padidėti 3,5 procentinio punkto. Tad šiandienos jaunimas ateityje gali susidurti ne tik su didesniais mokesčiais, bet ir su išlaidų, skirtų jaunų gyventojų reikmėms mažinimu, pavyzdžiui, švietimui ar paramai šeimoms. Spartesnis produktyvumo augimas ateityje galėtų palengvinti jaunimui teksiančią naštą, tačiau įvairūs tyrimai rodo, kad senėjanti visuomenė turi neigiamą poveikį inovacijoms, kurios yra esminis produktyvumo augimo variklis.

Gyventojų senėjimas gali reikšti ne tik didesnę ekonominę naštą jaunimui, bet ir vis menkesnį jaunimo interesų atstovavimą šalies politiniame gyvenime. Lietuvoje senėjant gyventojams, jaunų gyventojų dalis tarp visų rinkimo teisę turinčių gyventojų sparčiai mažėja, o vyresnių rinkėjų dalis auga. Štai vyresnių nei 55 metai gyventojų dalis tarp rinkiminio amžiaus gyventojų Lietuvoje 2001 m. siekė 32,5 proc., 2017 m. – jau 40,5 proc., o remiantis EK prognozėmis, 2040 m. ši dalis gali siekti net 53 procentus. Tai reiškia, kad jaunųjų rinkėjų balsas politikoje turės vis mažesnį svorį ir todėl gali tapti vis mažiau girdimas, o politikų dienotvarkėje vis svarbesnės gali tapti vyresnio amžiaus gyventojų problemos. Šios tendencijos gali iš esmės pakoreguoti valstybės išlaidų prioritetus ir strateginius interesus, bei nustumti į šalį struktūrinių problemų sprendimą ir neigiamai paveikti ekonomikos augimo perspektyvas.

Jaunoji karta netrukus susidurs su dar vienu iššūkiu – technologine revoliucija ir su ja susijusiu technologiniu nedarbu bei darbo rinkos poliarizacija. Briuselyje įsikūrusio tyrimų centro Bruegel teigimu, per ateinančius kelis dešimtmečius daugiau nei pusė darbo vietų ES rizikuoja būti automatizuotos. Skaičiuojama, kad dėl bręstančios plataus masto automatizacijos gali labiausiai sumažėti vidutinių gebėjimų reikalaujančių ir su nerutininėmis užduotimis susijusių darbo vietų skaičius. Tad šiandienos jaunajai kartai ateityje gali tekti rinktis – arba dirbti darbus, reikalaujančius žemesnės kvalifikacijos nei turima, arba kelti kvalifikaciją, įgyti rinkoje reikalingų žinių ir papildyti daugiausiai uždirbančiųjų gretas. Deja, dėl prastos Lietuvos mokslo kokybės ir reikalingų pagrindų stokos ne kiekvienas jaunuolis sugebės sėkmingai persikvalifikuoti. EBPO atliktas suaugusiųjų gebėjimų tyrimas (PIAAC) rodo, kad vidutinio sudėtingumo ir sudėtingas skaitmenines problemas šalyje geba spręsti tik apie 30 proc. 25-35 metų gyventojų. Tarp Skandinavijos šalių atstovų šis rodiklis dvigubai aukštesnis.

Tad nors šių laikų jaunimui ir galima pavydėti pasirinkimų ir saviraiškos laisvių, tikėtina, kad daugelio iš jų kelias į ekonominę gerovę bus gana vingiuotas. Tam, kad jaunimas sugebėtų atlaikyti ateities iššūkius, būtina iš esmės pertvarkyti šalies švietimo sistemą, ypatingą dėmesį skiriant gyventojų skaitmeniniam raštingumui ir su technologijomis susijusioms kompetencijoms kelti. Kad jaunimo interesai nebūtų nustumti į šalį, būtina skatinti jaunimo domėjimąsi politiniu gyvenimu ir pilietiškumą. Vyresnio amžiaus rinkėjams taip pat turėtų rūpėti jaunųjų gerovė – tik finansiškai stiprūs mokesčių mokėtojai leis užtikrinti pakankamą būtinųjų valstybės išlaidų finansavimą. O kiekvienas jaunuolis turėtų žiūrėti rimtai į savo išsimokslinimą, nepriklausomai nuo to, kokioje mokykloje ar universitete jis atsidūrė – išsilavinimas dar niekada nebuvo toks svarbus.

Pasaulyje it grybai po lietaus dygsta įvairiausios finansų naujovės. Iš šios gausos kaip viena didžiausią potencialą turinčių inovacijų išsiskiria taip vadinamas „minios finansavimas“ (angl. crowdfunding) . Nuo 2011 m. minios finansavimo apimtys išaugo daugiau nei 240 proc. ir, panašu, sparčiai augs ateityje. Ši finansų inovacija patraukli verslo pasaulio mažiesiems – smulkiam ir vidutiniam verslui, startuoliams, ne pelno siekiančioms organizacijoms, menininkams.

Pasaulyje labiausiai paplitęs minios finansavimo modelis remiasi aukojimo principu ir veikia panašiai, kaip Lietuvoje populiarus grupinis apsipirkimas. Naudodamas minios finansavimo platformas, pavyzdžiui, Kickstarter, Indiegogo, FundedByMe, verslo ar socialinio projekto autorius paskelbia savo idėją ir jos įgyvendinimui reikiamą sumą, o žmonės skiria nedideles sumas jiems patinkančiai idėjai. Pinigų, surinktų pagal šį modelį, grąžinti nereikia – aukotojams paprastai atsidėkojama pirmaisiais gaminiais ar kitomis nedidelėmis dovanomis. Vis dėlto pastaruoju metu sparčiai populiarėja ir kiti minios finansavimo modeliai, ypač veikiantys skolos ir kapitalo pagrindais. Manoma, kad pastarasis finansavimo modelis turi ypač šviesią ateitį – atiduodamos dalį akcijų mainais į finansinį kapitalą įmonės iš minių galėtų surinkti nepalyginamai didesnes sumas, o šio pobūdžio finansavimas taptų rimtu konkurentu verslo angelams bei ankstyvos stadijos rizikos kapitalo fondams.

Minios finansavimas nėra naujas fenomenas, tačiau pasaulyje augant interneto skvarbai ir įtakai jis neišvengiamai keitėsi. Buvo sukurtos minios finansavimo platformos, kurios sujungė verslo ar socialinių projektų atstovus su investuotojais. Prie šios finansų naujovės populiarumo augimo prisidėjo ir dėl kreditavimo krizės sumažėjusios smulkaus ir vidutinio verslo finansavimo galimybės bei po finansų krizės smukęs pasitikėjimas tradicinėmis finansų institucijomis. Tačiau pagrindiniai augimo varikliai visgi buvo sparti skaitmenizacija, išaugęs socialinių tinklų bei išmaniųjų telefonų naudojimas ir jaunoji karta, kurios atstovai turi kitokius įpročius ir daug didesnį pasitikėjimą skaitmenine erdve.

Dėl nesudėtingo naudojimo, mažų kaštų ir beveik neegzistuojančio reguliavimo šis novatoriškas finansavimo būdas tampa ypač populiarus tarp startuolių (angl. startups), smulkių ir vidutinių įmonių bei kitų asmenų ir organizacijų, kurių tradicinės finansų institucijos paprastai nėra linkusios finansuoti. Be to, minios finansavimas suteikia naujų galimybių jaunimui bei asmenims, gyvenantiems regionuose, kuriuose alternatyvūs verslo finansavimo šaltiniai dar nėra pakankamai išvystyti.

2013 m. šiuo būdu buvo finansuota projektų už maždaug 5,1 mlrd. JAV dolerių, tai yra, 2,4 mlrd. JAV dolerių daugiau nei 2012 metais. Prognozuojama, kad šiais metais pasaulinė minios finansavimo rinka pasieks net 10 mlrd. JAV dolerių. Minios finansavimas po truputį skverbiasi ir į Lietuvą – vis daugiau lietuvių naudojasi užsienyje veikiančių minios finansavimo platformų paslaugomis, o prieš keletą metų Lietuvoje pradėjo veikti ir pirmoji lietuviška minios finansavimo platforma, tačiau ji skirta tik socialiniam verslui.

Ši finansų naujovė ne tik padeda pritraukti projektui įgyvendinti reikalingas lėšas. Ji suteikia dar vieną neįkainuojamą galimybę – padeda projekto autoriui gauti vertingos informacijos apie projekto reikalingumą, verslo idėjos gyvybingumą, leidžia ištestuoti produkto prototipą ir taip išvengti nesėkmės ar sumažinti jos riziką. Minios finansavimas suteikia galią žmonėms, kurie dažniausiai ir yra kuriamų produktų ar paslaugų vartotojai, patiems nuspręsti, kurios idėjos ar projektai gali būti sėkmingi ir yra verti būti įgyvendinti. Ši informacija verslui yra ypač vertinga.

Vis dėlto minios finansavimas turi ir rizikų, kurių dėl menko ir fragmentiško reguliavimo gali būti sunku išvengti. Investuotojai nėra niekaip apsaugoti nuo siekiančiųjų finansavimo nesąžiningo elgesio ar nuo nesėkmingų projektų, o pasitraukimo iš investicijos galimybės yra ribotos. Pinigų plovimas naudojant minios finansavimą yra dar vienas neigiamas šios finansų inovacijos aspektas. Siekiant apsaugoti investuotojus ir užkirsti kelią pinigų plovimui yra būtinas šioks toks šio sektoriaus reguliavimas, o profesionalus investuotojų konsultavimas ir švietimas taip pat galėtų padėti sumažinti šias rizikas. Kita vertus, svarbu suvokti, kad nors reguliuotojai šioje srityje ir atsilieka, reguliavimo priemonės turėtų būti adekvačios ir ne per griežtos. Priešingu atveju bus užslopinta pati minios finansavimo esmė – inovacijų palaikymas ir žmonių verslumas.