Kai Karlis Lasmanis įskraidino tolimą bombą, nulėmusią Latvijos 3x3 krepšinio rinktinės pergalę olimpiniame finale prieš rusus, triumfo šokį sutrypė ne tik latvių sirgaliai. Braliukų sėkme nuoširdžiai pasidžiaugėme ir mes, lietuviai. Norint suprasti, kas numezgė auksinę latvių pasaką, reikėtų pripažinti, kad jų laimėjimas nebuvo atsitiktinis. Tai toli gražu ne tik keli palankiai susiklostę mačai, o ilgas, nuoseklus darbas. Iki triumfo Tokijuje latviai kopė kone dešimtmetį, o 2017-aisiais jie nuskynė Europos čempionato auksą, po metų vėl užkopė ant prizininkų pakylos. Galutinai savo išskirtinumu K.Lasmanis ir kompanija įtikino 2019-aisiais, tapę pasaulio vicečempionais.

Pažvelgus į kaimynų pavyzdį, kyla natūralus klausimas Lietuvos krepšinio federacijai: ar mūsų šalyje, kur krepšinio talentų niekada netrūko, užuot pasikliovus vien užgrūdintais NKL vidutiniokais, nebuvo įmanoma suburti išties elitinės trijulės?

Lietuvos 3x3 krepšinio rinktinė olimpines kovas stebėjo tik televizoriaus ekranuose. Ilgą laiką skambiai pristatinėta kaip itin perspektyvus projektas, kuris turėtų subrandinti saldžius vaisius Tokijo žaidynėse, ji neperšoko net atrankos barjero. Taip, ketvirtfinalyje pralaimėta tiems patiems latviams, tačiau būsimieji olimpiniai čempionai anaiptol nebuvo tokie neįveikiami. Ne veltui Tokijuje braliukams teko kentėti, net triskart pralaimėjus balansuoti ant iškritimo ribos pirmajame etape. Tačiau jie atsitiesė, o atkrintamosiose varžybose jau neleido suabejoti savo pranašumu.

Pažvelgus į kaimynų pavyzdį, kyla natūralus klausimas Lietuvos krepšinio federacijai: ar mūsų šalyje, kur krepšinio talentų niekada netrūko, užuot pasikliovus vien užgrūdintais NKL vidutiniokais, nebuvo įmanoma suburti išties elitinės trijulės? Tokios, kuri būtų tikrai įsitvirtinusi tarp stipriausių pasaulio komandų. Juk olimpiniai medaliai verti rimtesnių pastangų. Ne tik sportinių, bet ir organizacinių.