Šį kartą tarp mūsiškių sėkmingiausiai pasirodė Karolis Dombrovskis: be klaidų įveikęs abu šaudymo ruožus jis užėmė 27 vietą.

Tai – geriausias 31-erių biatlonininko rezultatas sprinto rungtyje per visą karjerą. Aukštesnę poziciją jis yra užėmęs sykį, 2018 metais, kada asmeninėse lenktynėse Pokliukoje buvo 25-as.

„Esu patenkintas tuo, kad šiandien sugebėjau šimtu procentų atlikti savo darbą – maksimaliai gerai sušaudyti ir išsikrauti trasoje. Jaučiu geresnę savijautą varžybose, atsiranda jėgų kentėti ir trečiame rate pralaimėti ne tiek daug, kiek seniau“, – komentavo K.Dombrovskis.

Pagal greitį pirmame ir antrame ratuose Lietuvos biatlonininkas buvo 55-as, tuo tarpu trečiame – net 39-as. Tiesa, laiko adaptuotis prie sąlygų aukštikalnėse K.Dombrovskis turėjo truputį daugiau nei dauguma varžovų – į Antholcą, esantį net 1700 m aukštyje virš jūros lygio, jis atvyko prieš savaitę.

„Atvykome su tikslu čia ruoštis pasaulio čempionatui, bet pastebiu tendenciją, kad jei esu bent kiek geresnės sportinės formos, aukštikalnėse man pakankamai gerai važiuojasi. Kitą savaitę aukštikalnėse vyks ir Europos čempionatas, bet dėl tolimesnių planų vis dar vyksta svarstymai. Pasakiau treneriui, kad norėčiau išbandyti individualią rungtį Europos čempionate, tačiau sprendimas dar nepriimtas. Įvertinsime startus Antholce ir matysime, ar verta dalyvauti, ar ne“, – sakė K.Dombrovskis.

Už 27 poziciją iš Nemenčinės kilusiam biatlonininkui atiteko 14 įskaitinių taškų.

Dar 6 į savo taškų taupyklę pridėjo 35 vietą užėmęs Vytautas Strolia. Praėjusį sekmadienį istorinę šeštą vietą bendro starto rungtyje iškovojusiam anykštėnui Antholco sprinte kortas sumaišė šaudymas stovint: prieš antrą šaudymo ruožą mūsiškis rikiavosi 11-as, tačiau trys netaiklūs šūviai bloškė 33 pozicijomis žemyn. Dėka aukšto tempo trasoje V.Stroliai pavyko palypėti 9 vietomis aukščiau, į 35-ąją.

Sėkmingai sprintas susiklostė jauniausiam rinktinės nariui Maksimui Fominui: 22-ejų visaginietis pasiekė antrą karjeros rezultatą, užimdamas 61 poziciją (šaudymas 1+0). Nuo teisės šeštadienį varžytis persekiojime jį skyrė vos 0,1 sek. Ketvirtas Lietuvos komandos atstovas Tomas Kaukėnas tarp 98 biatlonininkų buvo 71-as (2+1).

Nugalėtoju tradiciškai tapo norvegas Johannesas Thingnesas Boe (1+0), kuris net 31,4 sek. pranoko švedą Martiną Ponsiluomą (1+0) bei 37,3 sek. – tautietį Sturlą Holmą Laegreidą (0+0). K.Dombrovskis nugalėtojui nusileido 1 min. 59,9 sek., V.Strolia – 2 min. 13,1 sek., M.Fominas – 2 min. 58,1 sek., o T.Kaukėnas – 3 min. 11,3 sek.

Bendroje įskaitoje įtikinamai pirmauja J.T.Boe (1049 tšk.), lenkiantis S.H.Laegreidą (845 tšk.). V.Strolia klasifikuojamas 22-as (233 tšk.), o K.Dombrovskis – 62-as (24 tšk.).

Šeštadienį biatlonininkai varžysis moterų ir vyrų persekiojimo lenktynėse, o sekmadienį vyks estafečių varžybos.

Naujo olimpinio keturmečio ciklas – tapti strategine sporto šaka. Tikslo įgyvendinimui reikės įvykdyti bent vieną šių sąlygų: prasibrauti tarp aštuonių geriausių olimpinėse žaidynėse, pasaulio čempionate patekti į šešetuką arba Europos čempionate iškovoti medalį.

„Pribrendome prie šių rezultatų“, – ištarė Lietuvos biatlono federacijai nuo 2004-ųjų vadovaujantis Arūnas Daugirdas, šių metų pavasarį perrinktas dar vienai kadencijai.

– Praėjo dar vienas keturmetis, dar vienas olimpinis ciklas ir federacijos rinkimai. Kokie buvo tie ketveri metai?, – biathlonltu.com paklausė A.Daugirdo.

– Užbaigėme Pekino programą, tai yra keturmetį, kuris tęsėsi nuo 2018 iki 2022 metų. Pasakysiu atvirai, tai buvo sunkiausias olimpinis ciklas mano praktikoje. Tas sunkumas atsirado todėl, kad susidūrėme su tam tikrais papildomais iššūkiais. Pirmuoju tapo 2020-aisiais prasidėjusi pandemija, dėl kurios viskas buvo iškreipta, suvaržyta. Tą patyrėme ne tik mes, tačiau kuo didesnė organizacija, kuo ji rimtesnė, tuo lengviau jai tuos iššūkius išspręsti. Mūsų konkurentai iš didžiųjų valstybių turėjo didesnį atsarginių suoliuką, didesnę konkurenciją komandose, todėl pas juos pandemijos problemos buvo sprendžiamos sklandžiau nei mažose komandose. Mūsų atsarginių suoliukas ne toks didelis ir mūsų finansinis pajėgumas ne toks, kad galėtumėme lengvai išspręsti papildomus iššūkius.

Antras dalykas – pastarųjų dvejų metų atranka į olimpines žaidynes. Ji skyrėsi nuo tos atrankos, kokia buvo prieš Pjongčangą, ta pati pandemija padarė įtaką kriterijams. Atranka tęsėsi praktiškai iki pat olimpinių žaidynių atidarymo, iki paskutinio prieš žaidynes pasaulio taurės etapo. Dėl to atsirado papildomos įtampos perengiamajame cikle. Visi tie dalykai darė įtaką rezultatams – nebuvo galima tikslingai ruoštis svarbiausioms varžyboms. Reikėjo dalyvauti pasaulio taurės etapuose, nes jei ten prarastumėme tas pozicijas, kurias turime dabar, netektumėme kvotų, o tai atsilieptų sekančiam sezonui ir turėtų finansinių pasekmių. Komandos lyderiai turėjo praleisti Europos čempionatą, nors jame galėjo kovoti dėl aukštų vietų...

Visokie papildomi niuansai turėjo įtakos sklandžiam darbui ir dėl to mums ne visai pavyko pagrindinį keturmečio startą pasiekti pasiruošus maksimaliai gerai. Be to, nebuvo galimybės įvertinti būsimų olimpinių žaidynių trasų ir oro sąlygų. Informacijos apie tai buvo labai nedaug ir tai taip pat turėjo įtakos dalyvaujant žaidynėse. Keturmečio lakmuso popierėlis vis dėlto yra olimpinės žaidynės, labai gaila, kad turėdami tokį potencialą, jo neišnaudojome ir neiškovojome tų aukštesnių vietų, į kurias pretendavome. Tik ta 14 vieta estafetėje dalinai atpirko nesėkmes.

– Jaučiu šiokį tokį apmaudą dėl olimpinių žaidynių. Tačiau ar galima sakyti, kad pastarasis olimpinis ciklas vis dėlto buvo geriausias istorijoje? Rekordinė delegacija olimpinėse žaidynėse, o pasaulio taurės varžybose per keturmetį savo rekordus pasiekė beveik visi atletai...

– Iki aukštumų dar trūksta – tą galėsime sakyti tada, kai bus dešimtukai, medaliai ne tik pasaulio taurės varžybose. Jei ne pasirodymas olimpinėse žaidynėse, rezultatai tikrai ūgtelėjo, pakilome Nacijų taurės įskaitoje su vyrais, o moterys būtų išlaikiusios savo poziciją, jei ne atrankos subtilybės. Pats keturmetis tiek finansiniu atžvilgiu, tiek rezultatų atžvilgiu augo. Po Pjongčango žaidynių, po įvykdytos reformos, pas mus pradėjo ryškėti geresni rezultatai. Pjongčango pasiekimai užtikrino finansinę pagalvę iš biudžeto, kas leido sustiprinti visas pozicijas, kuriose reikėjo investicijų: į trenerius, į personalą, į inventorių, į kokybiškesnes treniruočių stovyklų vietas. Kokybiškai ženkliai paaugome po žaidynių, be to, buvo daug gražių, malonių akimirkų Europos ir pasaulio čempionatuose. Net du kartus Europos čempionate buvome net ketvirti. Tie rezultatai rodė, kad komanda subrendo ir rezultatų augimas buvo akivaizdus.

– Ne tik dėl sportinių rezultatų ciklas buvo istorinis. Pagaliau Ignalinoje vyko tarptautinės biatlono varžybos. Kalbant apie infrastruktūrą, keturmetis taip pat turėjo teigiamų dalykų...

– Į keturmečio pabaigą atėjo šventė. Pagaliau susitvarkėme su mūsų vienintele tarptautiniams renginiams tinkančia baze Ignalinoje, kur buvo išspręsti šaudyklos klausimai, patobulinta riedučių trasa. Žinoma, tai įvyko dėl papildomų investicijų, bet iki to laiko mes net tų investicijų negalėjome daryti. Dabar atsirado galimybė, pasikeitė miesto valdžia ir ji perėmė pačios Ignalinos bazės infrastruktūrą. Mes galėjome sudalyvauti kaip dalininkai šiame centro sutvarkyme, jog jis atitiktų minimalius tarptautinius reikalavimus. Prieš pat olimpines žaidynes šauniai pravedėme pirmą tarptautinį renginį – Baltijos taurės varžybas.

– Matėme biatlono olimpinės komandos augimą. Kokia ateinančio keturmečio vizija, kiek kvotų galėtų būti ir kokių vietų sieksime?

– Turėjome ataskaitinį susirinkimą ir po to, kai prieš narius atsiskaitėme už praėjusį keturmetį, pateikėme viziją būsimo keturmečio – iki Milano olimpinių žaidynių. Šios strategijos vienas iš pagrindinių tikslų yra tapti strategine sporto šaka. Turime iškovoti apdovanojimus Europos čempionate arba pakliūti į atitinkamas vietas pasaulio čempionate bei olimpinėse žaidynėse. Šis užsibrėžtas tikslas parodo, jog pribrendome eiti link strategiškai aktualių sporto šakų, norime būti tarp jų, parodę atitinkamus rezultatus. Visas tas potencialas, kurį turime dabar, teikia vilčių, kad tą galime padaryti. Antras tikslas – Milano olimpinėse žaidynėse kaip minimum pakartoti kiekinę Pekino žaidynių išraišką ir stengtis, kad ji būtų dar didesnė – tai yra realu.

Skausmai nesustabdė

Riedslidžių sprinto varžybas laimėjo Pjongčango olimpinių žaidynių dalyvė Natalija Kočergina.

Sportininkė suko tris baudos ratus (šaudymas 0+3), bet sidabrą iškovojusią Mariją Kresik (1+4) pranoko net 3 min. 56,3 sek. Bronza teko biatlonininkės karjerą pradėjusiai pasaulio jaunimo orientavimosi sporto čempionatų prizininkei Juditai Traubaitei (4+3, atsiliko 5 min. 58,6 sek.).

N.Kočergina, net ir kamuojama kojos skausmų, laimėjo kroso sprinto rungtį: įveikusi penkis baudos ratus (3+2), visaginietė 1 min. 1 sek. pranoko J.Traubaitę (2+4) ir 8 min. 10,7 sek. – Gustę Burneikaitę (1+3).

„Vengiu pagreitėjimų, lieka riedučiai ir dviratis. Su gydytojais spręsime, ką daryti toliau“, – dėstė N.Kočergina.

Ką patars gydytojai?

Bene reikšmingiausias 37-erių Lietuvos biatlonininkės karjeros pasiekimas – 30 vieta Pjongčango žaidynių asmeninėse lenktynėse (Natalija pranoko iš viso net 57 varžoves).

Biatlonininkė bandė patekti į Sočio žaidynes kaip slidininkė, tačiau pasibaigus atrankai liko pirma už brūkšnio. Į Pekiną N.Kočergina nevyko dėl to, kad šalies moterų ekipa iškovojo vieną kelialapį, kuris teko Gabrielei Leščinskaitei.

N.Kočerginos tikslas – 2026-ųjų žiemos olimpiada.

„Planuoju aktyviai sportuoti visą ketverių metų olimpinį ciklą, tačiau viskas priklausys nuo gydytojų sprendimo“, – sakė N.Kočergina.

Išsidalijo trofėjus

K. Dombrovskio laimikis LBF taurės varžybose – du aukso ir du sidabro medaliai.

Vyrų sprinto riedslidėmis varžybose triumfavo Karolis Dombrovskis (0+1), kuris 3 min. 10,6 sek. pranoko Stepaną Terentjevą (3+2) ir 3 min. 35 sek. – Tomą Kaukėną (3+3).

Už pastaruosius du sportininkus sėkmingiau pasirodė jaunimo grupėje auksą iškovojęs Nikita Čigakas, K.Dombrovskiui nusileidęs 2 min. 24,4 sek. (1+2).

Kroso sprinto rungtį laimėjo T.Kaukėnas (1+2), 35,1 sek. aplenkęs K.Dombrovskį (3+3) bei 3 min. 8,4 sek. – S.Terentjevą (4+1).

Daugiausia trofėjų susižėrė K.Dombrovskis: prie riedslidžių aukso ir kroso sidabro jis pridėjo šaudymo dvikovų auksą ir šaudymo taiklumo sidabrą.

Laukia čempionatai

„Labai džiaugiuosi, kad naują olimpinį ciklą pavyko pradėti šiek tiek kitaip nei anksčiau. Ilgėliau pailsėjau, to reikėjo pirmiausia psichologiškai“, – kalbėjo Karolis.

Jį nudžiugino sėkmingos šaudymo rungtys, nors treniruotėms šaudykloje olimpietis dėmesio iki šiol per daug neskyrė.

„Tiesiog norėjau dalyvauti, kovoti nuo pradžios iki pabaigos. Džiaugiuosi, kad tai teikė malonumą“, – sakė K.Dombrovskis.

Lietuvos vasaros biatlono čempionatas rugsėjo 23–25 d. numatytas Otepėje (Estija), o anksčiau, rugpjūčio 25–28 d., mūsiškiai startuos Rūpoldinge (Vokietija) vyksiančiame pasaulio vasaros biatlono čempionate.

Tolimojoje Pietų Korėjoje mūsiškiai blizgėjo ryškiausiai per visą keturmečio olimpinį ciklą: Tomas Kaukėnas užėmė itin aukštas 13 bei 17 vietas atitinkamai persekiojimo ir sprinto rungtyse, tapo pirmu bendro starto lenktynėse Olimpiadoje dalyvavusiu lietuviu, o Natalija Kočergina asmeninėse lenktynėse sugebėjo prasibrauti į pajėgiausių 30-uką.

Maža to, gausesnė nei bet kada iki šiol Lietuvos biatlonininkų delegacija turėjo ir istorinę galimybę dalyvauti mišrios estafetės varžybose.

„Šis sezonas mums kaip federacijai tikrai buvo geriausias per nepriklausomybės laikus. Tokių aukštų vietų, kurios pasiektos olimpinėse žaidynėse, nebuvome turėję, – džiaugėsi Lietuvos biatlono federacijos prezidentas Arūnas Daugirdas. – Rezultatas atperka tas nesėkmes, kurios nutiko eiliniuose pasaulio taurės startuose sezono metu.“

O nesėkmių būta. Iki Naujųjų pasaulio taurės etapuose iššaudavo tik milžinišką progresą tarpsezoniu atlikęs Vytautas Strolia, tuo tarpu tiek visa moterų komanda, tiek ilgametis rinktinės lyderis T.Kaukėnas strigo.

Įskaitiniais pasaulio taurės taškais ir pasibaigus visiems devyniems pasaulio taurės etapams galėjo pasidžiaugti tik V.Strolia (38 vieta persekiojime Hochfilcene) bei N.Kočergina (38 vieta sprinte Antholze), tačiau komandinės pastangos leido išsaugoti 22 pozicijas Nacijų taurės įskaitoje. Tai kitąmet komandai leis deleguoti po tris vyrus bei tris moteris į pasaulio taurės kovas.

„Neturime sukurtos aplinkos ir sportininkų su tokiu potencialu, kokį turi prancūzų, norvegų ar vokiečių rinktinės. Ten yra didelis sportininkų sąrašas, didelis „atsarginis suolelis“, be to, jų visai kitos pasiruošimo sąlygos, – priežastis dėl stabilumo stokos įvardijo A.Daugirdas. – Būdami besivystančia biatlono tauta, sugebame išsilaikyti tarp elito pasaulyje, susikoncentruoti atitinkamiems startams, ir įrodyti, kad Lietuvoje ši sporto šaka turi perspektyvų.“

Šį mėnesį Lietuvos biatlono federacijos laukia vidiniai rinkimai, tačiau kai kurios permainos aiškios jau dabar – komandą paliko pastaruosius trejus metus lietuviams vadovavęs estas Meelis Aasmae.

„Prieš naują olimpinį ciklą ateina įvairių norų, minčių, pageidavimų, ateina metas priimti tam tikrus sprendimus. Vyriausiasis treneris Meelis Aasmae palieka rinktinę – artimiausiu metu vyks trenerių susirinkimas, kuriame bus aptarti rezultatai, atlikta tam tikra analizė ir tai bus paskutinis trenerio darbas pagal sutartį“, – sakė A.Daugirdas.

Kas taps rinktinės strategu paaiškės per artimiausią mėnesį. Šiuo metu federacija veda derybas su keliais kandidatais. Jau aišku tai, kad komandai kaip ir iki šiol vadovaus užsienietis.

„Lietuvoje neturime tokio aukšto lygio specialistų, kurie galėtų vadovauti rinktinei. Tiems lietuviams treneriams, kurie dirba su komanda, dar per anksti užimti tokias pareigas, nors jie tikrai daro labai didelę pažangą. Mums sveikiau būtų turėti naują impulsą iš šalies. Žmogus turi būti su patirtimi, turi būti autoritetas ir turi būti savo srities specialistas“, – paaiškino LBF prezidentas.

Permainų būta ir tarp pačių biatlonininkų. Slides ant vinies „pakabino“ 31 kartą pasaulio taurės varžybose per karjerą startavęs Rokas Suslavičius bei 54 startus turėjusi Natalija Paulauskaitė. Iš Sankt Peterburgo kilusi lietuviškų šaknų turinti biatlonininkė vietoje sporto pasirinko studijas universitete.

„Rokas Suslavičius gana anksti visus informavo, kad šis sezonas jam yra paskutinis, garbingai užbaigė visus oficialius startus. Iš merginų komandos traukiasi Natalija Paulauskaitė – ji nori grįžti į namus, pabūti su mama. Jos planuose yra mokslai, tačiau kalbėjome apie tai, kad jei pailsėjusi persigalvos, durys uždarytos nebus“, – tikino A.Daugirdas.

Daugiau oficialių pareiškimų apie karjeros pabaigas federacijos vadovas nesulaukė. Kitam sezonui tikrai ruošis T.Kaukėnas, V.Strolia, Karolis Dombrovskis, taip pat kvalifikacijas į pasaulio taurės varžybas įvykdę Linas Banys bei Deividas Demkovas, N.Kočergina ir Gabrielė Leščinskaitė.

„Iš Dianos Rasimovičiūtės konkretaus pareiškimo dar nesulaukėme. Mums, kaip federacijai, jos buvimas būtų tikrai naudingas – kokius metus ji dar galėtų sportuoti, kol ateis jaunimas, pamaina. Dianos pagalba tam, kad išgelbėtumėme moterų pozicijas pasaulio reitinge, būtų reikalinga“, – paaiškino A.Daugirdas.

Pasibaigus visiems pasaulio taurės etapams biatlonininkai varžėsi šalies čempionate, kuris tradiciškai vyko ne Lietuvoje, o Latvijos miestelyje Maduonoje. Nors mūsų šalyje yra dvi biatlono šaudyklos, nė vienoje iš jų tokio lygio varžybų vykdyti dar negalima.

„Trūksta infrastruktūros, kad būtų trasos ir šaudykla, kurios atitinka varžyboms keliamus reikalavimus. Šiai dienai turime dvi šaudyklas, vieną – Nemenčinėje, kitą – Ignalinoje. Iš bėdos Nemenčinėje galėtumėme organizuoti varžybas, kadangi šaudykla atitinka reikalavimus, nors skydų skaičius yra mažesnis. Kitas klausimas, ar Nemenčinė sugebėtų parengti trasas – po kokių metų, antrų ten turėsime pilnai suformuotą infrastruktūrą“, – vylėsi LBF prezidentas.

Tuo tarpu Ignalinoje stringa šaudyklos pertvarkymo darbai. Ne pagal reikalavimus įrengtą šaudyklą buvo planuota perdaryti, tačiau dar mažiausiai metus jokių atnaujinimo darbų vykdyti nežadama.