Didžiausia sezono naujiena – atidaroma Mažosios Lietuvos ekspozicija. Lietuvos etnografijos muziejus įkurtas 1966 m., o atvertas lankytojams – 1974 m. Muziejaus atidarymo dieną lankytojai galėjo apžiūrėti 7 sodybų interjerus iš Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos ir Suvalkijos etnografinių regionų. Metams bėgant ekspoziciją papildė Aristavėlės dvaras, tarpukario miestelio ekspozicija bei Tremties ir pasipriešinimo sektorius. Mažosios Lietuvos sektorius ilgą laiką buvo nebaigtas, nebuvo įrengtos vidaus ekspozicijos. Džiugu, kad 50-tąjį sezoną Lietuvos etnografijos muziejuje bus pristatomi jau visi etnografiniai regionai.

Mažosios Lietuvos Vabalų kaimo Gerulių šeimai priklausiusioje sodyboje atidaroma ekspozicija susideda iš dviejų dalių. Pirmoji dalis ypatinga tuo, jog tai yra pirmoji tokio tipo inovatyvi ekspozicija muziejuje. Ypatingas dėmesys skiriamas krašto gyventojų pelkininkų gyvenimui, taip pat pristatomas Mažosios Lietuvos regionas, religija šiame krašte ir Gerulių šeima. Inovatyvi ekspozicija sukurta gavus finansavimą iš Lietuvos kultūros tarybos (LKT) pagal projektą „Pasivaikščiojimai po pelkininkų gyvenimą“. Antroji dalis – tradicinė ekspozicija, pristatanti Gerulių šeimos gyvenamąją aplinką. Ši ekspozicijos dalis sukurta remiantis muziejininkų ekspedicijų medžiaga.

Ryškiausias jubiliejinio sezono renginys vyks birželio 30 d., sekmadienį. Tądien vyks Mažosios Lietuvos ekspozicijos atidarymas bei 50-ojo Lietuvos etnografijos muziejaus sezono šventė. Muziejus taps „gyvas“ – pilnas muzikos, pasakojimų, veiklų, žaismės, skonių, kvapų ir tiek mažą, tiek didelį įtraukiančių nuotykių. Visą dieną truksiančio renginio programos baigiamasis akcentas – koncertas. Šis renginys bus nemokamas.

Išskirtinė ir nauja gyvoji ekspozicija bus pristatyta Dirgalio sodyboje, Žemaitijos sektoriuje. Čia lankytojai galės išvysti visus muziejuje laikomus gyvūnus – arklius, karvę, žąsis, vištas, avis ir ožkas. Be to, šios sodybos kieme planuojama nauja edukacinė programa, kurios metu bus galima švęsti vaikų gimtadienius ar kitas šeimos šventes.

Šio sezono metu bus atidarytos net 6 parodos įvairiose muziejaus erdvėse. Lankytojai galės apmąstyti žmogaus ir medžio santykį parodoje „Medis ir mes“, pasigėrėti etnografiniais natiurmortais respublikinėje parodoje, kurią kartu organizuoja Lietuvos tautodailininkų sąjunga, atrasti, kaip muziejus atrodė pirmaisiais savo gyvavimo metais parodoje „Lietuvos etnografijos muziejus: pradžia“, pasigrožėti dailiais kūriniais parodoje „Lovatiesių piešiniai iš Lietuvos etnografijos muziejaus archyvo“, susipažinti su amatininku, restauratoriumi, ilgamečiu muziejaus darbuotoju Algirdu Šalkausku parodoje „Tradicinės kryždirbystės puoselėtojas: Algirdo Šalkausko darbai“. Taip pat bus atidaryta paroda intriguojančiu pavadinimu „Nepilnamečiams žiūrėti draudžiama“, tačiau apie ką bus ši paroda, kol kas neatskleisime.

Šiais metais minimas vienos žymiausių Lietuvos dailės istorikių dr. Marijos Matušakaitės (1924–2016) šimtmetis. Pažymėdamas šią progą, muziejus organizavo mokslinę, tarpdalykinę konferenciją „Tolyn senosios dailės tyrimų keliu“ bei papildė ir išplėtė M. Matušakaitei skirtą ekspoziciją Aristavėlės dvare, kurioje pristatomas šeimos tekstilės rinkinys iš mokslininkės gimtojo Vareikonių dvaro netoli Babtų (Kauno raj.) bei Tvirbutų giminei, Vareikonių dvarui ir M. Matušakaitei skirta istorinė ir archyvinė-iliustracinė medžiaga.

Sezono metu bus gausu įvairiausių renginių, pvz. Muziejų naktis, Tautinių mažumų diena, Sekminės, dviračių žygis „Aplink Lietuvą“ ir kt. Didžiausias tradicinis vasaros renginys – Joninės – bus švenčiamos per visą naktį iki saulės patekėjimo. Čia susipins senosios tradicijos, kupoliavimai, būrimai, ugnies bei vandens apeigos ir moderni elektroninė muzika „Joninių Garsovaizdžiuose“. Šiame renginyje veiklos ras visi – ir tradicijų puoselėtojai, ir šiuolaikiškų interpretacijų ieškotojai. Vasarai einant į pabaigą, muziejuje bus švenčiama Žolinė. Tai – išskirtinė proga pajusti šventadienio nuotaiką tarpukario kaime, pažinti senąsias tradicijas, susiburti su artimaisiais ir palydėti vasarą.

R. Žaltausko nuotr.

Norintys stipresnių patirčių, gilesnių žinių ir daugiau asmeninio dėmesio, gali užsisakyti edukacines programas. Jų muziejuje yra daugiau nei 50, pritaikytų įvairioms progoms ir amžiaus grupėms. Šiemet pristatomos naujos edukacijos, kurios vedamos Aristavėlės dvare – „Aristavėlės lobynas“ ir „Dvaras kaip mikrokosmosas“. Šiose edukacijose galima iš arčiau pažinti tiek šį konkretų dvarą, tiek visą dvarų kultūrą. Taip pat pristatoma nauja sodų rišimo edukacija, kurios metu galima susipažinti su unikalia UNESCO nematerialaus kultūros paveldo vertybe – šiaudinių sodų tradicija.

2023 m. įgyvendinus Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos finansuotą projektą „Paslaugų teikimo metodikos asmenims su negalia sukūrimas ir taikymas muziejuje”, šiame sezone bus pristatomos keturios naujos edukacijos, skirtos žmonėms, priklausantiems neuroįvairovės grupėms: „Pašerk ožkytę ir avelę, gausi vilnos kuokštelį“, „Vilnos vėlimo dirbtuvės“, „Muzikuokime kartu“ ir „Prisiminimų namai“. Taip pat pagal šį projektą įrengtos poilsio erdvės visoje muziejaus teritorijoje su naujomis sūpynėmis ir lauko muzikos instrumentais – tabalais – bei dvi naujos ekspozicijos muziejaus miestelyje. Urmininko name – 70-tųjų metų gyvenamasis butas ir Žeimelio name – interaktyvi ekspozicija „B. Šmugelio įdomybių sankrova“.

Kaip nurodoma antradienį išplatintame pranešime, siūlomas atlygis – nuo 3785 eurų neatskaičius mokesčių, prašymai priimami iki balandžio 9 dienos imtinai.

Lietuvos etnografijos muziejus – vienas didžiausių pagal užimamą plotą bei nekilnojamų muziejinių vertybių skaičių muziejų po atviru dangumi Europoje ir vienintelis etnografijos muziejus Lietuvoje, visuomenei pristatantis visus etnografinius regionus, gyvenviečių vystymosi raidą, Lietuvos gyventojų tremties tragediją bei pasipriešinimo okupacijai atminimą.

„Vadovauti šiam muziejui – tai savo žiniomis, patirtimi, gebėjimais ir pasidalinta lyderyste prisidėti prie visuomenės kultūros ir socialinių poreikių tenkinimo suvokiant šiuolaikinio muziejaus kuriamą vertę, aplinkos, kurioje veikia muziejus, unikalumą ir pokyčius“, – teigia kultūros viceministras Rimantas Mikaitis.

Pretendentas į vadovus turi būti įgijęs aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir magistro kvalifikacinį laipsnį, būti susipažinęs su muziejų srities tarptautiniais dokumentais, mokėti užsienio kalbą (anglų, prancūzų ar vokiečių).

Šiuo metu muziejui vadovauja Gita Šapranauskaitė.

Centralizuotos muziejinių vertybių saugyklos poreikis ir galimos jos pastatymo alternatyvos identifikuotos Kultūros ministerijos užsakymu atliktoje galimybių studijoje.

„Nors kilnojamųjų kultūros vertybių skaičius muziejų rinkiniuose kasmet gausėja, jų visuomenei pristatoma santykinai mažai – tik apie 3 proc. nacionalinių ir valstybinių muziejų rinkiniuose esančių kultūros vertybių eksponuojama nuolatinėse ekspozicijose arba parodose. Visa likusi kilnojamojo kultūros paveldo dalis saugoma Lietuvos muziejų saugyklose, kurių ploto trūksta, o ir muziejinių vertybių saugojimo sąlygos ne visuomet atitinka nustatytus reikalavimus. Išsprendus saugyklų infrastruktūros problemą, muziejai galės visuomenei pristatyti daugiau vertybių, nes šiuo metu kai kuriuose muziejuose muziejinėms vertybėms saugoti naudojamos erdvės, kurios galėtų būti pritaikytos lankymui. Moderni centralizuota saugykla su kompetencijų centru taip pat bus atvira lankytojams. Čia bus galima susipažinti ne tik su muziejinėmis vertybėmis, saugomomis muziejų rinkiniuose, bet ir turiningai praleisti laiką kultūriniuose bei edukaciniuose renginiuose“, – sako kultūros viceministras Rimantas Mikaitis.

Kultūros ministerijai atlikus muziejinių vertybių saugojimo (poreikio saugykloms) vertinimo auditą nustatyta, kad iš 16-os Kultūros ministerijos pavaldžių ir jos valdymo sričiai priskirtų muziejų papildomas saugyklų plotas ypač aktualus Lietuvos etnografijos muziejui, Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui, Lietuvos nacionaliniam muziejui, Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui, Šiaulių „Aušros“ muziejui ir Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams.

Ieškant optimalaus bendro saugyklų ploto poreikį tenkinančio sprendimo, Lietuvos etnografijos muziejaus teritorija atviros centralizuotos muziejinių vertybių saugyklos statybai buvo pasirinkta siekiant išspręsti didžiausią šio muziejaus saugyklų poreikį, taip pat sprendžiant Lietuvos nacionalinio muziejaus, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus saugyklų poreikius. Taip pat atsižvelgta į patogią infrastruktūrą bei galimybes pritraukti projekto įgyvendinimui Europos Sąjungos fondų lėšas, įvertinus tai, kad šios investicijos negalimos Vilniaus regione.

„Suprasdami, kad muziejaus bendruomenės laukia atsakingas ir sudėtingas projekto įgyvendinimo laikotarpis, esame tam nusiteikę, sukaupę patirties, turėdami pirmosios Lietuvoje centralizuotos atviros saugyklos su kompetencijų centru viziją. Labai simboliška, kad Lietuvos etnografijos muziejus, šįmet minėdamas muziejaus ekspozicijos atidarymo lankytojams 50-metį, galės pristatyti visuomenei atviros centralizuotos saugyklos pastato architektūrinio projekto konkurso rezultatus. Labai viliamės, kad ir kokios nenugalimos jėgos pasitaikytų, jos netaps neįveikiamomis, tad po kelerių metų visi, prisidėję prie projekto įgyvendinimo, pelnytai džiaugsimės saugyklos atidarymo akimirka“, – teigia Lietuvos etnografijos muziejaus direktorė Gita Šapranauskaitė.

Paskelbto konkurso tikslas – išrinkti geriausiai urbanistinius, architektūros ir funkcinius aspektus bei kitus reikalavimus atitinkančią atviros centralizuotos muziejinių vertybių saugyklos su kompetencijų centru pastato projekto urbanistinę architektūrinę idėją. Pirmąsias tris vietas konkurse užėmusių projekto pasiūlymų autoriams bus skiriamos piniginės premijos: pirmajai vietai – 10 tūkst. eurų, antrajai – 7 tūkst., trečiajai – 4 tūkst. eurų. Projekto pasiūlymų pateikimo termino pabaiga – 2024 m. gegužės 23 d. 13 val. Konkurso laimėtojais bus laikomi pirmąsias tris vietas užėmusių pasiūlymų dalyviai, su kuriais perkančioji organizacija vykdys derybas dėl tolesnės projekto eigos.

Projektą planuojama įgyvendinti iki 2027 m. Atviros centralizuotos muziejinių vertybių saugyklos statyba finansuojama 2021–2027 m. Europos Sąjungos fondų (Europos regioninės plėtros fondo) investicijų programos Europos Sąjungos, bendrojo finansavimo bei valstybės biudžeto lėšomis. Numatyta lėšų suma – 30 mln. eurų.

Atviros centralizuotos muziejinių vertybių saugyklos projekto įgyvendinimas įtrauktas į Kultūros ministerijos Kultūros ir kūrybingumo plėtros programą.

Čia taip pat saugomi keli perkelti, bet dar nepastatyti stambūs objektai: stačiatikių cerkvė iš Kėdainių, Santeklių (Akmenės r. sav.) vandens malūnas, Pakapinės (Zarasų r. sav.) vėjo malūno mazgai, pradžios mokykla iš Šiluvos (Raseinių r. sav.), daržinė iš Karališkių (Širvintų r. sav.), Tilmansams priklausęs jojimo maniežas iš Kauno.

Stačiatikių cerkvės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) buvo statomos nuo XIV a. (su pertraukomis) (1). Galima būtų teigti, jog LEM yra saugoma bene seniausia Lietuvoje išlikusi medinė cerkvė. Ją savo antrajai žmonai, turtingo Moldovos kunigaikštystės valdovo dukrai, stačiatikei Marijai Lupu apie 1652 m. Kėdainiuose pastatė protestantas, didysis LDK etmonas ir Vilniaus vaivada Jonušas Radvila (1612–1655).

Reikšmė ATR istorijai

Viena ryškiausių XVII a. asmenybių, Biržų ir Dubingių kunigaikštis J. Radvila gimė Kristupo Radvilos ir Onos Kiškaitės šeimoje. Buvo puikiai išsilavinęs, studijavo Leipcigo, Leideno universitetuose, keliavo po Angliją, Prancūziją. Mokėjo keturias kalbas. Globojo LDK evangelikus reformatus. Rizikingų sprendimų nevengęs J. Radvila buvo puikus karvedys, strategas ir politikas. Dėl didelio savo autoriteto jam nuolat pavykdavo sulaikyti kariuomenę nuo išsiskirstymo ar plėšikavimo, nors valstybė vėluodavo kariams išmokėti algas.

J. Radvila ypač rūpinosi Kėdainiais, Radviloms priklausiusiu jų privačiu miestu: keturklasę mokyklą pertvarkė į gimnaziją, įsteigė spaustuvę, popieriaus dirbtuvę, suteikė plačias savivaldos teises. Jam valdant Kėdainiuose ypatingai suklestėjo ūkis ir kultūra, o tolerancijos dėka gyvavo 6 tautinės ir 6 konfesinės bendruomenės.

Apleista: cerkvė prieš perkeliant į muziejų. 1985 m. / E. J. Morkūno nuotr.

J. Radvilos vaidmuo labai svarbus sudėtingu XVII a. vidurio karų tarp Abiejų Tautų Respublikos (ATR) ir Maskvos Kunigaikštystės, tarp ATR ir Švedijos Karalystės laikotarpiu. Rusijos ir kazokų kariuomenė 1655 m. rugpjūtį užėmė Vilnių ir Kauną, o Švedijos kariuomenė – Didžiąją Lenkiją, Prūsiją ir priartėjo prie Lietuvos. Už bendros valstybės užsienio politiką atsakingas karalius Jonas Kazimieras Vaza pabėgo į užsienį. Tuomet iniciatyvos spręsti šalies likimą ėmėsi ryžtingai veikęs J. Radvila, tapęs laisvas nuo priesaikos karaliui. Jis spalio 20 d. Radvilų rūmuose Kėdainiuose su LDK didikais ir bajorais (viso 1135) su Švedijos atstovais pasirašė Kėdainių sutartį, kuria buvo nutraukta 1569 m. LDK Liublino unija su Lenkija ir sudaryta su Švedija – Lietuva tapo Švedijos protektoratu.

Dėl to LDK valstybingumo šalininkai J. Radvilą laiko didvyriu, o glaudesnės sąjungos su Lenkija šalininkai – išdaviku. Nors Kėdainių sutartis tegaliojo trumpiau nei metus, būtent dėl šio ryžtingo žingsnio buvo sustabdyta Rusijos ekspansija į LDK iki pat ATR padalinimų 1773–1795 m.

Už tai ATR Seimas nusavino jo valdas – Biržus, Dubingius, Kėdainius, Nesvyžių, Svėdasus ir kt. Pats J. Radvila, praėjus porai mėnesių po Kėdainių sutarties pasirašymo, netikėtai mirė Tykocino pilyje (2).

Medaus mėnesį Radvilos praleido Italijoje, todėl M. Lupu Radvilienė laikoma pirmąja Europoje keliavusia moldavų moterimi.

M. Lupu likimo vingiai

J. Radvila buvo susituokęs du kartus. Pirmoji žmona Kotryna Potockytė buvo katalikė, įtakingo lenkų didiko Stepono Potockio ir Moldovos kunigaikštytės Marijos Mogilaitės dukra. Poros sūnus Kristupas anksti mirė, o vienintelė dukra Marija Ona vėliau ištekėjo už J. Radvilos pusbrolio Boguslavo, kuris po tėvo mirties buvo mergaitės globėjas.

Antroji J. Radvilos žmona M. Lupu (apie 1625–1660) – Moldovos, turėjusios bendrą sieną su ATR, gospodario (valdovo titulas) Vasile Lupu duktė. V. Lupu, būdamas Osmanų imperijos vasalas, turėjo gauti turkų sultono Ibrahimo sutikimą savo vaikų vedyboms. V. Lupu dukra Ruksandra ištekėjo už Ukrainos kazokų etmono Bogdano Chmelnickio sūnaus Timotiejaus.

M. Lupu buvo patraukli, ryškių veido bruožų, išsilavinusi, mokėjo kelias kalbas. Greičiausiai politinės iškilmingos našlio J. Radvilos ir M. Lupu vestuvės įvyko Moldovos sostinėje Jasuose, Trijų Hierarchų cerkvėje 1645 m. Jaunuosius sutuokė vyskupas, Kijevo, Galicijos ir visos Rusios metropolitas (vėliau paskelbtas šventuoju) Petras Mogila (3). M. Lupu gavo didelį kraitį. Jo vertė galėjo siekti nuo 600 tūkst. iki 2 mln. zlotų. Be to, moldavų kunigaikštytei buvo paskirtos kelios valdos: Zabluduvas, Bielyčia, Orlia, Lubenecas. Medaus mėnesį Radvilos praleido Italijoje, todėl M. Lupu Radvilienė laikoma pirmąja Europoje keliavusia moldavų moterimi.

Po vyro mirties likusi viena M. Lupu Radvilienė siekė atgauti savo kraitį, kuris tuo metu buvo pavestas saugoti B. Radvilai. Pastarasis, motyvuodamas teisinėmis priežastimis, nuolat vengė jį grąžinti. M. Lupu Radvilienė daugybę kartų ieškojo karaliaus paramos bei savo giminaičių pagalbos. Galiausiai ji kreipėsi į teismą, tačiau, nieko nelaimėjusi, 1660 m. mirė Slucko mieste.

Vis dėl to, pagal M. Lupu Radvilienės testamentą, jos teisėtiems paveldėtojams (daugiausiai kraujo ryšiais su ja nesusijusiems turto gavėjams) pavyko susigrąžinti 471 tūkst. zlotų, kurie jos valia buvo perduoti trylikai vienuolynų, septynioms bažnyčioms, Slucko mokyklai, Vilniaus pensionui ir trims ligoninėms. 200 tūkst. zlotų buvo paskirti Vilniaus Šv. Dvasios vienuolynui, o vienuolynui Kėdainiuose – 500 zlotų (4).

E. J. Morkūno nuotr.

Maldos namai kunigaikštienei

M. Lupu Radvilienė kurį laiką gyveno Kėdainiuose, Radvilų dvare. Jai statyta Kristaus Atsimainymo cerkvė stovėjo šalia Knypavos turgavietės, ties dabartinių Stepono Jaugelio-Telegos ir Sodų gatvių susikirtimu, atokiau nuo gatvės (5). J. Radvila cerkvei dovanojo du varinius varpus, tris ikonas su Dievo Motinos, Šv. Kotrynos ir arkangelo Mykolo atvaizdais, knygų, brangių bažnytinių indų bei reikmenų. Penkis paveikslus siuntė pati M. Lupu. Šalia cerkvės įsteigė nedidelį vyrų vienuolyną su keturiais stačiatikiais (iš jų du vienuoliai). Jiems J. Radvila suteikė globą ir paskyrė metinį mokestį natūra – ordinariją. Vienuolių išlaikymu rūpinosi ir jo žmona (6).

XIX a. šie maldos namai sulaukė būdami visai apleisti. Cerkvę suremontavo mieste buvęs Rusijos kariuomenės Narvos husarų pulkas. Dailininko, litografo Juozapo Ozemblovskio litografijoje ji atrodė taip: stačiakampio plano, su gana aukštu bokštu, kurį vainikavo svogūno formos kupolas su kryžiumi viršuje. 1841 m., pašventinę cerkvę stačiatikių globėjo Šv. Andriejaus vardu, pamaldas joje atnaujino Kauno dvasininkai. 1846 m. caro Nikolajaus I įsakymu prie jos buvo įsteigta parapija ir paskirtas nuolatinis šventikas.

1861 m. senąją cerkvę nukonkuravo mieste naujai pastatyta mūrinė cerkvė. Į ją buvo pernešta ir prie centrinių ikonostaso durų įtaisyta J. Radvilos dovanotoji Dievo Motinos ikona. Pamaldos senojoje cerkvėje vyko tik per Velykas ir šv. Andriejaus dieną.

1904 m. apdegusi nuo žaibo cerkvė buvo perkelta į naują vietą – stačiatikių karių kapines prie Smilgos upės dabartinėje Klevų gatvėje. Čia ji naudota kaip kapinių koplyčia. Likusios dvi J. Radvilos ikonos atsidūrė naujojoje mūrinėje cerkvėje. Buvusioje cerkvės vietoje ant postamento pastatytas metalinis kryžius (7).

Sovietmečiu cerkvė buvo labai apleista; pamaldos nebevyko. Kai avarijoje žuvo ja besirūpinęs popas, valdžia ketino cerkvę, kaip nederančią prie stačiatikių karių kapinėse palaidotų sovietų karių kapų, nugriauti. Apie 100 kėdainiškių stačiatikių meldėsi naujoje cerkvėje.

Nauji namai muziejuje

Į muziejų nugriovimui pasmerktą cerkvę nuspręsta perkelti kėdainiškio, tuometinio Miestelio skyriaus vedėjo, vėliau direktoriaus pavaduotojo muziejininkystei ir informacijai dr. Eligijaus Juvencijaus Morkūno iniciatyva. 1982 m. jos kupolas jau buvo be kryžiaus. Patalpos nerakinamos, keliose vietose prakiuręs stogas. Vidaus interjeras visiškai suniokotas: sunaikintas puošniais auksuotais medžio drožiniais ornamentuotas ikonostasas, nuplėšyti sienų tapetai, išvogtos ikonos, paveikslai, žvakidės. Anot dr. E. J. Morkūno, ikonostasu labai žavėjosi garsi dailėtyrininkė dr. Marija Matušakaitė (8).

Palikimas: cerkvės pamatai antrojoje jos vietoje, Klevų gatvės kapinėse. Ji buvo orientuota rytų–vakarų kryptimi, o įėjimas iš vakarų pusės. 2004 m. dar likę pamatai ir laipteliai. / E. J. Morkūno nuotr.

Tais pačiais metais Paminklų konservavimo instituto specialistas V. Gartfilas muziejaus užsakymu atliko architektūrinius-archeologinius cerkvės apmatavimus. Apmatuojant matmenys duoti maksimalūs. Pastato ilgis – 12,2 m, plotis – 7,6 m. Cerkvės aukštis – 6,27 m, o visas aukštis su bokštu – 9,65 m be kryžiaus. Pamato aukštis – nuo 40 cm iki 22 cm. Tikintiesiems skirtas plotas 6,29 m x 3,83 m. Apmatavimų byla saugoma LEM archyve (9).

Į muziejų cerkvė perkelta apie 1985 m. ir saugoma stoginėje ūkiniame kieme. Ją planuota statyti Miestelio pakraštyje.

Etnografinius tyrimus atliko dr. E. J. Morkūnas. Cerkvė buvo stačiakampio plano, su priestatėliu, liaudiškai neįmantrių formų, su bokšteliu. Jos siluetas artimas XVII – XVIII a. Lietuvos bažnyčių bokštams. Pastatyta iš rąstų, apkalta vertikaliai lentomis. Po karnizu iš vertikaliai kaltų lentelių padarytas ornamentas. Pamatai – mūriniai. Perdengimai ir pertvaros – medinės, vidaus patalpos buvę tapetuotos tamsiai mėlynos spalvos tapetais. Lubos plokščios, dažytos baltai. Langai aštuoniarūčiai, pagrindinėje patalpoje suporinti. Durys dvivėrės, filinginės, su stačiatikių kryžiais. Virš jų įrengta pastogė, paremta kolonėlėmis. Keturšlaitis stogas dengtas cinkuota skarda (10).

Į muziejų cerkvė perkelta apie 1985 m. ir saugoma stoginėje ūkiniame kieme. Baldų ar kitų liturginių daiktų neįgyta. Ją planuota statyti Miestelio pakraštyje. Jeigu ne dr. E. J. Morkūno entuziazmas ir noras išsaugoti pastatą, J. Radvilą, jo žmoną M. Lupu Radvilienę ir LDK klestėjusią religijos toleranciją menančios stačiatikių cerkvės būtų nelikę. Beje, tai buvo vienas svarbiausių šio, neseniai mus palikusio iškilaus muziejininko išsaugotų pastatų.

Šaltiniai

1. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/cerkve/. Žiūrėta 2023-10-01.

2. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/jonusas-radvila-1/. Žiūrėta 2023-06-12.

3. Prieiga per internetą: https://rinkosaikste.lt/naslio-zmona-prisidejusi-prie-staciatikiu-parapijos-kedainiuose-atsiradimo/. Žiūrėta 2023-06-12.

4. Zabolotnaia L. „The Riddles, myths and facts concerning Maria (Lupu) Radziwill‘s last will and testament“, in: Istorija, 2015, t. 97, Nr. 1, p. 5–25.

5. Pokalbis su LLBM direktoriaus pavaduotoju informacijai ir muziejininkystei dr. E. J. Morkūnu. 2016 m. kovo 24 d. Užrašė Inga Levickaitė-Vaškevičienė.

6. Šinkūnas P. „Kėdainių miesto istorija“. Kaunas, 1928, p. 32–33.

7. Juknevičius A. Senieji Kėdainiai. Vilnius, Inter Se, 2017, p. 107–108.

8. Pokalbis su LLBM direktoriaus pavaduotoju informacijai ir muziejininkystei dr. E. J. Morkūnu. 2016 m. kovo 24 d. Užrašė Inga Levickaitė-Vaškevičienė.

9. Kėdainių cerkvės architektūriniai-archeologiniai tyrimai. LEM archyvas, b. 564, p. 10.

10. Kėdainių cerkvės etnografiniai tyrimai. LEM archyvas, b. 556, p. 18–20.

„Kultūros ministerijos ir muziejaus darbuotojų požiūris sutapo, kad senasis pavadinimas nebeatitinka šio amžiaus vertybių, požiūrio, naujų muziejaus veiklų, giliau pristatančių gyvąją tautos istoriją ir papročius“, – pranešime spaudai cituojamas kultūros viceministras Rimantas Mikaitis.

Pasak viceministro, naujasis pavadinimas, kurį išrinko patys muziejaus darbuotojai, yra glaustesnis ir tiksliau nusakantis muziejaus ekspozicijų, esamų muziejinių vertybių rinkinių ir veiklų turinį.

Naujasis muziejaus pavadinimas įsigalios jį užregistravus Juridinių asmenų registre, kultūros ministro įsakymu atitinkamai pakeisti ir muziejaus nuostatai.

Muziejus prie Rumšiškių buvo įkurtas 1966 metais, lankytojams jis atvertas 1974 metais. Pasak pranešimo, tai vienas didžiausių pagal plotą etnografijos muziejų po atviru dangumi Europoje.