Renginyje sportines rungtis išbandyti ir skirtingus judesius lavinti susitiko 35 ikimokyklinio ugdymo įstaigų komandos iš Kretingos, Šilutės, Gargždų, Mažeikių, Plungės, Šilalės, Tauragės, Telšių bei Jurbarko.

Kiekvieną komandą sudarė 3 mergaitės, 3 berniukai ir 2 pedagogai. Renginio pagrindas – skirtingų estafečių varžybos. Specialios užduotys yra skirtos visapusiškam vaikų fizinių savybių lavinimui. Net 280 festivalio dalyvių bėgiojo, šuoliavo, laipiojo, treniravo pusiausvyrą ir žaidė žaidimus, lavinančius skirtingus judesius.

Šventės metu dalyvius aplankė ir veiklas stebėjo olimpietis, dviratininkas Gediminas Bagdonas bei jaunimo olimpinių žaidynių laimėtoja, plaukikė Agnė Šeleikaitė. Vaikystėje plaukimą pamilusi mergina yra tikra – pedagogo ar trenerio vaidmuo formuojant požiūrį į fizinį aktyvumą, yra labai svarbus.

– Agne, nuo kelių metų pradėjote sportuoti ir kaip prasidėjo jūsų kaip sportininkės kelias?

– Plaukimą lankyti pradėjau nuo aštuonerių. Į baseiną atėjau, nes mėgau vandenį ir norėjau išmokti plaukti. Buvo visko – ir patiko, ir nepatiko, bet galiausiai net nepastebėjau kaip pradėjau nebe lankyti, o sportuoti plaukimą, dalyvauti varžybose.

– Kaip manote, kas jus labiausiai įkvėpė būti ir išlikti fiziškai aktyvia?

– Šeima. Turiu aktyvią šeimą, kuri neįsivaizduoja savo gyvenimo be sporto, todėl nuo pat mažumės buvo ugdomos fizinio aktyvumo vertybės bei jo nauda, todėl ir mano gyvenime sportas tapo neatsiejama dalis.

– Projekto metu fizinį vaikų aktyvumą skatina profesionalūs treneriai bei pedagogai. Koks, jūsų nuomone, yra jų vaidmuo siekiant sukurti vaikams džiaugsmą judėti?

– Manau, kad vaidmuo yra labai didelis. Sakyčiau, didžiausią įtaką daro šeima, o antroje vietoje – pedagogai bei treneriai. Visgi pedagogų bei trenerių darbas yra išmokyti vaiką fizinio aktyvumo teikiamos naudos, parodyti, jog sportas yra ne tik smagu, bet ir naudinga. Tai pat norisi, jog treneriai formuotų sveiką santykį su sportu, kad vaikas mėgautųsi procesu, o ne turėtų asociacijas su nuovargiu ar bausme.

– Renginyje yra akcentuojama lyčių lygybė, kiekvieną komandą sudaro 3 mergaitės ir 3 berniukai, kurie atlieka tas pačias užduotis. Kaip manote, kiek tai svarbu jau vaikystėje?

– Manau, kad visos pagrindinės vertybės yra ugdomos vaikystėje. Noriu tikėti, jog visi vaikai patys iš savęs yra tolerantiški ir tik vėliau išmoksta elgtis taip, kokį pavyzdį mato savo aplinkoje. Todėl manau, kad svarbu yra formuoti sveiką, tolerantišką individą, o viso to pradžia yra vaikystėje.

– „Lietuvos mažųjų žaidynės“ jau finišo tiesiojoje. Ko norėtumėte palinkėti visiems mažiesiems sportininkams?

– Noriu palinkėti, kad kiekvienas atrastų laimę fiziniame aktyvume, o jau atradę – nepamirštų ir kasdien vadovautųsi olimpinėmis vertybėmis!

8-asis žaidynių festivalis, šiemet įtraukęs net 44 tūkst. dalyvių visoje Lietuvoje, baigsis jau sekmadienį, Palangoje, kur bus surengta paskutinė finalinio etapo sporto šventė.

Projektą globoja pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė. Organizatoriai – Lietuvos tautinis olimpinis komitetas ir Respublikinė ikimokyklinio ugdymo kūno kultūros pedagogų asociacija.

Projektas iš dalies finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Švietimo mainų paramos fondas.

Didžiausias Lietuvos ikimokyklinio ugdymo vaikams skirtas fizinio aktyvumo projektas pradeda septintąjį sezoną. Skelbiama registracija į Lietuvos mažųjų žaidynes (LTMŽ).

„Lietuvos mažųjų žaidynės – galimybė vaikams susipažinti su įvairiomis sporto šakomis, lavinti skirtingus judesius ir pajausti džiaugsmą bei malonumą sportuojant. Kviečiu registruotis į projektą, kuris jau tapo nacionaliniu judėjimu. Judėkime kartu, būkime sveiki ir stiprūs“, – kviečia Lietuvos mažųjų žaidynių globėja pirmoji ponia Diana Nausėdienė.

Projektu siekiama didinti vaikų fizinį aktyvumą ir nuo mažens ugdyti įprotį sportuoti bei pozityvų požiūrį į aktyvią gyvenseną. Taip pat skatinti garbingo varžymosi idėją, bendravimą ir bendradarbiavimą tarp pedagogų, supažindinti vaikus su olimpinėmis vertybėmis.

„Lietuvos mažųjų žaidynių dalyviai – didžiulė bendruomenė, kurią vienija judėjimo džiaugsmas. Septintasis sezonas dėl visiems žinomų aplinkybių bus kitoks, tačiau noriu patikinti, kad projekto veiklos bus ne mažiau smagios, įdomios ir įtraukiančios“, – sakė olimpinė čempionė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė Daina Gudzinevičiūtė.

Registracija vyksta iki gruodžio 18 dienos 22 val.

Numatoma sausį rengti nuotolinį seminarą pedagogams. Jiems taip pat bus paruoštos rekomendacijos ir patarimai, padėsiantys skatinti vaikų fizinį aktyvumą ir judėjimo įgūdžių lavinimą. Nuotoliniai susitikimai su pedagogais vyks kiekvieną projekto mėnesį. Jų metu bus pristatomos užduotys ir veiklos, palaikomas glaudus ryšys su projekto dalyviais.

Pirmasis etapas – fizinio aktyvumo veiklos darželiuose – vyks sausio – balandžio mėnesiais. Jose dalyvauti galės visų amžiaus grupių vaikai. Antrasis ir trečiasis etapai vyks atsižvelgiant į epidemiologinę situaciją šalyje.

Žaidynių pagrindas – inovatyvios užduotys, pratimai ir estafetės, skirtos judėjimo įgūdžių lavinimui.

Projektą organizuoja Lietuvos tautinis olimpinis komitetas ir Respublikinė ikimokyklinio ugdymo kūno kultūros pedagogų asociacija (RIUKKPA). Projektą globoja pirmoji ponia D. Nausėdienė.

Dvi Dianos, beprotiškai mylinčios lengvąją atletiką ir fizinį aktyvumą. Viena jų – pirmoji šalies ponia, antroji – olimpietė maratonininkė. Diana Nausėdienė ir Diana Lobačevskė kalbėjosi apie lengvąją atletiką ir fizinio aktyvumo svarbą vaikams.

Nors žinomos šalies moterys iki šiol nebuvo asmeniškai pažįstamos, jas sieja gerokai daugiau, nei galėtumėte pagalvoti: meilė lengvajai atletikai, rūpestis vaikų fiziniu aktyvumu ir „Lietuvos mažųjų žaidynės“.

D. Nausėdienė – didžiausio šalyje ikimokyklinio amžiaus vaikams skirto projekto globėja, tuo tarpu D. Lobačevskė – žaidynių ambasadorė ir 5-metės Atėnės mama.

Žinau, kad sportuojate ir stengiatės išlikti fiziškai aktyvia, taip pat palaikote vaikų fizinio aktyvumo skatinimo projektus. Gal galite papasakoti, iš kur tokia meilė sportui? – D. Lobačevskė paklausė D. Nausėdienės.

Vaikystėje buvau labai judri. Mane domino viskas – nuo kiemo žaidimų ir kvadrato iki badmintono ar tinklinio. Galiausiai pamilau lengvąją atletiką. Jei jau įsijungiu varžybų transliaciją – negaliu atsitraukti nuo ekrano.

Labai smagu girdėti. O pati ar bėgiojate?

Bėgioju visą gyvenimą. Sukūrus šeimą, kartu su vyru bėgiodavome vakarais. Tai buvo mūsų atsipalaidavimo forma, nors šiuo metu bėgiojame mažiau. Atsargesnė esu žiemą. Mane pristabdo traumos pavojus: kartą patekau ant ledo, slydau ir griuvau, todėl žiemą vengiu bėgioti tamsoje. Tačiau noriu pasigirti, kad pavasario sezoną jau atidariau.

Tiems žmonėms, kurie pasiryš apsiauti sportinius batelius ir pradėti sportuoti, noriu pasakyti, kad iš pradžių bus sunku. Todėl neskubėkite siekti rezultatų, svarbiausia – jausti malonumą sportuojant. Kasdien bus lengviau ir lengviau, o galbūt vieną dieną su Diana Lobačevske varžysitės maratono distancijoje (juokiasi).

Skaičiau, kad nedaug kas tikėjosi jūsų grįžimo į sportą po sunkios traumos. Ar tos sporto išugdytos asmeninės savybės ir padėjo įrodyti, kad skeptikai klysta?

Tikrai taip. Man kažkada pasakė, kad nebėgsiu maratono, nes mano pėdos yra plokščios ir tai ne mano distancija. Turbūt ir traumos atveju padėjo mano užsispyrimas ir noras įrodyti, kad galiu. Be to, labai norėjau patekti į Tokijo olimpines žaidynes. Patekti, gerai pasirodyti ir gražiai išeiti iš sporto. Manau, atletui skaudžiausia sportą palikti dėl traumos.

Jūsų pavyzdys tik patvirtina, kad jeigu norime užauginti stiprios valios, savimi pasitikinti aukštų rezultatų bet kurioje srityje galintį siekti žmogų, turime jį paskatinti judėti.

O kalbant apie treniruočių procesą, kaip pasikeitė jūsų gyvenimas pandemijos akivaizdoje?

Prieš prasidedant karantinui su dukra Atėne buvau treniruočių stovykloje Portugalijoje. Stengiuosi visada ją vežtis kartu, kad matytų, ką mama veikia. Pamačiusi, kad užsidarinėja sienos, stovyklą nutraukiau dviem savaitėmis anksčiau. Kadangi esu bėgikė, karantinas stipriai mano režimo nepaveikė. Bėgioti galiu bet kur, todėl stengiuosi palaikyti formą.

Karantino metu stengiuosi kuo daugiau laiko skirti dukroms ir visiems tėveliams patarčiau taip daryti. Pastebėjau, kad mano 5-metė dukrytė viską kopijuoja. Jei mankštinuosi, ji viską kartoja. Mes tikrai galime įkvėpti vaikus judėti, tik turime tam skirti laiko ir būti pavyzdžiu. Net ir buities darbai gali tapti smagia fizine veikla.

Sutinku. Man atrodo, kad judėjimas, aktyvūs žaidimai, estafetės namuose ugdo išradingumą, komandinį darbą, gebėjimą rungtyniauti, rasti sprendimą. Juk sportas ugdo ne tik fizinę motoriką, bet ir mąstymą. Atsiranda tokios savybės, kuriomis pasižymite jūs: valia, atsakomybė, lyderystė.

Manau, kad tėvai ir vaikai yra komanda. Jei tėvai skatina mažylius sportuoti, judėti, neišvengiamai turi į sportines veiklas įsitraukti ir patys. Taip stiprėja šeimyninis ryšys, kuriasi nuostabios, stiprios, sveikos šeimos.

Taip pat matau, kad labai svarbų darbą dirba pedagogai. Karantino metu fizinio ugdymo specialistai patarimais dalijasi internete, todėl šeimos, kurioms trūksta žinių, gali tuo pasinaudoti.

Labai svarbu vaiko neatstumti nuo sporto iš jo per daug reikalaujant. Reikia stengtis sudominti ir įtraukti, bei kartu kurti tvirtą šeimyninį ryšį. Todėl, manau, kad pedagogai internetinėje erdvėje daro labai didelį darbą ir verta juo pasinaudoti.

Aš ir pati naudojuosi tais patarimais. Mano pratimai gana monotoniški ir jau pabodę, todėl man labai patinka tos naujos idėjos, kurių galiu rasti.

Gyvenant Vokietijoje gilų įspūdį manyje paliko tenykštė sporto kultūra. Į lengvosios atletikos užsiėmimus, kurie nebuvo privalomi universitete, susirinkdavo didžiulė sąmoningai sportuojančio jaunimo bendruomenė. Ten sveikatingumo ir rūpinimosi savo kūnu standartai, sportiniai krūviai net mėgėjų lygmenyje yra labai aukšti.

Norėtųsi, kad ir Lietuvoje tokia tradicija atsirastų ir didžioji visuomenės dalis sportuotų. Juk sveikame kūne yra sveika siela. Profesionaliems sportininkams svarbu rezultatas, bet mėgėjams svarbiausia bendrystės jausmas ir sporto teikiamas džiaugsmas.

Jei norime mažuosius įtraukti į judėjimą, juos reikia ypatingai tausoti. Dalyvaujant Lietuvos mažųjų žaidynių festivalyje Molėtuose mane pakerėjo, kaip pedagogai sugeba įkvėpti vos pusantrų metukų sulaukusius vaikus sportuoti. Ir mažieji tai daro labai noriai. Jie atlieka savo amžiui tinkamus pratimus ir įveikia iššūkius.

Juos globoja ne tik suaugusieji, bet ir keliais metais vyresni vaikai. Tas bendrystės jausmas yra nuostabus. Lietuvos mažųjų žaidynės yra nuostabus projektas, kurį norisi skatinti.

Mums visiems labai gaila, bet Lietuvos mažųjų žaidynių renginiai šiuo metu nevyksta. Ko palinkėtumėte žaidynių dalyviams, laukiantiems, kada vėl galės sportuoti su draugais?

Pirmiausia, olimpinės kantrybės. Taip pat noriu paskatinti sportuoti namuose, pasinaudojant namų apyvokos daiktais. Taip pasirengti Lietuvos mažųjų žaidynėms ir sugrįžti pasiruošus ir dvasiškai, ir fiziškai.

Manau, kad tai bus nuostabus momentas, nes žaidynių atmosfera yra nuostabi. Tai judėjimo ir gyvenimo džiaugsmo šventė. Šito norėčiau palinkėti kiekvienai Lietuvos šeimai ir pakviesti aktyviai prisijungti prie Lietuvos mažųjų žaidynių tradicijos kūrimo. Tegu visi mūsų darželiai sportuoja, o visa bendruomenė įsijungia į šį judėjimą. Judėjimo džiaugsmo visiems!

Diana Nausėdienė – nutrūktgalvė mergaitė, amžinai nubalnotais keliais? Lengvaatletė moksleivė, kuri niekad nesiskundė treneriui? Jauna mama, kuri neturi laiko pabėgioti, todėl bent kūdikio mišinio iki vaistinės sulaksto bėgte? Keturiasdešimtmetė, kuri stovi ant galvos? Taip – tai ji, mūsų šalies pirmoji ponia. Dėsninga, kad ši moteris ėmė globoti „Lietuvos mažųjų žaidynes“, kuriose dalyvauja dešimtys tūkstančių darželinukų. Šiandien pokalbis su ja – apie judėjimą, sportą, aktyvų gyvenimo būdą, kurį norėtųsi įskiepyti būsimai kartai.

Ponia Diana, sakote, buvot judrus vaikas. Kokio maždaug judrumo „laipsnio“? 

Beveik maksimalaus. Mėgau išbandyti savo fizinių galimybių ribas. Tėvams nusibosdavo gydyti mano žaizdas. Ant kelių nuolat puikavosi 2 eurų monetų dydžio šašai – „medaliai“, žymintys mano nuotykius karstantis ant baldų, spintų, medžių, slystant purvynais, griūnant ant asfalto. Tai buvo iššūkių, o ne žioplumo žaizdos. Man būdavo įdomu, ar sugebėsiu apsiversti ant skersinio atbulai, ar užlipsiu ant spintos vertikaliai, remdamasi rankomis ir kojomis tik į tarpą tarp sienos ir spintos, ar užsikeberiojusi sugebėsiu nuo čia nušokti nenusisukus sprando, ar užteks drąsos ilgai išbūti po vandeniu, galynėtis su bangomis ir kt. Kieme iki išnaktų žaisdavome kvadratą, karštą bulvę, gaudynes, badmintoną, žiemą vykdavo nuolatiniai gniūžčių karai, rogučių fiestos.

Mama vadino mane Maugliu. Buvo neįmanoma manęs uždaryti į buto dėžutę. Niekas, tiesą sakant, ir nesistengė to daryti. Tėvai kažkodėl absoliučiai manim pasitikėjo, ir aš iki sutemų, o dažnai ir po jų, džiaugiausi visiška laisve. Buvau saulės ir vėjo nugairintas nutrūktgalvis vaikas, plevėsuojančiais juodais plaukais, blyksintis rudų akių baltymais, amžinai kažkur lekiantis su žaidimų draugais. Didžiausia šventė buvo sulaukus pavasarinio atšilimo peršokti iš sunkių žieminių batų į sportbačius. Tokia laisvė greičiams ir vaikystės sparnams skleistis atsirasdavo, kad tik laikykis, Pasauli, aš ateinu, aš augu, stiprėju, aš tave aplėksiu!

Toks vaikas tiesiu taikymu turėjo atsirasti sporto būrelyje…

Ūgtelėjus tėvai, o gal ir aš pati, nusprendėme, kad reikia energiją kreipti tikslingiau. Pradėjau lankyti baseiną, žaisti krepšinį sporto mokykloje. Dalyvaudavau pačiose įvairiausiose varžybose, atstovaudavau mokyklą miesto sportiniuose renginiuose.

Paauglystėje rimčiau susidomėjau lengvąja atletika. Ji tikrai buvo, yra ir bus sporto karalienė. Galiu ir dabar mesti visus darbus ir visą dieną stebėti transliacijas iš maniežų ir stadionų, kai varžosi atletai, primenantys herojus iš graikų mitų. Ypač gražios mano akiai yra bėgimo rungtys, tobulas tobulų kūnų judėjimas.

O kaip bėgioti, šokinėti į tolį sekėsi pačiai?

Kaip visada su nuotykiais. Savo lengvosios atletikos grupėje buvau jauniausia, tad nuolat turėjau problemų barjeriniame bėgime. Treniruojantis barjerai buvo sustatomi atstumais, patogiais vyresniems, kurių buvo dauguma. Buvau mažiausia, tad man neužteko žingsnio ilgio techniškai tvarkingai įveikti nuotolį tarp barjerų, bet tai ugdė charakterį. Mano vaikystės laikais skųstis ir verkšlenti buvo žema. Lygiuotis į stipresnius man tapo galingu stimulu. Analizavau, kodėl man nepavyksta. Kai supratau, kad neturiu šansų taisyklingai įveikti atstumą tarp barjerų, nes esu tiesiog per maža, ir kad jų neperstatys tik dėl manęs, prisitaikiau sau kitą techniką ir išmokau laimėti kelias milisekundes jo didenybės Laiko. Tad, kai tekdavo varžytis jau su savo bendraamžiais, rezultatai būdavo visai neblogi.

Jus, tokią atkaklią, tikriausiai ir į komandą visi norėdavo pasikviesti? 

Treneris po apšilimo leisdavo mums sužaisti trumpas futbolo varžybas. Čia atsiskaitydavau su vyresniaisiais. Puolime didieji manęs tiesiog nesugaudydavo. Galėdavau greitai varytis kamuolį, staigiai keisti kryptį, dėl savo vikrumo buvau sunkiai uždengiama, be to, taikliai smūgiuodavau, tad dažniausiai sėkmingas perdavimas baigdavosi įvarčiu.

Beje, ir Prezidentas yra puikus puolėjas ir aistringas futbolo žaidėjas. Kiekvienais metais giminės suvažiavimuose mes visi (ir vaikinai, ir merginos, bet kokio amžiaus) žaidžiame draugiškas futbolo varžybas tarp tauragiškių ir klaipėdiečių. Ne veltui ir mūsų jaunesnioji dukra pamilo šį žaidimą. Paauglystėje ji net kelerius metus treniravosi futbolo sporto mokykloje mergaičių grupėje.

Turbūt ir futbolo čempionatai – šventos valandos prie ekrano Jūsų šeimai?

Didįjį futbolą atradau per 1982-ųjų metų pasaulio futbolo čempionato transliacijas. Tada pirmąsyk

pamačiau nuostabiausius komandinės strategijos ir individualios taktikos intelekto lydinius. Supratau, kad tobulos žaidėjų technikos negana, šiam žaidimui  būtinas treneris virtuozas. Jam turi būti pavaldžios sudėtingiausios daugelio komandinių rodiklių dermės ir tiesiog stulbinančios jų realizacijos. Pastarųjų variacijų įvairovė tiesiog neišsemiama, tad sirgaliai visada pagrįstai laukia įspūdingo improvizacijos stebuklo. Visada unikalaus ir nepakartojamo. Man asmeniškai tai pati intelektualiausia ir įdomiausia komandinio sporto šaka.

Tačiau nesame vien futbolo gerbėjai. Užkrečia ir kitos aistringosios komandinės sporto šakos. Niekada nepamiršiu legendinių Kauno “Žalgirio” ir CSKA krepšininkų kovų. Esu ir Lietuvos ledo ritulininkų sirgalė.

Rečiau ką prie ekrano pritraukia šachmatų kovos. Pati iki šiol pamenu įspūdingą įtampą intelekto varžybose tarp A. Karpovo ir G. Kasparovo, jų kovų grožį. Džiaugiuosi, kad galėjau stebėti šių minties ir ištvermės Titanų dvikovas gyvai ekranuose.

Akivaizdu, kad mylite sportą. Tačiau kiek jo išties liko gyvenime, kai išaugote iš lengvaatletės batelių?

Pamenu, augindama kelių mėnesių pirmagimę, kai laiko sau tiesiog nebuvo, vis tiek pasportuodavau. Bėgdavau su dviem stikliniais buteliukais rankose nuo Tauro kalno bendrabučio iki vaistinės, čia keisdavau tuščius buteliukus į užpildytus kūdikiams skirtais mišinukais ir kuo greičiau skuosdavau atgal. Susidarydavo visai nemenkas atstumas.

Beveik visą gyvenimą laikas nuo laiko, dažniausiai vakarais, bėgiodavome parkuose. Brandesniame amžiuje bėgiojimą žiemos metu kartais pakeisdavo baseinas arba treniruočių salė. Dviračiais išvažinėtas visas Belmontas.

Ir namuose tikriausiai stalo žaidimus iškeičiate į aktyvesnę veiklą?

Geriausi mūsų „stalo žaidimai“ – tai biliardas ir stalo tenisas. Jei tik kur užmatydavome stalą, tuoj pasinaudodavome galimybe mesti vienas kitam iššūkį. Prezidentas buvo užgrūdintas studentų bendrabučio stalo teniso „čempionatuose“, tad man iki šiol nelengva jį nugalėti, o ir svorio kategorija nelygi. Bet aš tobulėjau ir man vis dažniau pavykdavo!

Vienądien mūsų namuose, sėkmingai susiklosčius likimui, atsirado išsvajotasis pūlo stalas. Kai smūgių tikslumą neblogai išlavino ir dukros, pamėgome organizuoti šeimyninius čempionatus. Juose netrūkdavo įtampos! Biliardas tokia sporto šaka, kurią galima kultivuoti iki senatvės. Tad stalas mums tarnaus ir kai būsime pensininkai bei mokysime žaisti anūkus. Perspektyvų visad yra!

Dar viena praėjusių metų atrakcija tapo badmintonas. Puikus būdas išsikrauti po dienos įtampos neišeinant iš kiemo. Kelias plunksnas jau pribaigėme bežaisdami sode.

Lietuviai – ne vien tradicinė „krepšinio šalis“. Dažnas lietuvis turi tradiciją žiemą savaitėlę pastovėti ant slidžių. Žinoma, ten, kur yra sniego…

Tada mes labai tradiciniai lietuviai… Slidinėti į kalnus su vaikais stengdavomės ištrūkti kiekvienais metais. Kalnai prikelia ir kūną, ir dvasią, ir sustiprina šeimyninį rūpestį vienas kitu. O kiek smagių nutikimų ir tik mums keturiems juokingų istorijų yra nutikę. Jos iškyla linksmais juoko burbuliukais šeimyniniuose prisiminimuose. Kvatojamės visi iki ašarų. Tai mūsų turtas.

Neapsiribojate tradicinėmis sveikatinimo formomis, esate domėjusis Rytų praktikomis? 

Man rūpi potencialas, slypintis įvairiose sveikos gyvensenos praktikose. Buvo laikotarpis, kai domėjausi asanomis, kvėpavimo technika, lankiau jogos treniruotes. Vyresnioji dukra, tuomet dar vaikas, irgi buvo susidomėjusi joga. Mažajai nepatiko.

Prieš keletą metų mane patraukė ir kuksando menas, susiformavęs Korėjoje. Tai savita asketiško gyvenimo prieiga prie kūno ir dvasios sveikatinimo. Jei jogos dėka keturiasdešimties metų būdama pirmą kartą atsistojau ir iki šiol stoviu ant galvos, išmokau taisyklingiau kvėpuoti, geriau valdyti kūną ir emocijas, tai kuksando nustebino tuo, kad net mėgėjiškai atliekant pratimus, minimaliomis fizinėmis pastangomis puikiai aktyvuojamos organizmo jėgos. Žmogus net vyresniame amžiuje, darydamas nesudėtingus judesius, prisipildo gyvybinės energijos.

Į sveiko gyvenimo būdo receptą įeina ir sveikos mitybos ingredientas. Kokie Jūsų santykiai su maistu?

Žaviuosi sveikos mitybos, sveikos gyvensenos entuziastais, o abi dukros netgi išbandė vegetarinę mitybą. Aš irgi išbandžiau ją, bet likau prie subalasuotos visavertės mitybos. Kartais ji net nebūna sveika, nes man įdomu sąmoningai išbandyti visas pasaulio duotybes, tame tarpe ir maisto įvairovę. Be to, esu nuodėminga: be galo mėgstu saldumynus, šokoladą ir desertus. Su amžiumi palaipsniui koreguoju mitybą ir ji, ko gero, stipriai artės būtent prie vegetariškosios.

Keliaujant Azijoje pažinau, kokia svarbi yra vietinė tradicija maitintis visada vienu metu ir vienodais tarpais. Vietnamietis, kambodžietis žvelgs į jus kaip į laukinį, jei valgydami skubėsite ir tinkamai nesukramtysite maisto. Jus laikys barbaru, žalojančiu savo organizmą, jei jūsų mityba bus chaotiška. Ten stebėdama lieknus, energingus, jaunatviškai atrodančius senukus, supratau, kaip smarkiai išauga laimingo gyvenimo tikimybė, jei sveikos gyvensenos įgūdžiai suformuojami dar vaikystėje, patiems mažiausiems. 

Tyrimai rodo, kad mūsų vaikų fizinis aktyvumas šiuo metu yra labai mažas. Kaip manote, kokios to priežastys?

Užduokite sau klausimą – kur dabar, šią akimirką, jūsų vaikai? Dūksta lauke, plaukioja baseine, o gal yra karatė treniruotėje? Deja, dažnas tėvas turbūt atsakytų, kad jų mažasis šiuo metu yra paniręs į ekraną.

Anksčiau didžiumą laisvalaikio vaikai praleisdavo žaisdami judriuosius žaidimus gryname ore. Dabar net jei jie ore, tai kartais iki trejų metų vežiojami vežimėliuose, nes taip saugiau, paprasčiau, greičiau. Netgi maisto parduotuvėje jie sėdi prekybiniuose vežimėliuose. Ir į darželį jie nebevaikšto savomis kojomis, dažniausiai važiuoja automobiliu.

Namuose labai dažnai sakome – nelipk, nebėk, nešok nuo sofos – dar užsimuši… Mūsų butai tiesiog nepritaikyti vaikui be draudimų augti. Ir pamažu šis išties nustoja daug ką daryti, apriboja savo judrumą, stengiasi išvengti pabarimų, ir taip mažajam ne tik dingsta judėjimo džiaugsmas, bet ir formuojasi supratimas, jog judėti – blogai.

Tapote „Lietuvos mažųjų žaidynių“, LTOK projekto, į kurį įsitraukia beveik pusė visų Lietuvos darželinukų, globėja. Kodėl Jums tai atrodo svarbu?

„Lietuvos mažųjų žaidynės“ vyks šeštąjį kartą, tad tai jau mūsų šalies tradicija, o kurdami tradicijas ir jas augindami parodome, kad sportas yra svarbi mūsų visų gyvenimo sritis. Sportas vaikams neturi tapti darbu ar baubu, jis turi kurti nuostabų, gilų šeimyninį ir visuomeninį ryšį. Pastebėti prigimtinius vaikų talentus ir tobulinti gebėjimus reikia kuo anksčiau. Tad Lietuvos mažųjų žaidynės yra puiki galimybė ne tik daryti olimpinį judesį – ugdyti siekį judėti greičiau, aukščiau – bet ir sampratą, kad būti stipresniam, sveikesniam yra džiaugsmas. Tai gėris visai bendruomenei.

Vaikai šiais laikais yra kur kas mažiau judrūs, o tai reiškia – ir mažiau sveiki, silpnesni. Tėveliai dažnai atsitokėja tada, kai mažylis ima dažnai sirgti, tampa plokščiapadis ar prasideda antsvorio problemos.

Judėjimas stiprina ne tik raumenis, širdį, kaulus, bet ir smegenis. Šių branda glaudžiai susijusi su stambiosios motorikos vystymusi. Judant gaunama labai daug informacijos, o mokslas teigia, kad dėl naujų įspūdžių, potyrių mažųjų smegenyse nuolat susidaro neuronų jungtys. Kuo daugiau jungčių, tuo vaikas darosi imlesnis praktiškai viskam. Vystosi jo gebėjimas analizuoti, pastebėti. Jam ateityje bus lengviau priimti bet kokios rūšies informaciją. Taip pat stiprinamos ir emocijos – sportuojant jos virte verda, vadinasi, tuo pat metu mokomasi jas reikšti ar valdyti. Pastebėta, kad nejudrūs vaikai, ėmę reguliariai sportuoti, tampa mažiau agresyvūs, ima labiau save vertinti. Sportuojant ugdomos ir asmenybės savybės – drąsa, noras bandyti, ištvermė, disciplina, bendradarbiavimo ir komunikacijos įgūdžiai. Visa tai darželinukus parengia mokyklai.

Ir tai rūpėti turėtų ne tik ikimokyklinukų tėveliams. Tie vaikai – visų mūsų ateitis. Judėjimas – būdas jiems užaugti sveikais kūnu ir siela.

Belieka mažiesiems palinkėti – Citius, Altius, Fortius! Greičiau, aukščiau, stipriau!

Olimpinis šūkis yra universalus. Kiekvienas galime siekti šiek tiek aukščiau ir realizuoti save šiek tiek stipriau. Bet kuriame mūsų gyvenimo etape beveik kiekvienas galime pajudėti šiek tiek greičiau. Jei kūnas paveda, tai minties judėjimo kryptis mums visada išlieka pavaldi. Svarbu, kad ji būtų pozityvi ir energinga!

Antradienį Molėtų lopšelyje-darželyje „Saulutė“ vyko didelė šventė visai bendruomenei – vienas pirmųjų šį sezoną Lietuvos mažųjų žaidynių įstaigų festivalių, kuriame apsilankė Lietuvos pirmoji ponia Diana Nausėdienė.

Ponia Diana Nausėdienė – Lietuvos mažųjų žaidynių projekto globėja, aktyviai palaikanti ir skatinanti idėją, kad įprotis sportuoti turėtų būti ugdomas nuo mažens, o sportas vaikams turi teikti džiaugsmą. Pirmajai šalies poniai kompaniją palaikė žaidynes organizuojančio Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė.

Festivalio metu pirmoji ponia ne tik bendravo su mažaisiais, už atsidavimą ir darbą dėkojo pedagogams, bet ir pati kartu su dalyviais atliko Ąžuolo mankštą.

„Mano įspūdžiai po šio renginio patys geriausi, nes vaikai yra nuostabūs. Jie smalsūs, laimingi, mėgstantys judėti, todėl labai svarbu, kad judėtų nuo pat mažens. Šiandien Molėtuose matėme nuostabų pavyzdį, kaip vos pusantrų metukų sulaukę vaikai dalyvauja estafetėse ir tai daro su didžiausiu džiaugsmu. Tas džiaugsmas yra didžiausia dovana ir vaikams, ir tėvams, ir pedagogams, ir visuomenei“, – sakė D. Nausėdienė.

Lopšelis-darželis „Saulutė“ Lietuvos mažųjų žaidynėse dalyvauja jau trečius metus. Šiemet žaidynėse iš viso dalyvauja 285 ikimokyklinio ugdymo įstaigos iš visos Lietuvos.

Lietuvos mažųjų žaidynės – didžiausias šalyje ikimokyklinio ugdymo vaikams skirtas sporto projektas, kuriuo siekiama didinti vaikų fizinį aktyvumą ir nuo mažens ugdyti įprotį sportuoti bei pozityvų požiūrį į aktyvią gyvenseną. Taip pat skatinti garbingo varžymosi idėją, bendravimą ir bendradarbiavimą tarp pedagogų, supažindinti vaikus su olimpinėmis vertybėmis.

Žaidynių pagrindas – skirtingų estafečių varžybos. Specialios užduotys yra skirtos visapusiškam vaikų fizinių savybių lavinimui. Žaidynių dalyviai bėgioja, šuoliuoja, laipioja, mėto, treniruoja pusiausvyrą ir žaidžia žaidimus, lavinančius skirtingus judesius.

Lietuvos mažųjų žaidynes Lietuvos tautinis olimpinis komitetas organizuoja drauge su Respublikine ikimokyklinio ugdymo kūno kultūros pedagogų asociacija.

Lietuvos tautinis olimpinis komitetas jau šeštus metus iš eilės visas šalies ikimokyklinio ugdymo įstaigas kviečia į didžiausią darželinukams skirtą sporto šventę – Lietuvos mažųjų žaidynes. Jų globėja šiemet tapo Lietuvos Respublikos prezidento sutuoktinė.

„Tikiu šių žaidynių misija – pačius mažiausius supažindinti su sporto teikiamu džiaugsmu. Būtent per smagias akimirkas, džiugesį ir žaidimus gimsta įprotis judėti ir sportuoti. Tai labai svarbu. Vaikai turi prigimtinį poreikį judėti, o mūsų, saugusiųjų, pareiga yra palaikyti ir skatinti juos būti aktyvius kiekvieną dieną“, – Prezidento komunikacijos grupės pranešime cituojama D. Nausėdienė.

Pasak ponios Dianos, būtent šio įpročio formavimas yra kelias į energingesnę ir sveikesnę visuomenę. „Galbūt šie vaikai netaps olimpiečiais ir neskins medalių, galbūt jie bus mokslininkai, inžinieriai ar menininkai, tačiau savo užimtoje dienotvarkėje visada ras laiko sportui. Moksliškai įrodyta, kad fiziškai aktyvūs žmonės ne tik gyvena sveikiau ir kokybiškiau, bet ir būna aktyvesni piliečiai, labiau įsitraukia į valstybės gyvenimą. Todėl labai svarbu vaikystėje sukurti sąlygas dalyvauti kokybiškuose fizinio aktyvumo užsiėmimuose“, – kalbėjo ji.

Atvykusi palaikyti mažųjų darželinukų, pirmoji ponia jiems palinkėjo žaisti, lakstyti, džiaugtis sportu ir vieniems kitais, o pedagogams – įkvėpimo, kūrybiškumo dirbant su vaikais.

Lietuvos mažųjų žaidynių projekte dalyvauja ir vaikai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių.

„Tai natūralu, visi iki vieno esame tos pačios visuomenės dalis. Sportas specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams padeda ugdyti bendravimo įgūdžius, savarankiškumą, o kitus vaikus moko atvirumo ir empatijos“, – sakė D. Nausėdienė.

Žaidynių pagrindas – skirtingų estafečių varžybos. Specialios užduotys yra skirtos visapusiškam vaikų fizinių savybių lavinimui. Žaidynes sudaro trys etapai – pirmieji festivaliai vyksta užsiregistravusiuose darželiuose, antrasis etapas – jau regioninis, o trečiajame susitiks ir tos komandos, kurioms sekėsi geriausiai, ir tos, kurios čia pateks burtų keliu, nes ne taurės ir medaliai čia svarbiausi, o žaidynėse patiriamos geriausios emocijos.