Porą dienų filmuojama tik muziejuje, tačiau apie tai, kad čia vyksta kažkas neįprasta muziejui, galima spręsti iš greta jo stovinčios technikos ir begalės laidų.

Į Lietuvą filmavimo komanda atvyko būtent dėl šio muziejaus aplinkos, o tiksliau – unikalios vaistinės.

„Tai bus filmas visai šeimai“, – pristatė kuriamą darbą „Vinskis ir nematomumo dulkės“ jo prodiuserė Laura Salonen, atstovaujanti suomių filmų kūrimų bendrovę „Snapper films“.

Ji pasakojo, kad filmas įkvėptas senos 1954 m. išleistos knygos. Pagrindinis personažas – 10-metis berniukas, kuris sutinka vaistininką, o šis jam duoda nematomumo miltelių. Jie dar suteikia ir galią pereiti kiaurai sienas.

Kaip radome šią vaistinę? „Google“. Žiūriu nuotrauka. Tai, ko mums reikia. Žiūriu, kur tai. O, Kaune.

„Filme yra ir juoko, ir veiksmo, ir nusikaltėlių, norinčių tokių miltelių, bei policijos. Suomijoje filmui reikės dėti ženklą N7“, – dėstė prodiuserė.

Ji pasako, kad iš pradžių vietos, kurioje būtų galima filmuoti vaistinės scenas, ieškojo Suomijoje, po to – Estijoje, nes jau buvo tekę bendrauti su jos kino kūrimo komandomis.

„Kaip radome šią vaistinę? „Google“. Žiūriu nuotrauka. Tai, ko mums reikia. Žiūriu, kur tai. O, Kaune“, – pasakojo L. Salonen.

Kauno kino biuro, su kuriuo bendradarbiaujant imtas kurti filmas,  vadovas Aurelijus Silkinis pridūrė, kad jie tikslingai dėjo į internetą informacijos, nuotraukų apie šį muziejų, kaip tinkamą filmavimams vietą. Biuras internete yra pristatęs nemažai ir kitų išskirtinių Kauno vietų, kurios galėtų būti įdomios filmų kūrėjams. Tarp tokių vietų – analogų pasaulyje neturintys Kauno tvirtovės fortai, Kauno senamiestis, Kauno rajonas su Vilkijos savitumu ir kt.

Į Rotušės aikštę filmo kūrėjai atsikraustė iš filmavimo Raudondvario dvare. Ten praleido vieną dieną. „Mums labai nuskilo, kad kaip tik tą dieną buvo geras oras, nes iš vakaro ir ryte važiuojant pylė lietus“, – sakė L. Salonen.

Iš Kauno ji su komanda darbus perkels į Babtyno dvarą, o po to – į Vilnių. Lietuvoje L. Salonen užtruks porą savaičių.

Filme nei Kaunas, nei Vilnius, nei Lietuva nebus minimi. Veiksmas ten vyks išgalvotoje Hemstado vietovėje.

Pagrindiniai aktoriai yra suomiai, nes filmas kuriamas Suomijos rinkai. Tačiau tarp antraplanių aktorių pasirinkti ir lietuvių. Vienas jų, beje, moka suomiškai.

Žiūrovai „Vinskį ir nematomumo dulkes“ ekranuose galės išvysti kitais metais. Filmas kuriamas bendradarbiaujant kartu su Lietuvos prodiuserine bendrove „Ahil“.

Neseniai Kaune filmuotas pasaulio dėmesio ir kritikų puikių atsiliepimų sulaukęs kompanijos HBO serialas „Černobylis“. Vietas, kurios galėtų tikti serialui filmuoti,  parinko ir kūrėjams pasiūlė taip pat Kauno kino biuro komanda.

„Turime patyrusius ir kokybiškas paslaugas teikiančius kino žmones Lietuvoje, nes kokybė yra vienas iš esminių elementų audiovizualinėje produkcijoje, antras dalykas – mokestinė paskata, kuri veikia trejus metus, tikrai pasiteisino“, – yra sakęs Lietuvos kino centro vadovas Rolandas Kvietkauskas, komentuodamas didėjantį šalies populiarumą tarp filmų kūrėjų.

Unikalūs, todėl įdomūs

Šimtmečius menančio Senamiesčio, kur, atrodo, turėtų būti tylu, seno pastato rūsiuose šurmuliuoja jaunimas. Taip – ne vyninėje ir ne kazino, o muziejuje. Susispietę prie menzūrėlių ir kolbelių lentynose po stiklu jie studijuoja etiketes ir receptus.

Taip, tai Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejus, ir jaunimui, atrodo, jame labai įdomu.

"Mūsų lankytojai – ne tik jaunimas, ir ne tik iš Lietuvos. Pirmadieniais muziejus ekskursijų nepriima, bet kaip neįleisi, kai prie durų brazdinasi pulkas japonų, keliaujančių po Europą ir specialiai pas mus užsukusių", – Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus direktorius Tauras Mekas šio unikalaus lobyno populiarumu nesistebi.

Po to, kai "Trip Adviser" svetainėje kažkas iš Vakarų turistų muziejų pavadino paslėptu perlu Kauno senamiestyje, jam geresnės reklamos nebereikia. Svetainės administratoriai kelis kartus per metus įvertina turistų minimus objektus ir šio muziejaus reitingai išlieka labai aukšti.

"Mes unikalūs tikrumu. Visi eksponatai yra autentiški, šviesaus atminimo docento Alfonso Kaikario pradėti rinkti praėjusio amžiaus viduryje. Būtent jie, o ne liečiamieji ekranai bus įdomūs ir po 200 metų. Naujos technologijos – gerai, bet jos laikinos, nes labai greitai keičiasi. Ir labai greit pasensta. Investicijos į naujas technologijas muziejuje, abejoju, ar turi prasmę, būtume tokie patys, kaip daugybė kitų visame pasaulyje", – akivaizdu, kad mokslų daktaras T.Mekas didžiuojasi tuo, kas sukaupta Lietuvoje ir eksponuojama Kaune.

Direktorius džiaugiasi ir tuo, kad muziejus, atidarytas 1975 m., turi solidų įtėvį – Lietuvos sveikatos mokslų universtitetą (LSMU), kurio vadovybė atsakingai rūpinasi šia jai pavaldžia kultūros įstaiga.

Pagarba praeičiai

Ir vis dėlto T.Mekas turi rūpesčių. Jam širdį skauda dėl šiandienės farmacijos, kuri mutavo, išsigimė ir netenkina nei šią profesiją pasirinkusių vaistinių darbuotojų, nei jų pacientų.

Galbūt tikrai muziejininko misija – priminti ir siekti sugrąžinti senąsias vaistininkystės tradicijas, kad farmacijos magistrantūrą baigę specialistai galėtų dirbti jiems mielą darbą ir būti naudingi visuomenei. LSMU Farmacijos fakulteto absolventui T.Mekui skauda širdį ir dėl jo mokytojų bei vyresniosios kartos kolegų, kurie nustumti į užmarštį be jokios pagarbos ir padėkos.

"Daugybė žmonių, kuriems buvo lemta dirbti 1960–1990 m. ir kurie padarė labai daug Lietuvos farmacijai, už savo nuopelnus netgi kaimyninėje Lenkijoje būtų superžvaigždės. Lietuvoje į farmaciją įsiveržus prekybos bendrovėms, sukūrusioms vaistinių tinklus, tų žmonių tarsi ir neliko", – ne be apmaudo kalba T.Mekas.

Visas Holivudas apalptų iš malonumo, matydamas tokią pagarbą, o pas mus nusistebėta, kad Dalai Lama atpažino kažkokį senį.

Jis primena vaistininką Donatą Butkų, kuris buvo žinomas Šveicarijoje, Vokietijoje, Amerikoje. Deja, Lietuvoje tik tuomet, kai pas mus viešėdamas garsusis Dalai Lama iš Tibeto priėjo prie šviesaus atminimo D.Butkaus ir jį apkabino kaip seną pažįstamą, visiems kilo klausimas, kas tas lietuvis.

"Visas Holivudas apalptų iš malonumo, matydamas tokią pagarbą, o pas mus nusistebėta, kad Dalai Lama atpažino kažkokį senį", – ironizuoja T.Mekas ir su didžiausia pagarba mini ne tik Tibeto medicinos žinovą D.Butkų, bet ir ekonomikos mokslų daktarę Reginą Žukienę, tobulai tvarkiusią Lietuvos farmaciją, dabar rašančią knygas apie tremtį, Žemaitijos miestelius ir korifėjus.

Padėkos renginiu

Biomedicinos mokslų daktaras Antanas Gendrolis, įkūręs Kaune garsią Endokrininių preparatų gamyklą – didžiausią farmacijos įmonę Rytų Europoje, kurios produkcija buvo eksportuojama net į Japoniją, šiandien irgi mažai kam žinomas.

"Man keistais metodais įmonės įkūrėjas išstumiamas iš posto, ateina nauji žaidėjai, įmonė privatizuojama ir sunaikinama. Antanas Gendrolis iš tų gyvenimo griuvėsių ramiai pasitraukia ir pradeda dirbti universitete, parengia daugybę doktorantų, nors  kitas palūžtų. Man šis žmogus – eruditas, nuveikęs didelius darbus, bet ar jam tinkamai padėkota?" – direktorius T.Mekas ketina visiems pareikšti padėkas poryt Lietuvos farmacijos ir istorijos muziejuje vyksiančiame šalies vaistininkų apdovanojimų renginyje "Gloriae Pharmaciae Lituaniae".

Renginio idėjos bendraautoris ir mecenatas – vaistininkas Anatolijus Kostiukevičius, seniai palikęs Lietuvą ir senąją mūsų šalies farmacijos mokytojų metodiką sėkmingai pritaikęs Anglijoje, Londono centre veikiančioje vaistinėje.

Skaudina nuopuolis

– Kuo pranašesnė senoji vaistininkystė, kas jus labiausiai, be nepagarbos autoritetams, farmacijos srityje skaudina šiandien? – iš T.Meko norisi išgirsti konkrečių argumentų.

– Aš matau ir kolegos man pritaria, kad dabar šiuolaikinėje Lietuvos farmacijoje – nuopuolis. Žmonės sako, kad vaistai labai brangūs ir dėl to kalta vaistininkų mafija. O kaip yra iš tiesų? Rinka užgrobta verslininkų, vaistininkai gauna elgetiškus atlyginimus. Vos įvažiuoji į Lenkiją – jie vos ne dvigubai didesni, o juk darbas, kvalifikacija – ta pati, net lietuviškas diplomas tinka. Pas mus vaistai, palyginti su Lenkija, kone dvigubai brangesni. Kažkas uždirba didžiulius pinigus, o profesionalai lieka samdiniais.

– Jums, net nedirbančiam vaistinėje, rūpi šios problemos ir bandote inicijuoti jų sprendimą?

– Lietuva, Lenkija, Estija, Vokietija, Italija pradėjo savo valstybės kūrimą nuo savo istorijos išaukštinimo. Mums reikia atsigręžti į farmacijos istoriją, prisiminti ją, o tai paskatins atgimimą. Rezultatus pamatysime galbūt dar negreitai, bet nedaryti nieko ir dėl visų negerovių kaltinti vaistininkus man yra nepriimtina, tai mane, kaip farmacininką, skaudina.

Žmonės sako, kad vaistai labai brangūs ir dėl to kalta vaistininkų mafija. O kaip yra iš tiesų?

– O kodėl jūs, farmacininkas, tapote muziejininku?

– Šviesaus atminimo docentas Alfonsas Kaikaris mane prikalbino dirbti čia. Jis buvo labai geras mokytojas, studijų metais rinkome senienas, man patiko čia, muziejuje.

Rodiklis – istorinė patirtis

– Jūsų daktaro darbo tema – gyvūninės kilmės medžiagos lietuvių liaudies medicinoje. Argi tokių yra?

– Ir aš taip galvojau, kad jų mažai, o vaistinių augalų – labai daug, todėl pasirinkau, kas lengviau. Bet tai buvo lemtinga klaida, nes gyvūninės kilmės vaistinių medžiagų irgi yra daug. Tai ir insulinas, kažkada ekstrahuotas iš kiaulių kasų – Kaune prieškariu tai buvo daroma, ir paprasčiausias pienas su medumi. O kur dar sviestas, barsuko, kiškio taukai, gyvatės nuodai. Bitutė įgėlė į nugarą – pagerėjo, o juk tai irgi gyvūninės kilmės vaistas.

– Jūs tokiais vaistais tikite?

– Jie vartojami Kinijoje, Tibete, Kroatijoje, Rusijoje, Lietuvoje kelis tūkstančius metų, taigi negaliu netikėti. O juk būna, kad moksliškai patvirtintas preparatas, vartotas penkerius metus, nustatoma, yra mirtinas nuodas, ir išimamas iš apyvartos. Man istorinė patirtis yra rodiklis, labai svarus argumentas. Užpernai Nobelio medicinos premija buvo paskirta kinų mokslininkei Youyou Tu už artemizinino – vaisto maliarijai gydyti išgavimą iš vienmečio kiečio, tai atitinka tradicinę kinų mediciną. Pastarajai –  2000 metų. Kinija skiria didžiules lėšas, kad susietų tradicinę mediciną su dabartiniu mokslu ir patvirtintų istorinę patirtį moksliniais tyrimais.

– Tai genialu. Juk nebereikėtų cheminių vaistų!

– Nepradėkite – trumpai gyvensite. Iškrisite iš balkono, pervažiuos mašina. Bet koks farmacijos pramonės gamybos stabdymas yra pavojingas gyvybei.

– Betgi mes tų kitiems milijardus kraunančių preparatų, ne tik gydančių, bet ir darančių sveikatai didžiulį neigiamą šalutinį poveikį, galime nevartoti?

– Yra daug žmonių, kurie nenori chemijos, prašo vaistų iš natūralių medžiagų. Bet yra ir tokių, kurie sako, susikiškite tas vaistažoles, duokite man tabletę, nuo kurios greitai pasveikčiau. Deja, nėra nei vaistažolės, nei tabletės, nuo kurios per valandą pasveikstama nuo visų ligų.

Laisvė rinktis

– Kokia jūsų sveikata? Vartojate kokius nors vaistus?

– Vartoju, skirtingai nei kai kurie ministrai, viską. Valgau lašinius, kiaušinius, visai nesu sveikuolis, bet ir kraujospūdis, ir cholesterolio kiekis kraujyje – normalūs.

– Ir kaip pavyksta būti sveikam?

– Dirbu darbą, kuris teikia dvasinį malonumą. Finansinio – ne. Be to, dirbu su studentais: pažiūriu į jaunas merginas, ir cholesterolis nukrenta, – nusikvatoja.

– Kam jaunimui istorija?

– Buvo toks maršalas Juzefas Pilsudskis, nutautėjęs lietuvis bajoras. Viename Lenkijos farmacijos muziejuje mačiau ant sienos užrašytus jo žodžius: "Tas, kas negerbia praeities, nėra vertas ateities." Kitas dalykas, kad visos klaidos pasaulyje jau padarytos. Aišku, galima jas daryti iš naujo ir nustebti klydus. Farmacijoje buvo padaryta labai didelių klaidų. Geriau žinoti, kas buvo, kuo tai baigėsi, ir būti laisvam priimti sprendimus.

– Farmacijos fakulteto studentai garbina jūsų paskaitas. Kokią metodiką taikote dėstydamas farmacijos istoriją?

– Skaidrių nerodau. Nes nemoku, – nusijuokia. – O jei jauni žmonės klausosi, ką pasakoji, jiems tai įdomu – verta dirbti.

Viltis – jaunimas ir technologijos

– O ką darytumėte farmacijos srityje šiandien, jei, pavyzdžiui, būtumėte sveikatos apsaugos ministras? Vargšų ligonių labui...

– Viskas pasaulyje jau padaryta. Akivaizdu, kaip dirbama užsienio šalyse arba Lietuvoje tose vaistinėse, kurios nepriklauso tinklams. Kelios tokios Kaune dar yra. Visai kas kita, kai vaistinių tinklui vadovauja žmogus, iki tol prekiavęs sportbačiais, o dabar pasamdęs penkiasdešimt vadybininkų. Jiems tarnauja vaistininkai – diplomuoti universitetą baigę žmonės.

Lietuvoje yra jaunų žmonių, padirbėjusių užsienyje, Briuselyje, mačiusių sistemą, kaip viskas veikia. Noriu, kad ir į mūsų sveikatos sistemą ateitų tie jauni žmonės.

Valgau lašinius, kiaušinius, visai nesu sveikuolis, bet ir kraujospūdis, ir cholesterolio kiekis kraujyje – normalūs.

– O jei jie susivilios dideliais pinigais ir parduos sąžinę?

– Gydytojai, vaistininkai senosiose Europos valstybėse yra labai gerbiami ir uždirba didelius pinigus. Pas mus uždirba labai mažai, yra vadinami vagimis, kyšininkais, kai, gavę 500 eurų atlyginimą, priima 10 eurų padėką iš ligonio. Bet tie, kurie gauna milijonus, formindami vaistų pirkimus, nėra nei kyšininkai, nei korumpuoti. Mano viltis – jaunimas. Galbūt jie kažką pakeis, kai išmirs gimusieji sovietiniais laikais.

– Jei neemigruos...

– Išvykę į užsienį dabartiniai mūsų monopolistai pavirstų į nieką. Ačiū Dievui, kad naujosios technologijos suteikia galimybę pabėgti iš Lietuvą valdančių monopolistų baudžiavos: gyvendamas Kaune jau gali dirbti Niujorke.

– Paminėjote Ameriką. Ten gyvenantis JAV filmų kūrėjas, menininkas Jonas Mekas – jūsų dėdė?

– Giminaitis, bet tolimas. Pagal tvarkingumą, charakterį, humoro jausmą jis man labai artimas, nepabūgęs mesti iššūkį Holivudui.

– Kaip ir jūs, nebijantis kalbėti žiaurios tiesos...