Reklama ir realybė
P. Čepkauskas juokauja, kad, kaip mėgsta sakyti finansų analitikai, tendencijos įvairiakryptės, neaišku, kur jos veda. Tačiau iš tiesų prekybininkai Lietuvoje nenori mažinti kainų, todėl situacija per šias Velykas bus panaši į praėjusių metų. „Pastebimas atskirų prekių grupių kainų žemėjimas, pavyzdžiui, aliejus pernai buvo stipriai pabrangęs, dabar jau pusmetį jo kaina nukritusi. Kartu visi produktai, kuriuose yra aliejaus, taip pat pigesni: aliejumi užpiltos silkės, majonezas – apie 10 proc. ir kt.“, – vardija jis.
„Yra prekių, kurias galima pavadinti emocinėmis, – parduodant jas norima daugiau uždirbti. Kalbu apie Velykų prekes, šokoladinius produktus ir pan. Tačiau faktas, kad Lietuvoje žmonių yra tiek, kiek yra. Gal jie ir turi šiek tiek daugiau pinigų, bet pataupo“, – konstatuoja P. Čepkauskas.
Šiokia tokia naujiena, kad šiemet dėl kainų realiai labiausiai konkuruoja du prekybos tinklai, nors vyrauja labai aiški bendra tendencija masiškai skelbti apie neva žymiai mažinamas kainas. Deja, reklamos dažniausiai neatitinka realybės, sako P. Čepkauskas.
„Darėme įrašus, rodėme, kad pieno produktų, duonos, batono kainos netgi padidėjo – sausio mėnesį jos buvo 2 proc. padidintos. Visi nori didinti apyvartą, juo labiau kad dabar yra įdomių tendencijų. Vartotojui, ypač turinčiam mažas pajamas, atseikėta šiek tiek pinigų: augo neapmokestinamųjų pajamų dydis (NPD), minimali mėnesinė alga (MMA), biudžetininkams taip pat daugiau atseikėta. Iš esmės tai yra ta grupė žmonių, kuri neatsideda pinigų investicijoms, o išleidžia vartojimui“, – teigia jis.
Praktika: bendra tendencija masiškai skelbti apie neva žymiai mažinamas kainas dažniausiai neatitinka realybės, sako P. Čepkauskas. / P. Čepkausko asmeninio archyvo nuotr.
Nestandartinė situacija
Vis dėlto kainas stebintis ekspertas išskiria, kad sausio ir vasario mėnesių statistika rodo, jog mažmeninė prekyba beveik neaugo. „Buvo kelių procentų piniginis augimas, tačiau tai labai nežymus skaičius, palyginti su laikotarpiu, kai buvo didžiulė infliacija ir vartotojas, neturėdamas kur dingti, leido daugiau. Tada augimas buvo 15–19 proc. Prekybininkams dabartinis rezultatas yra prastas ir kainų karas tikriausiai su tuo susijęs, nes vadovybė nori apyvartos, nepaisant situacijos“, – svarsto P. Čepkauskas.
„Kaip ir mūsų valstybės biudžeto atveju buvo numatyta surinkti daugiau, taip ir gamintojai, prekybininkai irgi turėjo didesnių planų. Prekybininkai dar turės pakovoti dėl vartotojo pinigų“, – sako jis.
P. Čepkauskas numato finansinių srautų judėjimo pokyčių vadinamajame kalorijų versle, kurį sudaro ne tik mažmeninė maisto prekyba, bet ir maitinimo įstaigos. Maisto prekybai gali tekti didesnė vartotojų pinigų dalis, mat žiniasklaidoje vis pasirodo pranešimų, kad kai kurie restoranai priversti užsidaryti, nes esą negali pakelti pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatos panaikinimo.
„Per 2008–2009 m. krizę mažmeninėje prekyboje formavosi labai įdomių dalykų. Tada žmonės turėjo mažiau pinigų ir kilo tuo metu egzotinių maisto produktų kategorijų, pavyzdžiui, sušių rinkinių, prekyba, nes tiems, kuriems eiti į restoranus buvo per brangu, bandydavo tokį maistą gamintis, nusipirkti patys“, – primena P. Čepkauskas.
Šios Velykos prekybininkams taip pat gali būti šiek tiek kitokios, nes formuojasi ne visai šiam metų laikui standartinė situacija. „Kitokia metų pradžia, ypač dėl maisto, bet ir dėl kitų prekių, nes vasaris šiemet buvo viena diena ilgesnis ir tai yra 3 proc. papildomos apyvartos. Be to, Velykų prekyba nusikels į kovą, t. y. į pirmą ketvirtį, – verslas ir dėl dovanų, ir dėl maisto pirmą metų ketvirtį pabaigs gana neblogai. Tačiau paskui ateis balandis, kai nebus didesnių įvykių. Manau, kad antras ketvirtis bus įdomesnis nei pirmas“, – nuspėja P. Čepkauskas.
Manipuliacijos kainomis
Neseniai pricer.lt užfiksavo, kaip to paties prekybos tinklo skirtingose parduotuvėse skiriasi maisto produktų kainos. Pasak P. Čepkausko, tokią situaciją jis matė pirmą kartą gyvenime. „Prieš pat nosį keičia kainas ir būtent to pigiausių prekių krepšelio, kurį mes tiriame, – tai buvo atvira manipuliacija. Kiti tinklai per daug nedeklaruoja, kad laiko vienodas kainas, tik „Lidl“ kalbėjo kitaip, bet, pasirodo, taip nėra“, – tvirtina jis.
Ekspertas teigia, kad būtent elektroninės etiketės gali sudaryti sąlygas panašioms manipuliacijoms ir ateityje: „Buvo žiniasklaidoje Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarybos atstovų komentarų, kad verslas kainas gali bet kada kaitalioti. Su elektroninėmis etiketėmis mums ir pakaitalios, kadangi reglamentavimo nėra.“
Taip, lenkiškas produktas Lietuvoje 20 proc. brangesnis negu Lenkijoje, bet lenkiškos varškės pakelis čia kainuoja 1 eurą, o lietuviškas – 2,5–3 eurus.
„Lenkai kelius užblokavo, tai gali viskas pabrangti, – mes šiandien kilstelėsime jums kainas 20 proc. Norima padaryti vos ne taip, kad prieš einant į parduotuvę reikėtų pasižiūrėti, kaip klostosi reikalai akcijų rinkoje, ir tada nuspręsti, ar eiti šiandien apsipirkti, ar ne. Tai gali privesti prie to, kas vyksta su degalinių tinklais, – tvirtina P. Čepkauskas. – Ryte, kai ateina pensininkai, bus vienokios kainos, o vakare, kai ateis pavargę po darbo žmonės ir neatkreips dėmesio į kainas, jos jau bus kitokios.“
„Visi tinklų atstovai labai džiaugėsi dėl elektroninių kainų, sakė, kad vis kokia nors žmogiškoji klaida įsiveldavo, todėl dabar bus geriau. Galiausiai baigsis tuo, kad kainos parduotuvėse per dieną keisis tiek kartų, kiek ir naftos kaina. O prekybininkų sutartys su tiekėjais yra stabilios, kainas jie keičia ne dažniau kaip kas dvi savaites“, – sako jis.
Remiantis statistika, asmens išlaidos maisto produktams sudaro apie 20 proc. visų išlaidų, tačiau pridėjus, pavyzdžiui, alkoholio gaminius, išleidžiamos sumos gali siekti ir iki 30 proc. visų asmens išlaidų. „Jei kalbėtume apie tuos asmenis, kurie uždirba mažiau nei 1 000 eurų, net 50 proc. jų išlaidų skiriama maistui. Verslas, kuris laiko ranką trečdalyje lietuvio pintinės, praktiškai gali daryti bet ką. Kyla retorinis klausimas, ar mes tokios laisvos rinkos norime. Nors, tiesą sakant, apklausos rodo, kad jauni lietuviai labai patenkinti gyvenimu“, – pastebi P. Čepkauskas.
Tvirtesnis zlotas
Prieš didžiąsias metų šventes jau įprasta girdėti, kad didėja į Lenkiją skubančių apsipirkti ir sutaupyti ketinančių lietuvių srautai. Tačiau kovo pabaigoje Lenkijoje turėtų būti panaikinta iki šiol taikoma nulinio PVM lengvata maisto produktams. Vis dėlto P. Čepkauskas įsitikinęs, kad 5 proc. pokytis maisto produktų kainoms didelės įtakos neturės.
„Tie, kurie važiavo apsipirkti į Lenkiją, ir toliau važiuos. Daug jautresnį efektą tai gali sukelti, jeigu tai vyks kartu su zloto kurso kilimu. Dabar į Lenkijos zlotą žiūrima labai pozityviai, jo kursas kyla. Jei neklystu, yra 4,2–4,3 zloto už 1 eurą, o buvo 4,5 zloto už 1 eurą“, – sako jis.
„Kodėl taip yra? Tarptautinės finansinės institucijos į Lenkiją žiūri iš perspektyvos, kad ji grąžins PVM, vadinasi, šalis gaus daugiau pajamų, – zlotas tvirtėja. Šie du faktoriai gali vienas kitą pastiprinti“, – aiškina ekspertas.
„Lenkijoje bus 10 proc. didesnės maisto kainos lietuviško euro atžvilgiu, bet vis tiek 20 proc. mažesnės nei Lietuvoje. Lenkijoje konkurencija didesnė, manau, kad tinklai mėnesį ar du tuos 5 proc. absorbuos į savo sąskaitas, nes tai tikrai nedidelis skaičius. Situacija panaši į tą, kai tie 5 proc. buvo mažinami, – mačiau reportažą, kai Suvalkuose parduotuvės savininkas sakė, kad kainos smarkiai nesikeitė, bet kiek vargo buvo visas tas kainas, atnaujintas etiketes perklijuoti“, – šypteli P. Čepkauskas.
Bet kuriuo atveju tai buvo pozityvi žinia iš valdžios. „Kartu su visu paketu ir degalai, ir kiti dalykai pigo. Apskritai ekonomikai tai buvo naudinga, bet pamažu lenkai viską sugrąžino atgal ir tai darė labai gerais momentais. Degalų kainas sugrąžino, kai naftos kainos pradėjo kristi ir Lenkijoje kainos švieslentėse iš esmės liko tokios pačios, o valdžia gavo daugiau pajamų. Dabar maisto PVM sugrąžinimas irgi iš esmės ne toks skaudus, nes produktai po truputį pinga ir skirtumas sumažės, statistinis lenkas to beveik nepajus. Lietuviams, profesionaliems prekiautojams, irgi bus panašus efektas“, – teigia jis.
Velykų prekyba nusikels į pirmą ketvirtį, bet paskui ateis balandis, kai nebus didesnių įvykių.
Atvyko pas pirkėjus
Nereikėtų pamiršti, kad pastaraisiais metais lenkų produktai tarsi patys atvykdavo pas savo pirkėjus į Lietuvą. „Vienas iš to akceleratorių buvo 2016–2017 m. tinklo „Lidl“ atėjimas, nes jį tikriausiai galima vadinti mūsų šalies lenkiškų prekių ambasadoriumi. Pasiimi maišą, du trečdalius jo pripildai pjuvenų, trečdalį – miltų ir sakai, kad tai miltų maišas“, – situaciją dėl lenkiškų prekių asortimento, kurį neretai mėginama priskirti lietuviškam, iliustruojantį pavyzdį pateikia P. Čepkauskas.
„Kiti tinklai irgi sureagavo, su savo perkamąja galia taip pat atsigabeno lenkiškų pieno produktų. Džiaugiamasi, kad lietuviai tiek daug nebevažiuoja į Lenkiją ir perka čia, bet lenkiški produktai patys atvyko pas mus. Taip, lenkiškas produktas Lietuvoje 20 proc. brangesnis negu Lenkijoje, bet lenkiškos varškės pakelis čia kainuoja 1 eurą, o lietuviškas – 2,5–3 eurus“, – sako jis.
Kainų analitikas neabejoja, kad Lietuvos pieno pramonėje yra anomalijų. Apie tai esą byloja ir paskutinis akcinės bendrovės „Vilkyškių pieninė“ pareiškimas, kad naują gamyklą ji statys Latvijoje. „Tai kelia klausimų, kažkokias išvadas iš to tikriausiai reikėtų padaryti“, – svarsto P. Čepkauskas.
„Mūsų gamybininkai, supratę, kad lietuvis niekur nedings, pakėlė jam kainas daugiau nei užsienio klientui. Aš sutinku už mūsų lietuvišką produktą sumokėti 20 proc. daugiau, bet kai skirtumas yra 1–3 eurai, jau kyla keistų minčių. Mūsų pricer.lt puslapyje vyksta visokių diskusijų, kad neva lietuviškų pieno produktų skonis labai skiriasi nuo lenkiškų produktų. Tai gal jie iš naftos juos gamina?“ – juokiasi ekspertas.
„Lenkai paprasčiausiai efektyviau dirba, superka daug lietuviško pieno, o lietuviško žaliavinio pieno judėjimas į Lenkiją yra gana didelis“, – priduria P. Čepkauskas.
