– Šauliai jumis pasitiki – suvažiavime kone vienbalsiai balsavo už jūsų kandidatūrą į sąjungos vado pareigas. Ar jūs pasitikite šauliais?
– Žinoma. Jeigu nepasitikėčiau, nebūčiau kandidatavęs į šias pareigas. Matau, kad šauliai per pastaruosius 3–5 metus žengė labai tvirtą žingsnį į priekį. Tendencija gerinant integraciją į kariuomenę, bendradarbiavimas su visuomene, jaunųjų šaulių veikla yra tos stipriosios ašys, visuomenė šaulius priima teigiamai, tad su šauliais galima dirbti įvairiais lygiais.
– Nėra namų be dūmų. Kokių problemų įžvelgiate organizacijoje ir ką pirmiausia norėtumėte keisti?
– Iš savo karinės patirties žinau, kad būna įvairių niuansų, kaip sakote, nėra namų be dūmų, bet pirmiausia reikia susipažinti iš vidaus, įsiklausyti į visų pusių argumentus ir tik tada galvoti apie vienokius ar kitokius pakeitimus, jeigu jie reikalingi. Gal viskas yra gerai, tik viena ar kita pusė tarpusavyje nesusikalba ir neparodo lankstumo. Vadas gali būti moderatorius susodinant visus prie derybų stalo ir randant tą aukso vidurį. Kol kas dar anksti ką nors sakyti apie permainas.
– Vilniaus, Kauno, kitų didmiesčių šaulių potencialas gerokai skiriasi nuo miestelių ir kaimų šaulių pajėgumų. Ar didmiesčių šauliai galėtų kaip nors padėti savo broliams ir sesėms provincijoje?
– Žinoma. Didmiesčiai turi daugiau galimybių savo veiklai plėtoti. Patirties ir galimybių pasidalijimas tarp didžiųjų miestų ir mažesnių miestelių yra būtinas: dalytis patirtimi ir būdais, kaip išnaudoti karinę infrastruktūrą visoje apskrityje, kaip bendradarbiausi su savivaldybe, kaip sutarti su mokyklomis, kur galima plėtoti jaunųjų šaulių veiklą, kaip bendradarbiauti su pasieniečiais, policija.
– Kalbėjote apie didesnį šaulių integravimą į kariuomenę ir kovinį rengimą. Kas keisis?
Turime susėsti kartu – šauliai, savanoriai, kiti kariuomenės padaliniai.
– Konkrečių sprendimų dabar neįvardysiu. Reikalinga išsami analizė. Jau dabar matau, kad reikia paspartinti kovinių būrių formavimą, kaip, kada ir į kokius konkrečius kariuomenės padalinius jie turėtų būti integruoti. Nuo to ir priklausys, kaip tie šaulių koviniai būriai bus rengiami, – ar tai bus lengvieji pėstininkai, ar tai bus teritorinės gynybos padaliniai, ar specializuoti padaliniai, kurie prisijungs prie jau esamų specifinių karinių padalinių, esant tokiam poreikiui, – įvedus nepaprastąją padėtį ar karo padėtį. Yra šaulių apsaugos būriai – jie perimtų kariuomenės dalinių apsaugą. Tai didelė integracija.
– Kas nori rimtesnio karinio rengimo, gali rinktis Krašto apsaugos savanorių pajėgas. Amžinas klausimas – ar šaulių kovinių būrių integracija į kariuomenę nedubliuos savanorių funkcijų?
– Manau, kad taip nenutiks. Turime susėsti kartu – šauliai, savanoriai, kiti kariuomenės padaliniai – ir ruošiamuose gynybos planuose nusistatyti savo uždavinius. Kiekvienas turime turėti savo nišą, kad nedubliuotume funkcijų. Kalbame apie tai, kad visi, kurie yra mobilizaciniame rezerve, esant reikalui, stos ginklu ginti Lietuvos. Ar tai bus savanoris, ar šaulys, ar profesionalios karo tarnybos karys, jis privalės stoti ir ginti Lietuvą. Čia klausimų nekyla. Klausimas tik toks, kokioje struktūroje ir kaip jis turi būti parengtas, aprūpintas ekipuote, kad galėtų įvykdyti šitą funkciją. Dėl to ir būtinas teisingas tų nišų pasidalijimas.
– Vienas iš Šaulių sąjungos įkūrėjų Vladas Putvinskis-Pūtvis sakė, kad šaulys pirmiausia – ne karys, o aktyvus valstybės pilietis bet kurioje veiklos sferoje. Ar šiandienei Šaulių sąjungai tai tebėra aktualu?
– Visur turi būti proporcijos. Turime kariuomenę, kurios pagrindinė funkcija – vykdyti kovinį rengimą, ruoštis šalies gynybai. Mes jiems padedame, ir tik dalis šaulių būtų integruota į kariuomenę. Kiti gi užsiimtų kita veikla – pagalba karo komendantams įvedus karo padėtį ir panašiai. Taikos metu dabartinė jaunųjų šaulių veikla pritraukiant jaunus žmones ir ugdant juos pilietine patriotine dvasia deda gerus pagrindus tvirtai visuomenei. Kultūrinė, sporto veikla, pagalba savivaldybėms, policijai, kitoms institucijoms turi išlikti kaip šaulių uždaviniai, nes jie yra tarsi tarpinė grandinė tarp kariuomenės ir visuomenės.
– Jaunuosius šaulius minite geruoju. Kokia jų veiklos ateitis? Ar manote, kad reikia dar ką nors tobulinti?
– Manau, kad viskas vyksta gera linkme. Jaunuosius šaulius kol kas labiau pažįstų iš jų tėvų pasakojimų, mokyklų direktorių teigiamų atsiliepimų. Reikėtų galvoti, kaip sustiprinti jaunųjų šaulių vasaros stovyklas, kaip sudaryti geresnes galimybes ugdant tų jaunų žmonių pilietinį ir patriotinį supratimą, nepaprastos geopolitinės situacijos suvokimą, kad žmonės, išaugę iš jaunųjų šaulių amžiaus ir tampantys šauliais, jau turėtų brandų supratimą, kas dedasi aplink ir kokia pareiga jų laukia.
– Išrinktas vadu viešai prabilote apie tai, kad reikėtų daugiau dėmesio skirti emigrantams, įtraukiant juos į šaulišką veiklą. Prasidėjus sovietų okupacijai, senieji išeiviai užsienyje atkūrė Lietuvos šaulių sąjungą išeivijoje (LŠSI) ir tęsia tą veiklą. Ar tai galėtų būti grandis, jungianti Lietuvos šaulius su naujosios kartos emigrantais, ar reikėtų kokio nors atskiro struktūrinio padalinio?
– Nemanau. LŠSI nariai išsaugojo V.Putvinskio-Pūtvio laikų tradicijas ir vertybes, kurias išsivežė iš Lietuvos jų seneliai ir tėvai. Šauliškas gyvenimo būdas, kurį išsaugojo ir tęsia senieji emigrantai, lygiai taip pat gali būti tęsiamas ir naujosios emigracijos kartos. Ne paslaptis, kad daug jaunimo išvažiuoja mokytis ir dirbti. Tai galimybė mūsų jauniesiems šauliams ir šauliams ten organizuoti ir koordinuoti šaulišką veiklą. Nekalbame apie kokį nors kovinį rengimą užsienyje. Svarbiau pilietiškas patriotinis ugdymas, kad išvykę žmonės nepamirštų, jog Lietuva yra tikroji tėvynė, kurioje jie gimė ir užaugo, ir išlaikytų ryšius su Lietuva.
– LŠS vado kadencija – treji metai. Ar pakaks laiko visoms idėjoms įgyvendinti?
– Pirmasis pusmetis daug ką parodys – išanalizuosime ir sudėliosime laiko ašį, kas ir kada turėtų būti įgyvendinta, ką reikia sustiprinti. Šaulių sąjungos gyvavimas nesibaigia su vado kadencija. Gal po manęs ateis dar perspektyvesnis vadas, kuris darys dar didesnius žingsnius į priekį.
