Netradiciniai pasirinkimai
Jau du dešimtmečius į fotografijos meną paniręs kaunietis I.Švelnys nuolat ieško jo matymą geriausiai atitinkančios technologijos. Tik nuo 2015-ųjų parodas rengiantis fotomenininkas šiandien skaičiuoja jau apie dešimt personalinių parodų, yra dalyvavęs grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje, pernai jis išleido savo kūrybą reptezentuojantį albumą "Gyvenime viskas paprasta, bet nelengva". Šiuo metu I.Švelnys gilina savo žinias Niujorko fotografijos institute.
Teatre veikiančioje parodoje – naudojant vieną naujausių stiklo ir akrilo technologijų, sukurtos didelio formato ant stiklo atspaustos fotografijos. Naudodamas savo pamėgtą žuvies akies techniką, leidžiančią į apskritimo formą sufokusuoti vaizdą, jį transformuoti, autorius keliauja po skirtingus Lietuvos miestus: Kauną, Vilnių, Šiaulius, Klaipėdą.
Tiek užsienio, tiek Lietuvos fotografijoje senamiesčių tema nėra nauja, tačiau I.Švelnio pasirinkta fotografijos technika, žuvies akies principas senamiesčio miestovaizdį metaforizuoja, transformuotas ir deformuotas vaizdas atveria ne tiek išorinį, kiek vidinį matymą. Čia labai svarbi tampa spalva – I.Švelnio fotografijų cikle dominuoja mėlynai pilki tonai, o atspaustos ant stiklo fotografijos įgauna dar ir dekoratyvumo, jį sustiprina spalviniai akcentai.
Žvelgiant į fotografijas matyti, kad autoriui yra svarbus paros metas, pastatų architektūros detalės, kurių vaizdinės ir spalvinės deformacijos, sukuriančios savitą estetiką, kurioje atsiranda vietos ir interpretacijai.
Kitokiu rakursu
Kiekvienas vaizdas fotografuojant miesto senamiestį matomas ir fiksuojamas gulint ant grindinio, tad žiūros taškas yra stebėti miestovaizdį ir jo detales iš apačios, o žuvies akies technika sujungia autoriaus matomus vaizdus į apskritimą kaip uždarą ratą, kaip mikropasaulį, mažąjį Žemės planetos modelį. Yra sukuriamos tarsi mažųjų pasaulių, kuriuos sieja urbanistika, gamtos detalės, ciklas, savotiška jungtis tarp realybės ir giluminės filosofinės pasaulio sampratos.
"Praeidami ar pravažiuodami visų senamiesčių kampelių nematome ir nesustojame į juos pažiūrėti iš skirtingų kampų ar rakursų. Įvairiu paros laiku kiekvienas senamiesčio kampelis keičia ne tik spalvą, formą, estetiką, bet kiekviename rakurse atsiranda smulkių detalių, kurių nematome ar nepastebime praeidami kasdien, – sako pats I.Švelnys. – Kitu kampu senamiesčio vaizdą galime pamatyti atsigulę ant grindinio ir pažvelgę kitaip į tą patį tašką, į kurį žiūrėjome praeidami."
Pabandykime kartu su autoriumi atsigulti senamiestyje ant grindinio ir žiūrėdami į dangų įsijauskime į stebėtojo vaidmenį. O vaidmuo – tu esi maža skruzdė šiame pasaulyje. "Tu vienas, esi niekas. Tačiau tas grožis, kurį matote, yra sukurtas ne vienos skruzdės, o milijono skruzdžių. Patirkime nepatirtą pojūtį, įsileiskime savo fantazijas į realybę. Būkime kitoniški ir ne tik tuomet, kai gulime ant grindinio", – sako menininkas.
Kiekvienoje fotografijoje yra užfiksuotas ir autorius, jo pamatyti neįmanoma, tačiau pajusti, kad jis ten, paprasta. Pasitelkęs visas fotografines gudrybes, autorius save įamžino ir pristatomose nuotraukose, tiesa, jose jaučiama tik jo energija. Tai netipinis požiūris į fotografijos kūrimą, kai fotografijoje fiksuojamas ne tik vizualinis, filosofinis, bet ir dvasinis, energinis aspektas, kuris leidžia įsijausti, būti fotografinio pasaulio dalyviu.
Vertindamas I.Švelnio užfiksuotus senamiesčio vaizdus, menotyrininkas doc. dr. Remigijus Venckus sako, kad naudodamas žuvies akies tipo objektyvus autorius žiūrovą verčia permąstyti savo žiūrėjimo kampą ir lauką.
"Nepatogų žiūrėjimą iš apačios į viršų reprezentuojančios nuotraukos pastatus paverčia beveik nepažiniais kito miesto objektais. Išsikreipiantys namų kontūrai žiūrovui siūlo patirti erdvę, kurią kvestionuoja klausimų virtinė: "O jeigu būtų?.." (t.y. jeigu būtų kitas pasaulis, kitas žiūrovas, kitas ir kito patyrimas). Manau, kad žuvies akies objektyvas naudojamas ne tik siekiant pamatyti pasaulį ir / arba jį kritikuoti, bet ir reflektuoti save, pamatyti save kito akimis ir net per vaizdus keliauti į save. Taigi kelionė į save lemia patį intymiausią ir paradoksaliausią pasakojimą, kuris krypsta nuo savęs į save", – rašė doc. dr. R.Venckus publikacijoje, skirtoje Vokietijos publikai pristatytoje Lietuvos fotomeno bienalei, "Nuo eksperimentinio iki tradicinio pasakojimo.
Kvietimas dialogo
Šioje fotografijų serijoje yra itin ryški bendra fotografijos stilistika, aiškus žiūros taškas ir detalės bei visumos matymas. Autorius žuvies akies principu yra sukūręs ir kitų serijų, tačiau naujasis jo ciklas yra gerokai vieningesnis, konceptualesnis.
Atskiroms serijos "Lietuvos senamiesčiai" fotografijoms nėra suteikiamas miesto ar konkrečios vietos pavadinimas, autorius fokusuoja pavadinimą į gilesnį pasaulio, aplinkos suvokimo lygį, tad fotografija yra pavadinama: "Pragaro vartai", "Didybė", "Ponai ir ponios" ir kita.
Pavadinimo, fotografijos kitoniškumu autorius provokuoja ir kviečia dialogui savąjį žiūrovą. Dialogo autorius kviečia ir parodos anotacijoje: "Vaikščiodami Laisvės alėja ateikite į Nacionalinį Kauno dramos teatrą, Rūtos salės prieigas, atsisėskite į minkštasuolį ir neišeikite tol, kol fotografijoje nepamatysite manęs ir neatspėsite, kokio miesto senamiesčio kampelis vaizduojamas."
Kas? I.Švelnio paroda "Lietuvos senamiesčiai".
Kur? Nacionalinio Kauno dramos teatro Rūtos salės fojė.
Kada? Veikia iki spalio 20 d.
