– Saga – labai buitiškas daiktas, kuris iš šiuolaikinių drabužių beveik baigia išnykti. Kodėl projekto kūrybos priemone pasirinkote būtent sagas?

– Kūrybai mane įkvepia kelias reikšmes turintys žodžiai – naudojant įvairias raiškos priemones meno kalba galima komunikuoti su labai skirtingais žmonėmis ir stebėti jų reakciją. Žinoma, žodis "saga" turi ne tik jau minėtą reikšmę – kartu tai ir iš senovės skandinavų kalbos kilęs terminas, reiškiantis realistinį pasakojimą, istoriją. Vienas geriausia mums žinomų jo pavyzdžių – anglų rašytojo Johno Galsworthy romanas "Forsaitų saga", kuriame susipina kelių kartų gyvenimo istorijos. Projektas "Saga apie Lietuvą" – istorija ne apie sagas, o apie mus, žmones, gyvenančius čia – Lietuvoje, ir apie tuos, kurie išvykę. Ne bado, maro ar skurdo metais, o po nepriklausomybės, Lietuvai atgavus laisvę, iš šalies išvyko 1,35 mln. žmonių, o kiek jų gimė jau emigracijoje! Pliki skaičiai – negyvi, sunkiai suvokiami, šalta statistika. Man kilo mintis paversti juos kažkuo apčiuopiamu.

Kodėl gi ne sagomis? Sagas drabužiuose užsegame ir atsegame šimtus, tūkstančius kartų, jos – ne tik aprangos, jos mūsų gyvenimo dalis. Sagos man primena kompaktinius diskus: jei būtų įmanoma įgarsinti, kiekviena saga apie mus galėtų labai daug ką papasakoti – apie meilę, laimę, džiaugsmą, atradimus, viltį, skausmą, netektis, išgyvenimus ir ne vieno žmogaus ar kartos, o kelių kartų – juk neretai sagos iškerpamos iš vieno drabužio ir įsiuvamos į kitą seną ar naują. Sagos pasakoja sagas apie žmonių gyvenimus ir jų likimus.

– Kodėl pasirinkote būtent emigracijos problemą?

– Asmeniškai mano šeimos ši skaudi problema nepalietė: nors abu vaikai baigė mokslus užsienyje, ten nepasiliko, grįžo ir gyvena Lietuvoje. Nurimti neleidžia įsimintini Niujorke gyvenančio lietuvių dailininko Kęstučio Zapkaus žodžiai: "Menininkas negali apsimesti miegančia gražuole ir sakyti, kad jam nerūpi, kas vyksta aplink." XXI a. retas menininkas kuria meną vien tik dėl meno, grožio. Konceptualusis menas – jausmais pagrįstas aplinkos atspindys, būdas išsakyti savo nuomonę, poziciją patraukliausiu kuriančiam žmogui būdu.

Projekto "Saga apie Lietuvą" tikslas – suburti lietuvius Lietuvoje ir išeivijoje, jis apima net tris mūsų tautos emigracijos bangas. Paroda jau buvo pristatyta Vilniuje, dabar eksponuojama Trakuose, vasarį atkeliaus į Kauną, o paskui – į Šilutę.

Kontekstą šiam sumanymui suteikia fotografijų ciklas "NEparadinė Lietuva": 32 nuotraukos – ne žmonių portretai ar kunkuliuojantys gyvenimu miestai, o jau seniai negyvenami, apleisti, baigiantys sunykti kaimų trobesiai. Emocijos, nuotaika slogi, slegianti, bet tikiu, kad viltis vis dar gyva – neatsitiktinai ekspoziciją užbaigiu spalvotomis fotografijomis "Geroji žinia" ir "Laimės šulinys". Pirmoje – gerąją žinią įprasmina raudonpilvė sniegena, o antroje ištapytas šulinys – Naujųjų metų, Kalėdų simbolis, kai visi artimieji sugrįžta namo ir kai vanduo šulinyje virsta vynu.

– Visi projekte pristatomi meno objektai taip pat turi simbolines reikšmes...

– Septyni sagomis nusagstyti darbo drabužiai-chalatai – septynios raidės žodyje "Lietuva", kartu tai simbolis į užsienį nutekėjusios protinės ir fizinės jėgos. Saga prie sagos ant kiekvieno apdaro sugulė lygiai po du kibirus.

Su dailininku Vladu Merečinsku iš sagų sukūrėme migracijos žemėlapį – "Korį" ir Žemaitės portretą, kuriam panaudotas dailininko Giedriaus Jonaičio sukurtas 1 lito nominalo banknotas. Ilgai diskutavome, koks žmogus visiems lietuviams simbolizuotų Lietuvą, ką be vargo atpažintų tiek mažas, tiek didelis, ir vienbalsiai sutarėme, kad tai Žemaitė. Ši moteris – ne tik garsi rašytoja. Pirmojo pasaulinio karo metais ji lankėsi JAV, rinko aukas nukentėjusiems nuo karo lietuviams – 30 tūkst. dolerių anais laikais buvo milžiniška suma. Be to, jos asmenybė savotiškai įprasmina du ankstesnius emigracijos iš Lietuvos srautus. Žemaitės portretui parodoje skirta garbingiausia vieta – ji it ikona, lietuviška Mona Lisa. Paveikslui, kurio dydis – 1x1 m ir kurį kūrėme du mėnesius, naudotos tik natūralios, nedažytos sagos!

Ant grindų vingiuojanti sagų upė leidžia visiems pačiupinėti emigraciją: sagomis galima žaisti, jas žarstyti, ypač tai daryti patinka vaikams. Į mažą rankelę telpa apie 10, į didelę saują – 40–60 ir daugiau sagų. Suskaičiavus rankoje esančias sagas nesunku akivaizdžiai suvokti, koks didžiulis emigracijos srautas.

– 1,35 mln. sagų – ne juokas, kiekis – milžiniškas. Ar nesibaiminote, kad sumanymas įstrigs ir įgyvendinti jį bus sunku?

– Esu realistė, tad galvojau, kad projektą pasiseks įgyvendinti per kokius dvejus metus. Tačiau, kai draugė išplatino žinutę socialiniuose tinkluose, sagos pradėjo plūste plūsti, ir ne tik iš visų Lietuvos kampelių – sulaukėme siuntinių iš įvairių pasaulio šalių: Lenkijos, Latvijos, Baltarusijos, Švedijos, Vokietijos, Anglijos, JAV, Australijos, Kanados. Pasirodo, visuose namuose iš įpročio, taupumo ar atsargos yra dėžutė su sagomis. Nuostabiausia tai, kad prie daugelio maišelių, dėžučių, pakuočių žmonės pridėdavo raštelius, kuriuose nurodydavo ne tik bendrą sagų skaičių ar kiek kokios spalvos sagų siunčia, bet ir rašė palinkėjimus, o kai kurie aprašydavo ir su šiomis sagomis susijusias istorijas, prisiminimus.

Daugeliui žmonių sagos iš emigravusių artimųjų drabužio prisiuvimas virto savotiškai burtais, užkalbėjimu – raginimu grįžti namo.

Pati suskaičiavau visas sagas. Galutinis rezultatas: surinkta daugiau nei reikia – 1,5 mln. sagų, kūrinys sveria apie 0,5 t, projektas įgyvendintas per 9–10 mėnesių. Beje, siuntinukai vis dar atkeliauja, sagų atneša ir parodos lankytojai – visas sagas pilame į vadinamąją upę.

Prisipažinsiu, mane labai nustebino lietuvių operatyvumas ir veržlumas: pasirodo, mūsų tauta nėra visiškai išsibarsčiusi – esant reikalui, mokame labai greitai susitelkti ir kartu įgyvendinti itin plačius užmojus.

– Ar visas sagas panaudojote įgyvendindami projektą? Gal tarp jų pasitaikė išskirtinių, unikalių egzempliorių?

– Nedaug, gal kelios dešimtys sagų, išties buvo išskirtinės, priminė meno dirbinius: keraminės, drožinėtos rankomis, su asmeniniais inicialais, Lietuvos savanorių ir net su lenkiškais ereliais – nuo senosios Lenkijos Respublikos muitinės pareigūno uniformos. Tačiau įspūdingiausios, kurias laikau tikromis muziejinėmis vertybėmis, atkeliavo iš JAV. Tai trys sagos, kurias atsiuntė Maironio mylimiausia dukterėčia Danutė Lipčiūtė-Augienė, kuriai šiemet sukaks 106 metai. Kiekviena jų turi autentišką aprašą: viena saga – iš pačios Danutės vaikystės paltuko, ją neabejotinai ne kartą yra segęs mergaitę leidęs į mokslus Maironis, antra – Šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Putvinskio dukters, moterų šaulių vadės Onos Putvinskaitės-Tercijonienės, o trečia – lietuvybės puoselėtojo, kunigo, profesoriaus, kartu su rašytoju Baliu Sruoga kalėjusio Štuthofo koncentracijos stovykloje, vėliau emigravusio į Ameriką Stasio Ylos. Manau, kad visos šios ypatingą vertę turinčios sagos turėtų rasti vietą muziejuje. Jau susitariau ir jas ketinu padovanoti Maironio lietuvių literatūros muziejui per parodos atidarymą Kaune, kuris vyks Lietuvos valstybės dienos atkūrimo išvakarėse vasario 13 d.

– Minėjote, kad prie projekto kūrimo prisidėjo apie 500 dalyvių – ir asmenų, ir organizacijų...

– Vieni sagas siuntė, rinko, vežė, skaičiavo, kiti siuvo ir prisidėjo įvairiais darbais. Į projekto įgyvendinimą įsitraukė menininkai, įvairių šalies mokyklų auklėtiniai, kultūros įstaigos, bendruomenės, aktyviai prisijungė ir meninius objektus padėjo kurti Trakų neįgaliųjų užimtumo centro, Radviliškio neįgaliųjų draugijos žmonės. Jų dalyvavimas šiame projekte taip pat labai simboliškas: dėl savo negalios jie gyvena Lietuvoje ir apie emigraciją negalvoja.

Paskatinti sumanymo žmonės patys pradėjo dekoruoti sagomis apdarus: kūdikių ir vaikiškus drabužėlius, kojines, vyriškus kaklaraiščius, o nutekėjusi į Švediją panevėžietė Ligita Umantė-Butkuvienė atsiuntė sagomis apklijuotus savo vestuvinius batelius. Nuostabiausia tai, kad daugeliui žmonių sagos iš emigravusių artimųjų drabužio prisiuvimas virto savotiškai burtais, užkalbėjimu – raginimu grįžti namo. Apie tai man užsiminė Anglijoje uždarbiaujančio tėčio kaklaraištį sagomis išsiuvinėjusi maža mergaitė, apie tai su viltimi kalbėjo dailininkai, kurių vaikai išvykę ieškoti laimės į užsienį.

– Baigėte žurnalistiką. Kas paskatino susidomėti menu? 2015 m. jums suteiktas Lietuvos meno kūrėjo statusas.

– Senokai pasitraukiau iš aktyvios žurnalistikos, pastaruoju metu rašau tik apie dailininkus – lankausi menininkų dirbtuvės ir pasakoju apie jų kūrybą bei juos pačius. Žurnalistikos studijų metu visi turėjome pasirinkti specializaciją, aš pasirinkau fotografiją. Ši sritis man labai patiko, deja, ilgainiui jai neliko vietos gyvenime. Su metais natūraliai parūpo klausimas, kas man teikia didžiausią džiaugsmą, ką moku geriausiai? Tuomet prisiminiau fotografijos meną. Per pastaruosius dešimt metų esu surengusi virš 20 fotografijų ir mišria technika atliktų darbų personalinių parodų, dalyvauju kolektyvinėse parodose, konkursuose, tarptautinėse meno bienalėse, esu įvairių projektų autorė. Visą Lietuvą apkeliavo ir didelės sėkmės sulaukė nesenai pristatytas projektas "Išrinktieji": garsių Lietuvos dailininkų portretus pristatau kaip dėliones, kurias galima išrinkti ir vėl surinkti. Dėl to tapau viena iš "Trakai – Lietuvos kultūros sostinė 2020 m." ambasadorių. Šiai progai esu sumaniusi naują įdomų projektą, bet išduoti visų jo subtilybių nenoriu – dar per anksti.

– Kaip gimsta originalios idėjos? Gal kūrybiškumą skatina bendravimas su meno žmonėmis?

– Dailininkai – labai uždaros asmenybės. Jų charakterius nuglūdina gyvenimo verpetai, jie nemėgsta nei komentuoti savo darbų, nei atvirauja apie įkvėpimą, idėjas, planus – viską tyliai nešioja savyje. Panašiai ir aš brandinu savo sumanymus. Kita vertus, nuo mokyklos laikų gebėjau pastebėti tai, ko kiti nemato, atkasti įdomių dalykų. Šis mano smalsumas, pastabumas metams bėgant niekur nedingo – tai mano charakterio bruožas, užkoduotas iš tėvų, senelių. Esu nerami siela – man svarbu nuolat kažką daryti, judėti, kurti. Per tą pastabumą į savo veiklas įtraukiu ir kitus žmones. Juk vienas lauke – ne karys: tik dailininkas vienas tapo paveikslą, o dideliuose projektuose be pagalbininkų sunku neišsiversti. Šie žmonės ne tik dovanoja daug gerų emocijų, nuostabų bendrumo jausmą, bet ir praturtina idėjomis, naujomis mintimis.

Parodos fone savo kūrybą pristatys ir du garsūs klaipėdiečiai – tapytojas Virginijus Viningas ir skulptorius Arūnas Sakalauskas.

L.Valatkienė pustrečių metų su fotoaparatu „medžiojo“ savo išrinktuosius ir sukūrė didelio formato fotografijų ekspoziciją „Išrinktieji“. Tai 90 garsių šiandienos Lietuvos dailininkų, dailėtyrininkų portretai, kurie taip pat užfiksuoti ir išleistame albume. Parodoje portretai jungiami į segmentus-koliažus ir savotiškai dekonstruojami, juos padengiant dėlionės (puzzle) raštais. Pasitelkus albumą, galerijos lankytojai bus kviečiami atpažinti / susipažinti, kokios Lietuvos dailės asmenybės slepiasi šiuose paveiksluose, skatinant dailininkų, jų veidų ir kūrybos žinomumą plačiojoje visuomenėje. Taip pat bus galima patiems sudėlioti dailininkų meno kūrinius.

Menotyrininkė Evelina Janušauskaitė-Krupavičė pažymėjo, kad žurnalistės ir fotografės L.Valatkienės projektas „Išrinktieji“ pripažintas nepaprastu įvykiu meno pasaulyje, – pagarbos ir padėkos Lietuvos kūrėjams išreiška, o menotyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė teigė, kad „šį sykį L.Valatkienė menui patiesė raudoną kilimą. Ant drobės atspaustose nuotraukose – Lietuvos dailės lauko dalyvių portretai. (...) Autorė taip pat visada sujungia vaizdo ir žodžio kalbą, kuria jų sintezę. Matyt, vienintelis tinkamas žodis, apibūdinti L.Valatkienės veiklai – nestandartas“.

Paroda ir edukaciniai užsiėmimai sėkmingai keliauja per Lietuvos galerijas. Ji buvo eksponuota Vilniuje Dailininkų sąjungos galerijoje, Panevėžio fotografijos galerijoje, Birštono „Kurhauzo“ galerijoje, Kauno M.Žilinsko galerijoje bei kitur. Dešimtoji „Išrinktųjų“ stotelė – LDS Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerija. Joje paroda lankytojų lauks iki lapkričio 10 d. Po Klaipėdos „Išrinktieji“ tęs savo kelionę po Lietuvą – į Telšių, Plungės, Šiaulių, Raseinių, Alytaus, Šakių, Biržų, Ukmergės bibliotekas bei muziejus.