– Grafikos bakalauro, paskui magistro studijas Šiaulių universitete baigiau 2015 m. Šešerius metus buvau nutolusi nuo kūrybos. Atėjo metas, kai pajutau, kad studijavau ne šiaip sau. Prieš metus supratusi, kad ir vėl noriu kurti, ėmiausi įvairių kūrybinių sumanymų. Suprantu, kad prireiks laiko įsibėgėti, bet džiaugiuosi, kad kūrybą nustojau atidėlioti. Kadangi pertrauka buvo ilgoka, mano braižas tebesiformuoja. Kryptį turiu, todėl norisi ieškoti savito stiliaus, eksperimentuoti ir savęs neskubinti. Idėjos atkeliauja pačios – dirbant prie vieno linoraižinio, kyla kito idėja. Aišku, kartais bandau galvoti apie temą, mintyse kurti galimus kūrinių vaizdinius, tačiau pradėjusi piešti eskizus nukrypstu į lankas. Jos neretai tampa galutiniais sumanymais. Mėgstu save nustebinti, todėl dažnai improvizuoju be jokio eskizo, taip mėginu išsigydyti baimę sugadinti priemones – linoleumą arba popierių. Bandau prisijaukinti ir piešimo planšetę, nes kampe lieka mažiau suglamžyto popieriaus. Tačiau neneigsiu – kol kas ši draugystė mezgasi gana sunkiai, dirbti su tikromis medžiagomis, kaip ir skaityti popierines, o ne skaitmenines, knygas, man arčiau širdies.

A. Džei nuotr. 

– Smalsu, kodėl menininkai nutolsta nuo kūrybos. Ką veikei minėtos pertraukos metu ir kas padėjo pasiryžti pokyčiams, susigrąžinti kūrybą?

– Baigdama studijas jau dirbau parduotuvės vedėja. Vėliau įsidarbinau konstruktore biure. Mintys apie kūrybą lankydavo nuolat, bet fiziškai laiko nelikdavo. Darbą baigdavau vėlai, išvargusi norėdavau tik gulėti. Tuo metu turbūt stigo ir laisvalaikio planavimo įgūdžių, nes darbo specifika man patiko. Netikėti pokyčiai asmeniniame gyvenime pastūmėjo atgal į kūrybą. Atrodo, šįkart tiesiog ėmiau ir užkibau. Pirmas ryškesnis kūrybinis pliūpsnis įvyko 2022 m. vasario 24-ąją, pirmąją karo Ukrainoje dieną. Pabudusi ryte išgirdau naujienas ir pradėjau dar labiau drebėti (tuo metu sirgau kovidu). Tuomet tiesiog atsisėdau ir ėmiau raižyti. Dariau tai nuo ryto iki vakaro. Nepastebėjau, kaip prabėgo diena. Turbūt taip stipriai reikėjo atsiriboti nuo siaubingų naujienų ir tą jausmą išlieti ant linoleumo.

Gera, kad yra žmonių, kuriems mano darbai patinka, jaučiu ir vertinu jų palaikymą. Kūryba veikia ir kaip savotiškas išsiliejimas, būdas augti. Pernai dalyvavau programoje „Erasmus+“. Ten susipažinau su žmonėmis, kuriems pažadėjau susikurti savo, kaip menininkės, profilį instagrame. Šis žingsnis mane įpareigojo. Kartais taip rodytis nedrąsu – atrodo, nieko ypatingo neturiu, bijau, kad niekam nebus įdomu. Kita vertus, menininkų paskyrų įvairovė ten itin plati, tad teko sukaupti drąsą ir viešojoje erdvėje prisistatyti. Galų gale tie, kuriems neįdomu, manęs sekti neprivalo. Mane tai motyvuoja, kelia azartą profilį vis papildyti. Socialiniai tinklai atlieka ir dienoraščio funkciją, todėl tampa vis lengviau stebėti mus dominančius kūrėjus, žmones. Tačiau ranka pasiekiama informacija nėra vien pranašumas – greitai persisotiname, mums tampa vis sunkiau įtikti, niekas nebestebina. Būti vadybininku kitiems kartais atrodo lengviau nei sau. Todėl nuolat stebiu įvairių kūrėjų paskyras, kuriose galiu pasisemti idėjų.

– Šešeri metai slopinant kūrybiškumą galėjo sukelti nemažai įtampos. Kaip spręsdavai vidinius konfliktus, kylančius daugeliui jaunų menininkų? Nestabili finansinė situacija iki šiol išlieka dideliu iššūkiu – iš kūrybos pragyventi gali maža dalis pradedančiųjų menininkų.

– Vidinius konfliktus ilgai slopinau ir nebandžiau jų spręsti. Tarsi tai ignoruodamas galėtum pabėgti nuo problemų. Lūžis įvyko, kai buvau 27-erių. Suvokiau, kad taip gyventi nebenoriu, reikia pokyčių. Pradėjau nuo savęs. Pamėginau garsiai įsivardyti prioritetus, išsikelti tikslų. Nenumačiau nieko įspūdingai didelio, tačiau pirmieji žingsniai buvo žengti. Pakeičiau darbą, sumaniau nusipirkti didelį grafikos presą ir vėl kurti. Tačiau gyvenimo taip lengvai nesuplanuosi – preso įsigyti dar nespėjau, nes atsirado kitų pirkinių. Tačiau kūrybą susigrąžinau ir be jo. Dabar labiausiai norisi būti atpažįstamai iš savito braižo, svajoju apie personalines ir tarptautines parodas. Būtų smagu pragyventi iš kūrybos. Dėl to kasdien stengiuosi žengti bent po mažą žingsnelį, dažniau būti mane įkvepiančiose erdvėse, bendrauti su kitais menininkais.

– Kaip atradai linoraižinių techniką?

– Prie linoraižinio technikos prisiliečiau pirmame bakalauro kurse. Iškart patiko. Mano eskizai nuo pat pradžių buvo grafiški, dominavo dėmės, linijos. Linoraižinių technika artima mano asmenybei, nes esu linkusi analizuoti, kurti planus, vertinu ramybę, o šios savybės puikiai dera su šios krypties kūrybos proceso specifika: iš pradžių reikia plano, objektų raižymo sekos. Pats raižymas yra meditatyvus, ne tik kažką sukuri, bet ir išsivalai mintis. Studijuojant patiko medžio ir kartono raižiniai, o eksperimentų netrūko nei audiovizualiniame mene, nei skaitmeninėje grafikoje. Dauguma technikų įdomios ir šiandien, tačiau dabar labiausiai koncentruojuosi ties linoraižiniais. Nors kas ten žino, galbūt bus permainų.

A. Džei nuotr.

– Pažįstamos esame nuo paauglystės. Drauge su kitais bendraamžiais susitikdavome Mažeikių stadione. Jau tada vadinaisi Simona Woozy. Žodynas pateikia keletą šio žodžio reikšmių: „supykęs“, „apsvaigęs“, „pakvaišęs“ ir pan. Kuri reikšmė artimiausia tavo grafikai?

– Naivi istorija – būdama penkiolikos, anglų kalbos žodyne ieškojau tiesiog gražiai skambančio žodžio, kuris galėtų tapti mano pseudonimu. Tuo metu užkabino būtent „woozy“. Toks pseudonimas išliko iki dabar. Niekada to nesureikšminau, bet dabar žodžiai „apsvaigęs“ ir „pakvaišęs“ siurrelistinei, hipnozės elementų turinčiai mano grafikai apibūdinti išties tinka. Darbuose netrūksta svaigulio ar raibuliavimo įspūdį keliančių elementų – atsikartojančių linijų ir geometrinių figūrų.

– Išskirčiau ir rituališkumą, kurio įspūdį kelia ritmika, – ratu besisukantys liepsnojantys degtukai, iš brūkšnių susidedančios panoramos ir interjerai. Prisimenu ir triušį, kurio viduje – linijų labirintas. Tikiu, kad kūryba neretai susijusi su atsakymų ieškojimu: vargu, ar būtų įdomu kurti, jei jaustumės visažiniais. Kaip minėti darbai atliepia tavo vidinį pasaulį, kokius klausimus keli ir nagrinėji kurdama?

– Mano raižiniuose dažniausiai susitelkia susikaupusios emocijos ir būsenos, todėl kūriniai tampa savotišku nuotaikų veidrodžiu. Žiūrovams nesiekiu aiškinti, kaip jie turėtų jaustis ar ką matyti. Tai labai individualu, jautru ir asmeniška: juk į tą pačią situaciją reaguojame unikaliai, tik mums būdingomis emocijomis. Mano kūriniai ganėtinai ekspresyvūs ir „judantys“. Galbūt taip žiūrovą kviečiu pokalbio, skatinu dvejoti, ar nesivaidena, – noriu tikėti, kad tos linijos auditorijai išties prabyla. Taip tarp kūrinio ir žiūrovo užsimezga dialogas.

– Drauge su menininke Roberta Stonkute Šiaulių Prisikėlimo aikštėje neseniai pristatei performansą „Omuo“. Kaip kilo sumanymas, kokių auditorijos reakcijų sulaukėte?

– Pamačiusi, kad Prisikėlimo aikštės kubai laisvi, Roberta pasiūlė juos įveiklinti. Keletą dienų kūrėme planus, o vėliau juos įgyvendinome. Aikštėje yra trys metalinių karkasų kubai. Kiekviename iš jų įkurdinome veikėjus: kėdę ir du žmones. Žiūrovai galėjo tikėtis ryškių šviesų ir dūmų, tačiau iš esmės buvo raginami omenyje turėti sprendimo galią. Prie kubų prisirakinome grandinėmis, todėl mūsų judesiai tapo riboti, net skausmingi. Siūbuodamos, vaikščiodamos, tampydamos grandines bandėme atkreipti žiūrovų dėmesį. Šalia kubų prieš tai padėjome stiklinę ir butelį vandens – tarsi galimybė mus pagirdyti. Kadangi performanso nesurežisuosi, o žiūrovų veiksmų nenulemsi, buvo įdomu stebėti, į ką tai išsivystys. Praėjus 20–30 minučių, viena mergina mus pagirdė! Vėliau priėjo vaikinas, paėmė butelį su vandeniu ir tiesiog nusinešė. Paskui merginos mus išlaisvino. Po šio performanso priėjau prie žiūrovų, kiekvieną apkabinau ir visiems padėkojau. Emociškai buvo stipru ir dėl to, kad tai – pirmasis mano pasirodymas, pareikalavęs nemenkos drąsos. Pirmasis ir iškart centrinėje miesto aikštėje!

Aplinkinių reakcijos buvo įvairios, vieni rūpinosi: „juk vėliau skaudės“, antri tiesiog džiaugėsi veiksmu miesto centre, treti dalijosi turėję omenyje, kad mums reikia pagalbos, bet nedrįsę prieiti.

A. Džei nuotr. 

– Kūryba žavi tuo, kad menininkui leidžia pasijusti turinčiu galią priimti svarbius kūrybinius sprendimus. „Taip / tikriausiai smagu / būtų tverti pasaulius“ – Aido Marčėno eilėraščio „Taip“ eilutės, iš dalies nusakančios jo poezijos prasmę. Kokia yra tavo kūrybos prasmė? Kuo kurianti Simona skiriasi nuo nekuriančios?

– Galbūt popierius geriau atlaiko ir įprasmina būsenas, o pasitelkus kūrybą kalbėti lengviau nei įprastais žodžiais. Gali būti, kad mano pačios prasmė yra kūryba. Prasmės pajautimas nuolat kinta, auga kartu su asmenybe, o veiksmai ir jausmai, vedantys jos link, tėra dabarties išraiška. Ne veltui procesas dažnai yra įdomesnis už rezultatą. Keičiuosi ir aš – šiandien į šį klausimą atsakau vienaip, rytoj atsakyčiau kitaip. Kūrybos procese esanti Simona yra atsiribojusi nuo pasaulio, nejaučianti nei laiko tėkmės, nei alkio. Kuriant auga pasitikėjimas savimi, problemos tampa nebe tokios sudėtingos, o pasaulis – gražesnis. Nors esu introvertiška asmenybė, bendrystė su kitais menininkais man svarbi. Nekurianti Simona yra budri ir kiek įsitempusi – turbūt įkalina kūrybiškai neįkūnytos mintys.

– Mažeikiuose baigusi mokyklą, studijuoti grafikos išvykai į Šiaulius. Kodėl pasirinkai būtent šį miestą? Kokių galimybių menininkams atveria Šiauliai?

– Svarstydama apie studijas, rinkausi iš kelių variantų. Galbūt ne tik aš pasirinkau Šiaulius, bet ir jie mane. Džiaugiuosi, nes šis miestas tobulo dydžio. Pagalvoju, kad Vilnius būtų mane prarijęs. Kartais atrodo, kad Šiauliuose trūksta iniciatyvių kūrėjų, tačiau auga nauja karta, kuri dar kaip reikiant išjudins miestą. Vilniaus ar Kauno meno bendruomenės savaime yra didesnės, o tokie miestai turi daugiau kūrėjams tinkamų erdvių. Tačiau, kiek teko bendrauti su menininkais iš kitur, visi pasirodė draugiški ir geranoriški, linkę bendradarbiauti. Didžiausias skirtumas, kad didesniuose miestuose – daugiau atpažįstamų vardų, tačiau tai natūrali populiacijos proporcija.

– Tavo kraštiečio fotomenininko Vilmanto Dambrausko klausiau, ar Šiauliuose nesijaučia gyvenąs periferijoje, atskirtyje. Jis atsakė, kad periferija yra greičiau neseniai į Vilnių gyventi atvykusių problema: „Per keletą metų nepavykus užkariauti sostinės, savo pranašumu jie laiko bent jau gyvenimą didmiestyje.“ Ką manai tu?

– Iš dalies jam pritariu. Nesijaučiu gyvenanti periferijoje, nes Šiauliuose egzistuoja faina kūrėjų bendruomenė, kuri tik dar labiau plėsis. Kaip ir kiekviena bendruomenė, šiauliečiai turi vien jiems būdingo savito žavesio ir išskirtinumo. Visi esame skirtingi savo idėjomis ir požiūriais, kuriuos sujungę galime daug nuveikti. Šiais laikais absoliučiai dauguma net skirtinguose miestuose kuriančių bendruomenių man atrodo glaudžiai susijusios – menininkai bendradarbiauja, ir, nors fiziškai gali būti nutolę, iš tiesų yra neatsiejami.

Literatūrinis L. Simutytės projektas „Blunkanti sofa“ nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdamas Lietuvos jaunosios kartos menininkų patirtis.

Suvedė atsitiktinumas

Audronė pasakoja prieš pusantrų metų kažkurį vakarą internete ieškojusi gamtai draugiško dovanų pakavimo popieriaus idėjų, nes artėjo Kalėdos ir norėjosi kažkaip įdomiau pačiai namuose padekoruoti dovanėles. Dėmesį patraukė nuotraukos su namuose gamintais antspaudais. Pasigilinusi suprato, kad tai lino raižinių technika pagaminti paveiksliukai, kad tokius galima išsiraižyti ir pasidaryti pačiam.

„Gerai, galvoju, čia turbūt tik užsienyje tokių priemonių būna. Bet paieškojusi nesunkiai radau, kad ir Lietuvoje yra specialaus linoleumo, raižiklių, o kadangi nelabai daug visa tai kainuoja, nusprendžiau užsisakyti ir išmėginti. Vos išsiraižiau pirmus antspaudus, supratau, kad taip lengvai šio užsiėmimo nebepaleisiu – lino raižymas tapo mano nuolatine veikla ir kūrybine išraiška“, – sako pašnekovė.

Raižymas jai yra labai meditacinis, kruopštumo reikalaujantis užsiėmimas. Ir nors su jokiais menais didesnio santykio neturėjusi, piešimas jai nėra svetimas – nuo pat vaikystės mėgdavo rašikliu piešti smulkius piešinukus, detales. Visi mokyklos juodraščiai ir užrašų knygelės buvo pilni nedidelių grafikos kūrinukų. Mama visus juos girdavo ir prašydavo, kad įrėmintų. Dar ir dabar tėvų namuose ant sienų kabo nemažai jos paauglystėje pieštų darbų.

„Mama sakydavo, kad aš tatuiruotes galėčiau daryti, nes visą laiką piešdavau juodu rašikliu, – prisimena Audronė. – Mūsų giminėje menininkų nedaug, nuo vaikystės žinojau tik tautodailininkę a. a. tetą Onutę. Retai susitikdavome, bet ji mane savo įspūdingais darbais visad įkvėpdavo ir labai skatino piešimo neapleisti. Tačiau nei dailės mokyklos, nei menų būrelių aš nelankiau. Visad didžiausias dėmesys ir jėgos buvo skiriamos pamokoms ir egzaminams – siekiau stoti į mediciną. Tad darau viską taip, kaip jaučiu, kaip gaunasi. Norėtųsi turėti daugiau žinių, pasvajoju stoti kur pasimokyti kompozicijos ir panašių techninių piešimo dalykų.“

Savęs paieškos

Atradusi linoraižinius, moteris iš pradžių dekoravo dovanų pakavimo popierių. Tada ėmė galvoti, kaip tuos raižinius plačiau pritaikyti, nes labai norėjosi raižyti, o išraižius klišių juk nepadėsi į stalčių. Ėmė kurti paveiksliukus dukrytės Tomos kambariui papuošti, tad pirmieji paveikslai buvo žaismingi, su gyvūnų motyvais.

Vėliau buvo etapas, kai raižė visokias žoleles, grybus ir panašius piešinukus, tekstiliniais dažais spaudė juos ant drobinių maišelių, nes, anot Audronės mamos, drobinukų džiovintoms miško ir sodo gėrybėms niekad nebus per daug.

Ateitis: mamos mėgstama veikla jau domina ir jos penkerių dukrą Tomą./ A. Rasymienės asmeninio archyvo nuotr.

Prieš du su puse metų pašnekovė su šeima atsikraustė gyventi į kaimą ir pajuto labai stiprų ryšį su gamta. Gamta – pagrindinis menininkės įkvėpėjas kūryboje, o gamtos elementų yra beveik visuose jos kūriniuose. Matyt ne be reikalo, nors ir visai atsitiktinai, savo veiklos pavadinimui pasirinko mažą paukštelį – „Zylės raižiniai“. Tiesiog žvilgterėjusi pro langą pamatė zyles, ir ta pirma į galvą šovusi idėja buvo aiški ir stipri.

„Mums gamta yra mūsų namai. Išeini į kiemą ir jau gamta. O čia ir mintys kitokios, atsipalaiduoji ir nurimsti, tuomet ir įkvėpimas kurti dažniausiai ateina“, – sako moteris.

Kai ji pasiryžo savo darbais pasidalinti socialiniuose tinkluose, sulaukė prašymų išraižyti ką nors ir kitiems. „Taip raižiniai palengvėle užkariavo mano gyvenimą, – pasakoja Audronė. – Bandžiau spausti klišes ant skirtingų popieriaus paviršių, tekstilės, išbandžiau įvairias technikas, atsirinkau, kokio stiliaus raižiniai man labiausiai patinka. Viską darau taip, kad pačiai būtų gražu, kad atspaustą darbą norėčiau savo namuose ant sienų kabinti. Ir iki šiol stengiuosi nuo šio kriterijaus nenutolti.“

Ją pačią labai džiuginantis kūrinys – rankų darbo individualūs antspaudai, kuriuos ypač pamėgo smulkusis verslas. Antspaudas su įmonės logotipu atstoja lipdukus, klijuojamus ant pakuočių ar siuntų. „Kiek žinau, Lietuvoje niekas daugiau neraižo rankomis antspaudų – galima tik reklamos agentūrose užsisakyti, kad išraižytų lazeriu. O aš tuo tarpu džiaugiuosi, kad verslai atsisako lipdukų, kurie neretai būna padengti plastiku, antspauduoja savo siuntas patys, sako, ir pats procesas smagus, ir gamtai nekenkia. Juo labiau, kad klijuoju klišę ant kamštienos, kuri yra gamtai draugiška medžiaga“, – kūrybinio darbo subtilybėmis dalijasi pašnekovė.

Gyvenimo vertybės

Apie gamtai draugiškas medžiagas Audronė prabyla ne atsitiktinai. Visa jos šeima daug dėmesio skiria tvarumui, praktikuoja minimalizmą, daiktų mažinimą namuose, sąmoningą vartojimą. Ir patys taip gyvena, ir dukrai diegia šias vertybes.

Viską darau taip, kad pačiai būtų gražu, kad atspaustą darbą norėčiau savo namuose ant sienų kabinti.

Kai užsiėmė linoraižiniais, moteris pradėjo domėtis, kokie dažai mažiau kenkia gamtai, ieškojo būdų, kaip pakuojant atsisakyti plastiko, atsirinko kuo natūralesnes, tvaresnes darbo priemones ir medžiagas. Pats linoleumas tikrai nėra gamtai draugiška medžiaga, bet menininkė stengiasi, kuo mažiau jo likučių išmesti.

„Tikrai ne dėl mados tai darau – tiesiog taip norisi, – sako pašnekovė. – Aš pati norėčiau gauti tokį produktą, kuris kuo mažiau kenktų gamtai, tad ir stengiuosi taip gaminti, tokiomis vertybėmis vadovaudamasi savo veiklą vystyti.“

Savo paveikslus ji spaudžia ant perdirbto rankų darbo popieriaus – menininkę žavi jo tekstūra, negana to, jis ne tik yra suyrantis, bet ir kompostuojamas. Užtruko, kol išmoko su juo dirbti, bet dabar džiaugiasi širdžiai mielu rezultatu ir perdirbto popieriaus nešama žinute apie gamtos resursų tausojimą.

Išmoko gyventi lengviau

Minimalizmas, pasak Audronės, – dar kita tema. Prisipažįsta, kad prieš kokius penkiolika metų pati dar buvo kaupikė.

„Mano giminėje įprasta nieko neišmesti – gal dar pravers. Kalnai nenešiojamų rūbų, nenaudojamų daiktų... Ir pati tikrai buvau iš tų žmonių, kurie parduotuvėse apsiperka ilgai negalvodami, ar to reikia. O kai namuose daiktai nebetilpdavo į spintą, sukdavau galvą, gal įsigyti didesnę. Dabar mąstau, kad tas besaikis pirkimas buvo tik tam tikra laimės paieškų forma. O kai pradėjau gyventi sąmoningiau, daug ko palengvėle atsisakiau. Dabar turim labai nedaug spintų (rūbams – tik viena vienintelė visai šeimai) ir nedaug daiktų, bet ir tai vis atsiranda koks nenaudojamas – dovanojame, kažką parduodame. Jeigu matau, kad daiktas kurį laiką liūdi nenaudojamas, apsvarstau, ar jo man tikrai reikia, jei ne – atsisakau. Tada ir tvarkytis lengviau, ir erdvės namuose daugiau. Pas mus dabar tikrai visur vyrauja minimalizmas“, – tikina pašnekovė.

Prie minimalizmo greitai priprato visa šeima. Net penkerių dukra savo žaislus vis peržiūri, kuo nebežaidžia – dovanoja kitiems. Taisyklė paprasta – jei daiktadėžėje nėra vietos naujam žaislui, reikia atsisakyti kažkurio vieno iš senųjų. Tokia tvarka dukrai nesukelia jokių problemų, nes šie principai diegiami nuo pat kūdikystės. Ko ji tikrai nenori atsisakyti, tai visokie rankdarbių popierėliai, atraižėlės, kūrybos priemonės – jai dažniausiai visko reikia, nes viliasi dar panaudoti kurdama paveiksliukus, atvirutes.

Tvarumas: savo paveikslus Audronė spaudžia ant perdirbto rankų darbo popieriaus – menininkę žavi jo tekstūra, negana to, jis ne tik yra suyrantis, bet ir kompostuojamas./ A. Rasymienės asmeninio archyvo nuotr.

„Artimieji sako, kad ji eina mamos pėdomis, nes su kūryba draugauja, – šypsosi Audronė. – Pati dar nėra raižiusi, bet visuose mano darbo procesuose dalyvauja, stebi, labai nori išmokti. Piešia savo piešinius ir klausia, ar būtų galima išraižyti. Manau, kad jau artimiausiu metu reikės išmokyti ir ją, nes raižyti tikrai labai smagu, net ir vaikams. Pati tuo įsitikinau vesdama linoraižinių dirbtuvėles. Vaikai pabando, o vėliau prašo tėvų, kad įrankius nupirktų ir namuose kuria patys.“

Kūryba yra meditacija

Kas pačiai Audronei visame šitame lino raižinių kūrybos procese yra maloniausia, įdomiausia?

„Žinau, kad kitiems grafikams patinka eskizavimas, dažų tepimas, bet man – pats raižymas. Aš tada visiškai atsipalaiduoju. Visada stengiuosi ant linoleumo kuo daugiau detalių iškart nusipiešti, kad raižant man nereikėtų galvoti. Tada medituoju, – sako kūrėja. – Aišku, pamatyti galutinį variantą, ką išraižei, visada įdomu, ypač jeigu raižinys sudėtingesnis. Neretai būna, kad ir vėlyvą vakarą, kai pabaigiu paskutinius raižymo etapus, nepatingiu ir užtepu dažais klišę, atspaudžiu ir pasidžiaugiu rezultatu.“

Moteris teigia kažkokių didelių svajonių ar ateities vizijų neturinti. Tiesiog mažais žingsneliais juda į priekį. Sako, gal todėl ir mėgaujasi pačiu procesu, kad nėra kažkokių aukštai iškeltų kartelių. Naujų darbų vizijos dažniausiai ateina visiškai netikėtai – ar būnant gamtoje, ar pokalbio su drauge metu. O labiausiai motyvuoja, kai kažkas nori įsigyti jos darbus ir papuošti savo namus.

Įtaka: kūrėjos linoraižiniuose gausu gamtos motyvų, nes gamta – jos namai. / A. Rasymienės asmeninio archyvo nuotr.

„Vis sugalvoju sau naujų iššūkių. Buvo bandymai spausti raižinius ant suknelių, buvo poros milimetrų raidelės... Paskutinis iššūkis buvo sau – kūriau didelį, A3 formato, raižinį. Nerimavau, kaip čia man seksis, ar užteks kantrybės raižyti, ar pavyks dažus tinkamai užtepti, atspausti, ar nebus darbas perniek. Bet viskas labai sklandžiai ėjosi. Net pačiai buvo keista, kad be didesnių vidinių pasipriešinimų ir nesėkmių tokius didelius raižinius galiu padaryti, atspausti“, – pasakoja Audronė.

Ji teigia šiandien jau drąsiai galinti sakyti, kad yra menininkė, lino raižinių kūrėja, nors pradžioje tikrai buvo labai nedrąsu save taip vadinti. Mat jeigu nesi specialių mokslų baigęs, nedarei to nuo mažų dienų, kažkur giliai atrodo, kad tau nepriklauso menininku vadintis. Tačiau dabar kūryba užima didžiąją dalį jos laisvalaikio, ir tai net sunku pavadinti darbu.

„Darbas yra tada, kai reikia parduoti – kažkokią reklamą sukurti, save pristatyti, tinkamai pateikti, techninius dalykus kompiuteriu atlikti – tada jaučiuosi dirbanti. O pats procesas, kūryba, lino raižinių gamyba tikrai yra mano hobis, atsipalaidavimo būdas, teikiantis daug malonumo“, – sako kūrėja.

Žmogui reikia tylos. Buvimas tyloje nereiškia atsiribojimo nuo išorinio pasaulio, jo vengimo. Tyla – tai pauzė. Gyvenime, kaip ir muzikoje, pauzės yra tokios pat svarbios kaip ir garsai.

Tyla turi savo spalvas ir tonus, ji gali skleisti šilumą ar šaltį, būti užpildyta ar tuščia. Apie tylos įvairovę ir gylį kalbamės su lenkų italų grafike, Varmijos Mozūrų universiteto (Olštynas, Lenkija) profesore, keliasdešimties tarptautinių apdovanojimų laureate dr. Małgorzata Chomicz, kurios personalinė paroda „Silence“ (liet. „Tyla“), skirta Kauno meno mokyklos 100-mečiui, kuruojama Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Grafikos katedros profesoriaus Rolando Rimkūno, balandžio 5 d. bus atidaryta Kauno fakulteto galerijoje.

– Paroda Kauno fakulteto galerijoje nėra pirmasis jūsų kūrybos pristatymas Lietuvoje, Kaune. Kokie ryšiai su Lietuva jus sieja?

– Pirmasis mano, kaip menininkės, prisistatymas Lietuvoje įvyko 2002-aisiais Vilniaus lenkų kultūros namuose, kuriuose surengiau personalinę parodą, 2019-aisiais dalyvavau Kauno tarptautinėje grafikos bienalėje „Grožis“. Nepaisant to, ar mano kūriniai eksponuojami parodose, ar ne, su dideliu malonumu lankausi Lietuvoje. Čia sutikau nuostabių draugų ir menininkų: prof. Rolandą Rimkūną, Evaldą Mikalauskį, prof. dr. Stasį Mostauskį. Su Lietuva susijusi ir mano šeimos istorija, dėl to ryšys su šia gražia šalimi yra toks stiprus.

– Kelionės yra neatsiejama jūsų gyvenimo dalis ne tik dėl to, kad su savo kūryba esate apkeliavusi Vidurio ir Vakarų Europos šalis, bet ir dėl to, kad gyvenate tarp dviejų valstybių – gimtosios Lenkijos ir Italijos. Kas lėmė, kad įsikūrėte dviejose šalyse?

– Kelionės yra esminė mano gyvenimo dalis. Jos praturtina, moko priimti įvairovę ir kitoniškumą. Tačiau kelionę suvokiu ne tik kaip fizinį judėjimą iš taško A į tašką B. Kelionės – tai judėjimas ir į savo vidų. Gyvenu ant lagaminų jau daugiau kaip penkiolika metų, nes Lenkijoje yra mano šeima ir draugai, Varmijos Mozūrų universitete Olštyne vedu grafikos paskaitas studentams, o Italijoje, Perudžoje, turiu namus, kuriuose gyvenu kartu su vyru. Juose esu įsirengusi grafikos studiją, joje taip pat vedu užsiėmimus. Atkaklumas ir įdėtas darbas lėmė, kad įstojau į šiuolaikinius italų grafikos menininkus vienijančią asociaciją, todėl esu dažnai kviečiama dalyvauti parodose ir meno projektuose Italijoje.

– Ar Lenkija ir Italija dalija jūsų gyvenimą į dvi skirtingas dalis?

– Vienokiu ritmu gyvenu Italijoje, kitokiu – Lenkijoje. Mano namai yra Italijos kaime, todėl esu apsupta natūralios gamtos, su kuria jaučiu tvirtą ryšį. Savaitgaliais kartu su vyru leidžiamės į keliones po lankytinas šalies vietas. Italijoje daugiau laiko praleidžiu kurdama vienumoje ir tyloje, nes kūryba reikalauja didelio susikaupimo. Lenkijoje – mano kasdienis ritmas daug intensyvesnis: dėstau studentams, leidžiu laiką su šeima, draugais.

– Kuo kiekviena iš šių šalių jus inspiruoja? Kokių patirčių dovanoja? Kokias kūrybines jūsų puses atveria?

– Mane įkvepia gamta. Tai matyti tiek ankstesniuose mano darbuose, kurtuose Lenkijoje, tiek naujausiuose – kurtuose Italijoje. Keičiasi tik peizažas, šviesa, kuri tampa dvasingumo, metafiziškumo simboliu, judesys gamtovaizdžio motyvuose. Šviesos ieškojau Varmijos Mozūrijos vaivadijos kraštovaizdyje, jos ieškau ir Umbrijos regiono peizaže. Lenkiškas gamtovaizdis yra dramatiškesnis, melancholiškesnis, itališkas, priešingai, ramesnis ir taikesnis. Kai esu Perudžoje, nuo ankstyvo pavasario iki rudens, dieną pradedu rytiniais pasivaikščiojimais. Tai mano meditacija. Priešingai nei mieste, kuriame visi rytai yra vienodi, kaime kiekviena išaušusi diena – ypatinga.

– Indija jūsų gyvenimo žemėlapyje taip pat yra svarbi šalis – nuo 2019-ųjų esate vizituojanti profesorė Indira Kala Sangeet universitete.

– Indiją pamatyti svajojau seniai. Savanoriaujant benamių namuose Varšuvoje man pasisekė asmeniškai susitikti su šv.Motina Terese iš Kalkutos. Po susitikimo praėjus metams, mano svajonė stebuklingai išsipildė – 2018-aisiais tarptautinio grafikos meno festivalio metu Indira Kala Sangeet universitete vedžiau seminarą studentams. Jie buvo labai įsitraukę į paskaitas ir norėjo gauti kuo daugiau žinių, jų entuziazmas – neįtikimas. Profesorius jiems beveik kaip guru. Dar kartą į Indiją, pas studentus, sugrįžau 2019-aisiais. Deja, dėl pandeminės situacijos keliones teko atidėti. Indija yra kitas pasaulis. Ji praturtino mano gyvenimą dvasingumu: pradėjau praktikuoti jogą, susidomėjau indiška meditacija ir mantromis. Šią šalį apibūdinti sunku. Ji patinka arba ne.

– Ar esate prisirišusi prie kurios nors šalies? O gal fizinis buvimas vienoje ar kitoje šalyje jums nesvarbus?

– Mąstant apie tai, viduje kyla prieštaravimai. Kai man buvo treji, namuose kilo gaisras. Ši patirtis leido suvokti, kad viskas yra laikina. Vis dėlto namai Perudžoje – mano ramybės oazė, nepaisant, kad, būdama ten, išgyvenau žemės drebėjimą ir savo akimis mačiau pastatus, kurie per vieną minutę dingo nuo žemės paviršiaus. Viena vertus, žmogui reikia stabilumo, kita vertus, suprantame, kad nieko stabilaus ir amžino nėra.

– Kaip užsimezgė jūsų draugystė su Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetu?

– Prieš trejus metus, sulaukusi kvietimo dalyvauti Kauno tarptautinėje grafikos bienalėje „Grožis“, norėjau ne tik nusiųsti savo darbų, bet ir apsilankyti pačioje bienalėje, pamatyti Kauną, Vilnių. Pagalbos organizuojant kelionę paprašiau bičiulio tapytojo Gintauto Vaičio, kuris susisiekė ir su Kauno fakultetu, kadangi pasidalijau su juo idėja, kad Varmijos Mozūrų universitetas, kuriame dėstau, galėtų bendradarbiauti su fakultetu. Labai džiaugiuosi, kad, nepaisant pandemijos, kuri apsunkino įgyvendinti bendradarbiavimo planus, praėjusį rudenį įvyko susitikimas Olštyne. Varmijos Mozūrų universitete grafikos dirbtuves studentams vedė lektorius E.Mikalauskis, o paskaitas skaitė prof. R.Rimkūnas ir prof. dr. S.Mostauskis. Taip pat įvyko Kauno fakulteto dekano Jono Audėjaičio ir Varmijos Mozūrų universiteto dekano prof. Benedykto Błońskio susitikimas.

Grafika: šiuo kūrybos etapu M.Chomicz renkasi ypatingo kruopštumo reikalaujančią linoraižinio techniką.

– Kauno fakulteto galerijoje eksponuojama paroda, kurios atidarymas – jau netrukus, vadinasi „Silence“ (liet. „Tyla“). Vieniems tyla yra ramybės, susikaupimo, ryšio su savimi ir supančia aplinka atkūrimo erdvė, o kitus, priešingai, tyla slegia, sukelia nerimą. Su kokias jausmais jūs siejate tylą?

– Neseniai skaičiau interviu su menininku Andrzejumi Strumiłlo, kuriame jis pasakė: „Išmintis reikalauja atsirinkti mintis, o tai kartais nuveda į tylą.“ Pasaulyje triukšmo yra per daug. Žmonės nebegirdi savęs. Kad galėtų išgirsti ne tik save, bet ir kitus, supančią aplinką – reikia tylos. Aš jaučiu vis stipresnį tylos poreikį. Ji yra mano šaltinis.

– Unikalų tylos patyrimą esate išgyvenusi Seserų iš Nazareto vienuolyne, Krokuvoje.

– Jau du dešimtmečius lankausi šiame vienuolyne. Mano pačios gyvenimo būdas kartais yra panašus į vienuolišką: disciplinuotas darbo ritmas, tyla, meditacija. Mano studija – mano celė. Joje ir gimė ciklo „Silence“ (liet. „Tyla“) idėja.

– Tyla gali turėti skirtingų spalvų ir tonų, skleisti šilumą ar šaltį, būti užpildyta ar tuščia. Kokią tylą savo kūriniuose perteikiate jūs?

– Žaviuosi estų kompozitoriaus Arvo Parto muzika, darančią įtaką mano kūrybai. Joje daug tylos, kuri (su)skamba ir prasiskverbia į sielą. Tyla yra tokia pat įvairi, kaip ir garsas. Grafikos darbuose stengiuosi atskleisti šią jos įvairovę ir gylį.

– Technika, kurią pasirenkate su žiūrovu kalbėtis apie tylą – linoraižinys, išsiskiriantis autentiškumu, reikalaujantis daug kruopštaus darbo, atsidavimo.

– Daugybę metų kūriau klasikinėmis giliaspaudės grafikos technikomis: ofortu, akvatinta, sausa adata. Nors visas šias technikas derinau tarpusavyje, dėl neišsemiamų tonavimo galimybių ypač vertinau akvatintą. Tačiau su laiku kūryboje agresyvių chemikalų norėjosi naudoti kuo mažiau. Tad pirmuosius nedrąsius, mažo formato linoraižinius pradėjau kurti 2012-aisiais. Po truputį įvaldžiau šią techniką. Linoraižinys leidžia pasiekti tokių tonavimo galimybių, kokių siekiau kurdama darbus akvatinta.

Silence XX

– Užsiminėte, kad jus įkvepia gamta. Jūsų kūrinių motyvai – gamtos struktūros, jos paviršiai, jais sklindanti šviesa. Gamta tampa prieglobsčiu, kai norisi ramybės ir tylos. Kaip manote, ar miestui tyla svetima?

– Tylą mieste surasti galima galerijose, bibliotekose, bažnyčiose. Bet pastebiu, kiek mažai žmonių jose lankosi. Juk niekas, jaučiantis vidinę tylą, karo nepradėtų.

– Ar šiuolaikinis žmogus yra praradęs ryšį su tyla?

– Man susidaro įspūdis, kad šiuolaikiniai žmonės bijo tylos. Išmanieji telefonai, kompiuteriai, ausinės – daiktai, be kurių neįsivaizduojama šiandienos žmogaus kasdienybė, yra painiavos ir nusivylimo šaltiniai. Du žmones, kurie tyliai žiūri vienas į kitą, jungia artumo jausmas, du žmones, kurie tyliai sėdi vienas šalia kito, nes yra paskendę telefonų ekranuose, skiria praraja. Manau, kad buvimo tyloje, sąmoningo dėmesingumo turėtų būti mokoma nuo pat mažų dienų.