Daugiau kaip tris savaites trukusioje kelionėje klaipėdietis E.Staškevičius patyrė įvairių nuotykių. Londone jau šešiolika metų gyvenantis lietuvis nemenką distanciją nukako ne tik dėl kilnaus tikslo – kad paremtų vėžiu sergančius vaikus. Anot jo, svarbiausia – nugalėti save.

„Jaučiu, kad galėčiau nuvažiuoti dar tiek pat. Iš pradžių reikia pasiryžti, o vėliau jau nėra kur dėtis“, – šypsojosi gegužės 14-ąją savo kelionę pradėjęs vyras.

60-metis į Lietuvą grįžo su šlepetėmis: „Už penkis eurus“, – sakė juokdamasis. Kelionė buvusi nelengva – gedo dviratis, Vokietijoje buvo sunku susikalbėti angliškai, o Lenkijoje, priešingai nei Olandijoje ar Belgijoje, jį pašiurpino prasti keliai.

„Viename ruože situacija buvo išties bloga, galima pamesti protezus. Be to, šis dviratis nepritaikytas tokioms ilgoms distancijoms, todėl teko ne kartą remontuoti“, – aiškino pašnekovas.

Jis mynė be navigacinės sistemos ar žemėlapio, tiesiog intuityviai. Savo kelionę kasdien pradėdavo ankstų rytą. Specialiai jai nesiruošė ir nesitreniravo, o neprarasti jėgų klaipėdiečiui padėjo kebabai, kurių sakė atsivalgęs į valias.

E.Staškevičių uostamiestyje pasitikę giminės ir artimieji skubėjo sveikinti, bučiuoti linksmuolio. Visos kelionės metu jis palaikė ryšį su savo žmona Dalia, su kuria gyvena Londone.

Šį iššūkį jis dedikavo onkologinėmis ligomis sergančių vaikų paramos fondui. Kelionė metu jam pavyko surinkti virš 2 tūkst. eurų.

„Didžiausios problemos kilo Vokietijoje, nes buvo sunku susikalbėti su vietiniais angliškai, o vokiškai aš nemoku. Miegodavau viešbučiuose, kelis kartus nemokamai apsistojau pas gerus žmones – belgų ir rusų šeimas“, – kalbėjo E.Staškevičius.

Esą sutikti žmonės buvo pakankamai dosnūs ir geranoriškai nusiteikę. Gatvėje išvydę dviratį minantį keistuolį su plevėsuojančia Lietuvos vėliava sveikindavosi, mojuodavo, fotografuodavo.

60-metis pasakojo mėgstantis šį sportą, pernai iš Klaipėdos jis mynė į Endriejavą. Tai buvo viena pirmųjų ilgesnių jo kelionių.

Paklaustas, ką dar artimiausiu metu planuoja, jis šypsosi: „Būtų labai neįdomu grįžti atgal tuo pačiu keliu. Jei minti, tai tik į priekį“.

Anot linksmuolį pasitikusių giminaičių, iš pradžių į tokį E.Stankevičiaus sumanymą jie žiūrėjo skeptiškai, baiminosi dėl sveikatos ir būsimų iššūkių. Tačiau jam sėkmingai sugrįžus atsiduso lengviau.