– Sekmadienių rytais prie TV ekranų kviesite keturkojų mylėtojus, norinčius geriau susikalbėti su savo augintiniais. Gyvūnų užkalbėtoja – skamba šiek tiek magiškai. Gal iš tiesų esate truputį burtininkė?

– Kartais žmonėms, nežinantiems, kaip bendrauti su savo šunimis, atrodo, jog aš juos kažkaip užkalbu ar užburiu. „Mūsų šuo taip nesielgia… Jis netoks protingas… Ką jūs jam padarėte?“ – tokių klausimų dažnai girdžiu po savo apsilankymo. Iš tiesų jokių stebuklų čia nėra. Reikia tik mokėti teisingai su savo augintiniais bendrauti. Nes šunys yra geriausi pasaulyje kūno kalbos skaitymo ekspertai. Būkite aiškūs savo gyvūnams ir neturėsite su jais problemų.

– Ar užkalbinėsite tik šunis, o gal ir kitus gyvūnus?

– Iš tiesų tie principai, kuriais mokome šunis, tinka ir kitiems gyvūnams. Tad jei sulauksime skambučio iš šeimininkų, kurie nesusitvarko su savo katyte – skubėsime į pagalbą. Vis dėlto dažniausiai laidoje matysite šunis, nes kuo toliau, tuo labiau jie ima dominuoti mūsų visuomenėje. Tik pažiūrėkite – jau galime šunelius vestis į biurus, kavines, degalines, netgi atsirado šuniukų joga, kur žmonės sportuoja, o tuo pačiu gauna endorfinų – džiaugsmo hormonų – iš mažų aplinkui juos lakstančių šuniukų. Problema yra ta, kad ne visi šeimininkai susitvarko su savo vaidmeniu. Dauguma patiria iššūkių socializuodami šunis, nes tam, kad šuo galėtų gyventi minėtame sociume – vaikščioti į kavines ir panašiai – jis turi ramiai reaguoti į aplinką, turėti tam tikrų įgūdžių bagažą. Jei jų nėra – į pagalbą reiktų kviesti specialistus, kurie, kaip mėgstu juokauti, šeimininkus dresuotų, o šunis pamokytų.

M. Narbutaitės nuotr.

– Kaip kilo mintis rengti tokią edukacinę laidą? Ar panašias paslaugas – edukuoti nepaklusnius šunis – teikėte žmonėms ir anksčiau?

– Taip, tai mano pagrindinė veikla. Apie tokios laidos formatą Lietuvoje svajojau gana seniai – gal kokius 8–10 metų. Kaip tai atrodo? Specialistas važiuoja į namus pas realias šeimas, kurios susiduria su realiomis problemomis. Dresuotojas padeda toms šeimoms spręsti jų problemas, o tuo pačiu ir edukuoja visuomenę. Patikėkite, šunys nėra kvaili, nebent žinių trūksta jų šeimininkams.

Šunys yra geriausi pasaulyje kūno kalbos skaitymo ekspertai. Būkite aiškūs savo gyvūnams ir neturėsite su jais problemų.

Dažnai vykdavau į įvairias laidas apie gyvūnus, duodavau interviu kinologijos temomis, o vieną dieną taip sutapo, kad likimas suvedė mane su tinkamais žmonėmis, kurie pasiūlė imti ir tokią laidą visiems drauge padaryti.

– Ar užkalbėtojų komandoje bus daugiau žmonių? Ar jūsų šunys – iš prieglaudos paimtas Eltonas ir amerikiečių Stafordšyro terjeras Aasbo – taip pat turės darbo?

– Pagrindinė laidos vedėja būsiu aš, bet ne mažiau svarbūs bus ir mūsų laidų herojai – šeimininkai ir jų šunys. Žinoma, kai kuriuose epizoduose pasirodys ir mano keturkojai. Dažniau matysite Eltoną, 11 metų asistentą, kuris dažnai dalyvauja mano pamokose ir padeda tada, kai klientų augintiniai nemoka ramiai reaguoti į kitus šunis – loja ar tampo pavadį. Tokiose situacijose Eltonas – nepamainomas pagalbininkas, nes jis išmokytas ramiai reaguoti į aplinką. To savo pavyzdžiu moko ir kitus šunis.

Š. Kairytės, laidos „Gyvūnų užkalbėtoja“ autorių, G. Krutovienės asmeninio archyvo nuotr.

– Išduokite paslaptį, kaip vyks nepaklusnaus šunelio užkalbėjimo seansas?

– Per vieną laidą mes aplankysime vieną šeimą, susipažinsime su šeimininkais, kurie papasakos apie savo šunį ir savo problemas. Galbūt jis tempia pavadį ar loja ant kitų šunų, o gal šokinėja ant žmonių arba visiškai nemoka pasilikti vienas. Problemų gali būti įvairių. Susitikimo pradžioje aš stebėsiu, kaip elgiasi šuo ir kaip elgiasi jo šeimininkai, o paskui duosiu namų darbų, kuriuos jie turės atlikti per kelias savaites. Laikui praėjus, mes susitiksime antrą kartą. Aš įvertinsiu progresą, pasižiūrėsiu, kaip jiems pavyko namų darbai. Aišku, trys ar keturios savaitės tikrai nebus tas laikas, per kurį šunelis spės suformuoti naujus įpročius. Paprastai tam prireikia kur kas daugiau laiko. Tačiau jei yra noro ir valios – viskas pavyksta kuo puikiausiai.

– Savo ilgametėje praktikoje turite atvejų, kai šunys nepasidavė nei jūsų, nei šeimininkų mokymams?

– Laidoje, ačiū Dievui, tokių nepasitaikė. Tačiau gyvenime yra tekę dirbti su tokiais šeimininkais, kurie turbūt tikėjosi, kad dresuotojas yra magas, kuris pamos stebuklinga burtų lazdele ir sutvarkys jų šunį. Pasakysiu taip: be kasdienio pačių darbo tikrai jokio rezultato nebus. Tiesa, yra buvę ir tokių atvejų, kai dėl itin jautrios savo nervų sistemos ar kažkokio kito genetinio bagažo dresūrai nepasidavė ir pats šuo. Tarkime, laukinės kalytės šuniukai, nors gyveno jau pas žmones, bet vis tiek turėjo tą prigimtinį nepasitikėjimą žmogumi. Kai tas jausmas labai stiprus, nesuveikia net ir geriausia dresūra. Mūsų laidoje irgi bus viena sudėtinga herojė. Jos pavyzdžiu mes edukuosime visuomenę, kad ne visada rezultatų galima pasiekti per keletą savaičių. Ne veltui policijos kinologai savo šunis moko ne vienus metus.

– Gal turite ant savo kūno šunų dantukų „tatuiruočių“?

– Galiu parodyti visus savo randus, išsukiotus ir apkandžiotus pirštus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šunų dresuotoja – labai nemoteriška profesija, bet nustebtumėte sužinojusi, kiek daug ten moterų!

– Ar tai reiškia, kad moterys labiau supranta šunų kalbą?

– Lytis čia niekuo dėta. Galbūt joms labiau sekasi valdyti kūno kalbą, kurią gali suprasti net nuo gimimo kurčias šuo. Turėsime vieną tokį atvejį ir laidoje. Svarbiausia, kad šeimininkas gebėtų kurti šuniui emocijas – geras ar blogas – ir mokėtų dažnai persijungti tarp jų. Sakykime, šuo netinkamai elgiasi ir supykdo šeimininką, kuris ima šaukti ant jo. Keturkojis sureaguoja į balsinę korekciją, apsiramina, bet šeimininkas ir toliau lieka piktas. Tai klaida. Čia laimi tas žmogus, kuris moka iš vienos emocijos greitai persijungti į kitą, o ne tas, kurio ilgai nepaleidžia užėjęs pyktis. Jei žiūrėtume plačiau – šuo jus moko lavinti savo emocinį intelektą.

Š. Kairytės, laidos „Gyvūnų užkalbėtoja“ autorių, G. Krutovienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kokių klaidų dažniausiai daro gyvūnų šeimininkai? Ko jie nežino?

– Pirmoji klaida, kad jie nenubrėžia savo šuneliui aiškių ribų ir taisyklių. Arba tos ribos nuolatos keičiasi. Antra, jie neaiškiai komunikuoja su šunimi. Elgiasi su juo, kaip su žmogumi – kalba jam žodžiais, o ne kūno kalba. Trečia – kelia augintiniui reikalavimus, nori, kad šuniui pavyktų kažką padaryti, bet patys per mažai su augintiniu dirba. Ketvirta – šunį moko per papirkinėjimą. Aš neneigiu, kad maistą mes naudojame kaip paskatinimą mokymo metu. Iš pradžių tai leistina, bet galiausiai tie skaniukai turi atsidurti kišenėje ir būti duodami tik kaip apdovanojimas, kai šuo įvykdo komandą. O ką mes matome? Šeimininkus, vaikštančius su maistu rankose. Ir tuomet jų šunims nutinka, kaip aš sakau, asilo efektas. Šunys, kaip kokie asilai, seka paskui morką – ranką su maistu, bet vos tik maisto rankoje nebelieka – viskas baigta: šuo nebežino, ką toliau daryti. Reikėtų pradėti mokyti su maistu, o paskui slėpti jį kišenėje ir toliau naudotis savo kūno kalba – šunys kuo puikiausiai viską supras. Kitaip turėsite šunį manipuliatorių, kuris klausys jūsų tik tada, kai matys rankoje skaniuką.

Laimei, su metais įgyju vis daugiau patirties. Po truputį mokausi pasakyti ne, nes kai to nemokėjau – dažnai perdegdavau.

– Šeimoje atsirado naujas narys – gimė vaikelis. Iki tol viskas su šuneliu buvo gerai. Dabar jis pavydi, urzgia ant mažojo ir tėveliams baisu, kas bus ateityje, kai mažylis paaugs. Gal buvo galima užbėgti įvykiams už akių?

– Aš labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje sparčiai daugėja tėvelių, kurie ima ruoštis šiam įvykiui gerokai iki vaiko gimimo. Ne vienoje šeimoje ruošėme šunis mamoms dar tik laukiantis. Ką tuomet darome? Ogi mamos perka ar pasiskolina lėles, kurios labai panašios į tikrus kūdikius. Aprengia jas išaugtais draugių vaikų drabužiais, kad tos lėlytės turėtų vaiko kvapą ir kad šuo galvotų, jog tai tikras kūdikis. Kai mama su kūdikiu sėdasi ant sofos, tai signalas šuniui, kad jis turi eiti į vietą ir atsigulti. Esu gavusi ne vieną vaizdelį iš savo klientų, kuriuose šuo net ir be komandos suprato, kaip kokioje situacijoje elgtis. Jei šuo, matydamas kūdikį, urzgia, loja, aš siūlyčiau kviesti specialistą, kuris įvertins padėtį, nustatys priežastį ir patars, ką daryti. O priežasčių gali būti labai įvairių: gal šuo loja iš baimės, gal iš susijaudinimo, o gal iš džiaugsmo, gal jis tuo savo lojimu kažką šeimininkui praneša ar kažkur jį kviečia. Yra net vienuolika skirtingų lojimo rūšių, kurių paprasti žmonės nesupranta.

– Ar galima sakyti, kad egzistuoja šunų veislės, kurios labiausiai pasižymi nedrausmingumu, ar vėlgi – tai tik šeimininkų neišmanymo problema?

– Iš tiesų veislės ne be reikalo egzistuoja. Juk kiekviena iš jų kadaise buvo išveista turint tam tikrą tikslą, kad atliktų tam tikras funkcijas. Natūralu, kad ir veislių gebėjimai pasiduoti vienokiems ar kitokiems mokymams, skiriasi. Palyginkime: darbinį vokiečių aviganį aš galiu labai daug kam paruošti, tačiau baseto toms pačioms funkcijoms – ne. Pavyzdžiui, Šiba inu, Akitos ir kiti panašių veislių šunys yra mažiausiai linkę į drausmingumą, nes jie labai savarankiški ir sprendimus priima patys. Kita vertus, vokiečių aviganiai, borderkoliai, pudeliai – tai veislės, kurios yra labai orientuotos į žmogų, į darbą su juo. Šių veislių šunys pasiduos dresūrai kur kas lengviau, nes buvo veistos tiesioginiam darbui su žmogumi. Kartais šunys net patys reikalauja būti mokomi, dresuojami. Vieni klientai man pasakojo, kad jų šuo paprastai iš dubens neėda: maisto jis nori nusipelnyti, užsidirbti – gauti jo tada, kai gerai atliks tam tikras užduotis: sėdėti, gulėti ir panašiai.

LEMPA nuotr.

– Buvo laikas, kai šunys išgydė jus nuo depresijos. O kaip dabar – ar negresia depresija, kai pagalvojate, kad nuo rudens reikės ir filmuoti edukacines laidas, ir vadovauti šunų akademijai, ir prižiūrėti savo šunis, ir dar skirti dėmesio vyrui?

– Nemeluosiu, tikrai buvo kilusių panašių minčių, kaip reikės viską suderinti. Laimei, su metais įgyju vis daugiau patirties. Po truputį mokausi pasakyti ne, nes kai to nemokėjau – dažnai perdegdavau.

O dėl nerimo?.. Dabar dėl jo išties esu labiau pasikausčiusi. Visas gyvenimo situacijas dabar priimu tokiu principu: arba jos yra malonios (geras renginys, filmas, puikūs žmonės, skani vakarienė ir pan.), arba nemalonios, bet tau naudingos ir pamokančios. Tikiu, kad turėsiu iššūkių, bet juos ruošiuosi priimti kaip sunkias, bet natūralias gyvenimo pamokas.

– Šiuo metu namuose turite du šunelius?

– Du šunelius ir katę, kurią išsirinko mano šuo Eltonas. Kadangi jis buvo draugiškas su katėmis, tai nusprendžiau sykį drauge su juo aplankyti VšĮ „Vyšnių sodas“, kuri globoja katytes. Mums bevaikštant viena savanorė atnešė parodyti tokią mažą, mielą gal šešių mėnesių katytę. Tikrai prieš eidama į šią prieglaudėlę neketinau pasiimti iš jos jokios katės. Tačiau Eltonas mažylę palaižė, tuomet ji palaižė Eltoną, o galiausiai kažkas įvyko mano širdutėje: ji išdidėjo kaip kokiam Grinčui, ašaros ėmė rinktis akyse ir aš pasakiau, kad ją imu. Taip ir padariau. Dabar Ūsytei jau aštuoneri.

– Kai prieš porą metų kalbėjomės, išsidavėte, kad labai norite ir trečio šuns, bet vyras pateikė ultimatumą: trečias šuo arba jis. Kaip manote, gal dabar – tapus gyvūnų užkalbėtoja – šis planas pavyktų? Užkalbėtumėt pradžioj vyrą…

– Sykį viena klientė pusiau juokais, pusiau rimtai manęs paklausė, ar aš dresuoju vyrus. Atsakiau jai, kad jei mokėčiau dresuoti vyrus, tai seniai būčiau milijonierė.

Š. Kairytės, laidos „Gyvūnų užkalbėtoja“ autorių, G. Krutovienės asmeninio archyvo nuotr.

– Bet pafantazuoti juk galima?

– Matote, aš nebežinau, ar šiuo momentu tikrai norėčiau trečio šuns. Juk mažyliui reikėtų skirti labai daug laiko, dėmesio. Ypač pirmaisiais jo gyvenimo metais. Gerai… Tarkime, kad visos aplinkybės sukrenta mano naudai, tuomet, koks tai galėtų būti šuo? Svarstau tarp kelių veislių. Vieną prieglaudinuką jau turiu, tad norėčiau veislinio. Kadangi mane labai žavi tam tikri šunų sportai, tai galbūt norėčiau... belgų aviganio malinua. Nepirkčiau jo Lietuvoje, o dairyčiausi užsienyje dėl geresnės genetikos. Dar viena veislė, rūpinti man šiuo metu, – Stafordšyro bulterjerai. Aš ir pati turiu amerikiečių Stafordšyro terjerą vardu Aasbo. Puikus šuo, puiki veislė, deja, visuomenėje nelabai suprasta. Dėl to labai džiaugiuosi, kad ir laidoje „Gyvūnų užkalbėtoja“ turėsime net kelis šio tipo, tiesa, neveislinius šunis. Žmonės dažnai jų prisibijo dėl plačios šypsenos. Beje, dėl Stafordšyro bulterjero, manau, neprieštarautų ir mano vyras, kuris neseniai ir pats prasitarė, kad jei jau trečias – tai nebent šitos veislės arba Cane Corso, t. y. Korsikos veislės šuo. Žodžiu, kai ateis laikas – bus matyti. Kita vertus, dažnai pagalvoju, kad gal jau man vaiko reikia, o ne trečio šuns.

– Visa, apie ką mes taip smagiai dabar kalbame, yra jūsų darbai, nors ir su maloniu hobio prieskoniu. O ką gyvūnų užkalbėtoja mėgsta veikti laisvalaikiu?

– Gerai pastebėjote, nes man darbas tuo pačiu yra ir hobis. Todėl mėgstu ne tik edukuoti kitus, bet ir mokytis pati. Nebūtinai apie šunis – apie žmonių psichologiją, psichoterapiją. Žinau tam tikrų metodų, kaip dirbti su savo baimėmis ar įsitikinimais. Taip pat domina seni geri filmai. Labai patinkantį galiu žiūrėti nors ir 20 kartų. Dar mėgstu ilgus pasivaikščiojimus su šunimis – tiek mieste, tiek gamtoje. O bevaikštant, aišku, prigalvoju jiems visokių žaidimų. Vienas iš įdomiausių ir naudingiausių – paieškos. Buvo laikas, kai labai dažnai pamesdavau namų raktus. Tai išmokiau savo šunį Aasbo rasti daiktus pagal mano kvapą. Sykį jis mane išgelbėjo: surado miške pamestus mano automobilio raktus!

Lyg draugų pasisėdėjime

„Mano daina“ yra tarsi terapijos laida, nes joje susijungia du stiprūs savijautą gerinantys elementai – muzika ir pokalbis.

B.Nicholson vizitinė kortelė neabejotinai yra jos kuriama laida „Beatos virtuvė“. Nors laidos centre – maistas, bet yra ir daug kelionių, svečių ir viską jungiančių pokalbių. Jau antrą sezoną žurnalistė yra ir „Mano daina“ muzikinio pokalbių šou vedėja.

B.Nicholson prisipažįsta: vienu metu teko pajuokauti, kad „Mano daina“ yra tarsi terapijos laida, nes joje susijungia du stiprūs savijautą gerinantys elementai – muzika ir pokalbis. „Laida man išskirtinė dėl to, kad visi truputį jaučiamės lyg sėdėtume su draugais. Nes visi vienodi, visi viename ratelyje ir esmė ta pati – gyvenime nutinka daugybė istorijų, nesvarbu, ar tu žvaigždė, ar ne, tu esi žmogus, kuris gyvena savo gyvenimą ir patiria emocijų. Geram pokalbiui svarbu nebijoti būti savimi… Muzika iš tiesų labai atpalaiduoja, gyva muzika turi savo ypatingą galią“, – nė kiek neabejoja laidos vedėja.

Žinomas televizijos veidas dalijasi, kad didžiausia dalis darbo su visa komanda padaroma dar iki laidų filmavimo. „Visų pirma,  redaktorės darbas – surinkti žmones ir jų istorijas, o paskui jau viskas eina tiesiog kaip per sviestą ir su daina. Iš esmės, juk visi mėgstame pakalbėti apie save“, – šypteli ji.

Negirdėta, bet pažįstama

Kiekvienoje „Mano daina“ laidoje B.Nicholson kalbina penkis žinomus žmones, kurie dalijasi dar niekam negirdėtomis savo istorijomis. Laidos tikslas nėra apžvelgti visą žmogaus gyvenimą, bet, veikiau, kaip torto gabaliuką atpjauti kažkokį atsiminimą, kuris galbūt buvo ir yra lemtingas, pabrėžia žurnalistė.

„Jau prieš laidą kalbamasi su pašnekovais. Tikslas, aišku, yra gerai praleisti laiką visiems – ir televizijos žiūrovams prie ekranų, ir svečiams studijoje. Ir tikrai visada buvo labai smagu ir jautru“, – patirtį kartu su „Mano daina“ revizuoja B.Nicholson.

„Man įstrigo Liepos Mondeikaitės istorija apie tai, kokia ji buvo Michaelio Jacksono gerbėja ir kaip pasidarė tatuiruotę. Man atrodo, apie tai net jos tėvai nežinojo, ji tik per laidą papasakojo šią istoriją. „Mano daina“ – apie atvirumą su savimi ir su pasauliu, nes viskas kartojasi ir žmonės iš tiesų yra labai panašūs savo jausmais ir pasirinkimais“, – pastebi ji.

B.Nicholson neslepia: klausantis kitų pasakojimų, kartais apima jausmas, kad tai yra ir jos istorija: „Labai daug žmonių gali susieti save su girdėtomis istorijomis, nes jos apie žmones, apie mus.“

Kaip iš filmo ar knygos

Laidos vedėja sako, kad kartais bandant susieti dainas ir istorijas viskas atrodo labai aišku, bet dažniausiai būna priešingai.

„Daina nebūtinai atspindi žmogų. Aš dažnai ir ašarą išspaudžiu, ir tikrai susijaudinu klausydama pasakojimų. Man gražu ir gera jų klausytis ir galvoju, kad tos istorijos kaip iš filmo ar knygos, bet iš tiesų – jos realios, iš žmonių gyvenimo. Mūsų gyvenimas – kaip filmas. Ir kartais jis yra drama, kartais – serialas, kartais – tikra komedija“, – svajinga nata pasakoja B.Nicholson.

Šį sezoną laidoje atsirado ir trumpų garsių žmonių užuominų, filmavimo studijoje kurstančių aistringas diskusijas. „Šios užuominos ir padeda, ir trukdo, bet labai smagiai užveda ant kelio ir dar padidina žaidimo smagumą. Vyksta žodžių žaidimas ir interpretacijos – istorijų kūrimo ir kūrybingumo pamoka“, – išvadą daro B.Nicholson.

„Laidoje buvo viena daina, kai visi atspėjome, kieno ji. Tai Sauliaus Pilinkaus pasirinkimas su Franko Zappos daina, nes dauguma atsimena, kad jis prisidėjo prie paminklo F.Zappai statybos. Ir kas, kad visi atspėjome, bet šią istoriją verta išklausyti dar ir dar, nes ji – įrodymas, kad, kai yra noras, užsispyrimas ir aistra, gali daug ko pasiekti“, – akcentuoja žurnalistė.

Jai pačiai ypatingą reikšmę turi Demio Rousso daina „From Souvenirs to Souvenirs“. „Ji skambėdavo, kai nuskambėdavo mano žadintuvas ir keldavo mane važiuoti į stojamuosius egazminus į žurnalistiką. Buvau suabejojusi ir išsigandusi, kad neįstosiu, bet paskutinę minutę susiėmiau ir pabandžiau. Ir įstojau į savo svajonių studijas, ir dirbu savo svajonių darbą – dirbu televizijoje“, – apie svajones ir pasiryžimą, virtusį gyvenimo būdu, pasakoja B.Nicholson.

„Nesu didelė muzikos žinovė, bet muzika mane be galo gerai veikia. Klausau visko, manau, tai yra stebuklas. Kuo daugiau muzikos mūsų gyvenime – tuo geriau gyvename. Muzika yra sielos terapija ir kalba, ji mums padeda pasijusti geriau ir išreikšti savo emocijas“, – įsitikinusi ji.

„Mano daina“ – šeštadieniais 21 val. per LRT Televiziją

„Ar reikėtų neskiepytų suaugusių gyvenimą paversti „pragaru“ uždraudžiant viską – įskaitant lankymąsi maisto prekių parduotuvėse?“ – buvo klausiama eteryje.

Būtent ši formuluotė žinomam vyrui nepraslydo pro akis. „Kaip šitai gavosi? Pažiūrėjau pačią laidą. Tai ne feikas (ne apgaulė – aut. past.) – 31 minutę toks klausimas išties yra. Gal yra kažkokia išsakyta pozicija iš laidos rengėjų?“ – paskelbęs įrašą su faktą paliudijančiu vaizdu domėjosi S. Stavickis-Stano.

S. Stavickio-Stano feisbuko nuotr.

Buvęs sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga taip pat į tokį klausimą laidos eteryje pažvelgė kritiškai: „Nacionaliniam transliuotojui iškilo štai toks klausimas: ar reikėtų paversti žmonių gyvenimą „pragaru“. Pusė atsakiusiųjų mano, kad reikėtų... Bandau susiprasti, ko čia labiau reikėtų tokioje situacijoje: psichiatro ar egzorcisto...“ – rėžė politikas.

Pastebėję, kad galimai per aštriai laidoje suformuluotas klausimas sulaukė didžiulio dėmesio socialiniuose tinkluose, į tai sureagavo ir LRT atstovai, išsakydami savo poziciją portale lrt.lt.

Čia teigiama, kad klausimai užduodami siekiant fiksuoti visuomenės ar jos grupių nuotaikas. LRT generalinės direktorės pavaduotojas Gytis Oganauskas akcentavo suprantantis, kad dabartiniame jautriame kontekste aštriai suformuluoti klausimai labiau nei paprastai iššaukia audringas visuomenės reakcijas. „Kai nėra būtina, galima vengti klausimų, įaudrinančių visuomenę, tačiau norime atkreipti visų dėmesį, kad aštrūs klausimai žurnalistikoje yra būtini“, – sakė jis.

Panašios nuomonės – ir laidos prodiuseris Laurynas Šeškus. Jis pabrėžė, kad aštrus palyginimas tik padeda perteikti vaizdingai situaciją, su kuria visuomenė susidūrė per pandemiją – leidžia atskleisti dalies visuomenės nuotaikas, todėl buvo tinkamas.

Trečiadienį sprendimą priėmusi komisija iš viso gavo skundus iš 15 fizinių asmenų. Jie prašė įvertinti, ar laidoje nepažeidžiamas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas, numatantis draudimą propaguoti netradicinius seksualinius santykius.

Kaip ir, sutikite, pavyzdžiui, kalbinant buvusį kalinį, nėra skatinama daryti nusikaltimų.

Kaip BNS sakė komisijos pirmininkas Mantas Martišius, už tai, kad laidoje nebuvo pažeisti įstatymai, pasisakė 8 iš 10-ies narių, įskaitant jį patį.

„Buvo išklausytos visos pusės, LRT paaiškinimai. Komisijos narių nuomone, laidoje nebuvo Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymo pažeidimo, laida atitiko visus reikalavimus ir nėra pagrindo bausti. Pačioje laidoje yra pasakojama apie gėjų gyvenimą, bet pasakojimas nėra santykių skatinimas ar propagavimas, kaip ir, sutikite, pavyzdžiui, kalbinant buvusį kalinį, nėra skatinama daryti nusikaltimų“, – BNS sakė M. Martišius.

Prieš mėnesį nacionalinio transliuotojo internetiniame portale pasirodžiusi laida „Spalvos. Gėjai tėčiai“ kalbintos dvi gėjų šeimos, auginančios vaikus. Laida sukėlė dalies visuomenės aštrių reakcijų, savaitgalį dėl to planuojamas mitingas prie LRT.

Šio maršruto veikėjai – Rygos universiteto profesorius, architektūros istorikas Jānis Krastiņš, Rygos dailės akademijos profesorius Rihards Pētersons, architektūros istorikė Jolita Kančienė ir Latvijos profesinių sąjungų pirmininkas Egīls  Baldzēns.

Laidos komanda kartu su ekspertais lankysis prie Rygos senamiesčio ir miesto centro ribą ženklinančio 42 metrų aukščio monumento, skirto kritusių Laisvės kovose atminimui, taip pat tyrinės buvusią Latvijos politechniką (dabartinį Latvijos universitetą), funkcionalistinio stiliaus pradinę mokyklą, šalia mokyklos stovintį vieną pirmųjų Europoje įgyvendintų „miestų-sodų“ parką „Meza parks“, sode tarpukariu pastatytą Kristaus Karaliaus bažnyčią ir Tautos namus Bruniniekų gatvėje, ieškodami tarpukario modernizmo ženklų.

Kelionė po „Šiaurės Paryžiumi“ vadinamą miestą tęsiasi jau šį sekmadienį, 11 val. per LRT PLIUS.

Beveik per metus, praleistus Nyderlanduose, jai teko ir ištisas dienas valgyti tik obuolius, ir bėgti iš darbo. Laidoje „(Ne)emigrantai“ jauna mergina pripažins tuo metu labiau už viską norėjusi grįžti į gimtąjį Kauną.

Viskas prasidėjo nuo to, kad šešeriais metais vyresnis jos vaikinas Rolandas pasiūlė važiuoti į Nyderlandus – užsidirbti vestuvėms. Sakė, kad viskas bus paprasta. Gabrielė metė darbą parduotuvėje, jiedu greitai susikrovė daiktus ir išvažiavo, neturėdami jokio tikslesnio plano: manė, kreipsis į įdarbinimo agentūrą, iškart pradės dirbti ir viskas eis kaip per sviestą. Tokią ateitį Gabrielei buvo nupiešęs Rolandas, kuriam vėliau pačiam teko susiimti už galvos.

Jau kelis kartus uždarbiavęs svetur, tokio darbdavių elgesio su samdiniais laidos „(Ne)emigrantai“ herojės mylimasis dar nebuvo patyręs. Savo merginai jis žadėjo pasakišką gyvenimą, o ji tik verkė ir prašė namo. Kai nusiteikę avantiūrai jie išvyko į Olandiją, turėjo tik pilną baką kuro ir penkis šimtus eurų. Pinigai greitai buvo išleisti, o to, ką užsidirbo Nyderlanduose, net būsto nuomai nepakako. Darbdaviai emigrantus apgavo jau pirmą mėnesį, nesumokėję žadėto užmokesčio.

Pora patyrė nesėkmių laviną: vieną baisų darbą keitė kitas, dar sunkesnis, o darbdaviai iš jaunų lietuvių vis tyčiojosi. „Gyventi reikėjo, kur nėra čiužinių, nėra lovų, kur kambaryje ištiesus rankas aš netilpau. Nebuvo nei vienos lovos, miegojom ant žemės“, – baisias gyvenimo sąlygas prisimena Gabrielė. Moteris prisipažįsta per tą laikotarpį išgyvenusi mažiausiai penkias santykių krizes. Apie nepavydėtinas lietuvių darbo sąlygas  – laidoje „(Ne)emigrantai“ jau šį vakarą 19:30 val. per LRT TELEVIZIJĄ.

Lietuvių vairuotojų kompanijoje yra ir viena moteris – iš Vilniaus kilusi Monika Vingilienė. „Aš manau, kad aš turėjau depresiją. Ir atėjo lūžis. Kažkas prasigeria, kažkas žudosi, o aš išvažiavau“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „(Ne)emigrantai“ savo istoriją šį vakarą pasakos Monika.

Prieš trejus metus po skyrybų M. Vingilienė ryžosi kardinaliai keisti gyvenimą ir su aštuonerių metų sūnumi persikėlė gyventi į Angliją. Lietuvoje net nevažinėjusi viešuoju transportu Monika staiga nusprendė, kad būti vairuotoja jai patiktų. „Pajutau, kad tai iššūkis, o man to reikėjo. Ko nors naujo išmokti, ką nors naujo išbandyti“, – savo apsisprendimą aiškina ji. Dar gyvendama Lietuvoje ji išsilaikė autobuso vairuotojo kategorijos egzaminą, o dabar sėkmingai kursuoja Noridžo mieste.

Atsinaujinusioje laidoje „(Ne)emigrantai“ šį vakarą M. Vingilienė pasakos, kaip pirmą kartą sėdo prie dviaukščio milžino vairo. Pajutus jo gabaritus, pasak lietuvės, apėmė siaubas. Visgi Monika pripažįsta, kad ši profesija nėra pati pelningiausia. Visą gyvenimą vairuodamas autobusą turtingas tikrai netapsi, tačiau gyventi galima, sako ji: „Jeigu gerai ir daug dirbi, tai uždirbi. Man su vaiku užtenka.“

Po keturiasdešimtojo gimtadienio iš esmės pakeitusi gyvenimą ir Anglijoje netikėtai naują širdies draugą susiradusi Monika ragina ir kitus nebijoti iššūkių. „Nebijokite imtis naujos veiklos, nebijokite keisti darbo, tai labai padeda. Svarbiausia – mylėti save, tada tave mylės ir kiti“, – šypsosi žavi autobuso vairuotoja iš Lietuvos. Visa M. Vingilienės emigracijos istorija – antradienio vakarą 19:30 val. laidoje „(Ne)emigrantai“ per LRT TELEVIZIJĄ.

Tai turėjo būti pasakojimas apie Viduržemio jūros saloje apsigyvenusią lietuvaitę Kristiną ir čia atrastą meilę vietos gyventojui. Visgi pokalbis pasisuko netikėta linkme. Laidos kūrėjams Kristina prisipažino du mėnesius ištvėrusi be maisto, o dešimt dienų – netgi be vandens. Emigrantė tikina taip atradusi laimę.

Tradiciškai teigiama, kad be maisto žmogus galėtų ištverti apie porą savaičių, o be vandens – penkias dienas. Kristina sako, kad tai netiesa. Ji tikina, kad šios taisyklės galioja tik tiems, kas psichologiškai nėra pasiruošę. „Jei žmogus nėra aktyvavęs savo kūno biofotoninei energijai, tai jam būtinas maistas, nes jo psichika ir fiziologija neparuošta“, – laidoje „(Ne)emigrantai“ pasakos herojė. „Vegetarai, veganai, žaliavalgiai... Dar kitas šuolis – kai žmogus pereina į biofotoninę energiją“, – dėsto Kristina.

Pašnekovė sako sutikusi ne vieną žmogų, kuris išvis nevalgo ir negeria. Maltoje gyvenanti lietuvė sako, kad čia nėra jokio stebuklo. Tai, anot Kristinos, yra alternatyvus mitybos būdas, kurį jau propaguoja tūkstančiai žmonių visame pasaulyje, tik Europoje apie tai kol kas mažai žinoma. „Savo laidose rodome įvairiausius žmones su skirtingomis patirtimis ir skirtingais įsitikinimais, Kristina – viena iš tokių. Apie tokį mitybos būdą, kaip ir dauguma žiūrovų, iki  šiol dar nebuvome girdėję. Sužinoti gal ir labai įdomu, tačiau anaiptol jo nerekomenduojame“, – žiūrovus įspėja laidos vedėja Akvilė Kavaliauskaitė.

„Mano tikslas nėra nevalgyti, aš noriu tiesiog pakeisti priežastį, dėl kurios valgau“, – apie savo tikslus pasakoja Kristina. Esmė paprasta – valgyti ne tam, kad išgyventum, o tam, kad pajaustum malonumą bei patirtum naujus skonius. Ir dieta to nepavadinsi, tai veikiau gyvenimo būdas. Du mėnesius maisto atsisakiusi Kristina sako, kad per tą laiką jos formos nepasikeitė – moteris nenumetė nė vieno kilogramo.

Negana to, Kristina tikina, kad žmogus gali visą gyvenimą praleisti ne tik nenurijęs nė kąsnio, bet ir negėręs vandens. Biofotonų energija grindžiamą gyvenimo būdą  moteris vadina aukštesniu mitybos planu. Dviprasmiškus jausmus kelianti Kristinos mitybos teorija atsinaujinusioje LRT TELEVIZIJOS laidoje „(Ne)emigrantai“, pasak laidos kūrėjų, abejingų nepaliks.

Neįtikėtinomis išvykėlių istorijos ir širdį spaudžiantys sugrįžtančiųjų pasakojimai – kiekvieną antradienio vakarą, 19:30 val. per LRT TELEVIZIJĄ.

25-erių merginą šiandien mėgsta garsūs fotografai, jai netrūksta užsakymų pozuoti reklamoms, o šimtai moterų gražuolei siunčia laiškus su klausimais, kaip turėti gražų kūną, atsikratyti nereikalingų kilogramų, puoselėti sveiką ir gražią odą.

Simona turi ką atsakyti. Prieš septynerius metus ji svėrė dvylika kilogramų daugiau ir nekentė savo atvaizdo veidrodyje. Buvusi populiari tarp bendraamžių paauglė užsisklendė savyje. Tuo metu ji lankė sportinius šokius, todėl išvaizda jai buvo itin svarbi. Nenuostabu, kad dėl papilnėjusio kūno paauglė netrukus sulaukė ir pašaipių komentarų. „Mama ramino, kad viskas gerai, išaugsiu, ne išvaizda svarbiausia, bet man tada jos žodžiai buvo nė motais, – neslepia garsus modelis, – vartydavau žurnalus su gražių merginų atvaizdu ir norėjau būti jų vietoje. Visada mėgau dėmesį, norėjau patikti žmonėms, todėl nusprendžiau bet kokia kaina tapti modeliu.“

Tas „bet kokia kaina“ tuomet Panevėžyje augusią merginą vedė ne modelių pasaulio link, o į rimtas sveikatos problemas. Simona savo kūną alino dietos, būdavo nė kąsnio į burną neimdavo po kelias dienas, kol svarstyklės neparodydavo norimo rezultato. Taip su savo sveikata ji eksperimentavo daugiau nei metus. „Man slinko plaukai, lūžinėjo nagai, prasidėjo moteriškos problemos, buvau perbalusi, nusilpusi ir apatiška viskam. Tačiau liekna, o tai man tada buvo svarbiausia“, – laidos „Gyvenimas“ vedėjui Edvardui Žičkui atvirai prisipažins tarptautinių grožio konkursų dalyvė.

Simona vieną dieną suprato, kad privalo sustoti badauti ir ėmė ieškoti kito būdo išsaugoti svajonių kūno formas. Paieškos užtruko, tačiau davė didelių rezultatų. Mergina susikūrė savo sveiko gyvenimo formulę, kurios laikosi iki šiol – ji nebadauja, daug sportuoja, o iš savo išvaizdos uždirba nemažus pinigus.

„Ši vasara bus kitokia!“ – tokiu šūkiu vasarą pradeda LRT televizija, pristatydama naują laidą visų kartų gardaus maisto mėgėjams „Skonio improvizacija“.

„Sakoma, kad geriausias vasaros savaitgalis ar įdomiausios atostogos būna tuomet, kai jų neplanuoji ir viskas vyksta tarsi improvizacija, – sako laidos vedėjas Arnas Mazėtis, iki šiol žiūrovams labiau pažįstamas kaip naujienų laidų reporteris. – Virtuvėje galioja beveik ta pati taisyklė: galima gaminti viską tiksliai ir pamatuotai, pagal receptą, tačiau visai kitokį, naują, galbūt neįprastą, bet tikrai puikų skonį atrasite improvizuodami.“

Naujoje LRT televizijos laidoje „Skonio improvizacija“ – ne tik receptai, bet ir čia pat virtuvėje pagaminti patiekalai. Laidoje patirtimi ir patarimais dalysis savo srities specialistai. „Mūsų laidoje viskas orientuota į paprastą, kasdienį maistą, kurį žmonės nuolat vartoja, tačiau ne visuomet žino, ar tai daro teisingai, naudingai bei laiku ir vietoje. Vienas laidos tikslų – išmokyti paprastą maistą rinktis taip, kad žmogus būtų ir sotus, ir gerai jaustųsi. Sieksime parodyti kasdienio maisto gerąsias puses bei teisingą jo vartojimą“, – žada laidos kūrybinė komanda.

„Skonio improvizacija“ jau artimiausiose laidose pamalonins lauko kepsnių mėgėjus – juk už lango vasara. O koks geriausias gardaus šašlyko ar lengvo vištienos kepsnio receptas? „Žinoma, improvizacija, o jas pateiks patyrę grilio patiekalų kepėjai! Tad tikrai kviesime visus į gamtą“, – žada Arnas Mazėtis.

„LRT televizija neturėjo kulinarinės laidos, tad pagalvojome: o kodėl jos nesukūrus? Virtuvė – mano mylimiausia namų vieta, kur pailsiu, galiu improvizuoti ir apie nieką negalvoti, kurti. Todėl kviečiu visus užsukti į mūsų virtuvę“, – sako Arnas.

Patyrę virtuvės šefai, naudingi patarimai ir vaizdai, nuo kurių gurgia pilvas ir skiriasi seilės – laidoje „Skonio improvizacija“ kiekvieną šeštadienį 10 val. ryte.