„Važiuodavau pas jį su krūva monetų, kad galėtų nusipirkti skanėstų iš užkandžių automato“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimas“ sako Akmėja Brūzgienė.

J. Brūzga gerai žinomas ne vienam muzikos mėgėjui. Nors pramogų pasaulyje sukasi beveik 10-metį, didžiausio populiarumo sulaukė dabar. Ketvirtas bandymas užkariauti nacionalinės „Eurovizijos“ atrankų sceną davė puikių rezultatų.

Šeima šiuo metu vieši Lisabonoje drauge su visa Lietuvos delegacija „Eurovizijoje“. A. Brūzgienė – pritariančioji Ievos Zasimauskaitės vokalistė. Kol žmona dalyvauja repeticijoje, J. Brūzga prižiūri dukrą Ulą Saulę.

„Santykiai ir pats šeimos suvokimas yra perduodami iš kartos į kartą. Tiek mano, tiek Akmėjos atsineštas šeimos pavyzdys – mūsų esminės vertybės“, – tikina J. Brūzga. A. Brūzgienė priduria, kad reikšmingos ir kitos vertybės: „Manau, kad kalbėjimas – vienas svarbiausių dalykų. Žinoma, reikalinga ir pagarba vienas kitam.“

Aistringų diskusijų nebūna

Pora susipažino prieš 13 metų Artūro Noviko džiazo mokykloje. Jausmai įsižiebė akimirksniu, o po penkerių metų laukė vestuvės ir pagoniškos apeigos. Šiuo metu šeima augina dvi dukras – Junę ir Ulą Saulę.

Vis dėlto jiedu atviri – ginčų pasitaiko, tačiau laikui bėgant tapo lengviau suprasti vienas kitą ir aistringų diskusijų nebebūna: „Akmėja buvo tas žmogus, kuris nors ir jaučiasi blogai, bet šaltu veidu tvirtina, kad viskas gerai. Taip kyla įtampa. Klausdavau, kas nutiko, ko nepadariau. Dabar viskas kitaip.“

Dėl įtempto J. Brūzgos grafiko daugiau namų ruošos darbų tenka žmonai. „Posakis, kad moteris laiko tris namų kampus – teisingas. Mes dalijamės buities darbus. Aš, pavyzdžiui, nešu šiukšles“, – pažymi atlikėjas.

Anot A. Brūzgienės, jai dviejų rankų užtenka, o kai vyras randa laisvą minutę – leidžia pasimėgauti poilsiu.

LRT stop kadras

Pasitaikė ir sunkių išbandymų

Garsi pora atvirai prisipažįsta, kad atlaikyti teko ne vieną iššūkį. Prieš kelerius metus J. Brūzga nusprendė išbandyti karinę tarnybą.

„Po koncerto su krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendu gavau pasiūlymą dainuoti kartu. Tik tiek, kad reikėjo tapti kariu. Po bakalauro studijų muzikos man pakako, norėjosi pertraukos, tad sumąsčiau pabandyti. Buvo keista, nes atėjau iš kitokios atmosferos. Nesupratau, kas vyksta, kodėl žmonės ant manęs rėkia“, – prisimena J. Brūzga.

„Važiuodavau pas jį su krūva monetų, kad galėtų nusipirkti skanėstų iš užkandžių automatų“, – juokiasi A. Brūzgienė.

Anot atlikėjo, meniškos sielos žmogui nelengva priprasti prie kariškos tvarkos, todėl buvo dienų, kai norėjosi viską mesti ir grįžti. A. Brūzgienė priduria: „Man buvo baisu likti vienai, nežinojau, kaip jam seksis tuose apkasuose. Jis išvyko mūsų medaus mėnesio pabaigoje.“

Griežta tvarka pakeitė J. Brūzgą. Jis pasakoja išmokęs vertingų dalykų, vienas jų – punktualumas: „Jei esi jaunas ir nežinai, ką nori veikti, tokia vieta pastato į rimtesnę poziciją.“

Šiuo metu J. Brūzga išėjęs tėvystės atostogų. Dainininkas džiaugiasi daugiau laiko skirdamas savo šeimai ir, be abejo, muzikai.

„Svajonės – gyvenimo variklis, jei nenori nieko daryti – vegetuoji. Žinoma, reikia nepamiršti, kad svarbu ne tik rezultatas, bet ir pati kelionė. Mūsų darbas yra kūrybinis, todėl procesas – išties malonus“, – pasakoja atlikėjas.

Teatre nėra kelių skirtingų bandymų ir viskas vyksta čia ir dabar. Turbūt todėl sklandančios kalbos apie aktorių prietarus nėra laužtos iš piršto, svarsto aktorius V. Anužis.

„Negaliu išduoti tų prietarų, kuriais pats naudojuosi, nes paskui jie man nebepadės. Bet yra daug tokių, kuriuos žino visi aktoriai.

Prieš premjerą daug kas nesikerpa nagų, plaukų, seniau būdavo net ir tokių, kurie nesiprausdavo, kad neišbarstytų sukaupto vaidmens energijos. Siuvykloje stengiasi, kad jiems įdurtų adata, nes jei kraujo lašas nutekės besimatuojant kostiumą, tai – geras ženklas. Bet tai yra tokios nesąmonės, kuriomis pats nesivadovauju. Aš nagų nesikirpti negaliu“, – šypsosi aktorius.

Tačiau yra vienas prietaras, kurio laikosi, ko gero, visi aktoriai, ir apie jį sužino dar studijuodami šį scenos meną. „Jei nukrenta tekstas – pametei vaidmenį. Viskas, gali nieko nebedirbti, neiti į sceną. Išeitis – viena: turi atsisėsti ant teksto, prispausti teksto lapus prie užpakalio ir kartu su juo pakilti. Šito prietaro mokome ir savo studentus“, – atskleidžia aktorius.

Tenoro partijas jis atlieka geriausiuose Europos, JAV, Japonijos teatruose, o honorarai yra vieni didžiausių Senajame žemyne. Tačiau solistas prisipažįsta, kad menininkai yra labai pažeidžiama visuomenės dalis ir socialinėmis garantijomis bei pensija turi pasirūpinti patys.

Edgaras sako pastaruoju metu vis dažniau susimąstantis apie silpną ir nuodėmingą žmogaus prigimtį. Ir tai nenuostabu, nes reportažo herojus dabar gyvena Fausto, kurį netrukus vaidins Charles`io Gounod operoje, mintimis.

Šis pasakojimas yra apie seną ligotą žmogų, beprotiškai trokštantį atsukti laiką atgal. Paradoksalu, tačiau prieš 500 metų gimęs siužetas – šiandien ne ką mažiau aktualus.

„Tokių faustų ir fausčių Amerikoje aš prisižiūrėjau labai daug. Šiais laikais, aišku, tu nepasirašysi sutarties su šėtonu ir neatgausi magiškomis galiomis jaunystės, bet yra kitų būdų“, – sako E. Montvidas.

Noras atrodyti jaunam ypač ryškus Naujojoje Meksikoje, kurioje dirbo Edgaras. Pasak pašnekovo, ten kartais sunku suvokti žmogaus amžių, nes žmonės praranda supratimą, kad plastinių operacijų ir įvairių procedūrų jau per daug. 

„Aš kalbu apie beprotiškai apsėstas sielas, kurios jau nemato, kada laikas sustoti daryti tas plastines operacijas. Tas beprotiškas siekimas vėl tapti jaunu paverčia tave kažkokiu monstru, kai tu esi nenusakomo amžiaus – nuo 16 iki 60 metų“, – stebisi operos solistas, pridurdamas, kad mes visi esame apsėsti faustiškumo, nes naudojame įvairius neva stebuklingus kremus ir injekcijas nuo raukšlių.

Matyti vaizdai privertė Edgarą susimąstyti, ar jam jaunystė irgi tokia svarbi. Atlikėjas mano, kad jaunystė pirmiausia yra dvasinė būsena.

„Kūnas, kaip ir viskas, sensta ir dėvisi. [...] Bet yra dvasinė būsena. Būtų buvę smagu visada būti 25 metų, bet dabartinė patirtis, kai tu tikrai žinai, kaip ir ką padaryti scenoje, yra nepalyginama“, – tikina  E. Montvidas.

Vis dėlto pasaulyje yra daugiau pagundų nei tik jaunystė. Tenoras įsitikinęs, kad sunkiausiai žmonės atsispiria valdžios ir pinigų viliotiniui.

Už tokius pinigus būtų galima įsigyti butą ar naują automobilį, tačiau pora sako, kad jokie daiktai neatpirktų emocijų, kurias jie patyrė nepamirštamoje kelionėje. Poros namuose akį traukia gausybė nuotraukų, kuriose užfiksuotos jų kelionės akimirkos ir didžiausios svajonės išsipildymas.

Jie ne tik apkeliavo pasaulį, bet ir namo parsivežė didelį bagažą naujų potyrių: Argentinoje ragavo skaniausių kepsnių, Amazonės džiunglėse žvejojo piranijas ir gaudė krokodilus, Prancūzų Polinezijoje glostė rajas, Naujojoje Zelandijoje vaikščiojo ant ledynų ir leidosi net nuo 7 m krioklio, Australijoje darėsi asmenukes su kengūromis ir stebėjo šokinėjančius banginius, Naujuosius sutiko plaukdami kruiziniu laivu Honkonge, o per Valentino dieną Patajos paplūdimyje juos užpuolė žiurkės ir tarakonai.

Tai – tik maža dalis to, ką pora patyrė kelionėje. Per 10 mėnesių pora apkeliavo 18 šalių. Jie stengėsi kuo geriau pažinti vietinius, jų kultūrą, išmėginti pramogas, išragauti skirtingas virtuves.

Nesibaimino ir gatvėje siūlomo maisto, nes, pasak jų, būtent ten gali atrasti perliukų. Idėja apkeliauti pasaulį jiems kilo prieš penkerius metus, kai buvo pažįstami vos pusmetį. Pasiruošimas didžiausiam gyvenimo nuotykiui užtruko kelerius metų.

Norėdami sutaupyti reikiamą pinigų sumą jie dirbo ir Londone, ir Los Andžele. Užsidirbę pakankamai, metė gerai apmokamus darbus ir grįžo į Lietuvą.

Didžiausiu galvos skausmu porai tapo svarstymas, ką krauti į kuprines. Galiausiai kiekvienas daiktas buvo kruopščiai atrinktas, bet dėl didelio svorio teko kone pusės mantos atsikratyti. Dabar jie tikina bet kurioje kelionėje išsiverčiantys su itin mažu bagažu.