Prokuroras kaltinamajam siūlė aštuonerių metų realią laisvės atėmimo bausmę, tačiau teismas nusprendė Isaacui Youngui skirti penkerių metų laisvės atėmimo bausmę jos vykdymą atidedant. Jei nuteistasis per šį laiką pažeis lygtinio paleidimo sąlygas, jam belangėje teks praleisti aštuonerius metus.

Kaip teigiama, I. Youngas buvo kaltinamas seksualiai priekabiavęs prie nepilnametės, kuriai buvo mažiau nei 16 metų ir kitais dviem nusikaltimais, kuriuose dominavo nepadorus seksualinio pobūdžio elgesys siekiant priverstinio kontakto.

Remiantis teismo dokumentais, 2016 metų lapkričio 7 dieną, JAV pareigūnai sulaukė dviejų suaugusiųjų skambučio, kad Reksburge esančiuose jų namuose I. Youngas priekabiavo prie nepilnametės – lietė, bandė pabučiuoti ir demonstravo savo lytinius organus. Kaip pasakojo nukentėjusioji, viskas prasidėjo tada, kai I. Youngas paprašė jos nueiti į miegamąjį ir atnešti atsigerti. Tačiau sekė iš paskos.

Panašus incidentas įvyko kitą naktį su dar viena nepilnamete. Kaltu I. Youngas prisipažino ne iš karto – bandė įtikinti teisėsaugą taip elgęsis dėl to, kad nepilnametės esą su juo flirtavo.

Kaip antradienį pranešė Marijampolės apylinkės teismas, G. K. nuteistas už tai, kad dirbdamas Marijampolės ligoninės vidaus ligų gydytoju netinkamai atliko teisės aktuose jam nustatytas pareigas, dėl ko pacientei atimta gyvybė.

Jam taip pat atimta teisė dirbti vidaus ligų gydytoju valstybinėse ir privačiose medicinos ir gydymo paslaugas teikiančiose įstaigose dvejus metus, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Anot teismo, jis neatliko galimų ligų objektyvaus ištyrimo, laboratorinių ir instrumentinių tyrimų rezultatų diferencinės diagnostikos, į pacientės ligos istoriją neįrašė ir nėra duomenų, kad vertino, atliktų laboratorinių tyrimų, taip pat paskirtų ir atliktų tyrimų rezultatų.

Be to, medikas, neįvertinęs tyrimų rezultatų ir nesant aiškios klinikinės diagnozės, nepaliko budinčio gydytojo stebėjimui, dėl ko nenustačius pacientei tinkamos diagnozės ir laiku netaikant tinkamo ligos gydymo bei neskiriant tinkamų medikamentų pastaroji mirė.

Teismas nustatė, kad tolesnė diagnostika neatlikta iki staigaus būklės pablogėjimo daugiau kaip tris dienas iš eilės, kurios buvo nedarbo ir švenčių dienos ir tai buvo „svarbiausia pasekmes nulėmusi priežastis“.

G. K. kaltės nepripažino, parodymus teismui pateikė raštu ir juos perskaitė teisiamojo posėdžio metu po nukentėjusiųjų ir liudytojų apklausų.

Teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymų tyrimų metu surinktus įrodymus sprendė, kad kaltinamojo kaltė įrodyta visiškai.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmus.

Besibaigiant vienam iš paskutinių tokio pobūdžio teismo procesų, pirmininkaujantis teisėjas Dominikas Grossas (Dominikas Grosas) perskaitė nuosprendį kaltinamajai Irmgard Furchner dėl bendrininkavimo 1943–1945 metais, pasak prokurorų, „žiauriai ir piktavališkai nužudant“ per 10 tūkst. žmonių Štuthofo stovykloje tuo metu vokiečių okupuotoje Lenkijoje.

I. Furchner sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje teismo salėje, dėvėjo baltą kepuraitę ir medicininę kaukę, kai buvo skaitomas teismo nuosprendis, kuriuo ji buvo pripažinta kalta.

Kaltinamoji, kurios atvaizdą žiniasklaidos nuotraukose teismas nurodė užtušuoti, šį mėnesį baigiantis teismo procesui išreiškė apgailestavimą ir nutraukė tylą dėl kaltinimų.

„Atsiprašau dėl visko, kas nutiko“, – sakė ji.

2021 metų rugsėjį, kai turėjo prasidėti teismo procesas, I. Furchner, pirmoji per kelis pastaruosius dešimtmečius moteris, teisiama dėl nacių laikų nusikaltimų, pabėgo iš senelių namų, kuriuose gyvena, ir nukeliavo į metropoliteno stotį.

Jai pavyko kelias valandas slapstytis nuo policijos, bet galiausiai ji buvo sulaikyta netoliese esančiame Hamburgo mieste ir suimta penkioms dienoms.

I. Furchner advokatai prašė ją išteisinti, sakydami, kad bylos nagrinėjimo metu pateikti įrodymai „neginčijamai neįrodė“, jog ji žinojo apie nužudymus.

Nuo bylos nagrinėjimo pradžios praėjusį spalį pensininkė taip ir nedavė parodymų teismui, tačiau keli Štuthofo mirties stovykloje išgyvenę žmonės papasakojo apie patirtas kančias.

Nuo 1943 metų birželio iki 1945 metų balandžio I. Furchner dirbo stovyklos vado Paulio Wernerio Hoppe (Paulio Vernerio Hopės) biure. Remiantis jai iškelta byla, ji užrašydavo diktuojamus šio SS karininko įsakymus ir tvarkydavo jo korespondenciją.

Netoli dabartinio Gdansko miesto įsikūrusioje Štuthofo stovykloje žuvo apie 65 tūkst. žmonių, įskaitant „žydų kalinius, lenkų partizanus ir sovietų karo belaisvius rusus“, teigiama kaltinamajame akte, kurį prokurorė Maxi Wantzen (Maksi Vancen) perskaitė bylos nagrinėjimo pradžioje.

Prokurorė teisėjams sakė, kad atsakovės kanceliarinis darbas „užtikrino sklandų stovyklos valdymą“ ir suteikė jai „žinių apie visus įvykius ir nutikimus Štuthofe“.

Be to, prokurorės teigimu, stovykloje būdavo sąmoningai palaikomos „gyvybei pavojingos sąlygos“, tokios kaip maisto ir vandens trūkumas bei mirtinų ligų, įskaitant dėmėtąją šiltinę, plitimas.

Praėjus septyniasdešimt septyneriems metams po Antrojo pasaulinio karo, senka laikas, kai galima patraukti įtariamus nacių nusikaltėlius baudžiamojon atsakomybėn.

Pastaraisiais metais kelios bylos buvo nutrauktos, nes kaltinamieji mirė ar tapo fiziškai nepajėgūs stoti prieš teismą.

2011 metais buvęs nacių Sobiboro stovyklos prižiūrėtojas Johnas Demjanjukas (Džonas Demjaniukas) buvo nuteistas už bendrininkavimą žudant žydus šioje mirties stovykloje okupuotoje Lenkijoje.

Nuo to laiko teismai priėmė keletą apkaltinamųjų nuosprendžių dėl šių priežasčių, o ne dėl žmogžudysčių ar žiaurių nusikaltimų, tiesiogiai susijusių su konkrečiais kaltinamaisiais.

Anot jų, tai vienas iš paskutinių tokio pobūdžio teismo procesų.

Prokurorė Maxi Wantzen (Maksi Vancen) šiaurinio Icehojės miesto apygardos teisme pareiškė, kad Irmgard Furchner yra kalta dėl bendrininkavimo 1943–1945 metais „žiauriai ir piktavališkai nužudant“ per 10 tūkst. žmonių Štuthofo stovykloje tuo metu vokiečių okupuotoje Lenkijoje.

I. Furchner, pirmoji per kelis pastaruosius dešimtmečius moteris, teisiama dėl nacių laikų nusikaltimų, abejingai sėdėjo teismo salėje neįgaliojo vežimėlyje. Ji dėvėjo švarką, buvo su raudona berete.

2021 metų rugsėjį, kai turėjo prasidėti teismo procesas, I. Furchner pabėgo iš senelių namų, kuriuose gyvena, ir nukeliavo į metropoliteno stotį.

Jai pavyko kelias valandas slapstytis nuo policijos, bet galiausiai ji buvo sulaikyta netoliese esančiame Hamburgo mieste ir suimta penkioms dienoms.

Nuo bylos nagrinėjimo pradžios praėjusį spalį pensininkė taip ir nedavė parodymų teismui, tačiau keli Štuthofo mirties stovykloje išgyvenę žmonės papasakojo apie patirtas kančias.

M. Wantzen padėkojo liudytojams, kurių daugelis taip pat yra ieškovai.

„Šis teismo procesas turi išskirtinę istorinę reikšmę“, – sakė prokurorė ir pridūrė, kad „dėl bėgančio laiko tai gali būti paskutinis tokio pobūdžio“ teismas.

Nuo 1943 metų birželio iki 1945 metų balandžio I. Furchner dirbo stovyklos vado Paulio Wernerio Hoppe (Paulio Vernerio Hopės) biure. Remiantis jai iškelta byla, ji užrašydavo diktuojamus šio SS karininko įsakymus ir tvarkydavo jo korespondenciją.

Netoli dabartinio Gdansko miesto įsikūrusioje Štuthofo stovykloje žuvo apie 65 tūkst. žmonių, įskaitant „žydų kalinius, lenkų partizanus ir sovietų karo belaisvius rusus“, teigiama kaltinamajame akte, kurį M. Wantzen perskaitė bylos nagrinėjimo pradžioje.

Prokurorė teisėjams sakė, kad atsakovės kanceliarinis darbas „užtikrino sklandų stovyklos valdymą“ ir suteikė jai „žinių apie visus įvykius ir nutikimus Štuthofe“.

Be to, prokurorės teigimu, stovykloje būdavo sąmoningai palaikomos „gyvybei pavojingos sąlygos“, tokios kaip maisto ir vandens trūkumas bei mirtinų ligų, įskaitant dėmėtąją šiltinę, plitimas.

Praėjus septyniasdešimt septyneriems metams po Antrojo pasaulinio karo, senka laikas, kai galima patraukti įtariamus nacių nusikaltėlius baudžiamojon atsakomybėn.

Pastaraisiais metais kelios bylos buvo nutrauktos, nes kaltinamieji mirė ar tapo fiziškai nepajėgūs stoti prieš teismą.

Šios bausmės per Vilniaus apylinkės teismo posėdį ketvirtadienį paprašė prokuroras Dainius Kunigėlis.

„E. Dragūnas kaltę neigia, sako, kad nepagrįstai policija sustabdė, kad norėdamas išvengti smaugimo bandė ištrūkti, jis tik gynėsi. Nepaisant tokių parodymų teismas turėtų vertinti įrodymų visumą – policininkų parodymai nuoseklūs. Jie nurodė, kad prieš juos vairuotojas panaudojo fizinį smurtą“, – per posėdį kalbėjo prokuroras.

Pasak D. Kunigėlio, pareigūnai teisėtai prieš E. Dragūną panaudojo kovinius veiksmus, o vairuotojas bandė ištrūkti ir sužalojo policininkus.

„Yra kategoriškai nustatyti specialistų patvirtinti policininkų sužalojimai, jie iš kažkur negalėjo atsirasti. Kaltinimas pareikštas surinkus pakankamai patvirtinančių aplinkybių, policininkai veikė teisėtai, savo įgaliojimų neviršijo, pagrįstai pareikštas kaltinimas E. Dragūnui“, – sakė kaltintojas.

E. Dragūnas baudžiamojoje byloje kaltinamas 2020 metų rugpjūtį per sulaikymą Vilniaus centre, Upės gatvėje, sustabdytas už automobilio „Bentley“ vairavimą naudojantis telefonu, sužalojęs du Vilniaus policininkus. Šie prieš pažeidėją panaudojo ne tik fizinę jėgą, bet ir ašarines dujas, antrankius.

Sužaloti pareigūnai iš atlikėjo prašo jiems priteisti apie 12 tūkst. eurų.

Bylos duomenimis, Livijus Saukevičius po E. Dragūno spyrio patyrė rankos traumą, ilgai negalėjo dirbti, kitas patrulis Vitalijus Vaitkevičius po spyrio kurį laiką negalėjo sportuoti.

Vilniaus apskrities policijos atstovas šiame procese Viačeslavas Burneika BNS yra sakęs, kad per incidentą su E. Dragūnu nukentėjusiems policininkams darbovietė išmokėjo per 20 tūkst. eurų. Dabar šią sumą prašoma priteisti iš E. Dragūno. Prokuroras siūlo teismui įpareigoti atlyginti žalą policininkams.

Prokuroro manymu, skirdamas bausmę E. Dragūnui, teismas turėtų atsižvelgti į tai, kad kaltinamasis daug kartų baustas administracine tvarka, tai, pasak prokuroro, rodo, kad atlikėjas dažnai pažeidžia tvarką, nesilaiko Kelių eismo taisyklių.

„Ši byla parodys, ko vertas policininkų orumas, kaip visuomenė reaguos ir elgsis analogiškose situacijose“, – teismui sakė nukentėjusiųjų policininkų advokatė Marina Gušauskienė.

Policininkas V. Vaitkevičius sakė, kad policininkai dažnai priversti vaikščioti po teismus dėl įvairių incidentų per sulaikymus, priminė nederamą kaltinamojo E. Dragūno elgesį.

„Tai rodo, kad jis nepaiso visuomenės normų“, – sakė nukentėjęs pareigūnas.

Tuo metu E. Dragūno advokatas Aidas Mažeika per posėdį kėlė klausimus dėl savo kliento sustabdymo teisėtumo, policininkų elgesio.

„Pareigūnai savo reikalavimus turi reikšti aiškiai“, – teigė jis.

Pornografinius vaizdus su vaikais įgijusiam, laikiusiam ir platinusiam kaltinamajam J. V. teismas skyrė trečdaliu sumažintą bausmę – aštuonių mėnesių laisvės atėmimą, bausmės vykdymą atidėtas pusantrų metų ir paskiriant įpareigojimus.

Teismas skyrė ir baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą, konfiskuojant stacionarų ir nešiojamą kompiuterius. Nuosprendis paskelbtas Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmuose.

Kaip ketvirtadienį pranešė teismas, kaltinamasis J. V. dviejuose kompiuteriuose ir šešiose laikmenose laikė didelį kiekį failų (nuotraukas ir vaizdo medžiagą) su pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas.

Bylos duomenimis, nešiojamame kompiuteryje jis parsisiuntė ir laikė 3 867 failus, stacionariame kompiuteryje – 156 failus, laikmenose rasti 563 failai. Kaltinamasis išsiuntė nenustatytiems vartotojams ne mažiau kaip devynis failus. Nusikalstama veikla buvo vykdoma pastaruosius ketverius metus, tikslus laikas per ikiteisminį tyrimą nenustatytas.

Per teismo posėdį kaltinamasis J. V. dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos kaltu prisipažino visiškai. Per ikiteisminį tyrimą vyras sakė, kad maždaug vienuolikos metų jis iš interneto siuntėsi pornografiją, daugiausia su vaikais, taip pat ir su suaugusiaisiais. Parsisiųstą pornografiją jis laikė savo kompiuteryje, labiausiai patikusius vaizdo įrašus įsirašydavo į atmintines. Parsisiųstą pornografiją žiūrėdavo.

Anot kaltinamojo, jis niekam nėra nei siuntęs, nei rodęs, nei demonstravęs turimos pornografijos, net slėpė, kad tokios turi, bet pas jį niekas ir neateidavo. Siųsti per internetą taip pat niekam nesiuntė. J. V. tvirtino, kad dabar supranta ir sutinka su tuo, kad atsisiųsdamas pornografinius failus jis juos ir išsiųsdavo kitiems žmonėms, kurių net nepažįsta. Dabar jau žino, kaip veikia programa, kuria naudodavosi, žino, kad per ją platino vaikų pornografiją kitiems, dėl to labai gailisi.

Pasak teismo, kaltinamojo J. V. atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailėjosi, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Per bylos nagrinėjimą taikytas sutrumpintas įrodymų tyrimas, todėl bausmė sumažinta trečdaliu.

Nuosprendį per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos galima apskųsti Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmus.

Sprendimas priimtas kitą dieną po to, kai prancūzų teismas 32 metų marokiečių kilmės Prancūzijos piliečiui S. Abdeslamui skyrė įkalinimo iki gyvos galvos bausmę be teisės būti paleistam anksčiau.

S. Abdeslamas buvo vienintelis gyvas likęs džihadistų judėjimo „Islamo valstybė“ kuopelės, koncertų rūmuose „Bataclan“ ir kitose Paryžiaus vietose prieš septynerius metus surengusios teroro ataką, per kurią žuvo 130 žmonių, narys.

Po Paryžiaus atakų vyriškis išvyko į Briuselį.

Belgijoje buvo teisiami 14 asmenų, kaltintų teikus pagalbą 2015 metų išpuolius Paryžiuje rengusiai kuopelei. Vienas iš jų – A. Aberkane'as – buvo kaltinamas slėpęs S. Abdeslamą savo motinos namuose paskutinėmis dienomis iki jo suėmimo.

A. Aberkane'as, S. Abdeslamo pusbrolis, buvo vienas iš dviejų kaltinamųjų, sulaukusių lygtinės laisvės atėmimo bausmės.

Abdoullah Courkzine'ui (Abdulai Kurkzinui), kuris po išpuolių padėjo vienam iš užpuolikų pabėgti iš Sen Deni priemiesčio į šiaurę nuo Paryžiaus, skirta pustrečių metų lygtinė bausmė.

Lazezas Abraimi (Lazezas Abraimis) už grotų turės praleisti 35 paras už prekybą ginklais.

Pusantrų metų laisvės atėmimo bausmė skirta Soufienui al Aroubui (Sufijenui Arubui). Šis vyriškis yra Ahmedo Dahmani (Ahmedo Dahmanio), kuriam Paryžiaus teismas skyrė 30 metų laisvės atėmimo bausmę ir kuris yra sulaikytas Turkijoje, draugas ir logistinis pagalbininkas.

Keturi iš kaltinamųjų buvo išteisinti, vienam buvo skirta viešųjų darbų o dar trims buvo atidėtas nuosprendžio paskelbimas.

Du kaltinamieji buvo teisiami už akių, nes manoma, kad jie žuvo kovodami grupuotės IS pusėje Sirijoje arba Irake.

Belgijoje jie jau buvo nuteisti už terorizmą, ir šiame teismo procese jiems nebuvo skirta papildoma bausmė.

Belgų teisėjai buvo atsargūs ir atmetė keletą prokurorų keltų bylos elementų, nes šis teismo procesas laikomas šalutiniu po pagrindinio teismo Paryžiuje.

Prancūzų teismas po 10 mėnesių trukusių posėdžių trečiadienį paskelbė nuosprendį byloje dėl didžiausių taikos metų žiaurumų per pastarųjų laikų Prancūzijos istoriją.

Šioje byloje figūravo iš viso 20 žmonių, kaltintų prisidėjus prie išpuolių Paryžiuje.

Apie tai informavo teismo atstovas spaudai Vytautas Jončas.

Jo teigimu, V.Bavėjanui siūloma skirti 35 tūkst. eurų baudą, o jo vaikystės draugui V.Venslovui – 46,4 tūkst. eurų baudą, taip pat laisvės atėmimą trejiems metams, atidedant bausmę dvejiems metams.

Taip pat V.Venslovui siūloma skirti baudžiamojo poveikio priemonę – atimti teisę dirbti valstybinėse įstaigose ar jų valdomose įmonėse ir išieškoti turto už beveik 5,1 tūkst. eurų.

Anot teismo atstovo, V.Venslovui skirta subendrinta bausmė ir už epizodą šioje byloje, ir už tai, dėl ko verslininkas su teisėju bandė susitarti.

Tęsti baigiamąsias kalbas numatyta gruodį, tuomet pasisakys kaltinamųjų gynėjai.

Bylos duomenimis, V.Bavėjanas 2015–2016 m. susitikdavo ir kitaip bendravo su savo vaikystės draugu, savivaldybės įmonėje "Kauno vandenys" dirbusiu V.Venslovu, kuris tuo metu buvo teisiamas Kauno apygardos teisme dėl piktnaudžiavimo tarnyba ir kitų nusikaltimų.

Specialiųjų tyrimų tarnybos duomenimis, V.Venslovas ir V.Bavėjanas galėjo ne kartą tartis, planuoti ir derinti, kaip galėtų pasiūlyti, pažadėti, susitarti duoti ir vėliau duoti 10 tūkst. eurų kyšį Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjui, kad šis neteisėtai paveiktų V.Venslovo bylą nagrinėjusį teisėją Algerdą Urbšį dėl švelnesnės bausmės skyrimo.

Nors šio tikslo bendrininkams pasiekti nepavyko, nes Kauno teismas V.Venslovą nuteisė lygtine trejų metų laisvės atėmimo bausme ir skyrė beveik 38 tūkst. eurų baudą, ši byla buvo perduota nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui. STT teigimu, abu kaltinamieji tuomet siekė, kad byla būtų skirta nagrinėti tokiam teisėjui, kurį V.Bavėjanas galėjo tikėtis paveikti.

Pernai gruodį Apeliacinis teismas baigė nagrinėti V.Venslovo bylą ir pripažino jį kaltu dėl dešimties iš keturiolikos jam inkriminuotų veikų bei sumažino jam skirtą baudą iki 30 tūkst. eurų.

Tai yra viena iš dvylikos iš didelės apimties ikiteisminio tyrimo, susijusio su aukšto rango teisėjų, advokatų ir kitų asmenų galimai padarytomis korupcinio pobūdžio nusikalstamomis veikomis atskirtų bylų, ir pirmoji, kurioje kaltinimai pateikti vienam iš buvusių teisėjų. Tyrime įtarimai pateikti daugiau nei 30 asmenų, tiriama daugiau nei 140 nusikaltimų.

Kartu su keliais kitais opozicijos veikėjais 38 metų Olegas Navalnas buvo apkaltintas tuo, kad sausio mėnesį ragino rusus dalyvauti nesankcionuotame mitinge, skirtame palaikyti jo broliui, grįžusiam į Rusiją po gydymo Vokietijoje po beveik mirtino apnuodijimo išpuolio.

Maskvos Preobraženskio apylinkės teismas penktadienį toje pačioje byloje skyrė vienerių metų laisvės apribojimo bausmę O. Navalno bendražygiui Nikolajui Liaskinui.

39 metų aktyvistas sakė, kad teismas uždraudė jam išeiti iš namų nuo 22 iki 6 val., taip pat lankytis masiniuose renginiuose ir išvykti iš Maskvos.

2014 metais Aleksejus ir Olegas Navalnai buvo nuteisti sukčiavimo byloje, susijusioje su jų darbu prancūzų kosmetikos kompanijoje „Yves Rocher“.

Nors opozicijos politikas gavo trejų su puse metų lygtinę laisvės atėmimo bausmę, jo brolis tiek pat laiko buvo įkalintas, judėjimo aktyvistai šį žingsnį lygino su įkaitų paėmimu. O. Navalnas visiškai atliko bausmę ir buvo paleistas 2018 metais.

45 metų A. Navalnas, praėjusią vasarą išgyvenęs beveik mirtiną apnuodijimą sovietų sukurta nervus paralyžiuojančia medžiaga, vasarį buvo įkalintas dvejiems su puse metų dėl senų kaltinimų turto grobstymu.

Kaip BNS informavo teismo atstovė Gitana Ambrazienė, P. Simavičiaus bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams.

Teismo sprendimu jam taip pat atimta teisė penkerius metus eiti vadovaujamas pareigas valstybės tarnyboje.

Prie šios bausmės teismas pridėjo ir ankstesniame procese P. Simavičiui skirtą per 2,4 tūkst. eurų baudą.

Ligoninės Strateginio valdymo direktorei Aušrelei Šalkauskienei teismas skyrė dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant tokiam pačiam laikotarpiui ir uždraudė eiti vadovaujamas pareigas valstybės tarnyboje trejus metus.

Infrastruktūros direktoriui Vygentui Jociui skirta pusantrų metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymas atidėtas dvejiems metams ir, kaip ir kitiems ligoninės darbuotojams, skirta tokia pati baudžiamojo poveikio priemonė dvejų metų laikotarpiui.

Individualios įmonės savininkas Romualdas Juozas Jankus teismo pripažintas kaltu dėl P. Simavičiaus papirkimo, jam skirta lygtinė pusantrų metų laisvės atėmimo bausmė ir per 750 eurų įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Bylos duomenimis, gydymo įstaigoje buvo sukurta lėšų pasisavinimo schema, pagal kurią 2010–2015 metais pasisavinta daugiau nei 68 tūkst. eurų Šiaulių ligoninės lėšų.

Anksčiau skelbta, kad ligoninės darbuotojams kurtos papildomos pareigybės, skiriami priedai prie atlyginimų, kuriuos jie grąžindavo šioje byloje nuteistiems vadovams.

Specialiųjų tyrimų tarnybos surinkti duomenys rodo, kad P. Simavičius 2005–2015 metais sistemingai iš R. J. Jankaus priimdavo kyšius už verslininko įmonei palankius sprendimus dėl patalpų nuomos ritualinėms paslaugoms teikti ir mokamo mirusiųjų kūnų pervežimo. Jų bendra vertė siekia daugiau nei 15 tūkst. eurų,

Ši byla buvo atskirta iš 2015 metais STT pradėto didelės apimties korupcijos, lėšų pasisavinimo Šiaulių ligoninėje tyrimo.

Tuometinis sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga iš Respublikinės Šiaulių ligoninės direktoriaus pareigų P. Simavičių atleido 2018 metų kovo 1 dieną, iki tol nuo tyrimo pradžios P. Simavičius buvo nuo jų nušalintas.

Šiaulių apygardos teismo nutartis per 20 dienų gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui.