– Kitą savaitę pas jus startuoja ne tik užsiėmimai, tačiau jau galima pamatyti ir parodą. Kas parodoje?

– Didžiąją MO muziejaus parodą galima pamatyti jau daugiau negu mėnesį. Tai yra paroda, kuri apima visų trijų Baltijos valstybių meno kūrinius, kuriuose vaizduojama seksualumo kultūra, lyčių vaidmenys, intymumas, troškimai, fantazijos, kalbama apie tai, kaip šis vaizdavimas keitėsi arba koks jis išliko nuo pat 7-ojo dešimtmečio.

Apimamas tikrai platus įvairių darbų spektras, tai greičiausiai yra pirmoji tokio masto paroda.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kodėl apie tai kalbate, kodėl manote, kad per meną reikėtų žmonėms parodyti tą temą, kodėl ją reikia akcentuoti?

– Man atrodo, kad menas apskritai yra puiki priemonė, kuria galima konstruktyviai kalbėtis temomis, kurios sulaukia visuomenėje ir susipriešinimo, ir ne tokių konstruktyvių diskusijų. Muziejus yra tarsi saugi erdvė tam dialogui. Matydami, kiek yra susipriešinimo, tiek lyčių lygybės, tiek nepilnamečių apsaugos įstatymo, tiek tos pačios lyties porų santykių įteisinimo klausimais, suprantame, kad tai yra labai aštrios temos visuomenėje.

Tikrai norisi šitą svarbų dialogą perkelti į muziejaus erdvę, suteikti galimybę pasišnekėti konstruktyviai, o ne tik agresyviuose „Facebook“ komentaruose.

– Minėjote, kad paroda veikia ne pirmą savaitę. Kaip reaguoja čia atvykę lankytojai?

– Lankytojai reaguoja labai pozityviai. Nuo pat pirmo atidarymo savaitgalį sulaukėme didžiulio žmonių srauto. Kas yra įdomu: labai gerų atsiliepimų sulaukėme iš vyresnio amžiaus lankytojų, nes jie šituose darbuose, kurie yra nuo 7-ojo dešimtmečio iki šių dienų, gerai atpažįsta tai, kas jų jaunystėje ir buvo tie dalykai, kurie tarsi buvo ištrinti iš viešosios erdvės, tačiau tikrai egzistavo privačiuose ratuose, kiekvieno žmogaus gyvenime. Suveikia ir nostalgijos, ir praeities refleksijos argumentas, labai džiugu matyti vyresnio amžiaus žmones.

– Šioje erdvėje, MO muziejuje, tai ne tik paveikslai. Apie lytiškumą ir jo ugdymą kalba ir įvairūs kiti eksponatai.

– Taip, kalbame labai plačiai. Pasitelkiamos įvairios meno formos, turime ir instaliacijų, ir skulptūrų, ir tapybos darbų, ir fotografijų.

Pirmiausia tai pats žodynas būna komplikuotas, nejaukiai jaučiamės tardami.

Tai yra 300 kūrinių iš skirtingų laikotarpių, įvairių Baltijos šalių menininkų. Šita tema mums labai svarbi, o paroda leido pagalvoti, ką dar galime padaryti, kad šia tema kalbėtume konstruktyviai. Taip atsirado poreikis pasikviesti Akvilę Giniotą, surengti lytiškumo ugdymo susitikimus, pokalbius su ja.

Pokalbis tęsiamas su Vilniaus universiteto doktorante, lytiškumo ugdymo specialiste, „Ne kopūstų vaikai“ įkūrėja Akvile Giniota.

– Parodoje matau užrašą, kuris skelbia „šito pas mus nėra“. Tikriausiai žmogus vis dar taip sako, kiek suprantu tai atkeliavo iš Sovietų sąjungos, bet dabar yra šiek tiek kitaip?

– Dabar yra šiek tiek kitaip, tiesa. Ne tiek daug vengiama kalbėti šiomis temomis, bet tėvai, globėjai ar mokytojai neretai nori daugiau kalbėti šiomis temomis, bet nežino kaip.

– Ko mokysite tuos žmones, kurie ateis į paskaitas ir klausysis jūsų? Ar galite bent šiek tiek išduoti, ką čia galima išgirsti?

– Su lytiškumo ugdymo mažai yra paslapčių, ypač žmonėms, kurie lankosi tokio pobūdžio paskaitose, šiomis dienomis jų tikrai netrūksta. Kalbėsiu daugiausiai apie tai, kodėl patiriame įtampą namie, visuomenėje, pasidalinsiu įvairiausiais patarimais kaip šioje temoje jaustis patogiai. Padėsiu suprasti, kokio amžiaus vaikams kas yra įdomu, pagelbėsiu pasaulį pamatyti per vaikų, ne tik suaugusiųjų, akis.

– Kas sudėtingiausia vyresnio amžiaus žmonėms, kai kalbame apie lytiškumo ugdymą? Ar tai būtent žinių perdavimas savo atžalai?

– Pirmiausia tai pats žodynas būna komplikuotas, nejaukiai jaučiamės tardami. Kai galvojame kažką papasakoti jauniems žmonėms, kad jiems nebūtų „taip, kaip man, aš mažai visko žinojau“, bet tada supranta, kad nežino, ką pasakyti. Pas mus tiek šito trūksta, kad neturime minčių kaip pagarbiai, etiškai, susiejant su bendražmogiškomis vertybėmis kalbėti šia tema.

6 proc. apklaustųjų mano, kad tokios lytiškumo pamokos turėtų būti vedamos ir pirmokams. Tam dažniau pritarė jaunuoliai iki 30 metų (14 proc.), besimokantis jaunimas (21 proc.) bei vadovai (16 proc.).

Gerokai daugiau respondentų – net 37 proc. – pasisakė, jog lytiškumo temomis mokiniai turėtų būti ugdomi nuo penktos klasės. Tokią poziciją dažniau parėmė moterys (39 proc.) nei vyrai (35 proc.). Taip pat tam labiau pritarė jaunesni nei 50 metų žmonės (44 proc.), didmiesčių gyventojai (43 proc.), respondentai su aukštuoju išsilavinimu (47 proc.) bei su didžiausiomis mėnesinėmis (virš 1800 eurų) šeimos pajamomis (46 proc.), darbininkai ir ūkininkai (44 proc.), specialistai ir tarnautojai (44 proc.) bei besimokantis jaunimas (46 proc.).

Vis dėlto, 44 proc. apklausos dalyvių nesutinka, kad mokyklose turėtų būti mokoma lytiškumo. Taip dažniau mano vyresni nei 50 metų asmenys, kaimo gyventojai, respondentai su mažiausiomis mėnesinėmis (iki 1000 eurų) šeimos pajamomis. Ryškios skirtys – pensininkų gretose (62 proc. pasisako, kad neturėtų mokyti lytiškumo ugdymo ir 22 proc. turėtų), tarp išsiskyrusių asmenų (51 proc. neturėtų ir 42 proc. turėtų) bei tarp našlių (53 proc. neturėtų ir 30 proc. turėtų).

Apklausos rengėjų teigimu, svarbiausias veiksnys, lemiantis gyventojų nuomonių skirtumus lytiškumo ugdymo atžvilgiu, yra respondentų amžius: labiausiai tam pritartų 18-29 metų jaunimas (59 proc. pritaria ir 30 proc. tam nepritaria), tarp vidutinio amžiaus (30-49 metų) respondentų nepritariančių yra kiek daugiau (52 proc. pritartų ir 35 proc. nepritartų), o labiausiai lytiškumo ugdymui mokyklose linkę nepritarti vyresni nei 50 metų gyventojai (33 proc. turėtų būti ir 54 proc. neturėtų to būti).

Plačiau papasakojo Švietimo, mokslo ir sporto ministro patarėja Agnė Liucilė Andriuškevičienė.

– Ko bus mokoma gyvenimo įgūdžių pamokose?

– Visų įgūdžių, kurie reikalingi sveikam ir saugiam gyvenimui. Gyvenimo įgūdžių pagrindas yra socialinis, emocinis ugdymas. Tačiau jis praplėstas, praturtintas jaunam žmogui svarbiomis temomis: psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencija, smurto, patyčių prevencija, savižudybių prevencija, lytiškumo ugdymas. Temų spektras labai platus. Lytiškumo ugdymas programoje užima tik 10-15 proc.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kaip dažnai ir kuriems moksleiviams bus rengiamos gyvenimo įgūdžių pamokos?

– Programa startuoja palaipsniui. Šiais metais mes startuojame su visu atnaujintu ugdymo turiniu nelyginėse klasėse. Todėl ir ši pamoka bus įgyvendinama tik nelyginėse klasėse. Penktoje ir septintoje klasėse bus po vieną savaitinę pamoką, o devintoje klasėje – po vieną pamoką kas dvi savaites.

– Kodėl socialinėje erdvėje kilo tokios aršios diskusijos dėl gyvenimo įgūdžių pamokos? Kodėl visi akcentavo tik lytiškumą?

– Lytiškumo ugdymo tema vis dar labai stigmatizuota. Ši tema dažnai suvulgarinama. Apmaudu, kad esame, kur esame. Mes labai stipriai atsiliekame. Kai kur lytiškumo ugdymas mokomas net 70 m. Mes pagaliau patvirtinome programą, kurioje lytiškumo ugdymas yra integrali dalis. Tai didžiulis žingsnis į priekį visai švietimo sistemai. Matome, kad ši tema labai svarbi ir aktuali.

Lytiškumo ugdymo tema vis dar labai stigmatizuota. Ši tema dažnai suvulgarinama.

– Ar mūsų kaimynai latviai, lenkai irgi turi tokias pamokas?

– Mes labiausiai vadovaujamės Šiaurės šalių pavyzdžiu. Kaimyninės šalys neturi tokios konkrečios pamokos. Yra atskiros programos emociniams ir socialiniam švietimui.

– Kokie specialistai parengia šias programas?

– Labai platus būrys ekspertų rengė programą. Programa buvo rengiama ir derinama dvejus metus.

– Ar turime tinkamai parengtų pedagogų, kurie nesivaržytų kalbėti lytiškumo temomis?

– Dalis mokytojų yra pasirengę. Lygiagrečiai startuoja ir kvalifikacinės tobulinimo programos mokytojams, kuriose jie gaus reikiamų, mokslu pagrįstų, šiuolaikiškų žinių, kurias galės pritaikyti pamokose.

– Ką darote su dezinformacija socialiniuose tinkluose? Gal kažkam naudinga skleisti iškraipytą informaciją ir priešinti visuomenę?

– Norėčiau susilaikyti nuo platesnio komentaro, kokios galėtų būti tokių veiksmų priežastys. Tikrai stebime situaciją, identifikuojame asmenis, kurie veikia aktyviausiai.

– Tai reiškia, kad vyksta progresas ir yra nustatyti asmenys, užsiimantys dezinformacija.

– Taip. Asmenys mums jau žinomi. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, reaguodama į kilusį triukšmą, parengė informacinius vienlapius tėvams. Taip pat rugsėjo 13 d. 15 val. kviečiame visus tėvus dalyvauti nuotolinėje viešoje konsultacijoje, kurioje ir bus atsakyta į visus kylančius klausimus.

S. Matoškaitė su savo kolegomis pastebėjo nemažai trūkumų naujoje lytiškumo ugdymo programoje.

Jie mano, kad jauni žmonės nėra pakankamai paruošiami. Trūksta esminių gebėjimų, pavyzdžiui, paaiškinti, kas yra sveiki ar toksiški santykiai.

„Lytiškumo ugdymas apima daug įvairių temų: seksualinio priekabiavimo, seksualinio smurto prevencija, kur kreiptis, kaip reaguoti, ką daryti“, – teigė S. Matoškaitė.

Šiuo metu egzistuojančioje programoje šių savybių S. Matoškaitė su kolegomis pasigedo. Atvirauta, kad trūksta temų ir apie lyčių lygybę, kontracepcijos priemones.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Kol kas esančioje programoje tėra biologiškai pristatoma, kaip veikia kūnai, jų sandara.

„Bet kažko daugiau apie santykius, prevenciją, kažkurių temų vis gi trūksta“, – tikino S. Matoškaitė.

Slidžios temos

Kyla klausimas, ar bus pedagogų, specialistų ir mokytojų, kurie drįstų aiškinti daug giliau apie lytiškumą. Kita vertus, ne visiems tėvams toks turinys atrodo priimtinas. Gali kilti diskusijų ir nesutarimų dėl švietimo apie seksualinę orientaciją, lyčių lygybę, kontracepciją.

Kita vertus, dažnai paaugliai patys susiranda atsakymus į jiems rūpimus klausimus, kartais išmano apie tokias temas daugiau nei mokytojai.

S. Matoškaitė pritarė, kad ši tema yra stigmatizuota ir apie ją kalbėti ne visada būna patogu.

„Mes dvejojame kaip ir ką pasakyti, bet, man atrodo, kad mokykloje ypač svarbu paminėti tokias temas, kad jauni žmonės būtų pasiruošę, jiems tai nebūtų kažkas naujo ir tie gyvenimo įgūdžiai būtų ugdomi“, – pripažino pašnekovė.

„Dėl mokytojų parengimo. Aišku, tai yra labai svarbu. Tai, kad bus nauja programa neužtikrina to, jog ji bus kokybiškai įgyvendinta“, – dėstė S. Matoškaitė.

Tvirtinama, kad mokytojams bus teikiamos metodinės rekomendacijas apie ką reiktų kalbėti, apie ką pasakoti ir į ką svarbu atsižvelgti.

„Matysime, kaip šis procesas bus sukoordinuotas“, – sakė S. Matoškaitė.

Dabartinė situacija

Šiuo metu apie minimas temas mokyklose pasakoja biologijos mokytojai, tačiau tiksliai pasakyti – sunku.

„Kaip konkrečiai tas tinklelis išsidėsto ir ką mokytojai pamini ar nepamini, būtų sudėtinga įvertinti. Vieno dalyko tam skirto tikrai nėra“, – nusivylė S. Matoškaitė.

Pašnekovė tikino, kad tėvų perauklėti tikrai nebūtina.

„Tėvų auklėti nereikia. Jeigu yra noras paruošti tuos vaikus gyvenimui, kad jie galėtų save apsaugoti, tai yra labai svarbu žmogaus brandai, saviraiškai“, – tikino S. Matoškaitė.

Dabar yra teikiami pasiūlymai bendrojo ugdymo programoms, tačiau norima, kad lyčių lygybės temos būtų akcentuojamos jau darželiuose.

„Tai kažkokia pradžia, žmogaus teisių supratimas“, – kalbėjo S. Matoškaitė.

Tiesa, dabartinėje programoje ekspertams kai kas kelia klausimų ir abejonių.

„Tikrai galima rasti įvairių naratyvų: dvasingumą, gyvybės pradėjimą, kad susilaikymas yra geriausia kontracepcijos priemonė. Ta religinė įtaka ugdymo programoje tikrai matoma“, – stebėjosi S. Matoškaitė.

Siekiama, kad naujoje programoje būtų mažiau religijos ir daugiau teisiškai bei moksliškai grįstų temų.

Tyla viską tik pablogins?

Suaugusiųjų visuomenėje, kai kalbama apie seksualinę tapatybę ar seksualinę pakraipą, dažnai kyla konfliktų. Spėliojama, kas vyktų mokyklose, jei ten būtų dėstomos panašios temos.

Vaikas yra pastatomas į labai sudėtingą poziciją.

„Kalbėti yra svarbu. Vaikas turi suprasti, kad turi būti priimtas toks, koks yra. Įvairovė yra labai natūralu. Nekalbėjimas tam tikromis temomis visiškai nesprendžia problemos, o dar labiau ją stigmatizuoja“, – dėstė S. Matoškaitė.

Teigiama, kad nutylint problemas ar nepatogias temas labiausiai nukenčia vaikai.

„Vaikas yra pastatomas į labai sudėtingą poziciją. Pats vaikas nežino, kas ir kodėl nutikę. Tas kalbėjimas, pagarbus tarpusavio dialogas, supratimas, priėmimas būtų labai naudingas“, – pasakojo S. Matoškaitė.

Pašnekovė tikina, kad ji su komanda tikrai stengsis ir į naują lytiškumo ugdymo programą dės daug pastangų. Bus siekiama įtraukti visų reikiamų temų, tikimasi gerovės visuomenei.

„Turbūt lūkestis, kad tos programos jau būtų įgyvendinamos kitais metais, bet būnant mūsų pozicijoje iš nevyriausybinio sektoriaus sunku numatyti, kaip viskas pakryps“, – užbaigė S. Matoškaitė.

– Esate iš Suomijos šeimos federacijos. Kokius darbus atliekate šioje federacijoje?

– Vadovauju jaunimo seksualinės sveikatos skyriui, mūsų tikslas – pasiekti jaunuolius, kuriems 13–19 metų. Turime internetinę seksualinės sveikatos klausimų liniją, kurioje paaugliai gali nemokamai pasikalbėti su seksualinės sveikatos ir lytiškumo ugdymo specialistais. Ši internetinių pokalbių linija veikia 8 valandas per savaitę, dirbame dviese su kolega, tad paaugliams ilgai laukti netenka – pokalbius pradedame beveik iškart. Taip pat suteikiame galimybę užduoti klausimus elektroniniu paštu.

– Ar daug paauglių kreipiasi į jus pagalbos?

Kasmet sulaukiame maždaug 2500 žinučių. Daugiau nei pusė, apie 1300 pokalbių, yra ilgesni pokalbiai. Neišvengiamai, dalis besikreipiančiųjų pokalbio lange tik pasisveikina ar užduoda klausimą ir dingsta.

– Kas labiausiai domina paauglius?

– Daug jaunuolių klausia apie masturbaciją, dažnai jos / jie būna susirūpinę, ar nedaro to per dažnai. Gauname daug klausimų apie penio dydį, erekciją ar jos disfunkciją, nėštumą, mėnesines, kūno vaizdą. Gana dažnai sulaukiame užklausų apie seksualinę orientaciją ir lytinę tapatybę, kartais apie seksualinį smurtą, tačiau šioms temoms Suomijoje egzistuoja atskiros pagalbos linijos, todėl dauguma paauglių kreipiasi būtent į jas.

Įdomu tai, kad merginos labai retai klausia apie malonumą. Kadangi dirbu ir suaugusiųjų seksologe-terapeute, iš klienčių moterų dažnai girdžiu, kad jų pirmieji lytiniai santykiai buvo labai nemalonūs ar net traumuojantys, kad jos nieko nežinojo apie malonumą ar net nesuvokė, kad moters malonumas irgi yra lytinių santykių dalis. Mūsų pagalbos linijoje labai reta mergina klausia apie malonumą, daugumą neramina skausmas sekso metu ar nepageidaujamo nėštumo galimybė. Tai yra rimta problema – merginos turėtų pažinti malonumo temą ir neturėtų bijoti apie jį klausti.

– Kaip Suomijoje organizuojamas lytiškumo ugdymas? Nuo kada mokyklose pradedama kalbėti apie lytiškumą?

– Neseniai Suomijoje buvo priimtas naujas nacionalinis švietimo planas, kuris įpareigoja darželių darbuotojas(-us) gerbti vaikų susidomėjimą savo kūnu ir lytiškumu. Tai reiškia, kad auklėtojos(-ai), mokytojos(-ai) neturėtų gėdinti ar tildyti vaikų, kai jiems kyla klausimų apie savo lytiškumą. Šie klausimai turėtų būti priimami su pagarba, kaip normalūs, kaip iškylantys kiekvienam asmeniui. Tiesa, švietimo plane tai nėra vadinama „lytiškumo ugdymu“, nes ankstyvasis lytiškumo ugdymas vis dar yra gana stigmatizuota tema. Dokumente tai vadinama „kūno ir emocijų ugdymu“. Kiek žinau, šio plano priėmimas Suomijoje nesukėlė didesnių diskusijų ar prieštaravimų viešojoje erdvėje, tačiau mums tai yra didelė naujovė.

Mūsų pagalbos linijoje labai reta mergina klausia apie malonumą, daugumą neramina skausmas sekso metu ar nepageidaujamo nėštumo galimybė.

Pradinėje mokykloje lytiškumo ugdymui yra skiriama keletas pamokų, tačiau jų yra labai nedaug. Bendrai, lytiškumo ugdymas yra įtrauktas į sveikatos ugdymo programą, jam numatytos atskiros pamokos. Didžioji dalis lytiškumo ugdymo temų aptariamos, kai mokiniams yra 13–15 metų. Mano nuomone, tai yra šiek tiek per vėlu. Naujausi vadovėliai, kuriuos naudoja mokytojos(-ai), yra labai geros kokybės: juose yra informacijos apie įvairias lytiškumo formas, jų turinys yra mažiau heteronormatyvus nei ankstesni leidiniai. Svarbu, kad naujuose vadovėliuose informacija apie skirtingas lytines tapatybes ir seksualinę orientaciją yra integruota į visą vadovėlio turinį ir nėra išskirta kaip atskiras skyrius apie „kitokią“ orientaciją ar lytinę raišką turinčius žmones.

Tačiau lytiškumo ugdymo kokybė, žinoma, labai priklauso nuo mokytojo kompetencijų. Kol kas, rengiant mokytojus, per mažai dėmesio skiriama lytiškumo ugdymo pamokų vedimui, todėl mokytojų gebėjimai yra labai nevienodi. Kai kurie veda puikias lytiškumo pamokas, o kiti liepia mokiniams persiskaityti vadovėlio skyrių „apie tai“ namuose ir tiek. Daugeliui mokytojų vis dar labai sunku ir gėda kalbėti apie lytiškumo temas, dėl to kai kurie nusprendžia jas išvis praleisti.

– Iš kur, jūsų manymu, ši gėda kyla?

– Gėdą formuoja žinutės, kurias mes girdime nuo labai ankstyvos vaikystės – kad negalime savęs liesti, kad lytiniai organai ir seksas yra kažkas, apie ką negražu kalbėti ar klausti, kad tai kažkas paslaptingo ir negero. Šios žinutės mus pasiekia labai anksti, todėl net ir pačiam sunku atsakyti – „Iš kur manyje visa ši gėda ir stigma?“. Suomijoje prie to neabejotinai prisidėjo ir krikščioniškos kultūros palikimas.

– Kokie pagrindiniai lytiškumo ugdymo iššūkiai Suomijoje?

– Viena pagrindinių problemų yra laiko, skiriamo lytiškumo ugdymo temoms, stoka. Taip pat kai kuriose mokyklose lytiškumo ugdymas vis dar dėstomas atskirai mergaitėms ir berniukams, vaikinai kalbasi apie „berniukiškus reikalus“, o merginos apie „mergaitiškus“, kad ir ką tai bereikštų. Aš manau, kad visi paaugliai turėtų gauti visą informaciją apie visokius kūnus.

Kita rimta problema, be abejo, yra suaugusiųjų (ne)gebėjimas kalbėti apie lytiškumą su vaikais ir jaunimu. Tiek mokykloje, tiek namuose vaikams įdiegiama, kad apie lytiškumą ir seksą mes nekalbame, nediskutuojame ir neklausiame. Situacija palengva keičiasi, bet turime, kur tobulėti.

– Kaip patys suomiai vertina lytiškumo ugdymą?

– Dauguma žmonių lytiškumo ugdymą vertina pozityviai ir džiaugiasi, kad mokykloje pasirūpinama šia tema. Nors yra kelios lytiškumo ugdymui prieštaraujančios religinės grupės, tačiau didžioji dauguma žmonių mano, kad tai yra vertinga ir reikalinga. Kai papasakoju žmonėms, ką veikiu, dažniausiai man atsako, kad užsiimu labai svarbia veikla.

2022 metų sausį Suomijoje vyko pirmieji sveikatos priežiūros, socialinės gerovės ir apsaugos apskričių tarybų rinkimai. Dauguma kandidatų visose apskrityse palaikė nemokamos kontracepcijos jauniems žmonėms iki 25 metų idėją. Suomijoje jau buvo organizuojami ir įvairūs šios iniciatyvos bandymai, atskirose apskrityse buvo eksperimentuojama, kompensuojant skirtingų rūšių kontracepcijos priemones. Tikimės, kad po šių rinkimų jauni žmonės visoje šalyje galės pasinaudoti valstybės kompensuojama kontracepcija. Suomijoje atlikti tyrimai parodė, kad nemokamos kontracepcijos užtikrinimas yra ir ekonomiškai naudingas, lyginant su nėštumų nutraukimų ir lytiškai plintančių ligų gydymo kaštais. Tai, kad dauguma kandidatų palaikė šią iniciatyvą, manau, taip pat parodo, kad viešoji nuomonė reprodukcinės sveikatos klausimais yra gana progresyvi.

– Kas padėjo formuoti teigiamą požiūrį į lytiškumo ugdymą ir reprodukcinę sveikatą?

– Manau, kad pastaraisiais metais požiūris į lytiškumą keitėsi gana drastiškai. Kaip visuomenė mes suvokėme, kad lytiškumo ugdymas neskatina jaunuolių pradėti lytinį gyvenimą anksčiau ar labiau rizikuoti pastoti, užsikrėsti lytiškai plintančiomis ligomis. Iš tiesų yra visiškai atvirkščiai – visuminis lytiškumo ugdymas yra geriausia tokio rizikingo elgesio prevencijos priemonė.

Vienas iš dalykų, padėjusių keisti požiūrį yra FINSEX tyrimai. Nuo 1970-ųjų metų Visuomenės tyrimų institutas atlieka reguliarius tyrimus apie lytiškumą ir seksą Suomijoje – kada žmonės tampa lytiškai aktyvūs, kaip dažnai mylisi, kaip dažnai masturbuojasi ir pan. Nors ankstesni tyrimai kritikuojami dėl heteronormatyvumo, tačiau nepaisant to, tyrimai buvo plačiai aptariami žiniasklaidoje – jie tapo paskata kalbėtis lytiškumo temomis bei normalizuoti lytiškumo, sekso temas viešojoje erdvėje.

– Kuo kokybiškas lytiškumo ugdymas yra naudingas mums kaip visuomenei?

– Lytiškumas yra svarbi bendros mūsų gerovės dalis. Žmonės būtų žymiai laimingesni, jei nesusidurtų su lytiškumo, seksualumo problemomis, jei galėtų išvengti neigiamų, traumuojančių seksualinių patirčių. Daugelis šių problemų yra išsprendžiamos, jei žmonės nesigėdytų kreiptis pagalbos. Kai vaikai gauna kokybišką lytiškumo ugdymą ir pažįsta savo ribas, jie supranta, kaip kiti žmonės gali ar negali su jais elgtis. Mums reikia pažinti savo lytiškumą ir teises nuo ankstyvos vaikystės. Tai – seksualinio priekabiavimo ir prievartos prevencija. Lytiškumo ugdymas padeda priimti ir kitų žmonių ribas, o tai be galo svarbu visuose mūsų santykiuose.

„Nors lytiškumo ugdymo situacija gerėja, tačiau vis dar su didele baime, nepasitikėjimu ir uždarumu kalbame apie jaunimui svarbias temas. Jauni žmonės gyvena dinamiškame pasaulyje, tad artimiausi suaugusieji turėtų tapti tie ir tos, į kuriuos jaunuoliai kreipiasi, susidūrę su iššūkiais ir nerandantys sau atsakymų. Ši konferencija gali padėti ryžtis atverti (ne)jaukias temas ir pamatyti, kad kartu galime sukurti aplinką sveikam ir saugiam jauno žmogaus augimui“, – sako nevyriausybinės organizacijos „Įvairovės ir edukacijos namai“ mokymų vadovė Lina Januškevičiūtė.

Renginio metu bus galima susipažinti su įrankiais ir priemonėmis, kurie skirti pedagogams ir tėvams, švietėjams, įgyvendinantiems lytiškumo ugdymą (ne)formalaus ugdymo įstaigose. Taip pat vyks diskusijos, pranešimai bei praktinis seminaras.

Konferencijoje pranešimus skaitys ir praktinius užsiėmimus ves lytiškumo ugdymo specialistė Akvilė Giniotaitė, viena iš iniciatyvos „Sąmoninga šeima“ įkūrėjų, psichologė Miglė Motiejūnė, LSMUL Kauno klinikos akušerijos ginekologijos gydytoja rezidentė, IG „Žemiau bambos“ kūrėja Aurėja Trunovė, Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentė Karolina Pralgauskytė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Neuromokslų instituto Elgesio medicinos laboratorijos mokslininkas, klinikinis psichologas dr. Julius Burkauskas, Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Jūratė Juškaitė ir kt.

„Nors matematikos formules, istorijos datas ar kirčiavimo taisykles laikui bėgant ir pamirštame, lytiškumo ugdymas su mumis išlieka visą gyvenimą. Svarbu suprasti, kad nežinojimas gali pakenkti, o mokslu pagrįsta informacija – išgelbėti. Būtent todėl turėtume įveikti nejaukumą ir išsklaidyti mitus – susitikime konferencijoje ir pasisemkime žinių bei įkvėpimo“, – sako etikos mokytoja ir lytiškumo ugdymo lektorė Kamilė Pudžemytė.

Dalyvauti renginyje užsiregistravo jau daugiau nei 200 tėvų ir pedagogų.

Konferencija vyks Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje bei bus transliuojama internete. Konferenciją organizuoja „Įvairovės ir edukacijos namai“ ir Lietuvos žmogaus teisių centras, renginys rengiamas įgyvendinant projektą „Lytiškumo akademija“. Projektas yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.

Tinkamas žodynas

V.Gabrieliūtė sako, kad žinutes lytiškumo temomis mes pradedame siųsti, kol dar vaikai nemoka kalbėti.

"Vaikai pirmąsias pamokas apie savo kūną, lyčių vaidmenis išmoksta labai anksti. Yra tėvų, kurie gėdina nuogą vaiką, nuo mažens duoda nurodymus, kaip vaikas turi elgtis, atrodyti ir net jaustis vien todėl, kad jis – berniukas ar mergaitė. Todėl svarbu ne tik mokėti atsakyti į vaikų klausimus, bet ir gebėti kritiškai vertinti lyčių stereotipus, suprasti jų poveikį kaip didžiausią įtaką vaiko ateities profesiniams pasirinkimams ir tarpasmeninių santykių kokybei", – pabrėžia mokslu grįsto lytiškumo ugdymo ekspertė, kuri adaptuoja ir kuria mokymų programas lytiškumo ugdymo, lyčių lygybės, lygių galimybių, patyčių tapatybės pagrindais prevencijos temomis psichologams, pedagogams, tėvams.

Yra tėvų, kurie vaikų lytinius organus mistifikuoja, suteikia jiems su kūno dalimis nesusijusius pavadinimus, taip kurdami suvokimą, kad ši kūno dalis kitokia.

Pasak V.Gabrieliūtės, kodėlčiukų amžiuje vaikai jau turėtų žinoti lytinių organų pavadinimus ir jų dažniausiai nebūtinai klaus – tiesiog išmoks iš suaugusiųjų.

"Dar yra tėvų, kurie vaikų lytinius organus mistifikuoja, suteikia jiems su kūno dalimis nesusijusius pavadinimus, taip kurdami suvokimą, kad ši kūno dalis kitokia. Nuo mažiausių dienų privačias kūno vietas svarbu vadinti tikraisiais vardais: vulva, penis ar varpa, krūtinė, krūtys, užpakalis", – pabrėžia lytiškumo ugdymo ekspertė.

"Anatominiai kūno dalių pavadinimai formuoja pagarbą kūno visumai, suteikia aiškumo ir neleidžia mums savo nepatogumo slėpti po vartojamais pakaitalais, taip tik sustiprinant stigmą. Kai vaikas žino, kaip vadinasi jo kūno dalys, jis gali tiksliau paaiškinti, jei turi higienos ar savijautos problemų, jei susiduria su nepageidaujamu elgesiu. Įvesdami tinkamą žodyną mes užtikriname ir vaikų saugumą bei siunčiame jam žinutę, kad visos kūno dalys yra svarbios ir vertingos", – aiškina V.Gabrieliūtė.

D. Guzaitienė / Asmeninio achyvo nuotr.

Psichologė-psichoterapeutė ir žaidimo terapeutė D.Guzaitienė sako, kad ikimokyklinio amžiaus vaikams yra normalu domėtis kūnu. "Tada jie pastebi, kad berniukų ir mergaičių kūnai skiriasi, pradeda žaisti vadinamuosius gydytojų žaidimus", – priduria ji.

Pasak V.Gabrieliūtės, svarbu pastebėti, kad vaikai jau domisi skirtingų lyčių kūnais, ir supažindinti mažuosius su šia tema, pasitelkiant knygeles, vaikiškas enciklopedijas apie žmogaus anatomiją.

Tiesa, pasigirdus pokalbiams "tu turi, aš neturiu", reikėtų akcentuoti vaikams, kad mes visi turime lytinius organus. Mūsų visuomenėje žinučių, skirtingai vertinančių vyro ir moters seksualumą, ateityje bus daug, tad lygiavertį požiūrį į savo kūną svarbu puoselėti nuo mažens.

Paprasti paaiškinimai

Kitas aktualus klausimas – iš kur aš atsiradau? "Trejų ketverių metų vaikui greičiausiai užteks paaiškinimo, kad iš mamos pilvo, tačiau penktais metais vaikai gali gauti ir daugiau informacijos – kad vaikeliui atsirasti reikia spermatozoido, kuris (dažniausiai) būna vyro kūne, ir kiaušinėlio, kuris (dažniausiai) būna moters kūne. Ląstelėms susitikus, jos susijungia ir užsimezga mažytė ląstelė, iš kurios moters pilvo apačioje, gimdoje, kaip saugiame namelyje, užauga būsimas kūdikėlis", – dėsto V.Gabrieliūtė.

Vaikams, kurių aplinkoje yra besilaukiančių moterų, gali būti svarbu suprasti ir kaip kūdikis gimsta. "Čia galime vaikui paaiškinti, kad naujagimis maždaug po devynių mėnesių gimsta pro kūno vietą pavadinimu makštis, bet būna ir situacijų, kai reikia atlikti operaciją ir išimti kūdikį per pilvą. Gydytojos ar gydytojai pasirūpina, kad gimdymas būtų kuo saugesnis ir lengvesnis, tačiau dažnai tai atima daug jėgų, todėl mamytei reikia pailsėti ir sustiprėti. Nepamirškime ir konteksto, sukurkime vaikui jo atsiradimo istoriją – kas ir kaip jo laukė, kaip ruošėsi, kaip gimė, kokie jausmai kilo į jį pasižiūrėjus, ką jis jau mokėjo pirmosiomis dienomis ir panašiai", – rekomenduoja lytiškumo ugdymo ekspertė.

Tiesa, sakyti, kad vaikai atsiranda iš meilės, V.Gabrieliūtė nepataria. "Apie tai, kas svarbu, kad vaikelis augtų laimingas, kalbėsitės būtinai, bet vaikai gimsta ne tik iš meilės, o ir meilės vaikams atsirasti nepakanka. Taip pat neužtenka sakyti, kad vaikelis gimsta iš moters ir vyro, nes šiuolaikinėje visuomenėje šeimų formos įvairios, tad svarbu, kad ne tik suteiktume pagrindinę informaciją, bet ir kad ją pristatytume su pagarba įvairovei. Taip mes ne tik užbėgame už akių patyčioms, bet ir įgaliname vaikus gebėti reaguoti girdint žeminančius komentarus, kai tyčiojamasi, kad Saulė gyvena be tėčio ar kad Simas žaidžia su lėlėmis", – sako ji.

Apsauganti taisyklė

V.Gabrieliūtė pabrėžia, kad labai svarbu, jog tėvai supažindintų vaikus su apatinių drabužėlių taisykle, kuri skamba taip: "Visos tavo kūno vietos, kurias dengia apatiniai drabužėliai (arba maudymukas), yra tavo intymios kūno vietos, kurios priklauso tik tau. Jų kitiems žmonėms nerodome ir neleidžiame liesti, nebent reikia pagalbos prausiantis arba pas gydytoją. Taip pat neprašome kitų žmonių leisti paliesti jų intymias kūno vietas."

Ši taisyklė yra viena svarbiausių seksualinio priekabiavimo ir smurto prevencijos priemonių. "Svarbu išmokyti ne tik privatumo, bet ir nubrėžti ribas, kad vaikas gebėtų atpažinti netinkamus prisilietimus ir sureaguoti į netinkamą elgesį (stop, pasitrauk). Labai svarbu sukurti atvirą santykį su vaiku, kad jis mumis pasitikėtų ir ateitų pasakyti, jei susiduria su kito žmogaus elgesiu, kuris peržengia jo privatumo ribas. Labai svarbu nenormalizuoti berniukų agresyvaus elgesio, nes vis dar pasitaiko atvejų, kai tėvai ar pedagogai net nepastebi, kai berniukai vienas kitą liečia, stumdosi, užgauna ar komentuoja, kad jei berniukas kepštelėjo mergaitei, tai čia – dėmesio ar simpatijos rodymas. Svarbu mokyti vaikus išreikšti savo jausmus tinkamai ir pagarbiai, o ne toleruoti smurtinį elgesį ar juo labiau sieti jį su romantiniais santykiais", – išskiria edukologė.

Būna atvejų, kai vaikai liečia vieni kitų intymias vietas ir sako: draugas man leido liesti, todėl ir aš leidžiu. "Su viena mama diskutavome, kaip vaikui paaiškinti, kodėl kitam vaikui negalima leisti tavęs liesti, net jei tas kitas vaikas tau leidžia jį leisti. Pirmiausia tu ir tas kitas vaikas turite žinoti, kad tai yra intymi vieta, kurios negalima liesti nei tau, nei kitam. Kodėl tai neleistina? Vaikas yra per mažas, kad suteiktų leidimą kažką daryti su jo kūnu. Tėvai duoda leidimą, kol jie yra atsakingi už savo vaikus. Vien tik vaiko leidimo šiuo atveju nepakanka. Taip elgiamasi, kad vaikai būtų apsaugoti nuo kitų vaikų ir kitų suaugusiųjų, kurie gali norėti pasinaudoti tavimi", – tokią paaiškinimo vaikams formą siūlo psichologė D.Guzaitienė.

Tėvai dažnai nežino, kaip reaguoti, kai vaikas masturbuojasi, liečia ar trina savo lytinius organus. Ikimokyklinio amžiaus vaikams masturbacija dažniausiai susijusi su būdu nusiraminti.

"Svarbu vaiko negėdinti, tiesiog nukreipti dėmesį, kad rankos būtų užimtos kitais reikalais. Jei vaikai liečia lytinius organus labai dažnai, reikėtų skirti dėmesio ir galbūt aptarti su psichologu ar psichologe iššūkius, kuriuos gali patirti vaikas, dėl kurių jaučia didelį nerimą, pavyzdžiui, dėl adaptacijos darželyje, naujos gyvenamosios vietos, konfliktų šeimoje, naujo šeimos nario. Vaikas turi gauti žinutę, kad taip, malonu save liesti, bet tai atliekame privačiai, pavyzdžiui, savo kambaryje. Kai vaikas žino apatinių drabužėlių taisyklę, tai tampa gana aišku ir savaime suprantama", – sako V.Gabrieliūtė.

Svarbu ir tai, kad tėvai atkreiptų dėmesį, kai vaikas siunčia tam tikrus signalus: kai trimetis pradeda kalbėti apie seksą, akcentuoti lytinio akto detales, tai gali būti ženklas, kad vaikas susidūrė su netinkamu turiniu, pavyzdžiui, pornografija, ar pats patyrė seksualinį smurtą. "Nelikite vieni, su specialistėmis ar specialistais aptarkite nerimą keliančius požymius", – pabrėžia V.Gabrieliūtė.

Pasitikėti savimi

Kiekvienai mamai ir tėčiui svarbu žinoti vaiko psichoseksualinę raidą, ką kuriuo metu su vaikais jau galima ir būtina aptarti.

"Paprastas patarimas – atsakyti vaikui į tai, ko jis klausia, o jau nuo penkerių šešerių metų pasitikrinti, ar vaikas žino pagrindinę informaciją – teisingus kūno dalių pavadinimus, apatinių drabužėlių taisyklę, geba atpažinti tinkamus ir netinkamus prisilietimus, ko reikia, kad atsirastų vaikelis", – vardija V.Gabrieliūtė.

V. Gabrieliūtė / Asmeninio archyvo nuotr.

Tačiau ji iš praktikos žino, kad dažniausiai tėvams trūksta ne žinių, o pasitikėjimo savimi ar, tiksliau, jaustis komfortiškai kalbant šiomis temomis. Tam organizuojami seminarai, kuriuose dalyviai gali patyrinėti savo nuostatas lytiškumo klausimais, o tik tada įgyti naujų žinių ir įžvalgų.

"Savęs neapgausime – jei jaučiamės nepatogiai, vaikai tai irgi pajaus. Kalbėjimas jautriomis temomis saugiame rate leidžia labiau save sustiprinti, atsiverti, o tuomet padėti atsiverti ir vaikui. Labai svarbu, kad abu vaiko tėvai skirtų tam dėmesio, kad vaikai gautų suderintas žinutes. Nėra svarbu, kas – mama ar tėtis – kalbėsis su dukra ar sūnumi, svarbu, kad vaikas jaustų, jog šios temos jų namuose nėra tabu", – sako edukologė.

Dažnai vaikams uždavus netikėtų klausimų tėvai sutrinka, nežino, ką atsakyti. V.Gabrieliūtė sako, kad tai normali būsena, pedagogai ir tėvai neprivalo žinoti visų atsakymų į vaiko klausimus.

"Taip, gali būti, kad sutriksime ir tą akimirką nežinosime, kaip reaguoti. Tokiu atveju užtenka pasakyti: o, kokį gerą klausimą sugalvojai, aš pagalvosiu ar paieškosiu atsakymo ir rytoj mes apie tai pasikalbėsime. Žinoma, svarbu tesėti pažadą ir grįžti prie temos, nes vaikai atsimena mūsų reakcijas ir jei vieną kitą kartą išsisukinėsite iš situacijos ar atsakysite – tau dar anksti žinoti, tai atsakymų ilgainiui vaikas ieškos kieme, tarp draugų, o vėliau ir internete", – aiškina ji.

"Vaikai smalsūs, jie stebi. Blogai, kai vaikai mokosi vieni iš kitų, o dar blogiau – iš interneto. Jeigu nenorime, kad išmoktų, nežinia ko ir nežinia iš kokių šaltinių, turime patys kalbėtis", – edukologę papildo D.Guzaitienė.

"Vaikai per išmaniuosius telefonus ir per kitas technologijas labai greitai atranda pornografinį turinį ir tai gali labai juos paveikti, jie gali labai rimtai sutrikti. Pornografija yra grubus ir nepagarbus seksas. Pagalvokite, jei vaikas per anksti tai pamato – jis visiškai nesupranta, kas čia dedasi. Gal jam įdomu pabandyti, bet gal baisu – visiškas chaosas. Todėl labai svarbu vaikui aiškinti, kodėl lytiniai santykiai galimi tik subrendus ir kad jei kas nors liečia vaiką, jis turi drąsiai apie tai papasakoti tėvams ar kitiems suaugusiesiems, kuriais vaikas gali pasitikėti", – pabrėžia psichologė.

Pokalbiai suartina

Lytiškumas yra labai svarbi gyvenimo dalis, todėl pokalbiai suartina ir leidžia vaikui kurti pasitikėjimu grįstą santykį su tėvais, sako V.Gabrieliūtė. "O situacijų, kai vaikui reikės pasitikrinti informaciją ar pasitarti esant sudėtingai padėčiai, su amžiumi vis daugės", – konstatuoja ekspertė.

"Kartu su pasakojimu, bendravimu, tėvai siunčia dar vieną žinutę: aš priimu tavo kūną, priimu, kad tu vystaisi, priimu tavo klausimus, esu jiems atviras ir jei tau kas nors nutiks ar turėsi kitų klausimų, aš noriu, kad mes toliau šnekėtumės šiomis temomis. Tai nustato tinkamą toną. Tėvai, su kuriais gali kalbėtis, vaikui yra tikras lobynas", – antrina D.Guzaitienė.

Būna ir uždaresnių vaikų, kai atrodo, kad jiems niekas neįdomu, jie neužduoda tokių klausimų. V.Gabrieliūtė primena, kad vaikai viską girdi – tad reikėtų drąsiai kalbėtis natūraliai kylančiomis temomis.

"Progų tikrai daug: reaguojant, kaip vaikai bendrauja tarpusavyje, matant situacijas filme, galų gale suaugę tarpusavyje gali kalbėtis tiek apie saugumą, tiek apie pagarbą kitam, apie ribų nubrėžimą, apie privatumą. Beje, net jei mums atrodo, kad mes lytiškumo temomis namie ir nekalbame, vaikai vis tiek mokosi iš mūsų – iš to, kaip jūs su partneriu ar partnere bendraujate, kas kokius buities darbus atliekate, kaip reiškiate jausmus, kaip komentuojate socialinius reiškinius", – pastebi edukologė.

Tėvų pareiga

D.Guzaitienė sako, kad vaikai lytiškumo temų pradeda labiau vengti apie dešimtuosius gyvenimo metus.

"Jei nesame atviri kalbėdami lytiškumo temomis su vaikais nuo mažens, vėliau kurti nuoširdų santykį bus sudėtinga. Jei netapome autoritetu, kuriuo vaikas gali pasitikėti, paauglystėje, greičiausiai juo ir nebetapsime. Tiesa, esminės lytiškumo temos aptariamos iki trylikos keturiolikos metų, vėliau tik praplečiamos, todėl dar iki paauglystės turime pasirūpinti savo vaikų lytiniu raštingumu ir būti pasiekiami jiems šiuo nelengvu brendimo ir savęs atradimo laikotarpiu", – tikina V.Gabrieliūtė.

Pasak edukologės, Lietuvoje dar tik pradedame atrasti ir suvokti lytinio raštingumo turinį ir svarbą, tad atsakomybė dėl jo įgyvendinimo krenta tiek ant tėvų, tiek ant pedagogų pečių.

"Lietuvoje pedagogų pasirengimas užtikrinti mokslu, o ne įsitikinimais grįstą lytiškumo ugdymą dar šlubuoja. Tad tai tampa tėvų užduotimi ir galimybe auginti asmenybę, gerbiančią savo ir kito kūną ir privatumą. Jūs turite šansą padėti tokius pamatus, kad vaikai galėtų kurti lygiaverčius santykius, o ne išaukštinant ar žeminant kitą lytį, kas savaime užkoduota vis dar dažnai pasitaikančiuose lyčių stereotipuose", – svarbią žinutę tėvams siunčia VšĮ "Įvairovės ir edukacijos namai" vadovė V.Gabrieliūtė.

Blogai, kad vaikai mokosi vieni iš kitų, o dar blogiau – iš interneto. Jeigu nenorime, kad išmoktų, nežinia ko ir iš nežinia iš kokių šaltinių, turime patys kalbėtis.

D.Guzaitienė priduria, kad tėvai turi mažai patirties, kaip su lytiškumu susijusiais klausimais kalbėtis su savo vaikais. "Tačiau dabar yra daug literatūros, seminarų, paskaitų", – drąsina psichologė.

Ji skatina nebijoti kalbėtis su savo vaikais. "Nepalikite vaiko vien tik su knyga – neva ten jis ras visus atsakymus. Taip irgi siunčiama žinutė, kad man gėda kalbėti, bet suprantu, kad reikia, todėl pasirinkime minimalistinį variantą. Yra ir moralinių, vertybinių dalykų, kuriuos dažnai geriausiai perteikia būtent tėvai", – pabrėžia D.Guzaitienė.

Vaikiški perliukai

– Man patinka viena mergaitė. Ir aš jai patinku. Bet negaliu jos pabučiuoti, nes tėvai iškart pastebės, – sako dvylikametis.

– Kodėl taip galvoji?

– Brolis sakė, kad pabučiavus mergaitę mano lūpos išsipūs. Todėl ir yra lytinės lūpos.

***

Dešimtmetė pasakoja savo draugei:

– Mano tėvai irgi mylėjosi. Du kartus, nes aš dar ir sesę turiu.

***

Vienuolikos metų mergaitė atsidūsta:

– Tai man krūtinę skauda dėl to, kad ji auga? O aš maniau, kad man vėžys.

Psichologai pastebi, kad paauglystėje pradeda atsirasti tarpasmeninės bendraamžių agresijos formos, tokios kaip seksualinis priekabiavimas arba homofobinės ar seksistinės patyčios, LRT RADIJUI sako Mykolo Romerio universiteto docentė Rasa Erentaitė. Nors, pastebi ji, paprastai diskriminaciją dėl lyties vertiname iš teisinės perspektyvos, o paauglystėje tie įstatymai negali būti taikomi. Specialistai pabrėžia, kad paaugliai jaučia tam tikrą nepasitenkinimą apribojimais, kurie susiję su socialine lytimi. „Tarkim, aš negaliu kažko daryti vien todėl, kad esu vaikinas, yra tam tikra veikla, kuri man tarsi nepridera“, – kalba psichologė.

– Kas yra lyties tapatumas?

– Lyties tapatumas skirtingose gyvenimo srityse gali reikštis labai skirtingai. Vienoje srityje asmuo gali labai stipriai tapatintis, tarkim, su kažkokiomis moteriškumo ideologijos  nusakomomis savybėmis, o kitoje srityje su tomis pačiomis savybėmis gali visai nesitapatinti. Taigi vertinti ir apibrėžti lyties tapatumą pradėta kaip kažkokį daugiaaspektį, daugiapusį reiškinį, kurio taip paprastai nepamatuosi.

2000–2001 m. atsirado siūlymas iš viso nebeprisirišti prie moteriškumo ir vyriškumo ideologijų apibrėžiant, kas yra lyties tapatumas, ir buvo pasiūlyta jį vertinti tiesiog kaip žmogaus mintis ir jausmus, kurie susiję su ta lyties kategorija, kuriai tas asmuo save priskiria. Savybės ir požymiai, kurie siejami su lyties kategorija, jau buvo daugiau įvardijami kaip lyties ideologija arba lyties stereotipai, t. y. tas turinys, kurį visuomenė ar kažkokia kultūrinė grupė sukiša į moteriškumo, vyriškumo ar dar kažkokią kitą lyties kategoriją. O lyties tapatumas yra tai, kaip aš jaučiuosi ir ką galvoju apie tai, kad priklausau tam tikrai lyties kategorijai.

– Kitaip tariant, lyties tapatumas yra absoliučiai subjektyvus, mokslo požiūriu, nėra teisingo būdo būti moteriškai ar vyriškam?

– Taip. Ir tai labai priklauso nuo paties žmogaus: kaip jis save identifikuoja, kaip supranta lyties kategoriją, nes vienos kultūrinėse grupėse vyriškumas gali būti apibrėžiamas vienaip, kitur – kitaip, todėl, tapatindamasis su sau reikšmingos grupės, samprata žmogus gali jaustis vienaip ar kitaip. Tai yra subjektyvu, niekas negali pasakyti, kad tavo lyties tapatumas turi būti toks ar kitoks ir tada tu jausiesi gerai, jausiesi pritampantis visuomenėje ar savo grupėje ir t. t. Psichologija gana vėlai atsitokėjo ir apsidairė, kas vyksta moksluose aplink ją, ir nutarė, kad reikėtų pradėti tai vertinti sudėtingiau ir teoriškai, ir empiriškai.

– Kodėl svarbu paauglystėje tirti, kaip formuojasi lyties tapatumas psichologijos požiūriu?

– Daugiausia akcentuojama tai, kad paauglystėje vyksta kūno diferenciacija. Viena vertus, tai – paties paauglio matymas, kad jo kūnas keičiasi, kita vertus, tai – matymas, kad aplinkiniai jį vertina per pasikeitusį kūną ir dėl tų biologinių pokyčių vis labiau priskiria tam tikrai lyties kategorijai. Be abejonės, tai veikia ir savęs supratimą, savęs vaizdą. Apskritai tapatumas yra suprantamas, kaip aš save matau ir kad tai atitinka tai, kaip mane mato kiti, ko nėra dar vaikystėje.

Vaikystėje, nepaisant to, kad vaikai daug žaidžia tik savo lyties grupėje ir gali kartais labai užsispyrusiai atlikti tam tikrus veiksmus, siejamus tik su viena lytimi, tai turi kitą reikšmę negu paauglystėje. Vaikai tą daro daugiau savo pačių iniciatyva, pasaulio suvokimo tikslais. O paauglystėje jau yra visai kitas kontekstas ir santykiai su aplinkiniais, kurie pradeda paauglius vertinti pagal besikeičiančius kūnus. Pavyzdžiui, pastebima, kad paauglystėje pradeda atsirasti tarpasmeninės bendraamžių agresijos formos, tokios kaip seksualinis priekabiavimas arba homofobinės ar seksistinės patyčios. Tarpasmeninės agresijos vaikystėje tyrėjai nemato – tai atsirandant būtent paauglystėje.

– Kaip savo lytiškumą ir savo lytį suvokia paaugliai ir kaip jie dėl to jaučiasi?

– Išryškėjo aspektas, kad jie jaučia tam tikrą nepasitenkinimą apribojimais, kurie susiję su socialine lytimi. Tarkim, aš negaliu kažko daryti vien todėl, kad esu vaikinas, yra tam tikra veikla, kuri man tarsi nepridera. Šį aspektą galima laikyti nauju aspektu, kuris užsienio tyrimuose (bent jau publikuotoje medžiagoje) nėra aptariamas ir kol kas nėra išryškėjęs. Manau, kad tai galbūt rodo, jog paaugliai taip pat patiria tam tikrą diskriminaciją dėl lyties.

Mes paprastai diskriminaciją dėl lyties vertiname iš teisinės perspektyvos, nes tam tikri įstatymai prieš diskriminaciją pritaikomi darbo srityje, kur žmones draudžiama diskriminuoti pagal lytį. O paauglystėje tie įstatymai negali būti pritaikomi, nes, tarkim, paaugliai dar nedirba ir pan. Bet ir paauglystėje yra tam tikrų savitų diskriminacijos formų. Galima sakyti, kad su tuo paaugliai susiduria, tik mes ne iki galo žinome, kaip tai juos veikia.

Mes žinome, kad, tarkim, moterims sunkiau užimti aukštesnes pareigas, jos gauna mažesnį atlyginimą už tą patį darbą, kad galbūt vyro nepriims į kažkokį darbą, kurį, įsivaizduojama, turėtų dirbti moteris, pavyzdžiui, tai gali būti vaikų auklėjimas, slauga ir pan. Paauglystėje tų formų dar nežinome, bet tam  reikėtų skirti dėmesio, nes tai – vienas iš aspektų, veikiantis paauglių savęs vaizdą ir lyties tapatumą.

– Vaikinų ir merginų suvoktas savo lyties tapatumas skiriasi. Kai kurie Jūsų ir Jūsų kolegų darbai rodo, kad merginos dažniau linkusios sirgti depresija dėl spaudimo atitikti kažkokius įsivaizduojamus visuomenės standartus. Kokie yra ryškiausi primetami standartai ir kaip tas spaudimas gali pasireikšti?

– Pastebima tai, kad tarp paauglių merginų labiau išreikšti depresiniai požymiai, jos turi slegiančių minčių, daugiau nevilties ir panašių jausmų. Tai prasideda ankstyvojoje paauglystėje. Takoskyra tarp paauglių merginų ir vaikinų išsilaiko praktiškai visą paauglystę ir skirtumas pradeda mažėti vėlyvojoje paauglystėje. Kai kurie tyrėjai šį skirtumą ir sunkumus bando aiškinti ir lyties vaidmenimis, su kuriais susiduria paaugliai.

Tiriant, su kuo susiduria paauglės, buvo pastebėta, kad paauglystėje yra dvi ypač ryškios moteriškumo ideologijos dimensijos. Viena – kūno, kaip objekto, vertinimas, savęs tapatinimas su tuo, kaip aš atrodau, ir viskas – daugiau nieko. Tai toks savęs sudaiktinimas. Kita – neautentiškumas tarpasmeniniuose santykiuose: paauglės jaučia, kad turi būti malonios, linksmos, daug šypsotis, turi būti paklusnios, geros, atvirai neišreikšti pykčio, nepasitenkinimo, nekonfrontuoti. Merginos tai patiria būtent dėl to, kad yra merginos, t. y. tokia besišypsanti paauglė vertinama kaip labiau atitinkanti moteriškumo standartus.

Taigi kuo labiau paauglė atitinka tas moteriškumo ideologijos dimensijas arba tuos aspektus, kuriuos minėjau, tuo labiau išreikštas jos depresiškumas ir kiti psichologiniai sunkumai, tuo menkesnis savęs vertinimas. Tai taip pat siejama ir su valgymo sutrikimais. Kur kas mažiau tyrimų apie tai, kaip vyriškumo ideologijos paauglystėje susijusios su vaikinų patiriamais sunkumais. Negalima sakyti, kad vaikinai nepatiria psichologinių ar elgesio sunkumų, – jie patiria, bet labiau išreikšti kiti aspektai.

– Kiek svarbūs žodžiai, kuriais mes vadiname elgsenos bruožus, kažkokias žmogiškas savybes ar patį lytiškumą? Labai dažnai minimi žodžiai – „tradicinė orientacija“, „normalumas“. Galbūt, keisdami kalbą, galėtume keisti tai, kaip mes galvojame ir suprantame tuos reiškinius?

– Manau, kad kalba labai svarbi. Visų pirma tai žodžiai, vartojami tyčiojantis, nes, kaip minėjau, paauglystėje atsiranda homofobiškos, seksistinės patyčios. Mes žinome, kad labai daug tų įžeidžiančių žodžių turi tam tikrą lytiškumo atspalvį. Taigi išgyvendinti tuos žodžius būtų labai svarbu. O skirstymas į tai, kas normalu ir nenormalu, tinkama ir netinkama, yra labai problemiškas, Kiekvieną kartą, kai vartojame žodį „normalu“ šalia kažkurios lyties kategorijos, iš karto įtvirtiname tam tikras savybes, tad tą sampratą tampa sunkiau keisti.

"Ne viskas saulė, kas iš ryto pakyla!" – byloja vyrų liaudies posakis. Ir juokas ima, ir nepatogu kažkaip? Tačiau su šiuo fenomenu nuolat reikalų turi ar net grumiasi jei ne pusė, tai bent trečdalis žmonijos.

Rytmetinė erekcija arba, moksliškai kalbant, naktinis penio pabrinkimas (angl. - nocturnal penile tumescence, NPT) – spontaniška erekcija, ištinkanti miegant arba bundant. Jei nėra erekcijos sutrikimų, ji aplanko visus (net ir lytiškai subręsti nepradėjusius) vyriškos lyties Homo sapiens atstovus. Jei sveikata nestreikuoja, visai normalu per naktį patirti 3-5 naktines erekcijas.

Neįtikėtina, tačiau pirmosios naktinės erekcijos būsimiems vyrams prasideda dar iki gimimo, kai vaisius vystosi motinos įsčiose. Beje, šis sutemų ir priešaušrio džiaugsmas nėra išskirtinė vyrų padermės prerogatyva. Naktinės/rytimetinės erekcijos ištinka ir moteris – joms sustandėja ne penis, savaime suprantama, o varputė (klitoris), paburksta makštis. Naktinės erekcijos aplanko ir įvairių kitų rūšių žinduolius.

Nors per daugelį metų suformuluota ne viena naktinių erekcijų priežastis mėginanti paaiškinti teorija, kol kas mokslininkams tiksliai išsiaiškinti šio fenomeno priežastingumą nepavyksta. Tiek penio, tiek varputės naktinės erekcijos susijusios su REM miego stadija, kai po vokais pradeda intensyviai judėti akių obuoliai. Vienoje teorijoje postuluojama, kad REM miego metu galvos smegenų tilte esančios noradrenerginės ląstelės (neuronai, išskiriantys noradrenaliną) ima ir "išsijungia". Manoma, kad šios ląstelės susijusios su penio jaudrumu. Todėl kai šių ląstelių aktyvumas REM miego metu sumažėja, organizme įsišėlsta testosteronas ir miegančiam vyrui prasideda erekcija.

Kitoje teorijoje svarstoma tokia galimybė: naktinę erekciją galimai paskatina azoto oksido (NO) išsiskyrimas. Jį išskiria kraujagyslių vidinėje pusėje esančios ląstelės. Azoto oksidas įsismelkia į lygiuosius raumenis ir juos atpalaiduoja. Dėl tos pačios priežasties išsiplečia kraujo indai. Žinia, penis sudarytas kaip tik iš kraujo indų atmainos, kuri vadinama akytkūniais. Šiems prisipildžius kraujo, prasideda erekcija. Manoma, kad azoto oksido išsiskyrimą sąlygoja grandinė procesų, prasidedančių tame pačiame galvos smegenų tilte.

Teorijos teorijomis, tačiau kokia galėtų būti naktinių erekcijų funkcija? Kam jos? Vienas iš galimų paaiškinimų – naktinės erekcijos pramankština lytinių organų audinius ir taip rūpinasi jų sveikata. Erekcijos metu genitalijos išburksta dėl į jas pritekėjusio kraujo, audiniai prisisotina deguonies, todėl sumažėja fibrozės rizika, dėl kurios gali prasidėti erekcijos sutrikimai.

Kita įdomi funkcijos hipotezė – naktinės erekcijos apsaugo vyrus nuo apsišlapinimo lovoje. Yra du erekcijos tipai: psichogeninė ir refleksinė. Pirmoji prasideda, kai mintis ar jusles aplanko geismą skatinantys vaizdiniai ar vaizdai, o antroji ištinka net ir be minčių apie seksą – grynai dėl lytinių organų stimuliavimo. Refleksinę erekciją inicijuojantys nervai yra nugaros smegenyse. Taip jau yra, kad juos stimuliuoja prisipildžiusi šlapimo pūslė. Kadangi erekcijos ištiktam vyrui šlapintis sudėtinga, manoma, kad naktinės erekcijos galimai apsaugo vyrus nuo naktinių enurezių (apsišlapinimo). Nors šis paaiškinimas skamba gana logiškai, jis mažai tikėtinas, nes organizme yra aibė kitų būdų išvengti naktinių enurezių. Be to, naktinės enurezės ištinka ir moteris.

Suma sumarum, išeitų, jog šie nakties ar rytmečio nesusipratimai palaiko lytinių organų sveikatą. Tad jaudintis dėl šio fenomeno nereikėtų. Tai – tik lytinės sveikatos "techninė profilaktika", atliekama ne retais trečiadieniais, o keliskart per kiekvieną naktį.