Nors Michailo Gorbačiovo inicijuotas kooperatinės veiklos judėjimas leido pakelti galvą organizuotam nusikalstamumui ir Sovietų Sąjungoje, apie kurį švelniai liudija serialai "Banditų Peterburgas", "Brigada" ir kt. Reikia suprasti, kad serialai ir kino filmai apie mafiją leidžia saugiai prisiartinti bei stebėti ir kartu bandyti suprasti mafijos gyvenimo logiką, tačiau tikriems gurmanams siūlau atsiversti 1998 m. Lietuvoje pasirodžiusią Pino Arlcchi knygą "Mafija ir verslas: Mafijos etika ir kapitalizmo dvasia". Ši knyga nepraranda aktualumo ir šiandien, kai girdime žiniasklaidos linksniuojamus mūsų politikus, kurie nesugeba suderinti viešųjų ir privačiųjų interesų arba bando prekiauti poveikiu.
Svarbiausia persona
P.Arlcchi knyga tikrai nepadės pagrįsti teiginio, kad visi politikai yra vagys, o atskleis kertinius organizuoto nusikalstamumo pasaulio akmenis. Šio pasaulio centrinė figūra yra mafiozas, garbingas žmogus, galintis atkeršyti už bet kokį išpuolį prieš save ar savo artimuosius ir gebantis bet kada užpulti savo priešą.
Nužudyti pavojingą priešininką yra pats garbingiausias dalykas. Ne veltui vienas mafiozas dalijasi savo patirtimi: "Kad išgyventum tose vietose pirmiausia turi būti ne valstiečiu ir darbininku, o žvėrimi. Apdairiu ir pagarbiu, tačiau pasirengusiu pulti kiekvieną, duodantį dingstį."
Net mafiozo šeimoje autoritetas ir valdžia iškovojama konflikto būdu. Namų pasaulyje dominuoja vertikalūs santykiai: tėvai – vaikai, vyras – žmona, vyresnysis brolis – jaunesnysis brolis ir t.t. Nors moterų, senių ir vaikų dalyvavimas mafijos gyvenime yra griežtai apribotas, tačiau moterų garbė yra mafiozų šeimos garbės simbolis. Dėl to mafiozai, kovodami tarpusavyje, dažniausiai griebiasi prievartos prieš silpniausius priešininkų šeimos narius. Anot autoriaus, tarp mafiozų egzistuoja vienintelis teisingumas – jėga ir nėra jokių teisingų nerašytų normų. Yra tik vienintelis nugalėtojas, kurio valdžią pripažįsta vietos bendruomenė. Ir tai tęsis iki tos akimirkos, kol atsiras naujas priešininkas, galintis mesti iššūkį.
Ryšys su valdžia
Posovietinių laikų žmogui sunku suprasti, kuo skiriasi banditas nuo mafiozo. Ypač dėl to, kad mūsuose, kažkada Sovietų Sąjungoje, banditais buvo laikomi ne tik plėšikai, galvažudžiai ar prievartautojai, bet ir Rusijos baltagvardiečiai, ir Lietuvos partizanai. Galbūt kaip tik tai atskleidžia mūsų anų laikų gyvenimo savitumą, bet ir parodo, kokiu tikslu buvo kuriami įstatymai. Ne tik užtikrinti teisingumą, bet ir kovoti su politiniais priešininkais.
P.Arlcchi knyga parodo, kas silpnina mafijos galią. Tai teisinė valstybė ir pilietinė visuomenė bei politikų siekiai ginti viešąjį interesą.
Italijos valstybė pokariu tapo demokratine respublika, turėjusi daug problemų teisėsaugos srityje. Dėl to verta sugrįžti prie klausimo, kuo skiriasi banditas ir mafiozas. Tiek vienas, tiek kitas nedraugauja su teisėsauga, tačiau mafiozo jėgą pripažįsta ir banditai, ir su nusikaltėlių pasauliu nieko bendra neturintys eiliniai piliečiai. Mafijos siūloma apsauga nuo vagių ir banditų veikė kartu su valstybine mokesčių sistema bei teisėsauga. Nereikia pamiršti ir tarpusavio karų tarp mafiozų. Tai buvo nemenka našta gyventojams, priimantiems mafijos pagalbą. Mafijos valdžios pagrindas yra cosca (gauja), kurią sudarė kelios bendradarbiavimo ryšiais susijusių šeimų ar giminių grupės. Gauja saugojo savo narius ir buvo pasiruošusi teikti paslaugas visiems, kam jų reikia.
Po Antrojo pasaulinio karo pabaigos Italijos valdžia bendradarbiavo su mafija, norėdama pažaboti banditizmą ir nusikaltimus regionuose. Pastarasis bendradarbiavimas dar labiau sustiprino mafijos valdžią, kuri galėjo ne tik slopinti visuomeninius ir politinius judėjimus, bet ir padėti laimėti rinkimus. To meto vietinės teisėsaugos bejėgiškumą liudija ir toks faktas, kad policija nesugebėdavo sugrąžinti 75 proc. pavogtų daiktų, o tarpininkaujant mafiozui tai pavykdavo 95 proc. atvejų. Šios aplinkybės leido mafijai priartėti prie svarbiausių valdžios institucijų, tačiau mafiozai visuomenėje užėmė vidutinę padėtį ir nesipuikavo savo turtais. Viena vertus, mafiozai skelbė, kad gina esamą visuomenės santvarką, o kita vertus, ją savo nusikaltimais griovė.
Vertybių kaita
Dar iš mokyklos laikų prisimename Giuseppe Garibaldi ir jo žygius siekiant suvienyti Italiją. Sunku patikėti, kad mafijos ištakos siekia tuos laikus, kai išryškėjo skirtumai tarp pramoninės Italijos šiaurės ir agrarinių pietų. Dėl to visi esame girdėję apie Sicilijos mafiją.
Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjęs Italijos pramonės atkūrimas ir plėtra paskatino emigraciją iš pietų į šiaurę. Tai buvo pirmas mirtinas smūgis mafijai, kuriai pradėjo trukti naujokų esamoms ir būsimoms kovoms.
Antrą mirtiną kirtį smogė pati valstybė. Pradėjusi tirti mafijos reiškinį ir taip paskatinusi represinę veiklą prieš mafiozus. Mafija tapo įvardijama kaip tvarkos ir pažangos priešas. Tai paskatino dar glaudesnį mafiozų ir politikų bendradarbiavimą. Daugelis mafiozų palaipsniui tapo partijų nariais. Pastarasis pokytis privertė mafiozus atsisakyti turimos valdžios politikų naudai, tačiau ši nuolaida jiems atvėrė valstybės administracijos įstaigų duris ir leido priartėti prie finansinių srautų kontrolės.
Nusikalstamumas sumažėjo, bet mafijos įtaka skirstant valstybės lėšas palaipsniui pradėjo augti. Mafiozui tapo svarbi ne garbė, bet turtas.
Verslo ypatumai
Kokius pranašumus turi mafijos valdoma įmonė? Pirmas pranašumas – rinką nuo kitų konkurentų mafiozai gina grasindami, sprogdindami ar žudydami. Antras – savo įmonėse mafija riboja darbuotojų atlyginimus. Tai pasiekiama naudojant brigadinį verbavimą. Mafija sukuria lygiagrečią darbo rinką. Įdarbinimas vyksta per brigadininką, su kuriuo sutariamas atlyginimas ir darbo dienų skaičius. Kadangi tai nelegalus darbas, darbininkai gauna perpus mažesnius atlyginimus, o apie socialines garantijas nėra ir kalbos. Be to, vykdoma griežta darbo ir net privataus gyvenimo kontrolė. Dažniausiai tokias brigadas sudarydavo koskai priklausantys nusikaltėliai, buvę kaliniai ar kitais įsipareigojimais susiję žmonės. Tokios brigados mafijai suteikė pranašumą darbo rinkoje.
Trečias – prekyba narkotikais, ginklų ir brangakmenių kontrabanda, prostitucija ir žmonių grobimas leido mafijai sutelkti didelius finansinius išteklius, kuriuos vėliau investuodavo į legalų verslą. Mafijos verslas dėl anksčiau išvardytų aplinkybių negalėjo būti nuostolingas.
Stebina paprastų žmonių pritarimas mafiozų gyvenimo būdui. Labai daug tarnautojų, advokatų, mokytojų, medikų, atsisakę legalių profesijų, siekė priartėti prie mafijos katilo.
Pagrindinis mafijos verslo trūkumas – tai nuolatos vykstanti kova dėl galimybės kontroliuoti tam tikrą teritoriją ir ten vystomus verslus. Karai tarp mafijos šeimų ir klanų yra tokio verslo kasdienybė. XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje Italijos Čimino miestelyje gyveno 2 tūkst. žmonių. Po maždaug dešimt metų trukusio karo tarp dviejų mafijos šeimų miestelyje liko 500 gyventojų.
Įtaka politikai
Įgyvendindama valstybinius užsakymus Italijos mafija labai sustiprėjo XX a. devintajame dešimtmetyje. Čia padėjo ne tik įtakingų politikų šantažas ar žmogžudystės, bet ir didelių įmonių, valstybės ir mafijos bendradarbiavimas, siekiant ekonominės naudos. Tuomet buvo sukurtas mechanizmas, padedantis panaudoti nelegalų mafijos kapitalą legaliuose bankuose.
Pokyčius iliustruoja kitas faktas. Italijos valstybės administracijoje ir politiniame gyvenime palaipsniui pradėjo įsigalėti šiurkščių ir ciniškų, kuklų išsilavinimą turinčių vyrų elitas, kurie savo požiūrį dėstydavo be jokių sąžinės skrupulų: "Beveik visi pakviesti duoti parodymus garbingieji piliečiai sako nežinantys, kas tai yra mafija, arba teigia, kad jų miestelyje mafijos nėra, o kaltinamieji priklausymu mafijos susivienijimams ir net vadovavimu jiems yra aukštos moralės asmenys, geradariai, žmonės, sukūrę darbo vietas, kuriuos reikėtų apdovanoti."
P.Arlcchi knyga "Mafija ir verslas: Mafijos etika ir kapitalizmo dvasia" labai atsargiai parodo, kas silpnina mafijos galią. Tai teisinė valstybė ir pilietinė visuomenė bei politikų siekiai ginti viešąjį interesą.
