– Savo pasirodymą vadinate teatrine laboratorija. Vadinasi, kiekvienąkart kažkas vyksta vis kitaip, eksperimentuojate, improvizuojate?
– Improvizacijos principu buvo kuriamas pats spektaklis, tarkime, muzika, kuri spektaklio metu nėra tiksliai sudėliota (išskyrus keletą dainų). Kalbant apie aktorinę dalį, nėra taip, kad kaskart vaidinant viskas vyktų kitaip. Yra tam tikri rėmai, mizanscenos, kurios nekinta. Tiesa, tekstas nesustyguotas žodis žodin, bet žinutė išlieka ta pati. Reikia paminėti, kad pats spektaklio kūrimo procesas truko apie dešimt mėnesių – tai teatro laiku yra išties daug.
– Ką tiek ilgai brandinote, kur labiausiai strigote?
– Kadangi spektaklis neparemtas romanu, apsakymu ar pan., medžiagą kurti teko patiems, tai užėmė didžiąją laiko dalį. Tekstus tekdavo koreguoti, po to išbandyti scenoje. Tekstas popieriuje ir scenoje skamba visiškai kitaip. Vėliau atsiranda jungimai, scenų perėjimai. Nemažai laiko skirta savianalizei, vienas kito pažinimui, baimių, išgyvenimų, patirčių dalijimuisi. Taip pat stengėmės atsiriboti nuo vaidybos ir pereiti prie natūralumo. Sudėtingiausias, ko gero, buvo ribos ieškojimas žiaurumo ir patyčių sferoje. Turėjome daug trenažų, etiudų, kuriais siekiau aktorių išvesti iš komforto zonos, sukelti baimę ir kitų nepatogių jausmų.
– Taigi, scenoje siekėte nepaisyti nustatytų elgesio normų?
– Iš esmės, taip. Bėda ta, kad nemažai situacijų, kas vienam yra norma, o kitam gali būti nepriimtina. Siekiant žiaurumo efekto scenoje, reikėjo nemažai provokacijų, reikia, kad aktoriai joms pasiduotų. Svarbiausia – autentiški jausmai, potyriai, paminti asmenines normas, nusistatymus.
– Jūsų spektaklis kalba apie labai svarbius vidinius žmogaus išgyvenimus. Ar kūrybos procese atradote kokių bendrų baimių, mąstymo stereotipų, kitų tendencingų bruožų?
– Išryškėjo, kad visi bijo netekti artimo žmogaus. Vienijantis panašumas – gyventi pagal aplinkos primestas taisykles, nuolatinio spaudimo jausmą, kad turi elgtis kitaip, nei elgiesi dabar. Skaudžiausia, kai tokį nepritarimą pasirinktiems sprendimams jauti iš artimiausių žmonių. Pastebėjome, kad esame linkę užgniaužti jausmus, neparodyti skausmo, užsidaryti nuo aplinkinių, kai jie nesupranta skausmo priežasčių.
Dar pastebėjome, kad visai kūrybinei komandai buvo būdingas kaltės jausmas, baimė būti pasmerktam, atstumtam kito, jei kažko nepadarai pagal jo valią, nepateisini lūkesčių, asmeninių norų pamynimas dėl kito.
Kalbant apie stereotipus, manau, kad pati didžiausia klaida, kurią nuo pats mažens mums skiepija suaugusieji, yra siekti saugumo, būti patogiam. Galiausiai pamirštame, ko iš tiesų norime, nes gyvename kitų sukurtais stereotipais.
– Pripažinsiu, šios baimės artimos ir man. Baimė pasirodyti silpnam prieš kitus, baimė nuvilti kitą ir būti atstumtam, emociškai apleistam. Mąstymo stereotipai – būk saugus, nuoseklus, patogus kitiems, rinkis patikrintus kelius, gyvenimo scenarijus, neeksperimentuok, neklysk – visa tai stigmatizuoja protą, galiausiai atitolsti nuo savojo "aš", pasimeti savyje, nebesupranti, ko nori. Šios temos tokios artimos kiekvienam žmogui, bet ne kiekvienas, ko gero, nori išvysti tai spektaklyje.
– Kalbant apie tai, kad niekas nenori apie tai kalbėti ir matyti, – ko gero, čia vėl pasireiškia noras jaustis saugiam.
Galėtume kaltinti žmonių požiūrį į teatrą, pramoginių spektaklių gausą, kurių pagrindinis tikslas – sukelti pozityvių emocijų. Bet ir realiame gyvenime žmonės vis dar grasosi šių temų.
– Žmonės bijo kalbėti apie nemalonias patirtis, bijo patys savęs, savo vidinių demonų. Geriau apgaudinėti save, taip nereikės keistis ir patirti skausmo, ar ne?
– Kūrybinio proceso metu visa mūsų komanda jautėsi nejaukiai, kai analizavome baimes. Bet palaipsniui pradėjome suvokti, kad esame ne vieni, atsirado ryšys, suartėjome. Manau, kad tai yra stebuklas, atspirties taškas vidinių pokyčių linkme.
– Taigi jūsų spektaklio tikslas, kad žiūrovas kartu su jumis pažvelgtų į savo vidinius skaudulius ir juos prisijaukintų – taip atsirastų ryšys tarp kūrėjo ir stebėtojo?
– Būtent. Tikimės, kad tas ryšys nenutrūks ir išėjus iš salės, persikels į asmeninius gyvenimus, su kitais žmonėmis. Tegu nusitrina visi pavadinimai, statusai – žiūrovas, aktorius, tegul lieka žmogus su žmogumi.
– Vis dėlto manau, kad vyresnės kartos žiūrovui bus sunku atsiriboti nuo įprasto aktoriaus ir žiūrovo vaidmenų pasiskirstymo.
Žmonės buriasi į grupes, tiek siaurąja, tiek plačiąja prasme, kad galėtų funkcionuoti, save realizuoti.
– Mūsų komandos tikslas nėra priversti žmogų tai padaryti. Džiaugsimės, jei spektaklis taps postūmiu į kažką prasminga, sąmoninga. Net jei žiūrovas neigs ir priešinsis tam, ką pamatys ant scenos, tai jau bus žingsnis į priekį.
– Bet kurdami spektaklį turėjote apsibrėžti tikslinę auditoriją? Priešingu atveju, kaip pasirinkote teatrinės išraiškos priemones? Kokia ta teatrinė kalba, kuri paliečia visus?
– Prieš pradedant kurti spektaklį, inspiracija yra tai, kas skauda ir aktualu kūrybinei komandai. Spektaklyje "Mano Instrukcija" gvildenamos temos daugmaž aktualios visiems. Pagrindinis principas, kuriuo vadovaujamės, yra paprastumas, visiems suprantama teatrinė kalba, išvengėme kokiam nors laikmečiui atstovaujančių kostiumų, dekoracijų. Svarbiausia yra emocinis krūvis, persunkęs kone visas scenas. Spektaklyje nerasime ir vieno lyderiaujančio charakterio, pagal kurį seka veiksmas.
Tiesą pasakius, klausimas – kokiai auditorijai skirtas šis spektaklis, buvo viena sunkiausių užduočių. Dėl atvirų ir provokuojančių scenų apibrėžėme amžiaus cenzą N–16 .
– Nors spektaklyje nesiremiate konkrečiu dramaturginiu kūriniu, vis dėlto renginio anotacijoje minėjote, kad naudojate dokumentinius tekstus. Kokie tai tekstai? Kokiais autoriais remiatės?
– Tai "Kalevala", suomių nacionalinis epas apie pasaulio sukūrimą, ir Biblija, Senasis ir Naujasis testamentai, taip pat mokslinių faktų santraukos. Stengėmės supriešinti trijų aštrių požiūrių – religijos, mokslo ir mitologijos kampus.
– Spektaklyje aiškiai pabrėžiate savidestrukcijos sąvoką. Ką jums asmeniškai jis reiškia?
– Mano manymu, savidestrukcija yra savęs kaip asmenybės naikinimas visomis prasmėmis, negebėjimas išlaikyti vidinės harmonijos. Savidestrukcijos priežastis stengiamės atskleisti spektaklyje.
– Kodėl svarbu apie tai kalbėti spektaklyje? Manote, kad tai padės žmonėms, kurie save naikina?
– Tai svarbu, nes ši problema egzistuoja tarp mūsų. Spektaklis pats savaime nėra pagalba kažkam. Manau, kad polinkį į savidestrukciją kiekvienas mūsų nešiojame savyje. Pasirodymas skirtas bent kažkiek sujudinti žmonių protą ir sąmonę.
– Spektaklio anotacijoje įžvelgiu minčių susipriešinimą. Jūsų kūrybinė komanda teigia, kad žmogui iš prigimties lyg oro reikia kito, pagrindinis pasirodymo tikslas – sujungti žmones, ištrinti ribas, trukdančias tiesioginiam ir natūraliam ryšiui skleistis. Kita vertus, teigiate, kad aplinkiniai gali ne tik padėti tobulėti, bet ir paskatinti degraduoti, susinaikinti. Negi žmogų suvokiate tokį priklausomą nuo aplinkos? Kokią instrukciją, receptą jūs pateikiate, norint išvengti savidestrukcijos?
– Žmogus taip jau yra sukurtas, kad jam reikia kito. Žmonės buriasi į grupes, tiek siaurąja, tiek plačiąja prasme, kad galėtų funkcionuoti, save realizuoti. Nuo aplinkos priklauso labai daug dalykų: rasė, tikėjimas, elgesio taisyklės, kalba, vertybės. Tiesa, aplinka ne tik sukuria mus, mes taip pat ją kuriame. Spektaklis nepateikia jokių receptų ar taisyklių, kaip reikia gyventi. Visiems jos galioja skirtingos, tai kiekvieno žmogaus individualios paieškos. Į spektaklio metu keliamus egzistencinius klausimus atsakymus žiūrovas turės susirasti pats. O kad tie klausimai iškiltų, žiūrovą skatinsime kartu žengti iš savo komforto zonos.
– Ar po praeitų pasirodymų kito jūsų komandos sudėtis?
– Po praeito spektaklio atsisveikinome su vienu iš gitaristų. Kūrimo procese komandos sudėtis taip pat keitėsi, kol išgryninome tokį vaizdą, koks yra dabar.
– Kodėl keitėsi pasirodymo dalyviai?
– Kūrybinis procesas reikalavo labai daug psichologinės, emocinės ištvermės. Atrinkti aktoriai labai skirtingi visomis prasmėmis, taip pat ir amžiumi. Tarkime, viena iš aktorių, turėjusi būti scenoje, atsisakė tokios galimybės, bet perėjo į muzikinę pusę. Būtent muzikos sferoje, ko gero, įvyko daugiausia migracijos – pora muzikantų išvyko gyventi svetur, reikėjo ieškoti alternatyvų. Bėgant laikui pajutau, kad nusilpo muzikinė dalis, reikia naujų žmonių su naujais instrumentais.
– Kodėl spektaklis vadinasi "Mano Instrukcija"? Kieno čia instrukcija? Ir apie ką ji?
– Kiekvienas komandos narys turi savo istoriją, išraiškos formą, gyvenimo būdą. Tai ir yra jo individuali instrukcija – kaip gyventi, kaip susikurti trokštamą harmoniją su savimi ir aplinka. Pirmasis asmuo sukuria autonomijos efektą, įspūdį, kad kiekvienas galime elgtis taip, kaip mums atrodo esant geriausia.
Kas? Premjera "Mano instrukcija". N-16.
Kur? Kauno kameriniame teatre.
Kada? rugsėjo 19 d. 19 val.
