– Kokia darbo Muzikiniame teatre specifika?
– Rekonstruojamame Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirbame jau apie du metus. Tiek trunka ne pats darbas, o kūrybinis ir paruošiamasis procesas. Mums buvo iškelta neeilinė užduotis – sukurti kažką gražaus, funkcionalaus ir atspindinčio garsą. Žinoma, turėjome ir kitų darbų, kad išgyventume, bet apie šį projektą daug galvojome, ruošėmės.
Kaip dekoratoriai, dirbantys su retai sutinkama medžiaga – molio tinku, nuolat susiduriame su išskirtiniais objektais, bet KVMT didžiosios salės kiauto ir fojė zonų fragmentinis dekoravimas – neeilinis net mums. Dažnai dekoruojame viešos paskirties objektus, bet, pvz., maitinimo įstaigoms, kavinės sienoms garso atspindėjimas visai nesvarbus. Turime pirmą objektą, kuriam stengiamės pritaikyti ne tik estetišką, funkcionalų, bet ir garsui palankų sienų meninį dekorą. Kita vertus, Muzikinis teatras, kaip objektas, mums išskirtinis užsakovas ir dekoruojamo ploto dydžiu – tai net 1200 kvadratinių metrų.
– Pasiruošimas truko net du metus?
– Daug mąstėme apie sienų raštą, derinome su dizaineriais ir akustikais, koks jis turi būti. Buvo svarbus ir rašto faktūrinis gylis. Net teko patiems pasigaminti specialius įrankius, kuriais braukiant per sieną išgautume gamtoje vykstančių procesų vaizdus, pvz., vėjo šuorų ar žolių pėdsakus ant smėlio. Įkvėpimo ir praktikos sėmėmės iš natūralios gamtos. Teko ne kartą su komanda važiuoti į atokesnius Palangos paplūdimius bei praktikai naudoti natūralų pajūrį. Tam ypač tiko bangos ką tik sudrėkintas smėlis. Kai tik banga grįžta į jūrą, jos vietoje likusį šlapią smėlį šukavome savo pasigamintais įrankiais, bandėme būsimus sienų raštus. Tai buvo pigus ir tinkamas metodas, leidęs išvengti sienų gadinimo. Daugybės eksperimentų būdu atradome, kad mums tinka tam tikras plienas, tam tikros mentelės. Kad naudojant tinkamus įrankius mūsų kūrinys pradeda panašėti į didžiosios kūrėjos – gamtos – kūrybą.
– Dabar suprantu, kodėl Muzikinio teatro sienų raštai primena pajūrio kopas.
– Taip, taip. Vėjas puikus menininkas. Net smėlyje augantį žolės stiebelį vėjas geba taip meniškai pakedenti, kad jis lyg plunksna smėlyje išvedžioja įmantriausius raštus. Norėdami tai atkartoti su kolegomis fotografavome kopas ir bandėme tai atkurti ant sienų. Taip ir prabėgo du metai...
Norėdami Muzikiniam teatrui, kaip užsakovui, pristatyti tai, ką sukursime, net spausdinome būsimos salės akustinio kiauto maketą, karpėme iš popieriaus, klijavome, paišėme tušu ir plunksna būsimą raštą. Tai irgi užtruko. Į viską žiūrėjome su meile ir atsidavimu.
KVMT nuotr.
– Esate pasišventę menui?
– Esame patriotai – ne tik Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro, bet ir savo krašto, visos Lietuvos. Naudodami lietuvišką medžiagą kuriame Lietuvai ir pasauliui. Tuo, kas gražaus liks po mūsų, grožėsis ateities kartos. Negali daryti bet kaip.
Akcentuojamės ir į mūsų kūrinio patvarumą, saugumą bei ilgaamžiškumą. Juk akustinio kiauto viršuje yra specialūs akustikos, apšvietimo bei vėdinimo liukai, kurie vizualiai nematomi, bet labai svarbūs, o mums keliantys iššūkių. Darėme specialius bandymus atlikdami realaus dydžio eskizus tiesiai ant paruošto karkaso salės erdvėje, o „Infes“ atstovai įvairiais smūginiais bandymais testavo molio sukibimo stiprumą. Įsitikinome – puikiai, tvirtai laikosi. Molis turi tokią išskirtinę savybę, kad tvirtai prikimba prie pagrindo.
– Prie tokio didžiulio objekto su molio tinku dirba tik trys profesionalai?
– Pradžioje norėjome pasamdyti 10–12 žmonių, tačiau supratome, kad ir tada darbai nebus spartesni, nes jie veikiami aplink vykstančių procesų. Mūsų darbai vyksta etapais, lygiagrečiai su kitais pastato įrengimo darbais, šiame objekte dirba daugybė profesionalų, kiekvienas su sava misija, o mes spėjame viską atlikti su patikima trijų žmonių komanda. Daugiau žmonių ir netilptų.
– Kai naujasis teatro pastatas atvers duris, spėju, būsite vieni iš tų, kurie labiausiai norės išvysti spektaklius naujoje salėje ir pasigrožėti savo darbu?
– Žinoma. Norime būti iš tų laimingųjų, kuriems pavyks patekti į pastato atidarymui skirtą gala koncertą ir kartu su visais pasidžiaugti. Mums tai bus žinutė, kad viskas pavyko...
– Papasakokite apie neeilines medžiagas, kurias naudojate sienų dekorui. Bijau, kad dauguma molį linkę vertinti stereotipiškai skeptiškai – senovinės molio trobelės, drėbtos moliu...
– Kai tik pradėjau dirbti, tikrai nemažai užsakovų nieko nebuvo girdėję apie molio tinką, įsivaizduodavo, kad atvažiuos kaimo bernai, drabstys jų namuose molį... Kildavo daugybė klausimų, o ar jis nenukris, nepradės pelyti? Bet štai atvykdavome mes su paruoštu eskizu, tvarkingu molio tinko maišu, su visai kitokia darbo kultūra. Aštuntus metus dirbame tik su molio tinku, tad su tokiais stereotipais susiduriame vis mažiau.
Molis atleidžia visas klaidas ir atveria žmogui nepažintą pasaulį.
– Kuo jums patiko molis?
– Smagu, kad tai tarsi mūsų tautinis paveldas, o ne iš kitur atgabenta medžiaga. Molio tinkas – seniai nebe tas, naudotas kaime, sukultūrintas, iš jo galima išgauti ploną, įvairių spalvų sluoksnį, net ir baltą. Dirbdami Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre darėme eksperimentus siekdami sukurti jam tūrio. Suderinus su gamintojais buvo sukurtas specialus receptas, leidžiantis iš šio molio tinko modeliuoti kuo didesnį reljefą, kuo mažiau trūkinėjantį, skilinėjantį. Dalyvauti konkurse paragino Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro interjero projekto autorius, dizaineris Marius Mateika ir bendrovės „Akustika plius“ akustikos konsultantas Viktoras Mekas, kurie pirmiausia susidomėjo molio tinku, kaip čia ypač akustiškai tinkama medžiaga, galinčia atspindėti garsą, nes molyje esantys akmenukai gali būti labai naudingi teatro salės akustikai.
Molio tinkas nereiškia, kad naudojamas iš žemės iškastas molis. Jis yra specialiai apdirbtas ir praturtintas. Šis molio tinko gaminys sukurtas Lietuvoje, gaminamas Alytaus bendrovės „Mr. Clay“ ir mes juo didžiuojamės. Beje, Raimonda Radvilavičienė, vystanti „Mr. Clay“ prekės ženklą, neseniai verslo apdovanojimuose pelnė nominaciją „Už drąsą rizikuoti“. Ji paėmė į savo rankas seną „Alytaus keramikos“ verslą, sustabdė šią investicijų niekada nemačiusią molio plytų gamyklą, o tada, ėmusis molio tinko mišinių gamybos, ištraukė bendrovę iš bankroto nasrų.
Bendradarbiaudami su šiais molio tinko gamintojais populiariname išskirtinę lietuvišką medžiagą. Prieš molį buvau išbandęs labai daug kitų medžiagų, daugiausia itališkų arba lietuviškų, pagamintų pagal itališką modelį. Tačiau molio tinkas mane sužavėjo savo lietuviškumu, kad tai mūsų gaminys, Lietuvoje sukurtas ir ištobulintas. Tada lemtingai susipažinau su R. Radvilavičiene ir taip viskas įsisuko. Ėmiau eksperimentuoti, ką tuo molio tinku galima padaryti, o jis atveria plačias galimybes. Užsikabinau. Atsimenu, iš pradžių pas užsakovus atvykdavau kaip specialistas, kuris gali sukurti sienos dekorą ir visai netikėtai jį atlikdavau su molio tinku ir gaudavosi daug geriau nei su itališkomis medžiagomis. Visi likdavo nustebę, kad tai pasiekiama su lietuvišku moliu, kad jis gali taip reprezentatyviai atrodyti.
Taip po truputį, užsakovas po užsakovo, dizaineris po dizainerio, architektas po architekto keitėsi suvokimas. Jaučiame nemažą susidomėjimą šia medžiaga iš kolegų Europoje. Tie patys italai, kuriuos sekdavome kaip top meistrus, dabar stebi mus. Atvažiuoja dekoratoriai iš kitų šalių, mes juos pavežiojame po savo objektus. Jie dažnai sako – mums jau bloga nuo visų blizgučių, auksinių, sidabrinių dekorų. O čia – tokia paprasta, matinė, kartu labai elegantiškai atrodanti medžiaga.
KVMT nuotr.
– Ar esanti vieninteliai molio tinko stebukladariai Lietuvoje?
– Ne, mes turime mokinių. Tai, ką patys atradome, sužinojome dirbdami su molio tinku, noriai dalinomės su visais norinčiais, kartu su tinko gamintojais rengėme kursus, populiarinome šias medžiagas, kol tam turėjome laiko...
– Kam jums konkurentai? Profesionalai paprastai slepia tokias subtilybes.
– Žiūriu į tai paprasčiau. Palyginčiau, kad, kai tu valgai pilna burna kažką skanaus, negali paragauti naujų skonių (juokiasi). Mums tas dalinimasis žiniomis tarsi leisdavo atlaisvinti vietos naujoms galimybėms, atlaisvinti minčių talpyklas naujovėms. Natūralu, kai tu išdalini tai, ką turi geriausio, ateina dar geresni dalykai. Mes taip pajutome ir patvirtinome praktikoje.
Savo darbus aktyviai keliame į socialinius tinklus ir jaučiame, kad pasaulis tuo domisi, mus stebi. Sulaukėme susidomėjimo iš Italijos, Belgijos, net Pietų Korėjos. Pastarosios šalies atstovai net nusipirko ne vieną konteinerį molio tinko, o pas mus lankėsi norėdami gyvai išvysti, kaip tai naudoti. Net juokaujame, kad tiek mes, „Barzdoti vabalai“, tiek „Mr. Clay“, labiau žinomi užsienyje nei savoje šalyje.
Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras – pirma, iki šiol vienintelė, koncertinė įstaiga Lietuvoje, kur naudotas molio tinkas. Nežinau analogų ir pasaulyje. Nors molio tinko gamintojų pasaulyje yra, pvz., Jungtinėje Karalystėje, tik nežinia, ar toks natūralus tinkas naudotas viešosioms erdvėms.
– Molis – ekologiška medžiaga?
– Molio tinkas – sveika, ekologiška medžiaga. Man ji primena vaikystę, molį dažnam norisi liesti rankomis. Prisimenu, kaip lakstydavau basas kaime žvyrkeliais, molingais takeliais.
Užsienyje apie molį visų pirma kalbama pabrėžiant jo ekologiškas, sveikatai palankias savybes. Molis užsakovus žavi savo išskirtinėmis savybėmis – dulkių nekaupimu, tamprumu, prilipimu, antipelėsinėmis savybėmis... Kitas statybines medžiagas jis lenkia net trylika punktų. Tai – sveika, kvėpuojanti medžiaga, su kuria ir dirbti malonu, nekenksminga, o tai svarbu šios srities profesionalams.
– Molis jus sužavėjo ir neatrastomis naujomis panaudojimo galimybėmis. Kokios jos?
– Molis atleidžia visas klaidas ir atveria žmogui nepažintą pasaulį. Su juo galima neribotai eksperimentuoti. Tai labai smagu ir įtraukia.
