Iki žaidynių likus kiek daugiau nei dviems savaitėms, A.Garunkšnytei diagnozuotas stresinis dubens kaulų lūžis.

„Pamatysite, aš dar sugrįšiu ir keršysiu“, – sunkiai po šypsena slėpdama ašaras ištarė A.Garunkšnytė, sužinojusi negailestingą gydytojų diagnozę, padėjusią tašką paralimpinėje Tokijo svajonėje.

Pasak A.Garunkšnytės, pirmuosius nerimo signalus organizmas pasiuntė birželio pabaigoje, per Palangoje vykusį Lietuvos lengvosios atletikos čempionatą, kur Lino Balsio auklėtinė, varžydamasi su sveikomis oponentėmis, iškovojo bronzos medalį 3000 metrų bėgimo distancijoje.

„Po finišo pajutau skausmą, pereinantį iš sėdmens į dešinę šlaunį. Man buvo diagnozuotas patempimas, bet gydymo metu pradėjo skaudėti vidinę šlaunies pusę, o po to į kirkšnį. Gydymas daugiausiai vyko įvairių pratimų pagalba. Tikėjausi pagerėjimo ir išvykau į stovyklą Italijoje, tačiau ten išbuvau tik kiek daugiau nei savaitę. Teko grįžti namo ir daryti magnetinio rezonanso tyrimą, kuris galiausiai ir parodė lūžį…

Tikrai nesitikėjau tokios diagnozės“, – įvykių chronologiją pasakojo A.Garunkšnytė.

Maratonininkės treneris Linas Balsys spėlioja, jog traumą galėjo paskatinti net ir avalynė, pasirinkta varžantis Lietuvos lengvosios atletikos čempionato 3000 metrų bėgimo rungtyje.

„Apmaudu… ne tas žodis. Tai yra žiaurus dalykas. Pasirengimas buvo idealus, rezultatas kilo kaip ant mielių, o kur čia ką apsiskaičiavome ar suklydome – sunku pasakyti. Aišku, greičiausiai įtaką padarė bėgimas su startukais Lietuvos lengvosios atletikos čempionate, atrodo, galėjo būti klaida. Prieš tai daug metų to nedarėme, o Palangoje pabandėme. Didelis noras varžytis pakišo koją“, – sakė L.Balsys.

Aušra Garunkšnytė tapo pirmąja Lietuvos sportininke su negalia, iškovojusia šaliai vietą Tokijo vasaros paralimpinėse žaidynėse. Ilgų nuotolių bėgikė bilietą pagriebė 2019 m. Londono maratone, kur užėmė aukštą ketvirtą vietą tarp savo negalios klasės sportininkių.

„Man labai gaila, kad Aušra negalės startuoti Tokijuje. Apie jos problemas žinojome jau kurį laiką, tačiau neskelbėme, nes vylėmės, kad jai dar pavyks kažkaip įšokti į tą traukinį. Ta, pasitelkėme savo partnerius „Affidea“ kliniką, geriausius Lietuvos sporto medicinos gydytojus Dalių Barkauską, Kęstutį Linkų, kitus specialistus. Deja, trauma per daug rimta, kad galima būtų kalbėti apie Aušros startą Tokijuje.

Garsiai apie tai nekalbėjome, bet iš tiesų labai tikėjomės medalio. Tai buvo labai realu, žinant Aušros pasiekimus ir galimybes. Kalbėjau su Aušra, ji nusiteikusi išsigydyti traumas ir grįžti kovoti dėl vietos Paryžiaus žaidynėse. Žinant jos charakterį, net neabejoju, kad po trejų metų susitiksime Prancūzijoje“, – sakė Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas Mindaugas Bilius.

Lietuvos paralimpinėje rinktinėje lieka vienuolika sportininkų: lengvaatlečiai Oksana Dobrovolskaja, Donatas Dundzys, Andrius Skuja, plaukikas Edgaras Matakas, dziudo imtynininkas Osvaldas Bareikis ir šalies vyrų golbolo rinktinė, kurią sudaro šeši žaidėjai.

Tokijo vasaros paralimpinės žaidynės vyks Japonijoje rugpjūčio 24 – rugsėjo 5 d.

Lietuvos paralimpietė Aušra Garunkšnytė nusprendė prisijungti prie Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) ir Lietuvos olimpinės komandos (LTeam) organizuojamos Olimpinės dienos šventės ir birželio 23 dieną dalyvaus virtualiame lietuviškos olimpinės mylios bėgime.

„Jau prasidėjus karantinui, aš mačiau, kaip profesionalūs ir neprofesionalūs sportininkai dalyvauja virtualiuose bėgimuose. Olimpinės mylios bėgimas – labai gera idėja. Užsiimantiems bėgimu vis tiek norisi turėti startų. Aš irgi noriu tų startų. Labai malonu stovėti su daugybe sportininkų tose pačiose gretose. Bet reikia ir kažką naujo pamėginti. Manau, organizuoti virtualų bėgimą yra tikrai labai gera mintis, kuri sudomins daug žmonių“, – svarsto rėgėjimo negalią turinti maratonininkė A. Garunkšnytė.

Lietuvišką olimpinę mylią sudaro 1988 metrai. Bėgimo taisyklės paprastos: įveikti atstumą, savo pasiekimą užfiksuoti bėgimo programėle, pasiekimu pasidalinti socialiniuose tinkluose su specialia grotažyme #OlimpinėDiena2020. Kiekvienas šiuos tris pagrindinius punktus įvykdęs bėgimo dalyvis bus apdovanotas suvenyrais ir rėmėjų dovenėlėmis.

Sieksiantiems aukštų rezultatų A. Garunkšnytė pataria rinktis trasą su kuo mažiau įkalnių, o pati ketina lietuvišką olimpinę mylią bėgti Vilniaus Vingio parke.

„Galvoju apie du keliukus Vingio parke. Ten dažnai bėgu, kai ruošiuosi varžyboms. Ta trasa atrodo greita. Be to, ten sužymėtas atstumas kas pusę kilometro, tai yra į ką orientuotis ir sekti laiką.

Kol kas tikslas – prabėgti simboliškai. Svarbiausia yra dalyvauti ir smagiai praleisti laiką. Tačiau nežinau, kaip čia bus, nes esu žmogus, kuris nori gero rezultato. Treniruotėse du kilometrus bėgu maždaug per 8 minutes ir 5 sekundes. Tai sako, kad tikslas turėtų būti nubėgti greičiau.“

A. Garunkšnytė mielai priimtų į kompaniją, jeigu atsirastų norinčių bėgti olimpinę mylią kartu.

„Prašau! Aš visada mėgstu kompaniją. Žinokite, jeigu būna kompanija, tai man atsiranda dar didesnis stimulas bėgti. Mėgstu varžytis. Vis tik kviečiu jungtis visus norinčius. Padėsime vieni kitiems bėgti ir gerai praleisime laiką“, – šypsosi Lietuvos stajerė.

A. Garunkšnytė turi taisykles, kurių laikosi kiekvienoje treniruotėje ir varžybose. Taip pat negaili patarimų bėgiojantiems rečiau ar tik pradedantiems užsiimti šiuo sportu.

„Pirmiausiai, žinoma, mankšta. Nesvarbu, kokį atstumą bėgsite, bet ją būtina padaryti, kad nebūtų traumų, kad organizmas nesikankintų. Pagrinde tai – tempimo pratimai. Siūlyčiau prasitampyti kojytes, šonelius, nugarytę, rankytes. Svarbiausia yra apšilti, nes kai išbėgi „šaltas“, tai organizmas yra sustingęs, galūnės nenori judėti, o tai trukdo lengviems judesiams.

Apranga ir avalynė? Kuo patogesnė, tuo geriau. Anksčiau galvodavau, kad bėgti gali su bet kokiais kedais, bet dabar žiūriu, kad jie būtų kuo patogesni ir kuo lengvesni. Aš patarčiau nebėgti su naujais kedais, nesvarbu, kokį atstumą. Gal nuotraukose atrodys gražiai, bet labai tikėtina, kad grįšite namo nutrintomis kojomis.

O kai pradėsite bėgti, tai tiesiog bėkite savo malonumui. Jeigu nenorite – neskubėkite. Svarbiausia džiaugtis tuo, ką darote“, – šypsosi Lietuvos paralimpietė.

Pernai kelialapį į Tokijo paralimpines žaidynes iškovojusiai 28-erių A. Garunkšnytei bėgimas – pagrindinis jos užsiėmimas ir darbas. Vis dėlto trenerio Lino Balsio auklėtinė įsitikinusi, kad šis užsiėmimas liktų jos gyvenime net jei ji nebūtų profesionali atletė.

„Manau, kad tikrai judėčiau, net jeigu nebūčiau profesionalė. Galbūt nebėgčiau greitai, daryčiau tai tiesiog savo malonumui. Bet vis tiek kažkas liktų. Bėgdama pabūnu viena, apie daug ką galiu pagalvoti. Tai ne visada pavyksta namie, nes ten yra sava rutina. O bėgant man gimsta naujų idėjų, naujų minčių. Tai – pabuvimas su savimi. Būna dienų, kai išeinu liūdna, tačiau bėgdama aš išsikraunu ir grįžtu laiminga“, – apie bėgimo naudą pasakoja A. Garunkšnytė.

– Tanzanijoje jau gyvenate ir darbuojatės apie du mėnesius. Ką tiksliau veikiate šioje šalyje?

– Į Tanzaniją išvykau beveik trims mėnesiams, namo sugrįšiu iškart po Velykų, balandžio 17 dieną. Čia atvykau su organizacija „NETHO“, kuri suteikia galimybes savanoriškai padėti mokyklose, vaikų namuose, bendruomenėse ir gamtosaugoje šiuose kraštuose.

Nuo pirmos atvykimo savaitės gyvenu tam tikra rutina. Kiekvieną darbo dienos rytą pradedu su puodeliu Afrikietiškos „chai“ arbatos. 8 valandą ryto prasideda mano mokytojavimas pradinėje, valstybinėje mokykloje, Meru kaimo regione. Šioje mokykloje anglų kalbos mokau 5 klasės mokinius, kurių klasėje yra net 70. Todėl po pamokų visą popietę praleidžiu tikrindama jų darbus. Pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais dar vedu sporto būrelį į kurį kas kartą susirenka vis kitos klasės mokiniai. Iš pradžių vaikų į treniruotes ateidavo net apie 300, bet vėliau mokyklos administracija šią grupę sumažino iki 100 vaikų. Ketvirtadieniais vykstu į paruošiamąją mokyklėlę. Penktadieniais pamokas vedu privačioje mokykloje. Šiems vaikams atvežiau ir „Kauno maratono klubo“ dovanotų profesionalių bėgimo marškinėlių. Vaikai itin apsidžiaugė šia dovana ir į mano treniruotes ateina pasipuošę dovanotais marškinėliais. Dovanų ir paramos vaikai čia gauna retai, nors jos tikrai reikia. Sekmadieniais ir laisvu laiku stengiuosi nuvykti dar į vaikų namus ir pabūti su čia gyvenančiais vaikais. Padedame ir atskiroms šeimoms. Veiklos iš tikrųjų labai daug.

– Minėjote, kad parama šiems vaikams labai svarbi. Gal galite plačiau papasakoti apie jų gyvenimą?

– Parama gyvybiškai svarbi čia ne tik vaikams. Vaikų namai, bažnyčių įkurtos mokyklėlės ar pagalbos centrai yra išlaikomi vien savanorių ir donorų paramomis bei pagalba. Kalbant apie vaikus tai mokyklose jie negauna net knygų, todėl kažką išmokti yra sudėtinga, o apie tokias pramogas kaip kamuoliai bei šokdynės, kuriuos aš naudoju per sportinius užsiėmimus, jiems tenka tik pasvajoti. Vaikai neturi net ir paprasčiausių pieštukų, trūksta sąsiuvinių. Jų stengiuosi nupirkti ir padalinti pati.

Išties nedidelės sumos čia gali atstoti labai didelius darbus ir pagalbą. Klubietės Rasos Drazdauskaitės paramos dėka vienai labai vargingai gyvenančiai šeimai, sugebėjome pastatyti šiltesnius namus kurie juos apsaugos nuo lietaus ir vėjo. Jiems tai buvo kaip stebuklas kurio jie nesitikėjo. Tokių skurstančių šeimų ar vaikų kurie neišgali lankyti mokyklas čia yra begale.

– Su kokiu dar kultūriniu šoku susidūrėte atvykus į Tanzaniją?

– Labiausiai nustebino ir nuliūdino, kad šiame žemyne vis dar naudojamas fizinis smurtas prieš vaikus, mokyklose ir kitose valstybinėse įstaigose. Suaugusieji čia nesuvokia vaikų auklėjimo be rykštės ir kitų fizinių bausmių, kas mano akims ir širdžiai yra visiškai nepriimtina. Afrikos mokytojai įsitikinę jog jei vaikų nemuši, jie nieko neišmoks. Vaikai čia yra ir darbo jėga mokytojams. Jie šveičia klases, mokytojų kambarius, bėgioja į parduotuves mokytojoms parnešti valgyti, plauna jų indus ir nešioja jų daiktus bei sąsiuvinius. Man širdį labai sunku į tai žiūrėti ir žinoti jog nieko negaliu pakeisti. Patys mokytojai manęs nemėgsta, nes labai dažnai ginu vaikus ir jiems prieštarauju. Pirmomis dienomis arbata vaišindavo, o dabar jau ir nevisi sveikinasi.

– O ar turite laiko asmeniniam sportui?

– Stengiuosi bent tris kartus per savaitę rasti laiko pabėgioti. Kadangi gyvenu kalno papėdėje tenka bėgti į kalną ir žemyn, bet jokie kalnai nebaisūs kai tave supa vietinių žmonių šypsenos, paskatinimai bei trumpalaikė kompanija iš vietos vaikų. Jie bent keletui minučių prisijungia ir bėga kartu.

Bendrai tai yra labai retas atvejis sutikti sportuojančius vyresnius gyventojus, visi tiesiog paskendę savo ūkiniuose darbuose ir turi kitų rūpesčių. Išimtis nebent yra netoli mano gyvenamos vietos esantys jaunuoliai. Jie čia įsikūrė improvizuotą sporto salę su svoriais. Tiesiog metalinius strypus iš abiejų pusių įcementavo ir turi savadarbius svarmenis. Pasinaudoju ir aš jais darydama kai kuriuos pratimus. 

Tanzanijoje iš visų sportų numeris vienas yra futbolas. Beveik visos mokyklos turi pasistačiusius vartų rėmus. Tik tiek, kad retas turi tikrą kamuolį. Vaikai jį pasidaro iš suvyniotų plastikinių maišelių ir aprišę virvėmis. Su jais ir žaidžia futbolą. Tenka pastebėti, kad sportuoja čia daugiausia vyrai, moterys tik stebi.

– Tanzanijoje jau esate daugiau nei puse suplanuoto laiko, ką išmokote šioje šalyje ir pasiėmėte sau?

– Iš vaikų ir aplinkinių gyventojų išmokau džiaugtis mažais ir paprastais dalykais. O savo pastangomis ir veikla suteiktos šypsenos ir džiaugsmas šios šalies gyventojams džiugina ir glosto širdį daug stipriau ir reikšmingiau nei bet koks pasaulio turtas.

– Kokie planai grįžus? Tęsite profesionalios sportininkės kelią?

– Kol kas apie jokius ateities planus negalvoju. Bėgti bėgau ir bėgsiu, tai man neša džiaugsmą, bet dabar gyvenu šia minute. Čia ir dabar. Iš šios kelionės ir patirties stengiuosi pasisemti kuo daugiau ir tolygiai šiai veiklai atiduoti visą save. Juk tokios galimybės ir išgyvenimai mūsų gyvenime pasitaiko nedažnai, todėl reikia juos vertinti ir džiaugtis kiekviena jų dovanojama emocijų banga.

„Įvyko nelaimingas atsitikimas ir susižalojau koją... Trūko raiščiai, plyšo meniskas. Labai džiaugiuosi, kad Kaune operavo mane gydytojas Liudas Bazaras, priėmė ekstra atveju, nes paprastai tokių operacijų tenka ilgai laukti. Operacija buvo gana sudėtinga“, – pasakojo trejų olimpinių žaidynių dalyvė R.Drazdauskaitė.

Pasak lengvaatletės, į bėgimo trasą ji galės grįžti mažiausiai po pusmečio. Iškilo grėsmė, kad sportininkė nespės atsistatyti iki rugpjūčio 4-13 dienomis Londone (Didžioji Britanija) vyksiančio pasaulio čempionato, nors normatyvą į šias pirmenybes ji įvykdė dar Rio de Žaneire.

Kada grįšiu į sporto priklausys nuo to, kaip atsistatysiu po operacijos, kaip praeis reabilitacija. Svarbu pakliūti pas gerus reabilitologus, kurie dirba su sportininkais. Kad grįšiu į sportą, tai grįšiu, tik laiko klausimas kada. Gali praeiti ir pusė metų, gali praeiti ir daugiau, žiūrint kaip gis koja, – sakė R.Drazdauskaitė. – Tikiuosi, kad spėsiu atsigauti iki pasaulio čempionato... Labai daug vilčių nededu, nes žinau situaciją.“

Lengvaatletė guodžiasi tuo, kad maratonas, lyginant su kitomis rungtimis, yra gana dėkingas. Tai yra, po reabilitacijos galima sportuoti nejaučiant didesnių pasekmių.

„Kai įvyko nelaimingas atsitikimas, pirma mintis šovusi į galva buvo „ar galėsiu dar bėgioti“. Kalbėjau su gydytoju ir jis mane nuramino, paaiškino, kad mano rungtis gana dėkinga – kad bėgu maratoną, o ne sprintą. Ta trauma labai didelės įtakos ilgiems nuotoliams neturi. Būčiau sprinterė ar šokinėčiau kažką, greičiausiai negalėčiau grįžti į sportą, bet maratoną bėgti galima“, – šyptelėjo stajerė.

R.Drazdauskaitė yra viena pajėgiausių šalies lengvaatlečių: 2015 metų pasaulio čempionate ji iškovojo Lietuvos maratonininkams rekordiškai aukštą 11 vietą, o praėjusiais metais Europos čempionate bėgdama pusmaratonį finišavo ketvirta.