Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė Margarita Šešelgytė:

„Pirma, mūsų partnerystė išlieka, ypač saugumo srityje, nes prieš rinkimus J. Bidenas yra pasakęs, kad Baltijos valstybės bus jo orbitoje, jam Baltijos šalių saugumas labai svarbus. Antra, yra kiti svarbūs elementai – Paryžiaus klimato susitarimas, parama tarptautinei teisei ir tarptautinėms institucijoms, jam svarbi tarptautinė tvarka ir JAV lyderystė toje tvarkoje. Tai mums svarbu kaip mažai tos tvarkos dalyvei.

Svarbu JAV santykiai su Europa. Mums naudinga, kai jie yra geri, kai nėra takoskyros, kai JAV ir Europa eina išvien. Tai labai bloga žinia autoritarams, kurie matydami nesutarimus ir pykčius bandė įsitvirtinti tame vakuume. J. Bideno pažadas peržiūrėti transatlantinės prekybos sutartį mums labai gera žinia, mes išloštume“.

„Luminor“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas:

„Tarptautinėje prekyboje bus teigiama įtaka – J. Bidenas, tikėtina, nekonfliktuos su Europos Sąjunga, prekybos karų tematika bus ne tokia aštri, nors su Kinija kažkiek to išliks. J. Bidenui laimėjus Kinijos juanis pastiprėjo. Prie J. Bideno bus mažiau neapibrėžtumo.

Energetikoje daug nežinomųjų. JAV vis didesnį vaidmenį vaidina Europoje dėl skalūnų naftos ir dujų revoliucijos, ji buvo tapusi pakankamai stambia žaidėja dujų sektoriuje išstumdama iš Europos rinkos Rusiją. Tokia JAV strategija leido palaikyti žemas naftos kainas. J. Bidenas žada investicijas į atsinaujinančią energetiką. Klausimas, kad bus su skalūninės naftos ir dujų gamintojais, ar bus subsidijos. Jeigu nebus, dalis įmonių gali pasitraukti iš rinkos ir tai vėl padidins Rusijos įtaką Artimųjų Rytų naftos rinkoje. O Lietuva dar 10-20 metų bus priklausoma nuo naftos ir dujų.

Trečias dalykas – ideologinis. J. Bidenas nusiteikęs didinti perskirstymą, o jam reikalingas pajamas gaus iš padidintų mokesčių. Ir jeigu Amerika žengs didesnio išlaidavimo, kada deficitai įspūdingi, ir reikšmingesnio valstybės vaidmens keliu, tai toks ideologinis poveikis bus ir Europos šalims. Nebebus dar vieno stabdančio veiksnio ir ES šalys žengs tuo pačius keliu su nelabai aiškiomis pasekmėmis ilguoju laikotarpiu. Lietuva taip pat gali keistis – atsiras siūlymai didinti išlaidas“.

Bendrovės „SME Finance“ ekonomistas Aleksandras Izgorodinas: 

„J. Bidenas skelbėsi esąs už aljansų kūrimą, transatlantinių politinių ryšių skatinimą ir gerinimą. Tai Europai reiškia, kad tokių blogų ekonominių santykių, kurie buvo prie D. Trumpo, nebebus, prekybos karas tikriausiai pasibaigs. Tas gerai ir Lietuvai, ir ES. Jei ES eksportas į JAV didės, tai didės ir Lietuvos eksportas. Naudingas Europai yra ir J. Bideno nusiteikimas dėl žaliosios energetikos. 

Bet yra daug klaustukų. J. Bidenas ketino padidinti pelno mokestį korporacijoms. Tai reiškia, kad Amerikoje prasidėjus rimtesniam atsigavimui nuo koronaviruso, įmonės daugiau pajamų turės sunešti į biudžetą. Kai JAV įmonės turės mokėti didesnį pelno mokestį, joms liks mažiau nepaskirstyto pelno ir jos neturės už ką pirkti iš Europos vartojimo prekių, pavyzdžiui technologijų, staklių gamybai, arba pirks mažiau.

J. Bideno ir D. Trumpo pozicija dėl Kinijos ir vidaus verslo skatinimo iš esmės yra identiška. Jie linkę trumpinti tiekimo grandines, o tai reiškia – grąžinti  svarbiausią verslą į JAV, skatinti, kad jis išeitų iš kitų šalių. Pirmiausia tai liečia Kiniją, bet gali paliesti ir Europą.  Pasaulio ekonomikai nebus nieko gero, jeigu JAV ir Kinijos santykiai nepagerės. Bet J. Bidenas net nesiruošia gerinti tų santykių, tik taikys kitus metodus. Ekonominiai santykiai su Kinija nepagerės.    

Iš esmės Europa iš J. Bideno prezidentavimo laimės, nes dirbti su JAV bus lengviau, bendradarbiavimas bus platesnis, bet kažkokio „kosmoso“ tikėtis neverta, nes abu linkę skatinti vietos verslą“.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorės M. Šešelgytės teigimu, tai, kad lyderiaujančias pozicijas dažniausiai užima vyrai, nereiškia, jog moterys – prastesnės. Tai, anot jos, rodo, kad moterims dažnai sukuriamos stiklinės lubos. Tačiau, kaip pastebi laidos vedėja Kristina Rimienė, vis daugiau moterų tas lubas pramuša ir tampa žymiomis lyderėmis, politikėmis, tai įrodo ir praėjęs pirmasis rinkimų į Seimą turas – partijos, kuriose lyderiauja moterys, gavo tikrai nemažai balsų.

„Situacija su lyčių lygybe ir moterų dalyvavimu politikoje, moterų santykiu aukštose pozicijose Lietuvoje yra banguojanti. Paskutiniaisiais metais pagal įvairiausius lyčių lygybės indeksus mes vis dėlto pavažiavome žemyn ir, ko gero, tai, kas vyko, kai buvo formuojama Vyriausybė, yra pavyzdys, kad nepaisant to, kad moterys užima daug svarbių pozicijų viduriniame lygmenyje, aukščiausiose pozicijose moterų nėra daug, yra tam tikros stiklinės lubos“, – teigia laidos viešnia, žiūrovams atskleisianti, kas gi yra tos stiklinės durys ir kodėl jos yra.

Pagrindinės kliūtys

Politologės teigimu, teisinė bazė Lietuvoje nesudaro prielaidų stiklinėms luboms atsirasti, tačiau yra du svarbūs veiksniai, kurie iki šiol trukdo moterims siekti aukštumų – tai yra buitis ir darbo pasidalijimo balansas bei su lytimis susiję stereotipai.

Įvairūs tyrimai rodo, jog pasidalijimas darbais namuose tarp moters ir vyro tebėra labai netolygus. „Moteris laiko namuose visus keturis kampus, ne tris, ir tuomet, be abejo, lieka mažiau laiko savo darbams. Čia labai svarbus ir vaikų veiksnys. Tyrimai rodo, kad jei šeima gyvena be vaikų, tas balansas yra apylygis, bet jei atsiranda vaikų – moteris imasi jų priežiūros nuo iki ir tas laikas taip ir susivalgo“, – teigia docentė.

Lietuvoje moteris vis dar įsivaizduojama kaip šeimos židinio kūrėja, kurios tikslas – būti gera mama, gera žmona, o darbiniai dalykai – antraeilis dalykas.

Kalbėdama apie lyčių stereotipus politologė pabrėžia, kad Lietuvoje vis dar didelė problema yra požiūris į moterį ir koks kelias jai projektuojamas. „Lietuvoje moteris vis dar įsivaizduojama kaip šeimos židinio kūrėja, kurios tikslas – būti gera mama, gera žmona, o darbiniai dalykai – antraeilis dalykas. Kai visą save atiduodi namų reikalams, galimybių daryti karjerą sumažėja“, – teigia laidos viešnia, pastebinti, kad į moterį, atiduodančią daugiau jėgų karjerai, tebežiūrima neigiamai.

Išsilaisvinti iš stereotipų

Šie stereotipai lyg gija jungia visas gyvenimo sritis ir kuria aplinką, kurioje mergaitės įsivaizduoja kelią, kuris joms piešiamas, o vėliau, tapusios moterimis, bijo, nepasitiki savimi, jų nepalaiko ir aplinka.

Politologė pasidalys ir savo įžvalgomis apie moterų judėjimą kaimyninėje Baltarusijoje, kur moterys, anot jos, ilgą laiką buvo užgožtos buvusio prezidento A. Lukašenkos ir kitų valdžios vyrų.

„Požiūris į moteris buvo labai seksistiškas ir kad moterų vieta, kaip pats Lukašenka sakė, būti namie ir prižiūrėti vyrą bei būti jam naudinga. Man atrodo, tai yra sukilimas prieš tą poziciją“.

Laidos žiūrovams ji papasakos ir apie pažintį su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu, neseniai viešėjusiu Lietuvoje, bei atskleis, ar galima prognozuoti šalies likimą pandemijos akivaizdoje. Margarita neabejoja – moteris yra stipri ir gali valdyti valstybę geriau negu daugelis vyrų, tai – žinių, pasiruošimo, pasitikėjimo ir galimybių klausimai: „Moterims reikia tiesiog drąsiau eiti, kovoti už savo teises“.

Gėlėmis išpuoštas moliūgas

Kiekviena šventė į namus įneša savo dvasios – vienaip pasitinkame šv. Velykas, kitaip – šv. Kalėdas, dar kitaip – Heloviną, kurio šventimo tradicijos Lietuvoje dar visai šviežios. Pasitikdami šią šventę namus puošiame moliūgais, tad laidos žiūrovams rubrikoje „Floristinis desertas“ bus pravartu sužinoti, kaipgi dar originaliai galima papuošti būstą jau įprastu tapusiu moliūgu.

Laidos vedėja, floristikos dizainerė K. Rimienė, kviesdama švęsti šią dieną ir džiaugtis, parodys, kaip, remiantis naujausiomis floristikos mados tendencijomis, galima sukurti egzotiškomis gėlėmis išpuoštą moliūgą.

„Pasaulis pagal moteris“ – sekmadieniais 10 val. per TV3.

Ji iki šiol ėjo instituto direktoriaus pavaduotojos pareigas.

M. Šešelgytė pakeis pastarąjį dešimtmetį dvi kadencijas VU TSPMI vadovavusį Ramūną Vilpišauską.

Akademikė instituto direktoriaus rinkimuose varžėsi su docentu Algimantu Jankausku.

VU TSPMI direktorių rinko taryba, kurią sudaro 19 instituto akademinės bendruomenės narių.

Už M. Šešelgytę balsavo 15, už A. Jankauską buvo vienas tarybos atstovas. Dar du biuleteniai buvo sugadinti.

„Man, kaip ir daugeliui bendruomenės narių, VU TSPMI yra daugiau nei darbo ar mokslo vieta. Tai – erdvė, kurioje gimsta idėjos, surandami bendraminčiai ir kuriami projektai“, – pranešime cituojama M. Šešelgytė.

Ji teigė esanti įsitikinusi, kad VU TSPMI gali tapti socialinių mokslų traukos centru ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse.

M. Šešelgytė institute dirba nuo 2007 metų, ji čia baigė bakalauro, magistro ir doktorantūros studijas. Būsimoji direktorė yra dėsčiusi Baltijos gynybos koledže, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, dirbo Europos komitete prie Vyriausybės.

Instituto direktorės pareigas M. Šešelgytė pradės eiti rugsėjį.

Kadenciją baigiantis R. Vilpišauskas BNS sakė, kad artimiausiu metu planuoja užbaigti akademinius darbus, o dėl tolesnės karjeros galvos vėliau vasarą.

Nes atviro konflikto, politologės teigimu, iš tiesų nenorėtų nė viena pusė. Šiuo klausimu nuomonę pareiškė ir apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas bei Vilniaus politikos analizės instituto vyriausias analitikas Marius Laurinavičius.

– Pone Bogdanai, jau sužinojome, kad Donaldas Trumpas grasina ne blogiau, nei Vladimiras Putinas, bet ilgokai delsia. Kaip manot, kodėl?

R. Bogdanas: Žinote, šitas jo sprendimas, kuris eilinį kartą išėjo kaip tweetas, yra visiška priešybė tam, ką jis sakė prieš mėnesį: dabar mes visi vyniojamės iš Sirijos ir amerikiečiai eina namo. Šiaip ne taip kariniai patarėjai sugebėjo įkalbėti, kad bent pusmečiui reikėtų pratęsti.

Bet D. Trumpas, matyt, yra labai jautrus žmogus, ir, pamatęs nuotraukas su išnuodytais vaikais, visiškai pakeitė savo požiūrį ir pasakė tai, ką jį įpareigoja pasakyti jo pozicija Baracko Obamos atžvilgiu, nes 2013 m. B. Obama, pasakęs, kad cheminio ginklo naudojimas yra raudona riba, nieko po to nedarė, ir žinome, kuo tai išvirto. 2017 m., kaip žinome, buvo vienas smūgis tomahauku, nebuvo sureaguota į tai. Ši ataka –pasijuokimas iš visų Vakarų ir konkrečiai iš visų Jungtinių Amerikos Valstijų.

– Turite omeny ankstesnę ataką, kai buvo tikslingai sunaikinti keli oro uostuose stovėję lėktuvai?

R. Bogdanas: Taip. O dabar mes turime atskaitos tašką, bombardavimą prieš metus, tai kaip tik vyko balandžio mėnesį. Dabar smūgis negali būti toks pats. Taigi, turime keletą scenarijų: vienas smūgis vargu, ar gali būti, nes tai bus seno pakartojimas. Kitas variantas yra daugybinis smūgis. Daugybinį smūgį esame matę – 2003 m. Amerikiečiai, šturmuodami Bagdadą, tai darė. Pirmiausia naikinama priešlėktuvinė gynyba. Kiek tai palies rusų, o kiek – sirų sistemas, nėra aišku.

– Priešlėktuvinės gynybos nerusiškos ten vargu ar yra, išskyrus kulkosvaidžius, šaudančius į orą.

R. Bogdanas: Bet kas gali žinoti, kas operuoja jais? Čia atsiranda didelis delsimo pavojus.

Ramūnas Bogdanas. 

– Ponia Šešelgyte, tęsiant tai, apie ką kalba ponas Bogdanas. Ta pauzė nuo aiškaus grasinimo: buvo ir terminas – praėjo 48 valandos, trečidienį buvo grasinimas „Twitteryje“, laikas eina. Ar tai rodo, kad rusai bando diplomatinėmis priemonėmis kažkaip nuraminti D. Trumpo ir amerikiečių ryžtą, ar vis dėlto tai rodo, kad yra planuojama didelio masto karinė operacija, kuriai suplanuoti reikia daugiau laiko?

M. Šešelgytė: Jei skaitysime D. Trumpo žinutes, nelabai aišku, kas mūsų laukia. Gal smogsim dabar, o gal ir nelabai greitai. Tai, ko gero, atsako į klausimą, ko tikėtis iš D. Trumpo, bet yra du veiksniai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį. Viena vertus, yra telkiamos pajėgos regione, ir ne tik amerikiečių – ir britų, ir prancūzų laivai juda. Tai rodo, kad yra intencija sukoncentruoti didelę galią. Ar ta galia prasiverš, lieka klausimas.

Rusija labai griežtai pasakė kelis dalykus: jei bus ataka, mes ne tik numušime raketas, bet ir šausime ten, iš kur jos paleistos – tai reiškia, į laivus, lėktuvus. Tai jau yra rimtas karas. Tai yra priešo technikos numušinėjimas.

Kita vertus, yra Rusija, kuri labai griežtai pasakė kelis dalykus: jei bus ataka, mes ne tik numušime raketas, bet ir šausime ten, iš kur jos paleistos – tai reiškia, į laivus, lėktuvus. Tai jau yra rimtas karas. Tai yra priešo technikos numušinėjimas. Tai yra pavojinga ir, man atrodo, to karo niekas nenori: nei viena pusė, nei kita.

Antras dalykas – pasirodė visokių oficialių Rusijos pareiškimų apie tai, kad situacija yra tokia įtempta, o Vakarai labai neprotingai sureagavo tiek dėl Skripalio, tiek dėl šitos atakos, ir niekas nieko negali pasakyti – Rusija vis dėlto yra branduolinė valstybė. Yra ištraukta sunkioji artilerija ir siunčiama žinutė Vakarams: atsargiai – mums tai yra svarbu. Delsimą galima paaiškinti dviem būdais: kad vyksta pajėgų telkimas, o tai užtrunka, ir, antra, galbūt tam tikrais kanalais vyksta kažkoks derėjimasis, kad nevyktų tiesioginis susidūrimas – leidžiama patraukti pajėgas, leidžiama persigrupuoti ir pan.

– Pone Laurinavičiau, ar tai, jūsų nuomone, yra reali versija, kad dabar reikalingas tam tikras laikas, kad rusai pasitrauktų iš būsimų bombardavimo ar apšaudymo objektų? Antra, ar po tokios karingos retorikos smūgis Assado režimui galėtų būti menkas? Kitaip tariant, kaip p. Bogdanas sakė, vienas kitas tomahaukas ir viskas? Ar vis dėlto kalbame apie didelio masto karinę operaciją?

M. Laurinavičius: Turime skirti du dalykus: smūgį pačiai Sirijai, Assado režimui ir kitą – galimą konfrontaciją ar net karinį konfliktą tarp dviejų didžiųjų galių. Dėl smūgio Assado režimui, aš praktiškai neabejoju, kad jis bus. Koks jis bus, kokio didumo, kol kas sunku spręsti, bet vargu, ar apsiribos keliom raketom, nes ne tam yra telkiamos pajėgos, ne tam yra telkiama koalicija. Pabrėšiu, telkiama koalicija, nes tai yra viena iš priežasčių, kodėl tas puolimas neprasidėjo: visų pirma, jį reikia paruošti.

– Bet koalicija sutelkta...

M. Laurinavičius: Ne visai sutelkta, nes britams reikia parlamento pritarimo.

– Nors dabar šaltiniai skelbia, kad galbūt premjerė Theresa May sankcionuos be parlamento...

M. Laurinavičius: Taip, bet tai būtų didelė politinė rizika ir tas politinis žaidimas yra dabar. Kitas dalykas, kas man yra visiškai akivaizdu – po tos didžiosios eskalacijos, pereinant prie to, ar yra galimas konfliktas dviejų didžiųjų galių, branduolinių valstybių, po tos tikrai didžiulės eskalacijos atėjo deeskalacijos momentas. Pažiūrėkime ne tik į tai, kas buvo, t.y. D. Trumpo žinutė „Twitteryje“ Rusijai „laukite raketų“. Po to nebuvo jokio Rusijos atsako, kas yra labai neįprasta. Jokio.

– Jie pasakė, kad neužsiiminėja „Twitterio“ diplomatija, ir daugiau nieko. Visi kiti pareiškimai buvo prieš tai.

M. Laurinavičius: Tai yra labai rimtas ženklas. Antra, Rusija jau po to, ir tai patys paviešino, paprašė, būsimų taikinių GPS koordinačių. Tai reiškia, kad jie prašo nepradėti konflikto, t.y., jie sutinka pasitraukti iš tų teritorijų, kurios galimai bus apšaudomos. Tos deeskalacijos vyksta. Tuo pačiu vyksta ir derybos, akivaizdžiai tarpininko vaidmens imasi Izraelis, Turkija, kuri taip pat turi savo interesų.

– Švedija įstojo su naujomis iniciatyvomis Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje...

M. Laurinavičius: Švedai ne tiek. Tiek Izraelis, tiek Turkija, visų pirma, yra vienam aljanse ir su Rusija turi labai glaudžius ryšius, turi labai aiškius interesus regione. Švedija yra daugiau neutralus tarpininkas. O šie du žaidėjai yra labai svarbūs.

Marius Laurinavičius/V. Skaraičio(BFL) nuotr.

– Aptarime grasinimą, kurį išreiškė Rusijos ambasadorius Libane, pareikšdamas kad bus ne tik numuštos raketos, bet ir sunaikintos paleidimo vietos. P. Bogdanai, niekada žmonijos istorijoje jokios šiuolaikinės amerikiečių raketos nebuvo susidūrusios su jokiomis šiuolaikinėmis rusiškomis raketomis. Tai yra, tai būtų pirmas precedentas bandant šiuolaikinę amerikiečių raketą numušti šiuolaikine rusiška raketa. Ir tai yra didelė rizika abiejų valstybių karinei pramonei, karinės produkcijos eksportui. Nes jeigu rusai bandys numušti, ir nenumuš... Tai irgi yra aspektas su didele rizika, kaip manote?

R. Bogdanas: V. Putinas sakė, kad Sirija yra poligonas – ten mes išbandome savo ginklus, ir kam juos bandome? Tam, kad parodytume visiems...

– Oficialiai pranešama, kad kelis šimtus ginklų yra išbandę.

R. Bogdanas: Dėl šito Rusijos ambasadoriaus Libane pareiškimo galiu pasakyti tiek, kad jis tik atkartoja tai, ką pasakė generalinio štabo viršininkas generolas Gerasimovas. Yra sąlyga – jei nukentės rusų kariškiai, tada mes sau leisime šauti į paleidimo platformas. Jei ta platforma yra laivas, pagal tarptautinę teisę tai yra karas, nes pažeidžiama tos šalies teritorija. Jei lėktuvas – yra didelis klausimas, kariniai lėktuvai dar nėra valstybių teritorijos. Šis pareiškimas rodo, kad yra įspėjimas „tik nelieskite mūsų“.

Bet iš tikrųjų, negi kas gali galvoti, kad amerikiečiai ir rusai taip labai rūpinasi Sirija? Manyčiau, Sirija yra tik instrumentas. Kodėl taip eskaluoja padėtį? Man atrodo, dideliu savo diplomatijos pasiekimu jie laiko, kada susėda Iranas, Turkija ir Rusija. Ir apie ką jie kalbasi – apie Sirijos ateitį. O kur yra Sirija? Sirijos nėra. Čia kaip Molotovo su Ribentropu šnekos apie mūsų ateitį, bet mūsų nėra. Čia yra idealus pasaulis, kada didieji šnekasi. Ir yra kitas dalykas. Tame pasaulyje, D. Trumpo žodžiais sakant, net jeigu yra gyvulys, žudantis dujomis, jo negalima liesti, jei jo ponas neleido. Reiškia, jei rusai neleido, nedrįskite liesti, nesvarbu, ką jis daro. Čia yra principinis santykių reikalas.

– Ar tikrai taip, ponia Šešelgyte? Ar tarptautiniuose santykiuose po cheminio ginklo panaudojimo, subūrus Vakarų koaliciją, nebūtų legitimu taikiniu laikyti ir patį Assadą?

M. Šešelgytė: Iš tiesų, jei mes sakome, kad vyksta genocidas Sirijoje, ir Assadas neužtikrina gyventojams saugumo, prieigos prie maisto, neužtikrina jų gyvybių saugumo ir naudoja cheminį ginklą, pagrindas būtų humanitarinei intervencijai pasinaudojant Atsakomybės ginti doktrina, bet problema atsiduria politiniuose žaidimuose – Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai tokiai intervencijai reikalingas Saugumo Tarybos mandatas, ir mes matome, Saugumo Taryboje jis yra neįmanomas, todėl lieka galimybė telkti koalicijas.

Vakarų koalicija – kodėl pavyko susitarti? Todėl, kad, nepaisant Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos mandato nebuvimo (ką JAV ambasadorė Jungtinėse Tautose pasakė, kad Rusija sutrypė Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos garbę ir parodė visišką neefektyvumą), iš tikrųjų galima priimti tokį sprendimą – galbūt nevisiškai legaliai, bet moraliai pateisinamą tos koalicijos rėmuose.

Margarita Šešelgytė/VU TSPMI/Facebook nuotr.

– Nesuprantu vieno dalyko, ir turbūt daug kas nesupranta, p. Laurinavičiau. Ar iš tikrųjų D. Trumpas, vadindamas gyvuliais ir pan., absoliučiai teisus kalbėdamas ta prasme, kad kokie yra motyvai Assado režimo naudoti cheminį ginklą? Juk realiai tai yra savižudybė, ar ne?

M. Laurinavičius: Visų pirma, reikia suprasti, kad Assado režimas cheminio ginklo be Rusijos žinios tikrai nebūtų naudojęs, nes Assado režimo išlikimas, netgi dabar, kai jis atsikovojo padedant rusams didžiules teritorijas, ir iš esmės grėsmės jo egzistavimui šiuo metu nekyla, jis, kaip toks, tiesiogiai priklauso nuo Rusijos. Tai yra akivaizdu.

Bet aš siečiau du pastaruosius įvykius, man tai yra vienos grandinės dalys – Skripalio apnuodijimas cheminiu ginklu ir dabartiniai įvykiai Sirijoje. Tai yra tos pačios eskalacijos su Vakarais dalis. Kam dabar Rusijai reikalinga šita eskalacija, arba ar tai tikrai yra reikalinga Putinui, Kremliui – čia yra didelis klausimas. Bet, manau, yra pakankamai daug pagrindo sakyti, kad tai nėra sutapimai.

– Pone Bogdanai, sutiktumėte su tuo, kad cheminio ginklo panaudojimas ar su Putino, ar su Rusijos žinia, Rusijos kariuomenės vadovybės žinia – čia kitas klausimas, – bet tikrai su Assado žinia, ar tai nėra visiška savižudybė?

R. Bogdanas: Galiu jums praktiškai paaiškinti, kodėl jis buvo naudojamas. Guta 7 metus buvo sukilėlių anklavas. Jie ten prirausė begales tunelių, slėptuvių, ir ten buvo tiek grupuočių, kad jos net tarpusavy pasišaudydavo ir pašaudydavo į Damaską. Po paskutinio pašaudymo į Damaską, Assadas nusprendė, kad reikia baigti su Guta. Ir tada, kartu su rusais, prasidėjo bombardavimas be atrankos ir reikalavimas visiems iš ten nešdintis. Beveik visi išėjo, o aplink Dumą – beje, labai įdomus miesto pavadinimas, primenantis Rusijos parlamentą – buvo viena radikaliausių grupuočių, kuri pasakė, kad niekur neis ir sutinka nuleisti ginklus, bet prašo leisti tapti policija, kad prižiūrėtų vietinę tvarką. O jie: Ach, jūs taip? Tuomet jums dar bombų ir ant viršaus chloro.

Kadangi chloras yra labai sunkios dujos, jos leidžiasi į tuos požemius O iškrapštyti iš ten sukilėlius yra be galo sunku, be to, Assadas tiek pajėgumų neturi, o rusai žeme nevaikšto – jie skraido oru, ten dirbo tik aviacija.

M. Laurinavičius: Rusija žeme vaikšto – grupuotės, kaip „vagneriai“. Ir vaikšto ne tik rusai, bet ir Irano nacionalinės gvardijos pajėgos, kurios irgi yra pakankamai gerai ginkluotos ir gerai pasiruošę. Nesu visiškai tikras, kad jiems to būtinai reikėjo dėl kažkokių karinių veiksmų.

– Galvojate, kad tai yra dirbtinis eskalavimas, specialiai, tik nežinia, kokiam tikslui?

M. Laurinavičius: Tai yra panašu į bendrą eskalavimo grandinę.

– P.onia Šešelgyte, pabandykime reziumuoti. Jei sutinkame, kad smūgis tikrai bus ir, tikėtina, labiau bus didesnis, nei mažesnis, ar prognozuotumėte bent kokią realią galimybę, kad Rusija smūgiuotų į atakuojančias į Assadą pajėgas – sąjungininkus: britus, prancūzus?

M. Šešelgytė: Sakyčiau, kad tokia tikimybė išlieka, jei kažkas įvyktų ne taip, nesuveiktų kariniai komunikacijos kanalai, įvyktų kažkokia klaida. Realiai pagalvokime, ką tai duotų rusams? Jie įsiveltų į konfliktą ir to konflikto baigtis yra aiški, nebent prasidėtų branduolinis šantažas, bet čia jau kalbame apie didelio masto karą. Ką tai duotų Putinui? Tai yra visiškas susinaikinimas. Tokio pobūdžio tikimybė, manyčiau, yra labai labai maža. Manau, kad bus susitarta tarpusavyje, kas ir dabar vyksta – rusai paprašė įspėti, kur bus smūgiuojama. Kalbama, kad tikrai į Rusijos bazes nebus smūgiuojama, Rusijos kariai, kas yra pagrindinė sąlyga, bus neliečiami. Taip pat aiškinama, kad reikėtų atskirti regular karius nuo tų, kurie yra atvykėliai. Tie atvykėliai nesiskaito, tai irgi sumažina tikimybes užmušti ne tą. Man atrodo, kad vyksta, ką mes ir kalbėjome pradžioje, konflikto deeskalacija tarp Rusijos ir Vakarų sąjungininkų.

– P. Bogdanai, trumpa jūsų nuomonė.

R. Bogdanas: Tai yra du didžiulę savimylą turintys vyrai, kurie matuojasi, kurio raketa yra ilgesnė. Ir visi yra to įkaitai.

Tai yra du didžiulę savimylą turintys vyrai, kurie matuojasi, kurio raketa yra ilgesnė. Ir visi yra to įkaitai.

– Šiuo atveju vienas gina žmoniškumą, moraline prasme nėra ko lyginti.

R. Bogdanas: Bet viskas vyksta per tarpininkus, per Siriją, netiesiogiai. Ir niekas nenori to tiesiogiai daryti. Ir aš manau, kad vis dėlto patarėjų ir visos aplinkos pastangomis, visa tai bus deeskaluota iki smūgių šalia. Ir rusai galbūt turės atsakyti, bet jie turi atsakyti nebūtinai amerikiečiams – jie gali atsakyti kurdams, kurie yra amerikiečių sąjungininkai.

– Pone Laurinavičiau, ar smūgis bus? Masyvesnės atakos metu teoriškai gali nukentėti Rusijos piliečiai. Ar Rusija ryžtųsi bent kaip atsakyti kariniu būdu?

M. Laurinavičius: Norėčiau pasakyti tik viena: viską suvesti į dviejų lyderių asmenines ambicijas, manyčiau, yra gerokas supaprastinimas. Ten vyksta tikrai žymiai didesnis žaidimas. Bet kalbant apie pačius smūgius – mes jau esame tokioje situacijoje, kur visiškai akivaizdu, kad Rusija ruošiasi karui su Vakarais. Kad ji ką nors padarys, kad tą karą pradėtų, yra iš tikrųjų didelis klausimas. Šiandien aš to neprognozuočiau, bet visiškai atmesti tokios tikimybės mes nebeturime jokio pagrindo.

R. Bogdanas: NATO pernai metų biudžetas yra 880 mlrd., Rusijos – 70 mlrd. Taškas.

Politologė Margarita Šešelgytė sako, kad europiečiai baiminasi terorizmo, kuris nebūtinai turi sąsajų su pabėgėliais, jie – reikalinga darbo jėga, o jų judėjimas į turtingesnes šalis esąs paremtas racionalia žmogaus psichologija.

Šių metų rugsėjį baigėsi dvejų metų terminas, per kurį ES narės turėjo priimti Europos Komisijos (EK) nustatytą pabėgėlių skaičių, taip išreikšdamos solidarumą su Pietų Europos šalimis, į kurias plūdo ir tebeplūsta atvykėliai iš Afrikos bei Artimųjų Rytų.

Pasak Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nario Lauryno Kasčiūno, pasibaigus terminui, kuris gali būti ir pratęstas, niekas deramai neįvertino, kiek sprendimas priimti pabėgėlius buvo sėkmingas.

Pastebi veidmainišką ES lyderių požiūrį

Savo vertinimus pabėgėlių priėmimo politikos klausimu tekste „Klaidingas moralinis imperatyvas“ pateikia Varšuvos instituto analitikai, pirmiausia pastebėdami, jų nuomone, veidmainišką ES lyderių požiūrį į pabėgėlių priėmimą.

Kalbėdami apie tai, instituto analitikai pasitelkia bulgarų filosofo, Sofijoje įsikūrusio Liberalių strategijų instituto vadovo Ivano Krastevo mintis. Anot mokslininko, milijonas karo pabėgėlių iš Ukrainos Europoje niekada nesukeltų tokios solidarumo bangos, kaip pabėgėliai iš Afganistano, Sirijos ar Šiaurės Afrikos.

„Tokia atjauta rodoma musulmonams, nes jie yra kitokie nei mes. Tai leidžia mums demonstruoti moralinį pranašumą. Pažiūrėkite – šie žmonės taip skiriasi nuo mūsų, bet mes vis tiek padedame jiems. Niekas kitas taip nestiprina savigarbos. Tokią elgseną lemia ir Vakaruose paplitęs suvokimas, kad vakariečiai yra kalti dėl Artimųjų Rytų šalių gyventojų patiriamų bėdų. Todėl bet kokia pagalba šių šalių žmonėms vakariečiams sukelia pasididžiavimo savimi jausmą, o kitoks, kritiškesnis požiūris į „atvirų durų“ politiką kaipmat laikomas rasistišku ar ksenofobišku“, – teigia I. Krastevas.

Pasak L. Kasčiūno, tai verčia susimąstyti, ar Vakaruose paplitęs svetingumo suvokimas nėra veidmainiškas.

Jei mes norime būti solidarūs, kodėl taikome dvigubus standartus kariaujančių arabų šalių ir kariaujančios Ukrainos žmonėms?

„Pirma, jei mes norime būti solidarūs, kodėl taikome dvigubus standartus kariaujančių arabų šalių ir kariaujančios Ukrainos žmonėms? Kodėl Vakarų šalių gatvėse nešurmuliuoja protestuotojai, reikalaujantys savo šalių vyriausybes atverti sienas ukrainiečiams ir kuo daugiau jų pasikviesti pas save?“ – klausia parlamentaras.

Tačiau Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) politologė M. Šešelgytė tokius teiginius vertina skeptiškai.

„Nenoriu to komentuoti, nes pasakymas, esą milijonas ukrainiečių nesulauktų tokio solidarumo, kaip milijonas musulmonų, yra pagrįstas emocijomis, tai nėra mokslinis pasisakymas. Mums būtų lengviau integruoti ukrainiečius, nes yra kultūrinių, religinių sąsajų, bet reikia turėti omenyje, kad dabar ir ateityje tarp migrantų į Europos šalis baltieji žmonės nebus vyraujantys. Artimiausius 10–20 metų, Jungtinių Tautų skaičiavimais, migrantų kiekis augs, o pagrindinis srautas bus iš tų regionų, kuriuose yra didžiausias prieaugis. Šiuo metu tai – Afrika. Tam reikia rengtis. Žinoma, tvari strategija sakytų, kad reikia padėti problemas spręsti ten, kur jos kyla, tačiau tam tikras kiekis migrantų pajudės į Europą“, – teigia pašnekovė.

Europos visuomenėse kyla vis daugiau baimių

Varšuvos instituto teksto autoriai atkreipia dėmesį ir į kitą problemą – daugelis vakariečių, iš pradžių itin geranoriškai žiūrėjusių į pabėgėlių priėmimą, vėliau, pamatę neigiamas pasekmes Europos stabilumui ir saugumui, ima keisti savo poziciją.

„Daugelis vokiečių, iš pat pradžių pasisakiusių už pabėgėlių priėmimą, dabar jau ima kvestionuoti kanclerės poziciją. Tą liudija ir iš Vokietijos gatvių dingę plakatai, keliomis kalbomis kviečiantys pabėgėlius atvykti, ir antiimigracinių partijų augantis populiarumas, ir apklausos, rodančios, kad didžioji dalis Vakarų Europos šalių gyventojų neigiamai žiūri į atvykėlius iš musulmoniškų kraštų“, – rašoma Lenkijos analitikų tekste.

„Chatham House“ atlikta apklausa rodo, kad islamiškojo ekstremizmo grėsmę jaučia 67 proc. lenkų, 82 proc. vokiečių ir 87 proc. italų. 61 proc. belgų, 64 proc. prancūzų ir 65 proc. austrų įsitikinę, kad musulmonų antplūdis į Europą turi būti sustabdytas.

61 proc. belgų, 64 proc. prancūzų ir 65 proc. austrų įsitikinę, kad musulmonų antplūdis į Europą turi būti sustabdytas.

Paklausta, ar ES lyderiai, priimdami sprendimus dėl pabėgėlių priėmimo politikos, neturėtų atsižvelgti į iškalbingus skaičius, M. Šešelgytė sako, kad šie skaičiai atspindi baimę, nebūtinai susijusią su pabėgėliais.

„Grėsmėmis yra labai lengva manipuliuoti. Visuomenės nuomonę labai veikia bendras klimatas šalyje, o pagrindinis veiksnys, lėmęs neigiamą požiūrį į migrantus, buvo terorizmo iššūkis, kuris nebūtinai yra su jais susijęs. Potencialiai tarp pabėgėlių gali įsimaišyti tam tikrų asmenų, turinčių kriminalinę praeitį ir galinčių sukelti saugumo problemų, todėl labai svarbu išsiaiškinti, ką priimi. Taip, yra ir kitų iššūkių, į kuriuos reikėtų atsižvelgti. Kiekviena valstybė turi ribą, kiek gali absorbuoti naujai atvykusių žmonių tam, kad užtikrintų geras gyvenimo sąlygas jiems, nesukeltų socialinių įtampų, kad tie žmonės būtų integruoti, nes jei jie nėra gerai integruoti, tai tikrai yra potencialiai tiksinti bomba“, – pažymi politologė.

Tačiau europiečių baimes, akivaizdu, skatina ne tik terorizmo grėsmė. Ypač aktualus, Varšuvos instituto analitikų teigimu, Europoje tampa augantis išprievartavimų skaičius.

Ieško užuovėjos nuo karo ar didesnių socialinių išmokų?

L. Kasčiūnas kreipėsi į socialinės apsaugos ir darbo ministrą Liną Kukuraitį dėl Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos siūlymų sudaryti sąlygas prieglobsčio gavėjams gauti gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio dalies kompensaciją.

„Jei norime mažinti ekonominę migraciją, turime mažinti socialinio šiltnamio efektą. Kitaip tariant, nekurti išskirtinių sąlygų. Nes karo pabėgėliams, kurie savo elgesiu rodo, kad yra ekonominiai pabėgėliai, nes bėga ten, kur geriau, o ne ten, kur nėra karo, sukuriamos šiltnamio sąlygos“, – LRT.lt sako parlamentaras.

Jo teigimu, lig šiol vykdytos integracinės politikos rezultatai rodo, kad tokie asmenys paprasčiausiai nesieja savo ateities su Lietuva, todėl papildomos finansinės paskatos, kuriomis bandome įtikinti laisvus žmones likti Lietuvoje, praranda prasmę.

Tačiau gardesnio kąsnio pabėgėliai ieško bėgdami ne tik iš Lietuvos. Pašnekovas situacijai iliustruoti pasitelkia ilgą laiką su pabėgėliais iš įvairių kraštų dirbusios amerikiečių analitikės Cheryl Benard aprašytus pastebėjimus. Pasak jo, kalbėdama apie afganų atvykėlius, C. Benard pateikė pavyzdį šeimos, kuri apsigyveno Vengrijoje, ten susilaukė vaikų, tačiau, prasidėjus pabėgėlių krizei, nusprendė išvykti į turtingesnę Švediją. Ten šeima apsigyveno prisistatydama naujais vardais (jie nurodė, kad kelionės pametu pametė savo dokumentus), be to, moteris melagingai nurodė esanti našlė ir dar registracijoje pristatė savo vaikus kaip jaunesnius, nei jie buvo iš tikrųjų.

M. Šešelgytės teigimu, tai – visiškai suprantamas ir pateisinamas žmogaus psichologijos nulemtas elgesys. „Žmogaus psichologija veikia taip, kad, jei jis turi galimybę persikelti ten, kur geriau gyventi, man atrodo, racionalu rinktis tą valstybę, kurioje siūlomos geresnės sąlygos. Dar vienas svarbus veiksnys, kalbant apie migraciją apskritai, – trauka vykti ten, kur yra draugai, šeima, giminės.

Tam tikrose valstybėse yra susiformavusios bendruomenės, ir tikėtina, kad jos pritrauks dar daugiau migrantų, nes jiems ten paprasčiau gyventi, o sąlygos – geros“, – teigia M. Šešelgytė.

Savo ruožtu L. Kasčiūnas priduria, kad siekti gerovės nedraudžiama, bet tai nereiškia, kad ES šalys privalo priimti visus ir jiems sukurti gerovę.

 Nerodo pastangų deramai įsilieti į darbo rinką

VU TSPMI politologė pažymi, kad migrantai naudingi Europos ekonomikai, nes Europos visuomenės yra senstančios, joms trūksta darbo jėgos.

„Lietuvos požiūriu, galima išskirti du dalykus. Pirma, mums trūksta darbo jėgos, todėl reikia galvoti apie tai. Žinoma, nereikia priimti bet ko, tačiau tam egzistuoja patikrinimo sistemos. Antra, pabėgėlių priėmimas yra mūsų solidarumo su kitomis ES valstybėmis, kenčiančiomis nuo didelių pabėgėlių srautų išraiška. Kai mums reikia pagalbos kovoje su Rusija įvairiais frontais, mes atsisukame į ES, NATO ir prašome pagalbos, tuo metu kai Italija, Graikija potencialiai gali sulaukti krizės, tai tarsi ir ne mūsų reikalas. Tad manau, solidarumo parodymas – reikalingas“, – kalba M. Šešelgytė.

Tačiau L. Kasčiūnas pastebi, kad požiūris, jog daugelis vadinamųjų pabėgėlių gali sėkmingai įsilieti į darbo rinką ir taip prisidėti sprendžiant darbo jėgos trūkumo problemą, yra klaidingas.

„Varšuvos instituto tyrime teigiama, kad beveik dviejų trečdalių imigrantų iš Sirijos žinios ir įgūdžiai neatitinka net minimalių Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos reikalavimų. Daugelis jų daugiausiai po šešių mėnesių nustoja lankyti jiems skirtus mokymus ir imasi ieškoti nors ir menkai apmokamo darbo, kad galėtų grąžinti skolas juos į Europą atgabenusiems nusikaltėliams ir paremtų gimtinėje likusias šeimas. Kiti tiesiog nesupranta, kam apskritai reikalingas išsilavinimas. Bavarijos ekonomikos ministro teigimu, darbui tinkamas tik vienas iš dešimties pabėgėlių. Skaičiuojama, kad, jei imigrantų nepavyks integruoti į Vokietijos darbo rinką, tai šaliai kainuos net 400 mlrd. eurų per ateinančius 20 metų. O pabėgėlių išlaikymas kainuoja daugiau, nei surenkama pinigų į biudžetą iš jų sumokamų mokesčių“, – pažymi L. Kasčiūnas.

M. Šešelgytė: radikalizacija neištinka per vieną dieną

Šiuo metu pasaulyje yra apie 16,5 mln. pabėgėlių. Maždaug prieš porą metų prasidėjus migrantų antplūdžiui, į Europą persikėlė apie 2 mln. pabėgėlių. Dalis Europos Sąjungos valstybių, nors ir teisiškai įsipareigojusios jiems suteikti prieglobstį, užvėrė sienas. Vien Turkijoje šiandien gyvena apie 3 mln. pabėgėlių. Nors Turkija ir priima daugiau pabėgėlių nei visos Europos šalys kartu sudėjus, migrantų integracijos pavyzdžiu laikomos Šiaurės Europos valstybės.

Kiek daugiau nei prieš savaitę Švedijos kultūros ir demokratijos ministrė Alice Bah Kuhnke pasiūlė prie teroristinių grupuočių prisidėjusius ir atgal į Švediją grįžusius musulmonus įsileisti atgal ir padėti jiems integruotis į visuomenę.

Skaičiuojama, kad per pastaruosius penkerius metus apie 300 musulmonų išvyko iš Švedijos ir prisidėjo prie teroristinių grupuočių, o pusė jų jau grįžo atgal į šalį. Tiesa, daugiausia tai moterys ir vaikai. Ministrės A. Bah Kuhnke siūlymas sulaukė kritikos Švedijoje. Visiems aišku, kad „Islamo valstybės“ užverbuoti kovotojai gali kelti grėsmę šalies saugumui.

Tačiau Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologė Margarita Šešelgytė siūlo nepamiršti, kad kiekviena valstybė turi įsipareigojimų savo piliečiams, netgi pasukusiems radikalizmo keliu: Negi išmesi į kažkokią negyvenamą salą tuos žmones, kurie nepriimtini? Kur ta riba? Kas yra nepriimtinas žmogus, kuris negali gyventi valstybėje? Nusikaltėlis, „teroristas“, kitaip manantis? Jeigu jis nusikalto, už nusikaltimą jis yra teisiamas ir sodinamas į kalėjimą. Jei nenusikalto, tik smegenys buvo susisukusios, reikia su juo dirbti.“

Žinoma, sutinka M. Šešlgytė, tam reikalingos priemonės, resursai, žinios, bet tai, ko gero, yra vienintelis kelias. „Radikalizacijos procesas neištinka per vieną dieną, tai ilgas procesas. Mes dažnai jo nepastebime, bet ir kelias atgal yra duobėtas ir ilgas. Su tuo reikia dirbti, to žmogaus nepaleisti. Jo smegenys užterštos, bet per vieną dieną taip neatsitiko. Jei tu į jį žiūrėsi iš aukšto, situacija tikrai nepagerės“, – mano politologė.

Didesnė grėsmė ignoruoti nei integruoti

Nors neatmetama, kad tarp pabėgėlių srautų į Europą gali atvykti ir radikalų, bet nuo karo bėgančių migrantų tapatinti su teroristais nėra pagrindo. M. Šešelgytė sako, kad negalėtų vienareikšmiškai teigti, jog migrantų skaičius Europoje didina terorizmą, nes didelė dalis paskutinius išpuolius įvykdžiusių žmonių yra ES piliečiai.

„Jie nėra atvykėliai iš kitų šalių. Jie galbūt buvo nuvykę į stovyklas, galbūt turėjo ryšių su teroristinėmis organizacijomis, bet ne visais atvejais tai buvo įrodyta. Tai niekaip nesusiję su pabėgėliais ir tiesiog nurodo pačioje Europoje egzistuojančias problemas, susijusias su negebėjimu integruoti tam tikrų visuomenės sluoksnių ir grupių“, – kalba politologė.

Nors pabėgėliai visuomenėje neretai tapatinami su terorizmo grėsme, M. Šešelgytės nuomone, didesnė grėsmė yra juos ignoruoti, nepagrįstai bijoti ir nesirūpinti integracija. Tą, atrodo, supranta Švedijos visuomenė, turintį ilgą pabėgėlių priėmimo patirtį. Kodėl visgi nereikėtų stebėtis, kad būtent švedams kilo mintis susigrąžinti radikalumo keliu nuklydusius piliečius?

Rytinėje Stokholmo dalyje esančiame Nakos priemiestyje, kuriame gyvena vietiniai švedai, vos prieš metus pastatytas ir įrengtas pabėgėlių apgyvendinimo centras. Gavę leidimą gyventi šalyje, pabėgėliai čia gauna būstą porai metų su sąlyga, kad mokysis švedų kalbos ir stengsis įsilieti į visuomenę.

44 metų palestinietis savo šalį paliko būdamas 10 metų, prasidėjus civiliniam karui. Ilgą laiką vyras gyveno skirtingose Europos šalyse, tačiau oficialų leidimą gyventi Švedijoje gavo prieš keturis mėnesius: „Praeityje mano situacija buvo prasta, ilgai neturėjau pilietybės. Tačiau, dėkui Dievui, dabar turiu leidimą gyventi čia, Švedijoje. Šiuo metu studijuoju dizainą ir fotografiją, o ateityje labai tikiuosi sukurti nuosavą verslą.“

Būtinas tiesioginis bendravimas

Svarbu atkreipti dėmesį, kad migrantai apgyvendinami tarp vietinių švedų, o ne atskiriami. Visai netoli įsikūręs vienas Stokholmo priemiesčio bendruomenės centras. Debora Masoka, 23 metų mergina iš Kongo, Nakos bendruomenėje su devynių asmenų šeima gyvena jau pusmetį.

„Palikau Kongą 2002 m. ir su šeima išvažiavome į Ugandą. Bet ten situacija ne geresnė, teko kęsti maisto stygių, dažnai eidavau miegoti nepavalgiusi. Gyvenimas buvo labai sunkus. Laukėme ten 14 metų ir prašėme Dievo, kad mums leistų išvykti kur nors kitur. O dabar, kai esu čia, jau nebegaliu sakyti, kad esu alkana, kad neturiu kur miegoti, dabar galiu mokytis švedų kalbos. Afrikoje norėjau tapti sesele, tačiau mokslas ten brangus. Bet dabar aš tikrai įgyvendinsiu savo svajonę ir mokysiuosi slaugos. Aš matau savo šveisią ateitį“, – pasakoja D. Masoka.

Mergina ir jos šeima yra vieni laimingųjų, gavusių nuolatinį leidimą gyventi šalyje. Čia jie atvyko kartu su banga prieglobsčio prašytojų, į Švediją pradėjusių plūsti prieš porą metų. Rekordiniais pabėgėlių skaičiumi 2015 m. prieglobsčio Švedijoje prašė daugiau nei 160 tūkst. pabėgėlių. Daugiau nei pusei jis buvo suteiktas.

Per migrantų krizę, kurią Švedijoje įprasta vadinti ne krize, o padėtimi, buvo priimta daugiausia pabėgėlių Europoje, palyginti su valstybės gyventojų skaičiumi.

Jungtinių Tautų atstovė Lietuvoje Renata Kuleš pastebi, kad švedai yra daug atviresnė visuomenė, be to, tai lemia ir daugelio metų darbo su pabėgėliais patirtis: „Lietuvoje yra labai nedaug pabėgėlių ir tikrai labai nedaug žmonių turėjo galimybę tiesiogiai pabendrauti su pabėgėliais. O tiesioginis bendravimas yra ta priemonė, kuri ištirpdo visus nepasitikėjimo ledus. Švedijoje tai vyko 60 metų, jie priėmė labai įvairių tautybių žmonių.“

Kalba yra vienintelis kelias į naujos šalies visuomenę. Jei nemoki kalbos, lieki už borto.

Tiesioginio bendravimo tarp vietinių švedų ir pabėgėlių pavyzdžių, apie kuriuos pasakoja R. Kuleš, apstu. Prieš trejus metus prasidėjęs projektas „Draugas švedas“ siūlo pakviesti pabėgėlį vakarienei ir pabendrauti. Pakanka vos vienos vakarienės, po kurios praktiškai visi migrantai sako pasijuntantys laukiami.

Problemų ne tokios didelės, kaip gali atrodyti

Tensta gali būti pavadintas pavojingu rajonu. Čia gyvena daug tautinių mažumų – tą labai lengva pamatyti vienoje pagrindinių gatvių, kur ant suolelių susėdę vietiniai bendrauja ausiai negirdėtomis kalbomis. Pabėgėliai šiame rajone dažnai apsigyvena dėl palyginti žemų būsto kainų. Vienoje pagrindinių gatvių įsikūrusi organizacija „Livstycket“. Jos įkūrėja Brigitta Notlof prieš 25 metus sumanė būdą, kaip migrantėms moterims padėti integruotis į visuomenę. Švedų dizaineriai padeda moterims išmokti rankdarbių gamybos, dizaino, o kartu ir švedų kalbos.

„Kai maždaug prieš 20 metų mokiau migrantus švedų kalbos, susipažinau su keliomis moterimis iš Beiruto. Tuomet ten vyko žiaurus karas. Pamenu, kaip gražiai tos moterys atrodė – jos dėvėjo spalvotus drabužius, jų bateliai buvo labai aukštais kulnais, o lauke tuomet buvo pilna sniego ir labai šalta. Tačiau šiandien visos jos laimingos, čia auga jų vaikai. Mokydama jas švedų kalbos, supratau, kad iš įprastų mokymo metodų nedaug naudos. Migrantai atėję į pamokas kalba švediškai, bet grįžę namo kalba turkiškai, arabiškai. Sugalvojau, kad praktiką reikia sujungti su teorija ir mokytis švedų kalbos užsiimant kitais darbais. Kalba yra vienintelis kelias į naujos šalies visuomenę. Jei nemoki kalbos, lieki už borto“, – kalba B. Notlof.

Kad Tensta yra pavojingas rajonas, Stokholmo policijos atstovas spaudai Vargas Gyllanderis nesutinka: „Policijos santykiai su kai kuriais šiame rajone gyvenančiais žmonėmis nėra geri. Tačiau tai labai maža dalis žmonių. Aš pats ten jaučiuosi saugiai, man niekas nekelia problemų. Tačiau yra buvę atvejų, kai pareigūnai buvo apmėtyti akmenimis ar fejerverkais. Savaime suprantama, tai problema. Ir, jei tai nufilmuojama ir paviešinama internete, gali atrodyti, kad miestas dega. Tačiau taip nėra.“

V. Gyllanderis sutinka, kad problemų yra, bet jos ne tokios didelės, kaip gali atrodyti. O per pastaruosius porą metų į Švediją atvykusi migrantų banga neturi nieko bendro su Stokholmo priemiesčiuose veikiančiomis nusikaltėlių grupėmis. Tarptautinė ir vietinė žiniasklaida, pabrėžia policijos atstovas spaudai, dažnai sumaišo šiuos dalykus ir problemas klaidingai primeta pabėgėliams.

Švedai bet kokia kaina nori pasauliui rodyti demokratijos ir tolerancijos pavyzdį – tai tampa aišku kurį laiką ten paviešėjus. Bet, kad ir kokie geranoriški būtų, švedai susiduria su  rimtomis kliūtimis dėl pabėgėlių. Maždaug 45 proc. žmonių pabėgėlio statusas nesuteikiamas, bet namo grįžta ne visi – daugelis tiesiog pradingsta. Kartais net porą metų užsitęsiantys pabėgėlių patikros procesai nesuteikia galimybės gauti kvalifikuoto darbo. Švedijoje sklido pasakymas, kad viešojo transporto vairuotojai yra patys inteligentiškiausi pasaulyje.

Iki 2016 m. Švedijos valdžia nekeitė savo atvirumo politikos, tačiau, likusiai Europos daliai užtektinai neprisidedant prie migrantų krizės sprendimo, šalis pamatė, kad našta per didelė ir sugriežtino sienų kontrolę. Nuo to laiko pabėgėlių srautai gerokai sumažėjo.

Taip projekto „Lietuva3“ diskusijoje „Saugumas transformacijų laikais: nuo valstybės iki tavęs“ kalbėjo tarptautinio saugumo ir nekonvencinių grėsmių ekspertė Merilando universiteto mokslininkė ICONS projektui Eglė Murauskaitė.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktoriaus pavaduotoja studijoms doc. dr. Margarita Šešelgytė pabrėžia, kad, kintant visuomenei, keičiasi ir saugumo sąvoka bei jos aprėptis.

„Barry Buzanas knygoje „Žmonės, valstybės ir baimė“ sakė, kad į saugumą negalime žiūrėti tradiciškai, vertinti saugumą išimtinai kaip valstybių reikalą ir manyti, kad saugumą galima užtikrinti išimtinai karinėmis priemonėmis. Pabrėžta, kad saugumas susideda iš įvairių lygių ir sektorių. Jis išskyrė politinį, ekonominį, aplinkosauginį, visuomeninį ir karinį saugumo sektorius.

Visuomenė keičiasi, keičiasi ir saugumo grėsmės, atsiranda naujos erdvės – informacinė, kibernetinė erdvė. Tos erdvės tampa naujais sektoriais, kuriuose pasireiškia naujos grėsmės“, – teigia M. Šešelgytė.

Savo ruožtu E. Murauskaitė pažymi, kad pastaruoju metu labai didelė dalis žmonių jaučiasi nesaugūs ir neišgirsti. Daugelyje šalių stebimams susiskaldymas tarp sostinės, didesnių miestų ir regionų.

„Tai nėra tik Lietuvos problema, su ja susiduria Vakarų Europos valstybės, JAV. Socialinė atskirtis didėja ir valstybės institucijos, tie didžiuliai biurokratiniai milžinai dažniausiai nesugeba taip greitai prisitaikyti, kad pasiūlytų pagalbą. Šių reiškinių rezultatas – tiek radikalių pažiūrų atstovų atėjimas į valdžią JAV, tiek nerimas, kad to daugės Vakarų Europoje.

Visa tai turi įtakos saugumui bendrąja jo apibrėžimo prasme. Matome, kad temperatūra pakilusi tiek, kad tokie radikalūs žmonės susilaukia tokio populiarumo. Jei mes nieko nedarysime, neskirsime reikiamo dėmesio problemoms, kurios lemia tokias pasekmes, sulauksime daug rimtesnių saugumo pasekmių“, – kalba E. Murauskaitė.

Iššūkis gynybai – „pilkosios zonos“ krizės

Pasak M. Šešelgytės, naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo figūra yra labai svarbi, sprendžiant dėl penktojo NATO straipsnio aktyvavimo, jei būtų puolamos Rytų Europos valstybės, tačiau nėra vienintelė.

Margarita Šešelgytė (viduryje)                                  V.Skaraičio/BFL nuotr.

„JAV yra sena demokratija su stipria stabdžių ir atsvarų sistema – Kongresas, Senatas, patarėjų komanda. Sistemos nėra taip paprastai sužlugdomos: paprastai žlunga ne sistema, o tas, kuris mėgina ją sutraiškyti. NATO atsisakymas ginti, sakykime, Baltijos šalis, būtų paties Aljanso pabaiga. Nei JAV, nei kitos NATO šalys nėra tuo suinteresuotos.

Elito lygmenyje tas noras ir įsipareigojimas yra stiprus. Tačiau viena yra noras, kita – pajėgumų klausimas. Viskas priklausytų nuo konflikto pobūdžio ir turimų pajėgumų. Dar svarbus aspektas yra ir visuomenės palaikymas, nes politikai yra priklausomi nuo elektorato: priimdami sprendimus, jie galvoja, kas bus rinkimų metu, kai visuomenei teks balsuoti. Tai būtų radikalus, tačiau įmanomas scenarijus“, – sako politologė.

E. Murauskaitė pažymi, kad šiuo metu išreiškiamas labai didelis susirūpinimas dėl to, kokį atsaką duoti iškilus sunkiai apibrėžiamoms grėsmėms.

„Universitete kuriame krizių scenarijus įvairioms JAV institucijoms ir pastebime, kad šiuo metu yra didelis susirūpinimas, kaip veiksmingai atsilaikyti prieš vadinamąsias „pilkosios zonos“ krizes. Čia turima mintyje iki penktojo NATO straipsnio nepakylantys konfliktai – nuolatinis plataus spektro spaudimas, kaip, pavyzdžiui, įvairios provokacijos, informacinis, ekonominis karas.

Mūsų Vakarų sąjungininkams dažnai nėra aišku, kokio formato pagalbą mes iš jų norėtume gauti esant tokiai situacijai. Su tokiomis problemomis šalys bando dorotis savarankiškai ir nėra kolektyvinio NATO atsako į jas. Tačiau nerimaujama, kad tai pamažu dildo tokių organizacijų patikimumą, pasitikėjimą, kad iškilus didesnei krizei bus reaguojama kolektyviai“, – teigia E. Murauskaitė.