„Man 20 metų, studijuoju universitete. Prieš dvejus metus pradėjau žiūrėti pornografiją. Iš pradžių chaotiškai, vėliau jau ėmiau internete ieškoti tam tikro tipo filmukų. Būtent tai man ir neduoda ramybės, nes mane traukia siužetai, kuriuose yra prievartos elementų. Tačiau tai visiškai prieštarauja mano pažiūroms. Maža to, mylėdamasi su sužadėtiniu įsivaizduoju, jog esu prievartaujama, ir man tai padeda patirti orgazmą. Iš tikrųjų aš tikrai nenorėčiau išgyventi ką nors panašaus. Užsiimdama seksu noriu, kad mane mylėtų. Man atrodo, kad su manimi kažkas negerai. Ar man derėtų sunerimti?
Lidija
Erotikos antologijos „Desire: 100 of literature's sexiest stories“ sudarytoja, žurnalistė Mariella Frostrup:
– Tokias fantazijas kaip laiško autorė patiria dauguma moterų (o ir vyrams jos nesvetimos). Tiesa, jos tikrai nenorėtų to patirti realybėje. Seksualinės fantazijos nerodo, kad jums kas nors negerai, jos nepanaikina moralinių principų, kuriuos išpažįstate.
Fantazijose kaip ir sapnuose dažniausiai į paviršių iškyla tos emocijos, tie paslėpti jausmai, kurie jums yra nepriimtini. Laimei, smegenys moka „užblokuoti“ psichikos teritorijas, kurių mes nenorime tyrinėti.
Išprievartavimas – tai pats niekingiausias ir skaudžiausias jėgos demonstravimo aktas. Tai toli gražu ne nesuvaldytos seksualinės aistros išraiška.
Seksualinės fantazijos nerodo, kad jums kas nors negerai, jos nepanaikina moralinių principų, kuriuos išpažįstate.
Turbūt ne veltui tokios fantazijos dažniau aplanko tuos, kurie linkę viską gyvenime kontroliuoti, o ne tuos, kurie gyvena nesaugiomis sąlygomis ir gali realybėje susidurti su išprievartavimo rizika.
Nėra nieko keisto, jei jus jaudina visiškai abstrakti idėja apie bejėgiškumą ir pavaldumą. Tai nereiškia, kad eidama naktį gatve tik ir laukiate, jog jus užpultų koks nors nepažįstamasis ir šiurkščiai pažeistų teisę į jūsų kūną.
Viena intymiausių seksualumo apraiškų – vaidmenų žaidimai su žmogumi, kuriuo pasitikime. Tai itin subtili tema, todėl prisipažinti apie uždraustus troškimus galime tik išties artimam žmogui. Ir jeigu pasakojame apie išprievartavimo fantaziją, nereiškia, jog prašome tai padaryti realybėje.
Kai pernai išleidau erotikos antologiją „Troškimai“, kolegė, kurią aš labai gerbiu, parašė gana kritišką atsiliepimą. Ji priekaištavo, kad įtraukiau į knygą, jos nuomone, nepadorius tekstus, kuriuose aprašoma prievarta ir rodoma nepagarba moteriai. Tiesa, aš specialiai apie tai užsiminiau pratarmėje ir tuos tekstus sudėjau į atskirą skyrių, kurį pavadinau „Tamsūs troškimai“.
Mes, suaugusieji, turime galimybę rinktis. Turime troškimų, kurie yra giliau nei mūsų sąmonė. Tačiau socialiniai stereotipai, susiję su moteriškuoju pradu, neleidžia mums patekti į tą teritoriją. Tačiau teigdami, kad mūsų instinktus galima priversti tarnauti logikai, siauriname savo patirties potencialą. Mes – protingi padarai ir todėl esame atsakingi už iracionalių geidulių ar tų, kurie gali būti pavojingi mums patiems ar kitiems žmonėms, kontrolę. Kad ir kaip mus keistų evoliucija, ji nepajėgi nužudyti instinktų, tačiau turime instrumentus jiems valdyti.
Man nepatinka pornografija: iš esmės ji materializuoja tai, kas turėtų gyvuoti tik fantazijose. Kaip ir kiti stimuliatoriai ji gali sukelti nepasotinamą alkį, kuris reikalaus vis didesnių ir didesnių „dozių“. Man atrodo, kad turėtume geriau sureguliuoti „dietą“, o ne fantazijas. Vis dėlto skaitytojai patarčiau jos troškimus aptarti su specialistu. Jis padės geriau suvokti asmenybės ribas. Patikėkite, tai – itin naudinga. Psichoterapeutai – mūsų vertėjai iš pasąmonės kalbos. Jeigu jaučiate nerimą ir manote, kad jūsų troškimai kelia diskomfortą, neatsisakykite profesionalų pagalbos.
Kita vertus, daugybė žmonių pasaulyje skaito romaną „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, įsivaizduodami save dominavimo scenose, bet nesiruošia to pakartoti realybėje.
Mes – sudėtingi sutvėrimai, todėl tyrinėti savo fantazijas taip pat svarbu, kaip ir rūpintis kūnu. Aišku, iki tos ribos, kol tai nekenkia mums patiems ar mūsų partneriams.
