Vilniaus klubo konkursas vyko jau septintąjį kartą. Šiemet premija buvo paskirta knygos „Neįgyvendintas Vilnius“ autorėms Marijai Drėmaitei ir Rasai Antanavičiūtei. Knygą 2021 m. išleido leidykla „Lapas“, autorėms skiriama 1000 eurų premija.

„Šiemet Knygų mugė sutapo su Rusijos karo prieš Ukrainą pradžia. Norime padėti Ukrainai skirdamos savo premiją organizacijai „Mėlyna ir geltona“, remiančiai Ukrainos ginkluotąsias pajėgas bei nuo karo nukentėjusius civilius,“ – sako autorės.

Knyga „Neįgyvendintas Vilnius“ kviečia pasivaikščioti po Vilnių, taip ir likusį planuose, eskizuose, vizijose. Į šį vaizduotės pratimą kviečia leistis daugiau nei šimtas knygoje pristatomų urbanistinių, architektūrinių, memorialinių bei inžinerinių projektų, kurie užgimė XX amžiuje, bet netapo realybe. Komisijos teigimu, ši knyga leido įsivaizduoti, koks Vilnius galėjo būti, bei susipažinti su miesto ir miestiečių idėjomis, kurias šiandien labai įdomu apžvelgti ir palyginti iš laiko perspektyvos.

Tuo pat metu – knygos turinys priverčia susimąstyti, ko miestui dar reikėtų ir apie kokius trūkstamus objektus dar turėtume diskutuoti ateityje, o galbūt – ir kaip išvengti tam tikrų klaidų.

Nuo projektų, planų ir maketų iki vaizdo manipuliacijų – lankytojams pristatomas kitoks miestas, negu esame įpratę matyti.

Pasak parodos kuratorių, vidutiniškai iš visų architekto ar urbanisto sumanymų ir projektų įgyvendinama vos 10 procentų, likę įprastai nebūna realizuoti. Nors muziejaus erdvėse eksponuojama daugiau kaip šimtas objektų, parodos kuratorės teigia, kad tai – tik labai nedidelė visų nerealizuotų Vilniaus vizijų dalis.

„Apie 90 procentų projektų įprastai liepa popieriuje. Tas sluoksnis, kuris lieka popieriuje, mus ir sudomino. Kultūros istorijoje dabar yra labai populiaru kelti tariamosios nuosakos klausimus. Kuriant šią parodą tie klausimai ir tapo mūsų varomąja jėga: koks galėjo būti Vilnius?“, – pasakoja viena iš parodos kuratorių, architektūros istorikė, Vilniaus universiteto profesorė Marija Drėmaitė.

Parodoje eksponuojamose foto- ir videomanipuliacijose skirtingi praėjusio amžiaus neįgyvendinti projektai perkelti į šiandienines Vilniaus erdves.

Pasak parodos kuratorių, šiai parodai Vilniaus muziejaus erdvės virto didžiausiomis praėjusio amžiaus architektūros dirbtuvėmis. Praėjusio amžiaus metu režimai Vilniuje keitėsi net dešimt kartų. „Dirbtuvėse“ eksponuojami patys netikėčiausi skirtingų laikotarpių inžineriniai, meniniai, kartais net „tarpkontinentiniai“ projektai – Vilniaus marios, Juodąją ir Baltijos jūrą jungiantys kanalai, skirtingų laikotarpių miesto ar rajonų planai, paminklų maketai, Lukiškių aikštės ar Tauro kalno projektai.

„Visi projektai turi pozityvų užtaisą. Autoriai stengėsi padaryti miestą gražesnį ir palengvinti vilniečių gyvenimą nepriklausomi nuo politinės situacijos, vyraujančių ideologijų“, – teigia parodos kuratorė, Vilniaus muziejaus direktorė Rasa Antanavičiūtė.

Vis dėlto ne visi eksponatai tilpo į „didžiausias dirbtuves“, pažymima Vilniaus muziejaus pranešime. Nuo pirmadienio vilniečių akis traukiantis ant rotušės laiptų iškilęs 6 metrų aukščio Adomo Mickevičiaus paminklas – vienas iš parodos eksponatų, tiesa, pats stambiausias. 1922 m. metais skulptoriaus Zbigniewo Pronaszko sukurtas A. Mickevičiaus paminklas – vienas iš daugelio realybe taip ir netapusių Vilniaus projektų. Monumentas turėjo būti dvigubai aukštesnis už Vilniaus centre esantį maketą.

Visi parodos lankytojai kviečiami rinkti labiausiai jiems patikusį projektą, „balsuoti“ paliekant įrašą muziejaus lankytojų knygoje.

Rudenį parodos turinį papildys išsami neįgyvendinto Vilniaus knyga, paskaitų bei susitikimų ciklas bei virtualus maršrutas, kurį bus galima išbandyti ir tikrovėje. Paroda Vilniaus muziejuje veiks iki 2022-ųjų sausio 9 dienos.

Daug namų darbų

Sausio viduryje UNESCO Pasaulio paveldo centrui bus pateikta galutinė Kauno tarpukario modernizmo architektūros nominacinė byla "Modernusis Kaunas: optimizmo architektūra, 1919–1939 m.".

Preliminarią paraišką Lietuva pateikė dar 2017-aisiais, bet, aiškina architektūros istorikė, Vilniaus universiteto profesorė dr. Marija Drėmaitė, Kauno modernizmo paraiškos į UNESCO paveldo sąrašą ekspertų grupės vadovė, nominacinių bylų reikalavimai labai sugriežtėję. Tad nuo pirminės paraiškos iki patekimo į UNESCO sąrašą šalys užtrunka 8–10 metų. Treji metai, per kuriuos parengta Kauno modernizmo nominacinė byla, labai nedidelis laiko tarpas.

2017 m. pateiktą dokumentą galima vadinti ketinimų protokolu: tai trumpa santrauka apie teritoriją, jos istoriją, vertingąsias savybes. Tokį pateikus, šalies siūlomas objektas ar teritorija įtraukiami į preliminarų UNESCO sąrašą, kuriame dabar – arti 2 tūkst. paraiškų. Jame užsibūti galima ir labai ilgai – tol, kol šalis parengia UNESCO nustatytą privalomą formą atitinkančią galutinę nominacinę bylą.

Jei viskas vyks sklandžiai, sprendimas dėl Kauno modernizmo įrašymo į UNESCO sąrašą turėtų būti skelbiamas 2022-ųjų vasarą.

Kauno nominacinė byla – daugiau nei 400 puslapių dokumentas, kurį rengia ir finansuoja Kauno miesto savivaldybės administracija, koordinuoja savivaldybės Paveldo skyrius, konsultuoja Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriatas, prisidėjo ir kiti ekspertai. "UNESCO labai protingai daro duodama šį namų darbą kiekvienai į Pasaulio paveldo sąrašą vertybę teikiančiai šaliai, nes tai labai išsamus tyrimas patiems pasitikrinti, ar tas objektas turi išskirtinę visuotinę vertę, pasaulinę reikšmę ir ar šalis turi priemonių jam išsaugoti. Juk siekiama ne tik patekti į UNESCO sąrašą, bet ir įsipareigojama išsaugoti tą objektą ilgus metus", – aiškina M.Drėmaitė.

Nominacinių bylų pateikimo procedūroje yra kelios datos: kasmet iki rugsėjo pabaigos šalys savo paraiškas teikia UNESCO Pasaulio paveldo centrui, kuris vertina, ar jos atitinka formaliuosius reikalavimus. Teigiamo įvertinimo Kauno byla sulaukė lapkričio 15-ąją. Pareikšta keletas pastabų, pagal kurias dabar baigiama parengti galutinė nominacinė byla, kurią reikia pateikti iki sausio pabaigos.

Po to visus metus ar net daugiau UNESCO Pasaulio paveldo centro ekspertai atlieka paraiškos turinio ekspertinį vertinimą, vyksta ir į vietą pažiūrėti, ar realybė nėra kitokia, nei aprašyta. Tada jau prasideda politiniai procesai – įsijungia UNESCO šalių narių diplomatai, ambasadoriai. Galutinis sprendimas priimamas kiekvieną vasarą vykstančioje UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesijoje.

"Jei viskas vyks sklandžiai, sprendimas dėl Kauno modernizmo įrašymo į UNESCO sąrašą turėtų būti skelbiamas 2022-ųjų vasarą. Tačiau COVID-19 sutrukdė šių metų sesiją, tad tas terminas gali dar metus ar daugiau nusistumti", – mano M.Drėmaitė.

Modernusis Kaunas 1938-aisiais ir 2020-aisiais (Atvirukas iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Miesto fenomenas

Į UNESCO sąrašą objektai įrašomi remiantis Pasaulio paveldo centro nustatytais kriterijais. M.Drėmaitė primena, kad Kaunas siūlomas įrašyti į sąrašą kaip urbanistiką ir architektūrą apimantis kultūrinis kraštovaizdis, kurį sudaro Naujamiestis ir dalis Žaliakalnio (Minties Rato gatvė, Kauko ir Perkūno alėjų rajonai, Ąžuolynas su sporto kompleksu ir Tyrimų laboratorija – dabar Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakultetas). Tai didžiausias pokytis, lyginant su preliminariąja paraiška, kai buvo teikiami tik atskiri modernizmo architektūros pastatai.

Kauno modernizmas pristatomas kaip optimizmo architektūra, nors optimizmas ir nėra architektūros stilius. Bet šią idėją nominacinės bylos rengėjų grupė pasirinko kaip geriausiai perteikiančią nepaprastą Kauno transformaciją tapus laikinąja sostine. "Tai daugiau nei architektūra - noras sukurti naują modernią valstybę ir jos sostinę pagimdė unikalų urbanistinį kraštovaizdį – išskirtinį modernų miestą, kurio kūrėjai sumaniai integravo gamtinę aplinką ir buvusios carinės tvirtovės palikimą. Kauno modernizmo architektūros paveldas peržengia siauras meno istorijos ribas ir gali būti suvokiamas kaip politinis, istorinis ir kultūrinis XX a. Europos fenomenas", – mano M.Drėmaitė.

Per beveik 20 metų Kauno plotas išsiplėtė daugiau nei septynis kartus, prasidėjo statybų bumas – išduota apie 12 tūkst. statybos ir rekonstrukcijos leidimų. Per labai trumpą laiką sukurta didelė modernistinių pastatų sankaupa vienoje vietoje, o jų įvairovė praplečia tam tikrą įsigalėjusį modernizmo architektūros standartą: Kauno modernizmo architektūroje yra daug idėjų iš visos Europos, bet yra ir vietinė jų interpretacija, išlaikytas ir nacionalinis savitumas.

M.Drėmaitė patikslina, kad UNESCO nominuojamoje teritorijoje išlikę 1 090 tarpukariu pastatytų objektų. Tarp jų – Centrinis paštas, "Pienocentras", Vytauto Didžiojo karo ir Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejai, Kauno įgulos karininkų ramovė, Prekybos, pramonės ir amatų rūmai, Kristaus Prisikėlimo bazilika, Vlado Putvinskio gatvės namų kompleksas ir daugybė kitų. Nemažai pastatų išsaugojo ir autentišką interjerą ar jo fragmentus.

Architekto F.Vizbaro Centrinis paštas – išskirtinis Kauno statinys. (Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.)

"Tai tarsi laiko kapsulė – moderni tarpukario architektūra, užkonservuota urbanistiniame kraštovaizdyje", – apibendrina M.Drėmaitė.

Beje, Kauno modernizmas sulaukia vis daugiau tarptautinio įvertinimo. 2015-aisiais šiam fenomenui suteiktas Europos paveldo ženklas. Kaunas taip pat yra pelnęs UNESCO dizaino miesto statusą. Tyrimų laboratorija pernai sulaukė JAV "Getty" fondo programos "Keeping it modern" ("Išsaugokime modernizmą") finansavimo valdymo ir konservavimo planui parengti. Ši programa kasmet tokiam finansavimui atrenka tik po dešimt išskirtiniausių modernizmo pastatų pasaulyje.

Ne tik saugoti

M.Drėmaitė pabrėžia, kad šiuolaikinėje paveldosaugoje konkuruojama ne vertybių skaičiumi ar dydžiu, o gebėjimu valdyti paveldą, suderinti jo išsaugojimą ir panaudojimą šiuolaikinėms reikmėms.

UNESCO ekspertai į tai kreipia daug dėmesio. Pavyzdžiui, nominacinę bylą sudaro šešios pagrindinės dalys, iš kurių pirmos trys skirtos vertybėms aprašyti, o kitos trys – paveldosaugai: kaip šalis moka tai saugoti, kokios priemonės jau taikomos ir kokių planuojama imtis ateityje. Kad ir kokio išskirtinumo būtų vertybės, jei kyla abejonių dėl jų apsaugos, diskutuojama, kad galbūt neverta jų nė įrašyti į UNESCO sąrašą.

"Todėl Kaune labai svarbus konsensusas – susitarimas tarp miesto valdžios, vystytojų, architektų, pastatų savininkų ir naudotojų, kad miestas vystytųsi išsaugant vertingąsias modernizmo savybes. Pavyzdžiui, jei nepavyksta susitarti ir beveik nugriaunamas vertingas pastatas, kaip kad Perkūno al. 11, arba jei vilos Minties Rato gatvėje labai pasikeis, nebus prasmės siekti Kauną įrašyti į UNESCO sąrašą", – pabrėžia M.Drėmaitė.

Ji pasakoja, kad nominacinėje byloje yra specialus punktas apie autentiškumą, kuriame būtina parašyti, kokie pokyčiai yra įvykę teritorijoje ar objekte. "Galime sakyti, kad mums tai labai gražus autentiškas miestas, tačiau atvykę UNESCO ekspertai gali įvertinti, kad paraiškoje nurodyti dalykai neatitinka autentiškumo kriterijaus, nes per daug pastatyta naujų pastatų ar jų antstatų, per daug pakeista langų ir kitų detalių, tad, žvelgiant į šią teritoriją, nebegalima atpažinti, kad tai yra tarpukario modernizmo miestas. Dėl to svarbu, kad šio laikotarpio pastatai vis dar būtų matomi ir dominuotų teritorijoje, o nauji statiniai pagarbiai juos išryškintų, bet neužgožtų", – aiškina M.Drėmaitė.

Svarbu pabrėžti, kad visa siūloma įtraukti į UNESCO sąrašą teritorija –  Naujamiestis ir Žaliakalnio dalys – jau yra saugomos nacionaliniais teisės aktais, kaip urbanistinės vertybės yra įrašytos į Kultūros vertybių registrą. Į jį įrašyti ir atskiri objektai. Taigi, jokių naujų reikalavimų UNESCO šiai teritorijai neskirs. Tačiau ekspertų grupė, rengusi Kauno nominacinę bylą, siūlo Kultūros vertybių registrą papildyti dar apie 30 vertingų objektų. "Pavyzdžiui, registre nėra Vinco Mykolaičio-Putino ir Kazimiero Būgos gatvių kampe sublokuotų dviejų aukštų Stasio Stašio ir Jono Norkaičio namų, kuriuos įvardijame kaip šios teritorijos šedevrą", – stebisi M.Drėmaitė.

Pasak prof. M.Drėmaitės, Kauno modernizmas – tai daugiau nei architektūra: siekis sukurti naują modernią valstybę ir jos sostinę pagimdė unikalų urbanistinį kraštovaizdį. (Roberto Daskevičiaus nuotr.)

UNESCO akcentuoja, kad šalis visą paveldą, taip pat ir įtrauktą į Pasaulio paveldo sąrašą, turi valdyti vadovaudamasi savo nacionaliniais įstatymais. Todėl nominacinėje byloje būtina nurodyti, kokie teisės aktai valstybėje jau veikia, kokių priemonių šalis imasi, kad užtikrintų vertybių išsaugojimą. Jei UNESCO ekspertai padarys išvadą, kad priemonės nėra pakankamos, jie gali rekomenduoti kitas, tačiau visuomet tikimasi pačios šalies atsakomybės.

"Tai svarbus brandos ženklas – reikia prisiimti atsakomybę už nominuojamą kultūros paveldo vertybę: juk negali vienu metu būti ir UNESCO Pasaulio paveldo sąraše, ir vystyti plėtrą griaunant modernizmo pastatus bei keičiant juos naujais statiniais. Šiuolaikinė paveldo vadyba yra kompromiso menas, nes šiuolaikinė paveldosauga nesiekia tik užkonservuoti, bet sudaryti sąlygas saugomam objektui gyventi aktyvų gyvenimą, išsaugant vertingąsias savybes. Tai vadinama tausojamuoju naudojimu. UNESCO šioje srityje yra labai gera patarėja, nes turi sukaupusi didelės patirties", – sako M.Drėmaitė.

Yra nemažai nuogąstavimų ir dėl Centrinio pašto ateities. M.Drėmaitė pabrėžia, kad paraiška UNESCO teikiama valstybės vardu – nors ją rengia Kauno miesto savivaldybė, bet teikimą pasirašo kultūros ministras, vadinasi, ne tik miestas, bet ir valstybė įsitraukia į šiuos procesus. Tad tam tikrų procesų valdymui reikia ir politinės valios, pavyzdžiui, valstybės institucijos galėtų tarpininkauti, kad Pašto pastatas iš Turto banko būtų neatlyginamai perduotas valdyti Kauno miesto savivaldybei, o jame būtų galima įsteigti UNESCO informacijos centrą, modernizmo interpretacijos centrą, architektūros muziejų; buvo ir kitų pasiūlymų dėl naujos pastato paskirties.

Ji priduria, kad labai svarbu sukurti tokią sistemą, kad visiems būtų aišku, kas saugoma, ką galima daryti ir ko negalima. Reikia tobulinti ir kompensacijos mechanizmą, kuris padėtų saugomų pastatų savininkams nepažeidžiant reikalavimų išsaugoti vertingąsias savybes. Beje, Kauno miesto savivaldybė jau yra įsteigusi puikiai veikiančią paveldosaugos programą, kuria pastatų savininkams teikiama parama restauravimui, didelė dalis – tarpukario objektams.

Daugiau tvarkos

M.Drėmaitė sako besižavinti Kauno modernizmu dar nuo paauglystės. O kokia jai pačiai atrodo išskirtiniausia vieta šiame išskirtiniame urbanistiniame kraštovaizdyje? "Vlado Putvinskio gatvės pastatų eilė už Nacionalinio M.K.Čiurlionio muziejaus man yra tokia tarpukario Kauno grožio esencija, harmonijos, santykio su kraštovaizdžiu ir patogumo simbolis", – sako architektūros istorikė.

Vis dėlto Kaunas – ne vienintelis pasaulyje garsėja modernizmo architektūra. Jai UNESCO pasaulio paveldo sąraše jau atstovauja Tel Avivo Baltasis miestas, Berlyno modernistiniai gyvenamieji rajonai, Modernistinis Afrikos miestas Asmara, atskiri žymių architektų Le Corbusier ar L.Mies van der Rohe suprojektuoti modernistiniai pastatai, yra ir laukiančiųjų eilėje preliminariame sąraše – pavyzdžiui, modernistinis Lenkijos Gdynės uostas.

Todėl Kaune labai svarbus konsensusas – susitarimas tarp miesto valdžios, vystytojų, architektų, pastatų savininkų ir naudotojų.

Vis dėlto Kaunas, M.Drėmaitės įsitikinimu, unikalus: "Per labai trumpą laiką kauniečiai, pasinaudodami aktyvaus mero Jono Vileišio iniciatyvomis, sugebėjo sukurti gražų ir patogų kokybiškos modernios architektūros miestą, kuris išliko iki šių dienų ir yra optimistinio troškimo susikurti naują sostinę, naują valstybę ir naują modernų gyvenimą liudijimas."

Kauno modernizmo paraiškos į UNESCO paveldo sąrašą ekspertų grupės vadovė neabejoja, kad, patekus į Pasaulio paveldo sąrašą, tai atneštų gerų ilgalaikių pokyčių. Gaunama ir finansinės naudos, nes padidėja tokio miesto žinomumas, pagausėja turistų. Yra šalių, iš kurių jie keliauja tik į UNESCO miestus, nes jiems UNESCO sąrašas – kaip kokybės ženklas, garantija, kad tokią teritoriją ar objektą įdomu ir verta pamatyti. Bet tai ne vienintelis pranašumas – gerėja gyvenamoji ir darbo aplinka: kyla nekilnojamojo turto kaina, miestas geriau tvarkomas, nes į tai investuoja ir savivaldybė, ir valstybė. Stiprėja bendruomenės, nes žmonės labiau puoselėja savo aplinką.

Gal tarpukario Kauno optimizmas kuriant išskirtinį miestą dar labiau pakurstys ir šiuolaikinių kauniečių optimizmą siekiant jį saugoti ir puoselėti.

Lietuva UNESCO sąrašuose

2020-ieji buvo paskelbti UNESCO pasaulio paveldo Lietuvoje metais, siekiant iš naujo įvertinti turimą unikalų, pasaulinio masto Lietuvos kultūros paveldą, juolab per pastaruosius dvejus metus minėtos visų keturių Lietuvos vietovių įrašymo į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą sukaktys – pernai Vilniaus istorinis centras minėjo 25 metus, Kernavės archeologinė vietovė – 15, šiemet Kuršių nerija – 20, o Struvės geodezinis lankas – 15 metų. Preliminariame sąraše, be Kauno modernizmo architektūros, dar yra Trakų istorinis nacionalinis parkas.

Yra dar keli UNESCO pasaulio unikumų sąrašai. Reprezentatyviajame žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąraše Lietuvą reprezentuoja kryždirbystė, dainų ir šokių šventės Baltijos šalyse, lietuviškos sutartinės.

Dokumentinio paveldo tarptautiniame registre "Pasaulio atmintis" įrašytos trys su Lietuva susijusios dokumentų kolekcijos: Baltijos kelio, Radvilų archyvų ir Nesvyžiaus bibliotekos, Liublino unijos aktas.

Kol kas vienintelė Lietuvos vietovė Pasauliniame UNESCO biosferos rezervatų tinkle – Žuvinto biosferos rezervatas.

Diskusija vyko Rytų Londone įsikūrusioje Londono Metropolitano universiteto Sero Johno Casso meno, architektūros ir dizaino mokykloje.

Į ją pakviesti architektūros istorikai, sociologai ir psichologai diskutavo, kas sieja emocinį nusiteikimą, miesto įvaizdžio formavimą ir architektūrą. Pranešimus skaitė prof. Marija Drėmaitė, dr. Eglė Rindzevičiūtė, architektūros kritikas ir rašytojas Douglas Murphy. Diskusijoje dalyvavo minėti pranešėjai ir iškilus psichoanalitikas Adamas Phillipsas, publikavęs daugybę knygų žymiausiose JAV ir Jungtinės Karalystės leidyklose.

Optimizmas – tai sąmonės būsena; tai požiūris, išreiškiantis tikėjimą, kad tam tikrų pastangų rezultatas bus teigiamas.

"Optimizmas skamba kaip architektūros stilius, artimas modernizmui, bet paroda nėra apie architektūros stilių. Optimizmas – tai sąmonės būsena; tai požiūris, išreiškiantis tikėjimą, kad tam tikrų pastangų rezultatas bus teigiamas. Tokio požiūrio netrūko tarpukario Europoje, kurioje, po imperijų žlugimo ir Pirmojo pasaulinio karo atsirado daug naujų valstybių, tarp jų ir Lietuva. Jos energingai įsitraukė į modernizacijos lenktynes, siekdamos pasivyti pasaulines tendencijas ir tapti labiau europietiškos", – parodos koncepciją pristatė Marija Drėmaitė.

Nors parodoje "Optimizmo architektūra" optimizmo sąvoka atskleidžiama akcentuojant tarpukario Kauno – laikinosios sostinės statybų bumą, kai jauni užsienyje studijavę architektai sugrįžo dirbti į Lietuvą ir suprojektavo daugybę naujų modernių pastatų, ši naujai temą traktuojanti diskusija "The Cass" mokykloje privertė plačiau pažvelgti į tai, kokią kultūrinę ir socialinę reikšmę optimizmas turi kaip emocinis imperatyvas, formuojantis tautos ir miestų bei individų identitetams.

"Optimizmas iš tiesų gimsta iš norų apie ateitį formulavimo, iš pageidaujamos ateities įsivaizdavimo, kartu suvokiant tokių norų fikcinę prigimtį ir žinant, kad negalime numatyti ateities. Optimistinis mąstymas yra paremtas magiškomis mintimis, ir būtent tos magiškos mintys perkelia realybę į norimą viziją. Optimizmas savyje talpina įsitikinimą, kad praeitis, kad ir kokia ji sudėtinga ar skausminga būtų, nepakenks ateičiai", – citata iš rašytojo ir psichoanalitiko Adamo Phillipso pasisakymo.

Diskusija "Architektūra ir optimizmas" yra jau antrasis kartas, kai Lietuva dalyvauja "Londono architektūros festivalyje". Praėjusiais metais viena ryškiausių festivalio instaliacijų buvo pripažinta priešais Šv. Pauliaus katedrą įrengta miško gabaliuko instaliacija "The Building Site", kurią suprojektavo kraštovaizdžio architektė Sigita Simona Paplauskaitė.

Kaune galima aptikti daugiau kaip 6000 išlikusių tarpukario moderniosiošio laikotarpio statinių. Vis dėlto nemaža dalis pastatų, liudijančių miestui ir valstybei svarbius procesus, – apleisti, tinkamai nesutvarkyti, netgi avarinės būklės. "Kaunas 2022“ programos "Modernizmas ateičiai“ tikslas – pakeisti šią situaciją, sužadinti kauniečių atsakomybę supančiai aplinkai ir sugrąžinti Kauno modernizmą į europinį bei pasaulinį kontekstą.

Pokalbis su architektūros istorike Marija Drėmaite – apie Kaunui svarbių pastatų išsaugojimą, pasaulio atsivėrimą Laikinosios sostinės modernizmui bei istorijas, kurias gali papasakoti šie architektūros šedevrai.

– Kauno menininkų namuose pristatėte Vilniuje startuojančią jūsų, kartu su Vaidu Petruliu ir Giedre Jankevičiūte, kuruojamą kilnojamąją parodą "Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918–1940 m.“, kuri vėliau aplankys ir įvairius Europos miestus. Kokių sunkumų iškilo generuojant idėją, kaip geriausia Europai pristatyti Kauno architektūrą?

– Pirmiausia griuvo visos iliuzijos, kad pastarasis dėmesys ir atsiradimas preliminariajame UNESCO Pasaulio paveldo sąraše Kauno tarpukario architektūrą pavertė žinoma pasaulyje. Kreipdamiesi į įvairius Europos muziejus dėl parodos eksponavimo neretai sulaukdavome atsakymo "Kaunas? Labai įdomu, bet kas tai yra? Niekad neteko girdėti.“ Tad mūsų laukia dar ilgi viešinimo darbai, o parodos auditorija tapo užsienio žiūrovas, kuris nieko nežino nei apie Kauno modernizmą, nei apie Lietuvą, tačiau šiek tiek domisi XX a. kultūra bei architektūra.

Iš pradžių atrodė, kad bus nesunku pristatyti Kauno tarpukario architektūrą Europai, tačiau pradėjus planų įgyvendinimą išaiškėjo, jog tarpukario palikimas ir Kauno fenomenas europiniame kontekste neapmąstytas. Kuo jis išskirtinis tarptautiniu mastu? Ši architektūra nėra radikali, o labiau nuosaiki, solidi. Jai būdingas reprezentatyvumas, randame mažokai naujų funkcijų pastatų – jų tik užuominos. Statiniai be galo gražūs, vientisi, tačiau kuo Kauno architektūra galėtų būti įdomi eiliniam užsienio žiūrovui? Ką universalaus ji gali papasakoti? Tad supratome, kad privalome atskleisti Laikinosios sostinės modernizmo išskirtinumą ir svarbą išryškinant Kauną tarptautiniame kontekste kaip dar neatpažintą bendro Europos paveldo miestą.

Taip parodos pavadinime atsirado žodis "optimizmas“. Kodėl? Todėl, kad ši architektūra pirmiausia atspindi nuotaiką, orientaciją į šviesią ateitį, valstybės sostinės (o metaforiškai ir pačios valstybės) statybas, visapusę modernizaciją. Architektūros stilių istorijos Europai nebeįdomios, tačiau tapatinti Kauno modernizmą su optimizmo idėja puikiai tinka, kadangi ji yra būdinga visoms Senojo žemyno valstybėms, kurios po 1918 m. atsirado pasaulio žemėlapyje. Visoms joms kilo praktiškai identiškos problemos – reikėjo statyti naujas sostines arba modernizuoti senas, kai kurie miestai tiktai tuo metu įgavo sostinės vardą. Šioms valstybėms buvo reikalinga radikali transformacija, tautinių stilių sukūrimas ir nacionalinio identiteto išgryninimas, kadangi visos jos vadavosi iš imperinių patirčių ir jų paveldo. Tikriausiai tarpukario debatai palikti ar nugriauti Kauno Soborą ir yra vienas iš pavyzdžių, iliustruojančių tą būseną. Taigi mes į Kauno modernizmą pažiūrėjome labiau istoriniame kontekste kaip į politinį, kultūrinį, architektūrinį, urbanistinį fenomeną, kuris paliko ryškų pėdsaką ne tik Lietuvos XX a. kultūroje.

Kauno modernizmas pasauliui demonstruoja migruojančias tarpukario modernizmo idėjas ir formas, o per jas įrašo Lietuvą į bendrą modernios Europos paveldo kontekstą. Ir daro tai būtent per optimizmą – tą nuotaiką, su kuria gyveno ir kūrė didelė dalis tarpukario Europos. Parodos architektai Ieva Cicėnaitė ir Matas Šiupšinskas bei dizaineris Linas Gliaudelis atspirties tašku pasirinko Iljinų namo (archit. Arnas Funkas, 1933) apskritą langą, pagal kurį sukūrė parodos logotipą ir instaliaciją.

Jeigu patys vietiniai gyventojai vertins savo paveldą ir juo didžiuosis, ilgainiui bus garantuota ir tarptautinė sėkmė.

– Kokie svarbiausi fenomenalūs Kauno pastatai pristatomi parodoje? Kuo jie ypatingi?

– Atrinkome penkis objektus, kurie, kuratorių nuomone, geriausiai atspindi valstybės statybą ir nacionalinio stiliaus kūrimą: Nacionalinis muziejus (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus), Kauno įgulos karininkų ramovė, Prekybos, pramonės ir amatų rūmai, Kristaus Prisikėlimo bazilika ir Centrinis paštas. Parodoje eksponuojamas ir šeštasis simbolinis statinys, kuris liko nepastatytas – tai 1938 m. skelbto Valstybės rūmų architektūrinio konkurso medžiaga (buvo sulaukta net 51 pasiūlymo iš viso pasaulio). Šie pastatai ypatingai susiję su nacionaliniu identiteto konstravimu, nes tai buvo svarbu to meto tautinėms valstybėms. Kiekvienas jų simbolizuoja vis kitokį nacionalinį modernybės aspektą. Nacionalinis muziejus tapo svarbiausiu tapatybę formuojančiu pastatu, naujai valstybei reikėjo ir paminklo nepriklausomybei – tam puikiai pasitarnavo Kristaus prisikėlimo bazilika. Besikuriančiai valstybei itin svarbi buvo ir karinė galia – tą simbolizavo Karininkų ramovė. Prekybos, pramonės ir amatų rūmai demonstravo ekonominę galią, o Kauno centrinis paštas – naujas komunikacijos pasauliui formas.

Kitoje parodos dalyje atskleidžiame radikalią miesto transformaciją – tarpukario Kaune įvyko tikras statybų sprogimas, per mažiau nei dvidešimt metų iškilo 12 tūkst. pastatų. Šioje vietoje įdomiai išryškėja Kauną paženklinęs laikinumo aspektas – ilgą laiką valstybė čia delsė statyti naujus valstybinius pastatus, o įsikurdavo senuosiuose cariniuose. Juk buvo tikėtasi netrukus grįžti į Vilnių ir ten jau užsiimti rimtomis statybomis. Tačiau žmonių vis daugėjo, reikėjo kažkur gyventi, dirbti, steigti įvairaus profilio įstaigas. Tad iniciatyva perėjo į paprastų gyventojų rankas – ir miestą, iš esmės, statė eiliniai žmonės. Tą itin gerai atspindi gyvenamųjų namų (kurių buvo pastatyta virš 7000) gausa ir įvairovė. Parodoje šią gausą perteikia daugybė archyvinių nuotraukų.

Eksponuojame ir Vaido Petrulio bei Gintaro Česonio foto esė "Galiniai fasadai“. 2017 m. sukurtame fotografijų cikle sugretinami tarpukario gyvenamųjų namų pagrindiniai, kitaip sakant, reprezentaciniai fasadai su galiniais. Įdomiausia, kad būtent galiniai fasadai atskleidžia daugiau gryno nedekoruoto modernizmo, kadangi jie – utilitarūs ir paprastesni. Ironiška, kad ten, kur nesirūpinta reprezentacija, buvo galima rasti daug daugiau modernizmo.

– Paroda, kaip minėjote, skirta užsienio gyventojui, kuris nieko nežino apie Kauno modernizmą. Tačiau, apskritai, pastaraisiais metais tarptautiniame kontekste pastebimas vis didėjantis susidomėjimas Kauno tarpukario architektūra: prieš metus įtakingasis dienraštis "The Guardian“ Kauną paskelbė vienu gražiausių art deco miestų, taip pat vis daugėja turistų, kurie čia atvyksta būtent apžiūrėti tarpukario statinių. Kaip manote, kas paskatino Europą po truputį atsiverti Kauno modernizmui?

– Šį kylantį susidomėjimą Kauno tarpukario modernizmu galima susieti su apskritai vis didėjančiu žavėjimusi pakraščių modernistine architektūra. Ilgą laiką, ypatingai praėjusio amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, buvo domimasi tik centro modernizmu, kitaip sakant, didžiaisiais modernizmo grynuoliais, tokiais kaip Bauhaus mokyklos palikimas ar didžiųjų meistrų, kaip Le Corbusier ir Mies van der Rohe's architektūra. Tačiau XX ir XXI amžių sandūra pakoregavo šį domėjimąsi ir iš antro plano ištraukė periferinius modernistinius reiškinius. Keitėsi nuomonė, esą didžiųjų centrų modernizmas yra geras, o pakraščių – atsilikęs arba prastesnis. Architektūros gerbėjams ilgainiui tapo be galo įdomu pažinti viso pasaulio modernizmą, lyginti skirtingų šalių ir kontinentų statinius tarpusavyje. Kaunas šiuo atveju puikiai atspindi centrinės/rytų Europos naujai susikūrusių ar atsikūrusių valstybių modernizmą. Taip pat jis įdomus ir tuo, kad gali prisistatyti kaip išskirtinai tarpukario modernizmo miestas. Nepaisant ilgos ir turtingos Kauno istorinės praeities, jis savo modernų veidą įgavo tarpukariu, o beveik visas naujamiestis buvo perstatytas išskirtinai modernizmo dvasioje, tad tai irgi labai svarbus miesto bruožas. Būtent tai, kad Kaune galima išvysti ne pavienius pastatus, bet visumą, kelia didžiulį susidomėjimą.

– Vienas iš programos 'Modernizmas ateičiai“ projektų – interneto svetainė, veiksianti socialinio tinklo principu ir suteiksianti visiems norintiesiems galimybę tapti virtualiais pastatų ambasadoriais, fiksuoti vykstančius pokyčius, kaupti svarbią informaciją apie statinius. Kiek svarbi eilinių kauniečių iniciatyva skleidžiant pasauliui žinią apie Kauno tarpukario architektūrą ir išsaugant šį paveldą? Gal vis stiprėjantis savo identiteto siejimas būtent su tarpukario architektūra čia vaidina svarbų vaidmenį? Juk tik palyginti neseniai lietuviškoji kultūra pradėta pristatyti per architektūrą.

– Manau, kad kauniečių iniciatyva yra kertinė, tai – svarbus aspektas skleidžiant žinią apie tarpukario architektūrą. Kad ir kiek pasaulio kultūrinis turizmas besidomėtų Kauno modernizmu, svarbiausi yra vietiniai gyventojai ir tai, kaip jie supranta miesto architektūrinį paveldą, kaip puoselėja aplinką, kurioje gyvena. Pastebėjau didžiulį paradoksą – kai Kaune prasidėjo įvairios parodos, diskusijos bei ekskursijos tarpukario architektūros tema, nemaža dalis kauniečių prisipažino tik tada pažinę ir tinkamai įvertinę tarpukario paveldą. Reiškia, iki tol ta architektūra kažkokiu būdu likdavo nepastebima. Aišku, negalima teigti, kad visi kauniečiai nesidomėjo modernizmo paveldu, galbūt jo neįvertino tik tam tikra dalis miesto gyventojų. Dabar kauniečiai pradėjo ypatingai domėtis tarpukario palikimu – žmonės ieško autentiškų detalių, medžiagų, nori atkurti ir puoselėti to meto pastatų interjerus. Ši žmonių meilė tarpukariui yra itin svarbi, nes jeigu patys vietiniai gyventojai vertins savo paveldą ir juo didžiuosis, ilgainiui bus garantuota ir tarptautinė sėkmė. Tokios iniciatyvos gali kilti tik iš vidaus, žmonės iš išorės tikrai nepradės domėtis mūsų paveldu, jeigu mes patys apie tai nekalbėsime.

Pastebiu, kad kauniečiai tikrai pradėjo sieti savo identitetą su tarpukario architektūra ir manau, kad tai – didžiulis proveržis. Esti toks šiek tiek supaprastintas posakis, kad visoje Lietuvos architektūros istorijoje yra du turintys pasaulinę vertę stiliai – Vilniaus barokas ir Kauno modernizmas. Ir iš tikrųjų – drąsiai galima teigti, kad Kauno tarpukario modernizmas yra ta architektūra, kuri gali reprezentuoti šalį bei miestą užsienyje, kadangi ji atspindi visas to meto europines idėjas, siekius bei vertybes. Kodėl kauniečiai pradėjo tai suvokti tik dabar? Pirmiausia, tarpukario modernizmo pastatai Kaune ilgą laiką nebuvo puoselėjami, kai kurie netgi visiškai apleisti. Taip pat tam tikrą meškos paslaugą padarė ir sovietmečio modernizmo gausa. Nors jis inspiracijų sėmėsi ir iš tarpukario, tada, kai architektūroje atsirado itin daug stiklo, plokščių stogų ir pilkų paviršių, tarpukario modernizmas žmonėms pradėjo asocijuotis su visa XX a. architektūra, neišskiriant laikotarpių. Tai galėjo būti viena iš priežasčių, kodėl tarpukario modernizmas iškrito iš visuomenės akiračio. Pradėjus daugiau šnekėti apie šį paveldą, restauruoti pastatus, atidengti atnaujintus fasadus, šios architektūros grožis vėl išryškėjo.

Architektūros stilių istorijos Europai nebeįdomios, tačiau tapatinti Kauno modernizmą su optimizmo idėja puikiai tinka.

– Kauno modernistiniai pastatai – ne vien architektūrinė vertybė, jie taip pat pasakoja ir tautos gyvenimo istorijas. Esate teigusi, kad modernistinė architektūra išsivysto kartu su nauja socialine programa – susikūrus naujai visuomenei, prireikia ir kitokios architektūros. Taigi sukūrus modernią Lietuvą ir Kaunui tapus šalies sostine, iškilo begalė naujų pastatų, atliekančių naujas funkcijas ir keičiančių nusistovėjusius kasdienybės įpročius. Ką šie pastatai gali mums atskleisti apie to laikotarpio Kauno ir visos šalies gyvenimą? Kokias istorijas jie gali mums papasakoti?

– Žinoma, kalbant apie tarpukario modernizmo pastatus nereikėtų pamiršti, kad jie buvo skirti reprezentuoti naująją sostinę, naują valstybę ir jos gyventojus. Kai su kitais autoriais rengėme Kauno 1918–2015 m. architektūros gidą, atlikome svarbų darbą, nors iš pirmo žvilgsnio jis gali pasirodyti menkareikšmis – prie kiekvieno gyvenamojo namo parašėme jo savininkus. Šis socialinis aspektas buvo labai ilgą laiką ištrintas iš architektūros istorijos apskritai. Į pastatus dažnai žvelgta tik iš grynosios stilių istorijos, dėmesys būdavo kreipiamas tik į aukštus, kompozicijas, medžiagas. Tačiau visa tai yra susiję su užsakovo poreikiais ir architekto profesionalumu. Svarbu suprasti, kodėl buvo statomi vienokie ar kitokie pastatai, kodėl buvo pasirenkamas vienas arba kitas architektas. Kai surašėme pastatų savininkus, pamatėme įvairialypį jų žemėlapį – tai buvo verslininkai, dailininkai, valstybės tarnautojai ir kt. Taip pat atsiskleidė ir visas Kauno daugiakultūriškumas, pamatėme, kiek daug savininkų buvo įvairių tautybių atstovai. Tad per architektūros istoriją kartu atsiskleidė ir socialinė miesto istorija, kas yra itin svarbu. Šią kryptį tęsėme ir rengdami naująją parodą, atlikdami tyrimus – išleidome net 300 puslapių katalogą "Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918–1940“.

Tarpukario pastatai taip pat mums gali nemažai papasakoti ir pažvelgus į funkcijas, kurias atlikti jie buvo skirti. Pavyzdžiui, dabartinė Kauno miesto savivaldybė yra įsikūrusi pastate, kuris buvo pastatytas Valstybinėms ligonių kasoms, o tai jau iš karto liudija apie modernią sveikatos apsaugos sistemą, kuri naujoje tarpukario visuomenėje buvo labai svarbi. Paskelbus nepriklausomybę Kaune steigėsi poliklinikos, atsirado sveikatos draudimas, visuotinis sveikatinimas – tuo užsiėmė ir miestas, ir valstybė. Taip pat buvo parengtas, bet neįgyvendintas labai įdomus projektas – Motinos ir vaiko muziejus. Pavadinimas skamba gan keistai ir sunku suprasti, kas tokiame muziejuje galėtų būti eksponuojama. Iš tiesų, tai turėjo būti moderni edukacinė įstaiga, skirta moderniai motinystei. Kadangi tuo metu Lietuvoje kūdikių mirtingumas buvo gan didelis, siekta šviesti moteris apie sveikatos programas ir tinkamą kūdikių priežiūrą. Tad daugelis tarpukario modernizmo pastatų kartu pasakoja ir istorijas apie visuomenės pokyčius.

– Taigi Kaune turime daugiau kaip 6000 nuostabių tarpukario modernizmo architektūros šedevrų, kuriuos privalu išsaugoti. Vis dėlto, kaip tai padaryti? Juk daugybė jų yra nepavydėtinos būklės arba netgi visiškai apleisti. O, pavyzdžiui, atsidūrę privačiose rankose, jie gali tapti neprieinami visuomenei ar netgi sunaikinti. Kaip manote, kaip geriausia išsaugoti šį paveldą ateities kartoms? Galbūt žinote užsienio pavyzdžių?

– Labai dažnai tokiais atvejais tikimasi konkrečių receptų. Tačiau paveldosaugos praktika ir teorija per ilgą laiką parodė, kad nėra universalių scenarijų, kuriuos galima taikyti visiems pastatams ar visai architektūrai, kadangi kiekvienas atvejis yra individualus. Suprantama, galima priimti tam tikrus principinius sprendimus, kaip, pavyzdžiui, dabar Kauno miesto savivaldybės vykdoma paramos pastatų savininkams fasadų restauravimui programa. Atrodytų, menkniekis, tačiau šis veiksmas yra labai svarbus. Apsilaupę namų fasadai sudaro apleisto ir netvarkingo pastato įspūdį, atstumia, o atnaujinti – kelia optimizmą, įkvepia ir aplinkinius tvarkytis.

Manau, kad kiekvienas profesionalus architektas gali pasiūlyti puikų sprendimą konkrečiam atvejui, tačiau architektūrinės nelaimės įvyksta, kai užsakovo keliami reikalavimai prasilenkia su realybe. Visų pirma, visuomenė turi pati būti sąmoninga ir suvokti, kad reikia puoselėti autentišką grožį ir jo nenaikinti. Yra buvę nemažai atvejų, kada autentiško pastato naujo šeimininko pageidavimu buvo sunaikintas paveldas, nes savininkui taip atrodė gražiau. Tačiau į kiekvieno piliečio sąmonę neįlysi. Mes, architektūros istorikai, galime prisidėti prie visuomenės nuostatų keitimo užsiimdami edukacija bei švietimu, pasakodami pastatų istorijas, rodydami nuostabias jų išorės bei interjero fotografijas, aiškindami prasmes. Iš tiesų, miesto gyventojų pagarba autentiškiems pastatams ir galėtų būti tas paveldo išsaugojimo receptas. Visuomenė po mažu keičiasi, tad tikiu, kad iniciatyvų "iš apačios“ tik daugės.

Šiemet ruošiamasi finansuoti Vokietijos leidyklų planuojamus Antano Škėmos „Baltos drobulės“, Alvydo Šlepiko „Lietaus dievas ir kiti“, „Lietuvių liaudies pasakų rinktinės“, Eugenijaus Ališankos „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“, Marijos Drėmaitės „Architektūra ir gyvenamoji statyba sovietinėje Lietuvoje“, Algirdo Sabaliausko „Mes baltai“ knygų vertimus.

Austrijoje rengiamasi publikuoti Laimono Briedžio „Vilnius. City of Strangers“, Rimvydo Stankevičiaus „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ ir Renatos Šerelytės „Vėjo raitelis“ knygų vertimus.

Užsienio leidėjai domisi Undinės Radzevičiūtės romanu „Žuvys ir drakonai“: knygą ruošiamasi leisti Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje.

Į anglų kalbą bus verčiama Jurgio Kunčino „Tūla“, Ričardo Gavelio „Jaunojo žmogaus memuarai“ ir Ilzės Butkutės „Poezijos rinktinė“.

Ukrainoje pasirodys Liongino Baliukevičiaus „Partizano Dzūko dienoraštis“,  Ellen Hinsley „Magnetic North. Conversations with Tomas Venclova“. Garsi Ukrainos poetė Marianna Kiyanovska vers Gintaro Grajausko „Poezijos rinktinę“.

Bus finansuojami du Prancūzijos leidyklas sudominę vertimai: Algirdo Juliaus Greimo „Iš arti iš toli“ ir Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Italijos leidykla leis Giedros Radvilavičiūtės „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“, Graikijos leidykla – Dalios Staponkutės „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“. Rusijoje ruošiamasi išleisti Tomo Venclovos „Pagyrimas salai“.

Didžioji dalis šių vertimų pasieks skaitytojus jau 2017 metais.

Lietuvos kultūros instituto kuruojama ir vykdoma Vertimų skatinimo programa vykdoma nuo 2001 metų. Per 15 metų į įvairias pasaulio kalbas išversta 200 knygų.

Per metus skelbiami du konkursai, kurių metu pateikiamos paraiškos. Visas paraiškas vertina penkių nepriklausomų ekspertų komisija. Pagrindiniai vertinimo kriterijai – aukštos kokybės literatūra, patikimi ir profesionalūs vertėjai, perspektyvi ir aktyvi leidykla. Pernykštis Vertimų skatinimo programos biudžetas – apie 70 tūkst. eurų. Pasak instituto, dėl projektų svarbos, padidėjusio užsienio leidėjų susidomėjimo finansavimas pastaraisiais metais didėjo, tačiau lėšų neužtenka ir dalis leidėjų paraiškų lieka nefinansuotos. Tai dažniausiai reiškia, kad knygos nebus išverstos ir išleistos.   

Geriau pažinti pastatus įmanoma tik juose lankantis ir „klausantis“ jų istorijų. Taip mano architektūros istorikė Marija Drėmaitė. Pasak jos, artimiau susipažinus su architektūra, ji mums nebebus tik bevardės stiklo ir betono dėžės, kurias kiekvieną dieną aplenkiame gatvėje. O būtent taip daugeliui praeivių vis dar atrodo 1960-1970 metais sostinėje iškilę pastatai, priklausantys sovietinio modernizmo epochai.

Su M. Drėmaite kalbamės apie šio laikotarpio architektūrą Vilniuje, apie kūrėjų laisvę bei cenzūros gniaužtus ir išskirtinius sostinės pastatus, į kuriuos koją įkelti bus galima jau balandžio 25-26 dienomis. Tomis dienomis sostinėje pirmą kartą vyks atviros architektūros festivalis „Open House Vilnius“.

– Garsus prancūzų fotografas Frédéricas Chaubinas yra sakęs, kad sovietinio modernizmo pastatai šiuo metu yra tarsi skaistykloje. Laukia, ar bus restauruoti, nugriauti ar visgi palikti stovėti. Kaip jūs apibūdintumėte šiandieninę Vilniaus modernistinės architektūros situaciją?

– Modernistinės architektūros bėda yra ta, kad ji „negražiai sensta“. Jei apsilupę barokiniai ar neoklasicistiniai pastatai sukelia romantišką įspūdį, tai apsilupęs modernizmas atrodo apgailėtinai. Kita bėda yra šio palikimo gausa, kuri atbukino akį. Įrodyti, kad modernistinė architektūra yra vertinga ar išskirtinė nėra lengva, nes daugeliui tai – tik kasdieniai, neverti išsaugojimo pastatai.

– Nemanote, kad 1960-1970 m. statyti pastatai Lietuvoje vis dar vertinami neatsiribojant nuo sovietinės praeities, emocingai? Juos tarsi norima ištrinti iš atminties, pamiršti.

– Manau, tai mitas. Visuomenė ir valdžia pakankamai pragmatiškai vertina ir naudoja netgi ideologinę funkciją turėjusius pastatus. Pavyzdžiui, dabartinei Vyriausybei nekelia problemų tai, kad ji dirba buvusios komunistų partijos centrinio komiteto pastate, o Seimas veikia buvusiuose Sovietinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo rūmuose. Šio laikotarpio architektūros palikimas yra labai gausus. Jis ir matomas, ir tuo pačiu metu tarsi nepastebimas. Minėtu laikotarpiu buvo suprojektuoti ne tik reprezentaciniai pastatai Gedimino prospekte, naujasis miesto centras dešiniajame Neries krante, bet ir gyvenamieji daugiabučių rajonai. Modernizmo architektūroje sovietiniai ženklai praktiškai yra nepastebimi, lyginant su stalinistinio laikotarpio palikimu. Tačiau pastebėjau, kad netgi pastarojo laikotarpio architektūra jau nebekelia neigiamų jausmų, o tampa egzotika.

– Kuo sovietinis modernizmas skiriasi nuo modernistinės architektūros, kuri klestėjo Vakaruose?

– Sovietiniai modernistai mėgo kopijuoti Vakarų modernizmą, tačiau medžiagų, technologijų ir darbo kultūros stygius lėmė apgailėtiną sovietinių pastatų vaizdą. Nesakau, kad sovietiniai modernistai nemokėjo ir negalėjo šiuolaikiškai projektuoti – ypač išsiskiria visuomeniniai, reprezentaciniai pastatai. Tačiau didžiausią sovietinio modernizmo dalį sudarė standartiniai architektūros objektai – mokyklos, poliklinikos, ligoninės, parduotuvės ir gyvenamieji namai. O čia architektūrinei išmonei vietos buvo mažai.

– Bet juk buvo modernistinės architektūros kūrėjų, kurie priešinosi sovietiniam stiliui ir kūrė įdomesnių formų ir konstrukcijų pastatus?

– Maskvoje, kuri visą laiką išliko sovietinio modernizmo centru, buvo kuriami ir statomi labai novatoriški pastatai. Vilniuje, kaip ir kitose Baltijos šalių sostinėse, klostėsi kita situacija ir kitas kontekstas. Išskirtinumo šiems miestams suteikė istorinis palikimas – jų senamiesčiai, iš kurių įkvėpimo sėmėsi vietiniai modernistai (o tai retas atvejis modernizmo architektūros istorijoje), bei glaudūs ryšiai su skandinaviška architektūra. Mastelis Vilniuje, Rygoje, Taline buvo mažesnis, todėl erdvės buvo jaukiau suprojektuotos. Sovietinio modernizmo metu susiformavo bei suklestėjo ir vadinama „lietuviškoji modernizmo architektūros mokykla“ – ypatinga ir įtakinga karta, kuri lėmė modernistinės sostinės vaizdą.

– Viename susitikime esate pasakojusi, kad, pavyzdžiui, Lazdynų rajono projektas buvo puikiai sutiktas, net gavo Lenino premiją, nors jį projektuodami architektai stengėsi kuo mažiau laikytis sovietinio kanono.

– Siekis apeiti sovietinį standartą buvo automatiškai geresnės architektūros siekis. Lazdynuose reljefo ir pušynų išsaugojimas bei įdomesnis standartinių namų komponavimas, perimtas iš suomių ir švedų, iš karto atkreipė dėmesį. Tačiau Lenino premija buvo ir propagandinė priemonė. Vakaruose tuo laikotarpiu buvo atsisakoma masinių daugiabučių rajonų kaip keliančių depresiją, o Sovietų Sąjungoje, atvirkščiai, reikėjo įrodyti, kad tokie rajonai gali būti statomi dar ilgus dešimtmečius.

– Apie ką sovietinio modernizmo pastatai mums, praeiviams, gali „kalbėti“ ir kokių istorijų „papasakoti“ dabar?

– Papasakoti gali daug. Apie mūsų istoriją ir estetiką. Apie tai, kas tuo metu buvo laikoma žmogaus gerove ir gyvenimo būdu. Apie tai, kas tuo metu buvo madinga ir priešinga sovietiniam kanonui. Apie tai, kodėl sovietinė virtuvė buvo 6 kvadratinių metrų pločio ir kodėl, pavyzdžiui, Santuokų rūmus puošė vitražai ir stalai-altoriai. Arba kaip dulkių siurblių „Saturnas“ apskriti metaliniai korpusai buvo panaudoti kaip modernūs šviestuvai.

Pastatas nėra tik fasadas. Tačiau galimybių apžiūrėti jį iš vidaus, suvokti jo funkciją, išgirsti istoriją apie jo atsiradimą pasitaiko retai. Artėjantis „Open House Vilnius“ festivalis siekia tą pakeisti. Juk emocinis ryšys su objektu užmezgamas tik per pasakojimus apie jį, ekskursijas.

– O kurie Vilniaus modernistinės architektūros pastatai Jums pačiai atrodo įdomiausi? Kodėl?

– Pavyzdžiui, Šiuolaikinio meno centras, pro kurio stiklinį antrą aukštą matosi senamiestis ir Visų Šventųjų bažnyčios bokštas. Taip pat Lietuvos kooperatyvų sąjungos rūmai su savo gausybe aptakių formų terasų, kuriose labai norėčiau pabuvoti ir iš jų pažvelgti į Vilnių. Bei Lazdynai, kuriuose užaugau. Dabar man jie įdomūs kaip modernistinės urbanistikos ir socialinės inžinerijos projektas.

– Ką rekomenduotumėte vilniečiams būtinai aplankyti „Open House Vilnius“ metu?

– Verta aplankyti Kompozitorių sąjungos pastatą su gyvenamųjų namų kvartalu. Tai yra unikalus architekto Vytauto Edmundo Čekanausko suomiškojo modernizmo perkėlimas į Žvėryno sklypą.

Ne ką mažiau įdomus objektas – naujus sovietinio gyvenimo būdo ritualus įtvirtinęs Santuokų rūmų pastatas. Festivalio metu bus reta galimybė apsilankyti Vyriausybės rūmų viduje ir apžiūrėti 1970 metų prabangą, kuri buvo to meto interjero dizaino viršūnė. Kitas objektas – „Minties“ gimnazija Lazdynuose – įdomus pavyzdys, kaip iš standartinių elementų, sulaužant sovietinės mokyklos koridorinę sistemą, buvo sukurta nestandartinė erdvė.

Lietuvoje nėra tokių sovietinio paveldo objektų, kurie galėtų pretenduoti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, sako architektūros istorikas Vaidas Petrulis.

Taip jis pirmadienį BNS komentavo Seimo nario konservatoriaus Kęstučio Masiulio kreipimąsi į kultūros ministrą Šarūną Birutį, kad būtų atsisakyta planų Žaliąjį tiltą įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą.

Parlamentaras pirmadienį viešai išplatino pareiškimą, kad „Kultūros ministerijos iš dalies finansuojamas ICOMOS Lietuvos nacionalinis komitetas priėmė nutarimą siekti į Pasaulio paveldo sąrašą įrašyti Žaliąjį tiltą“. Atsakingais asmenimis už tai esą paskirti menotyrininkai Vaidas Petrulis ir Marija Drėmaitė.

„Tikrai nėra siūlymo įtraukti (į Pasaulio paveldo sąrašą - BNS)“, - BNS teigė V.Petrulis.

Pasak jo, tarptautinis komitetas buvo iškėlęs iniciatyvą pasvarstyti, ar Rytų Europoje esama socialistinio laikotarpio paveldo objektų, kurie galėtų pretenduoti į Pasaulio paveldo sąrašą. Ta tema Varšuvoje surengta tarptautinė konferencija.

„Mes visi susirinkome iš Ukrainos, iš Lenkijos, iš Vokietijos, iš visų buvusių Rytų bloko šalių, tiesiog pristatėme kas ką turime. Kitaip tariant buvo toks darbinis susitikimas. Lietuva su savo masteliais jokiu būdu nepretenduoja (į sąrašą - BNS). Kalba eina apie buvusius Mokslininkų namus Varšuvoje, apie Berlyno Stalino alėją, apie rimtesnius objektus. O Lietuvoje, jeigu apie XX amžiaus paveldą kalbėtume, tik Kauno tarpukario architektūra gali į tą pusę galvoti“, - tvirtino architektūros istorikas.

Jo teigimu, dar praėjusių metų sausį ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto biuro posėdyje aptarta, kokie socialistinio realizmo laikotarpio objektai yra, išskirti Kauno 9–tasis fortas, Lazdynų mikrorajonas Vilniuje, kino teatras „Pergalė“ Vilniuje, Mokslininkų namai Vilniuje, vad. Pero namai Kaune, Žaliasis tiltas Vilniuje.
Pastarasis ir sukėlė parlamentaro K.Masiulio pasipiktinimą.

„Trakų pilies sąraše nėra, Pažaislio vienuolyno nėra, Palangos Birutės parko nėra, bet bus įrašytas Žaliasis tiltas. Tai šitaip Lietuva prisistatys pasauliui? Su partizanų krauju susitepusių kareivių skulptūromis? Ar tai Lietuvos unikalumas? Socialistinio realizmo statinių gausu nuo Berlyno iki Vladivostoko. Vien svarstymai apie tokią galimybę įžeidžia daugybę Lietuvos tremtinių, patriotų ir laisvės kovotojų. Žaliasis tiltas yra ženklas brutalios sovietinės okupacijos, kuri ne vienam Lietuvos gyventojui reiškė mirtį, kankinimus, tremtį, skausmą ir ašaras. Tai skandalas!,“ – piktinosi politikas.

ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto biuro atstovas teigė, kad jų posėdis tiesiog buvo ne taip suprastas.

„Mes važiavome į konferenciją, kurioje padiskutavome, kas yra nuo kiekvienos šalies. Lietuva šiuo atveju neturi adekvačių objektų, kurie galėtų pretenduoti, kaip kitos šalys. Pavyzdžiui, Rumunija turi įspūdingus rūmus, Ukrainoje Charkovo centras yra“, - tvirtino V.Petrulis.

Jo teigimu, Žaliojo tilto skulptūros Vilniuje yra „vietinio lygmens edukacinis objektas“.

Pirmadienį išplatintame Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinės sekretorės Marijos Drėmaitės ir Lietuvos nacionalinio ICOMOS komiteto pirmininkės Marijos Nemunienės pareiškime taip pat akcentuojama, kad Seimo narys neteisingai interpretavo darbinę ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto biuro posėdžio medžiagą.

„Pabrėžiame, kad esame labai nustebinti tokiu neatsakingu politiko Kęstučio Masiulio pareiškimu, kuris diskredituoja UNESCO vardą, tarptautinius principus ir dezinformuoja visuomenę!“ - teigiama pareiškime.

Jame pabrėžta, kad jokių siūlymų įrašyti Žaliąjį tiltą į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą nei Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, nei ICOMOS Lietuvos nacionalinis komitetas neteikė, todėl politiko „viešinama informacija yra klaidinanti ir kiršinanti visuomenę“.

Tarptautinė paminklų ir paveldo vietovių taryba (ICOMOS) – tarptautinė nevyriausybinė organizacija, vienijanti kultūros paveldo apsaugos ir restauravimo specialistus. Jos tikslas – skatinti teorinių žinių, metodologijos, mokslinių technologijų taikymą rūpinantis architektūrinio ir archeologinio paveldo išsaugojimu.

ICOMOS vienija apie 11 tūkst. narių iš 127 valstybių ir 101 nacionalinį komitetą.

Į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas Vilniaus istorinis centras, Kuršių nerija, Kernavės archeologinė vietovė ir Struvės geodezinio lanko punktai.