Gidas virto mokytoju
Istorija visada domėjęsis M.Toliušis kelerius metus dirbo Vytauto Didžiojo karo ir Kauno miesto muziejuose – vedė ekskursijas, kuravo parodas. Vėliau tapo gidu ir supažindindavo ekskursantus su krašto istorijos įdomybėmis. O prieš kurį laiką suprato turįs mokytojo pašaukimą. Pedagogikos studijų metu jis tapo LSMU gimnazijos istorijos mokytoju ir negali atsidžiaugti savo sprendimu.
"Man mokytojo profesija atrodo be galo prasminga. Norėčiau paprieštarauti paplitusiai nuomonei, kad ši profesija išgyvena krizę. Žinoma, yra tam tikrų problemų, trūksta pedagogų, švietimo sistema ne tobula, tačiau per viešojoje erdvėje skleidžiamus negatyvius dalykus dažnai nepamatome teigiamų dalykų, – tikina M.Toliušis. – Mokytojo vardo prestižą mes, pedagogai, pakelsime savo nuoširdžiu darbu ir meile tam, ką darome."
Aktyvus keliautojas M.Toliušis ir savo mokinius skatina mokytis ne tik iš vadovėlių. "Šiandien mokytojas privalo būti įvairiapusis, neužsidaręs vien dalykinėje aplinkoje. Todėl aš pats daug keliauju, o mokykloje vadovauju žygeivių būreliui. Stengiuosi savo mokinius skatinti gyventi aktyviai, žinių semtis iš kelionių ir pokalbių su sutiktais žmonėmis", – pasakoja pašnekovas.
Tradicija: meile kelionėms Barzdotas gidas užkrėtė ir žmoną Kristiną, ją tikisi įskiepyti ir sūnui Ąžuolui.
Matas save vadina dideliu Lietuvos gerbėju, todėl tarp darbų ir įsipareigojimų šeimai visada randa laiko pakeliauti. Kartais tiesiog atsikelia anksti ryte ir išsiruošia į kokį nors lankytiną objektą.
"Šiandien kėliausi penktą ryto ir, kol šeima dar miegojo, aplankiau atnaujintą Ščiūrio rago pažintinį taką Labanoro girioje. Tai tikras gamtos lobis, įsikūręs tarp Baltųjų ir Juodųjų Lakajų ežerų. Rekomenduoju visiems pasigrožėti gamtiniu paveldu", – atskleidžia sudominusį maršrutą.
Etninių regionų takais
Barzdotu gidu save prisistatančio M.Toliušio šūkis – istorija kelyje. Vyras įsitikinęs, kad mūsų šalies istoriją išgirsti ir patirti geriausia keliaujant. Tereikia pasirinkti dominančią sritį ir leistis į nuotykį.
"Kodėl nepažinus Lietuvos per gastronomiją ir kulinarinį paveldą? Tokiu būdu galima paneigti nemažai mitų, tarkime, kad cepelinai yra mūsų nacionalinis patiekalas. Iš tikrųjų savo paveldu galime laikyti LDK laikų žvėrienos patiekalus, – pastebi pašnekovas. – Aplankant dvarus galima daug sužinoti apie jų kultūrą, dvarininkų palikimą. Kai kuriuos domina apleistos vietos, tad galima aplankyti karines bazes. Gamtos gerbėjams verta žygiuoti pažintiniais takais, užsukti į atsinaujinančias etnografines sodybas, piliakalnius. Mažai kas žino, kad ornitologai veda įdomias paskaitas. Verta pasidomėti ir edukacinėmis programomis dvaruose, muziejuose, parkuose. Norintiems ekstremalesnių pojūčių, bus įdomu su gidu leistis į žygius per pelkę. Keliaudamas taip pat susitinki to krašto žmonių. O jie tau gali papasakoti įdomiausių faktų, kurių tikrai nerasi internete."
Kartais keliautojai skuba aplankyti kuo daugiau, tačiau turistaujant reikia mažiau objektų ir daugiau patyrimo. Todėl viską lėtai apvaikštome, jei yra sąlygos, susikuriame ir laužavietę.
Pasak kelionių entuziasto, Lietuvoje nemažai vietų privertė jį iš nuostabos kilstelėti antakius. Kartais atrodo, kad savo šalyje jau viskas matyta ir išvažinėta, tačiau taip tikrai nėra. Be to, muziejai, parkai, etnografinės sodybos, pažintiniai takai nuolat atnaujinami ir tampa dar įdomesni turistams. Tad pašnekovas tikina, kad kiekviename šalies rajone galima atrasti akį traukiančių vaizdų.
"Buvau apstulbęs, kai 2019 m. pirmą kartą nuvažiavau į Naujosios Akmenės karjerus, vadinamus Marso kanjonais. Tai nuostabi vieta, stebinanti stačiais skardžiais ir ruda, Marso paviršių primenančia karjerų spalva. Verta aplankyti ir Sudargo piliakalnius, esančius Šakių rajone, visai prie Rusijos sienos. Jei galvojate, kad Kernavės piliakalniai Lietuvoje gražiausi, pasivaikščioję po Šakių rajoną pakeisite savo nuomonę, – juokiasi jis. – Turistams daug ką pasiūlyti turi ir mano gimtoji Šilutė. Jos rajone yra nuostabus Aukštumalos pažintinis takas. Tai išties paslaptinga vieta, vedanti per aukštapelkę. Ji patiks gamtos mylėtojams, nes čia galima ne tik pasigrožėti išskirtiniu kraštovaizdžiu, bet ir daugiau sužinoti apie pelkėje gyvenančius augalus ir gyvūnus."
Staigmena: Marso kanjonais vadinami Naujosios Akmenės karjerai M.Toliušį nustebino savo grožiu.
Pasak pašnekovo, verta apsilankyti ir istorinėje Šilutės dalyje. Čia yra gatvelė su Klaipėdos kraštui būdingais raudonų plytų ir čerpinių stogų namais, puoštais dailiais balkonėliais.
"Kiekviename etnografiniame regione taip pat galima pasimėgauti gastronominiu paveldu. Pavyzdžiui, Suvalkijoje, Šakių rajone, yra Zyplių dvaras. Jame galima paragauti krosnyje keptos kopūsto galvos, įdarytos mėsa, kitų suvalkietiškų ir zanavykiškų patiekalų. Rokiškio rajone Ilzenbergo dvaras – tikriausiai pati gražiausia dvaro erdvė visoje Lietuvoje. Jame taip pat galima padegustuoti regioninių patiekalų, – pažinti lietuvišką virtuvę kviečia keliautojas. – Dėmesio vertas ir Aukštaitijoje, Stripeikių kaime, miško glūdumoje, stūksantis Bitininkystės muziejus. Čia vykdomos įdomiausios edukacijos, galima pailsėti ir patogiuose hamakuose, patiriant bičių terapiją."
Ką aplankyti vasarą?
Savo tinklaraštyje M.Toliušiui patinka pasidalyti rečiau žinomais faktais apie aplankytą vietą. Prieš vykdamas į kelionę jis iš pradžių susidėlioja maršrutą ir perskaito bendrą informaciją apie norimą aplankyti vietą. Vėliau informacijos ieško ir krašto kelionių žinynuose. Nemažai niekur negirdėtos informacijos jam pateikia vietiniai žmonės.
"Kai apžiūrėdamas objektą pamatau vietinį, visada pasisveikinu ir jį pakalbinu. Kartais žmonės nori šnekėtis, kartais – ne, tačiau neretai papasakoja šį tą įdomaus", – tikina pašnekovas.
Kiekviename etnografiniame regione taip pat galima pasimėgauti gastronominiu paveldu.
Su žmona Kristina sūnų Ąžuolą auginantis keliautojas į savo pomėgį neretai įtraukia ir šeimą. M.Toliušis stengiasi kelionę suplanuoti taip, kad ji būtų priimtina visiems.
"Suprantu, kad mažam vaikui ilgai žygiuoti po istorines vietas nelabai įdomu. Tačiau į maršrutą įtraukus sūpynių ir žaidimų, kelionė kur kas smagesnė, – tikina jaunas tėvas. – Stengiamės išvykę neskubėti. Kartais keliautojai skuba aplankyti kuo daugiau, tačiau turistaujant reikia mažiau objektų ir daugiau patyrimo. Todėl viską lėtai apvaikštome, jei yra sąlygos, susikuriame ir laužavietę."
M.Toliušis džiaugiasi, kad lietuviai vis labiau atranda savo kraštą. Tam pasitarnavo ir pandemija, kai tapo sunkiau išvykti į užsienį. Kol vasara dar nesibaigė, keliautojas pataria išsiruošti į kuo daugiau dar nelankytų vietovių.
"Jau minėjau Labanoro girioje esantį įspūdingą Ščiūrio rago pažintinį taką. Rekomenduoju aplankyti ne tik jį, bet ir nuvažiuoti į šalia esančius Molėtus, kuriuose yra ne tik observatorija, bet ir paplūdimio erdvė pačiame mieste. Taip pat šiuo metu yra vykdomas projektas, kurio metu siūloma išvaikščioti Molėtų kraštą skirtingais maršrutais. Juos rasite turizmo informacijos centro svetainėje. Jei nebuvote, verta nuvykti į minėtus Naujosios Akmenės karjerus ir Stripeikių bitininkystės muziejų. Vis labiau populiarėja ir teminiai žygiai. Varvinau seilę, bet negalėjau apsilankyti Varnių regioniniame parke, kur pavieniams turistams organizuojamas bridimas Sietuvos kūlgrinda. Galbūt dar spėsite šiuose žygiuose padalyvauti, – ragina kelionių entuziastas. – Rekomenduoju aplankyti ir Šalčininkų krašte esančią vadinamąją Paulavos Respubliką. Joje – įspūdingi ne tik dvaro griuvėsiai. Verta aplankyti Turgelių bažnyčią, Norviliškių pilį, kurioje galima ir apsistoti."
Rekomendacija: keliautojas siūlo aplankyti Šalčininkų rajone įsikūrusią Paulavos Respubliką.
Kalbant apie Mažąją Lietuvą, M.Toliušis rekomenduoja pernakvoti Drevernoje esančiuose mediniuose namukuose, leistis Kuršių mariomis laivu. Kintuose esančiame Vydūno muziejuje vedamos itin įdomios ekskursijos. Ieškantiems ramybės ir mėgstantiems laukinės gamtos apsuptį pašnekovas rekomenduoja praleisti porą dienų Rusnės saloje. Netoli Rusnės miestelio rasite kvapą gniaužiančius laukinės dvasios Žalgirių ir Tulkiaragės pažintinius takus. Saloje galima aptikti itin ramių nakvynės vietų.
Džiugina laikinoji sostinė
Iš Šilutės kilęs M.Toliušis jau dvylika metų gyvena Kaune. Jį džiugina, kad laikinojoje sostinėje kasmet atsiranda naujų įdomių lankytinų objektų, sudaromi išskirtiniai maršrutai. Tad net ir tikram kauniečiui verta paturistauti savo mieste.
"Neseniai atidarytas Art Deco muziejus. Du jauni kauniečiai jį įkūrė autentiškame tarpukario bute Gedimino gatvėje. Pats dar nespėjau jame apsilankyti, bet girdėjau daug gerų atsiliepimų. Tarpukario periodu ir jo estetika besidomintys žmonės šiame muziejuje atranda sau daugybę įdomių dalykų, – atkreipia dėmesį keliautojas. – Taip pat galima pasičiupti naujausią gatvės meno žemėlapį ir apeiti šį maršrutą. Į žemėlapį įtraukti gatvės piešiniai yra ne bet kokie, bet slepiantys istorijas, susiję su tam tikromis asmenybėmis. Man jie labai patinka, nes ne tik puošia sienas, bet ir papildo miestą pasakojimais. Kaune taip pat vyksta nemažai teminių ekskursijų, tik reikia daugiau jomis pasidomėti. Galima pasivaikščioti žydų paveldo takais, aplankyti žymių kauniečių namus ir išgirsti jų istorijas. Jei kalbėtume apie fizinį aktyvumą, aplink Kauną veda nuostabi 100 km trasa. Žinoma, ne kiekvienas ryšis ją visą nužygiuoti, bet galima tai daryti atkarpomis. Jose tikrai atrasite dar nematytų gražių vietų."
Iššūkius mėgstantis kaunietis yra dalyvavęs ir projekte "Misija Sibiras". Jo metu su kitais savanoriais jis vyko į lietuvių tremties ir įkalinimo vietas Kazachstane, tvarkė tremtinių kapus, čia pastatė kryžių ištremtiems tėvynainiams atminti. Pasak M.Tolušio, tai buvo viena įdomiausių ir labiausiai atmintyje įstrigusių kelionių. Jis džiaugiasi prisidėjęs prie tremtinių palikimo išsaugojimo.
Vis dėlto didžiausiu gyvenimo iššūkiu keliautojas juokais vadina šeimą. "Tai ir iššūkis, ir malonumas vienu metu. Tačiau be galo džiaugiuosi tam pasiryžęs", – šypsodamasis baigia pokalbį.
