Taip LRT.lt sako ekonomistas Nerijus Mačiulis. „Ilguoju laikotarpiu padėti galėtų, tačiau reikia ir papildomų priemonių“, – teigia jis. Pasak N. Mačiulio bei ekonomisto Romo Lazutkos, regionų problemos – depopuliacija ir maži atlyginimai, kurių keliais procentais sumažėjęs GPM nespręstų.
Vyriausybė savo programoje rašo ypatingą dėmesį skirsianti regionų gyventojų pajamų lygio didinimui, taikant naujas ir esamas fiskalines paskatas gyventi ir dirbti regionuose.
Verslui sunku sugalvoti paslaugą, kurią galėtų parduoti pinigų neturintiems žmonėms.
„Išlaikyti žmones ir paskatinti juos dirbti bei kurti savo ateitį regionuose galima naudojant finansinius instrumentus, visų pirma – mokestines lengvatas asmenims, dirbantiems periferinėse savivaldybėse. Mokestinės lengvatos turėtų apimti tiek žemesnius gyventojų pajamų mokesčio tarifus, tiek ir aukštesnį neapmokestinamo minimumo dydį. Konkretūs dydžiai turėtų būti diferencijuojami ir bent kas porą metų peržiūrimi, atsižvelgiant į vietos demografines ir ekonomines sąlygas, nedarbo, užimtumo bei pajamų lygį konkrečios savivaldybės ar apskrities teritorijoje“, – rašoma programoje.
Keli procentai GPM į kišenę iš didmiesčio neiškrapštys
Pasak „Swedbank“ vyr. ekonomisto N. Mačiulio, norint įvykdyti tokius pokyčius, reikėtų reformuoti Lietuvos mokesčių sistemą ir išskaidyti GPM.
T. Lukšio / BFL nuotr.
„[Viena dalis] būtų centralizuotas mokestis, patenkantis į valstybės biudžetą, o kitos dalies dydį galėtų nustatyti kiekviena savivaldybė. Tokiu principu veikia Šveicarijos mokesčių sistema, kai maža GPM tarifo dalis tenka valstybės biudžetui, o kiekvienas regionas nusprendžia, koks mokestis teks to regiono biudžetui. Tokiu būdu bandoma skatinti įmones, gyventojus keltis ten gyventi.
Ilguoju laikotarpiu tai gali turėti teigiamą poveikį, jei kuris nors regionas kurį laiką netaikytų mokesčio, patrauktų kai kurias įmones ten vykdyti veiklą ir vilioti darbuotojus. Dažnai mokesčiai, kuriuos nustato regionai, savivaldybės, yra nekilnojamojo turto mokesčiai, o jais savivaldybės gali didini ar mažinti patrauklumą gyventojams įsikurti tuose miestuose“, – kalba ekonomistas.
Tačiau, pasak N. Mačiulio, nors tokie skirtumai gali skatinti darbuotojų mobilumą, vien to nepakanka: „Nežinau, ar didelė dalis gyventojų nuspręstų pakeisti savo gyvenamąją vietą ir keltis iš didmiesčio, kur yra daug daugiau galimybių gauti darbą, save realizuoti laisvalaikiu, vaikams užtikrinti išsilavinimą, GPM tarifui sumažėjus 5 proc. Tai – svarstytina priemonė, tačiau trumpuoju ir vidutiniuoju laikotarpiu tikrai neduosianti rezultato. Ilguoju laikotarpiu padėti galėtų, tačiau reikia ir papildomų priemonių.“
Savo ruožtu VU Ekonomikos fakulteto Teorinės ekonomikos katedros vedėjas R. Lazutka pažymi, kad trumpuoju laikotarpiu tokia regionų gaivinimo priemonė galėtų turėti neigiamų pasekmių.
„GPM yra paskirstomas savivaldybių biudžetams, tad mažinant mokestį mažėja įplaukos į biudžetą. Nebent padidėtų užimtumas, tuomet ir sumažinus tą mokestį, galima surinkti daugiau. Tačiau mokestį sumažinus, išsyk sumažėja įplaukos į biudžetą, o kada laukti padidėjimo dėl dirbančiųjų skaičiaus – nežinia. Nėra lengva tai daryti, juolab kad savivaldybių biudžetai ir taip „įtempti“, – teigia R. Lazutka.
Padėtis be išeities?
LRT.lt kalbinti ekonomistai sutinka – GPM sumažinimas ir NPD padidinimas regionuose nepapildys gyventojų kišenės tiek, kad juose didėtų paklausa ir atsirastų pakankamas impulsas steigtis, plėstis verslui.
„Problema ta, kad rajonuose nėra paklausos verslui: dirbančių gyventojų mažai, jie uždirba nedaug, daugiau pensininkų, kurių pensijos labai mažos. Dirba gyventojai dažniausiai valstybinėse įstaigose arba kelete nedidelių paslaugų įmonėlių, parduotuvių. Regionuose vyrauja minimalios algos, gyventojams stinga perkamosios galios, verslui – galimybių plėstis.
Galbūt būtų galima gaminti prekes eksportui, tačiau kuriantiems tokias įmones reikalinga darbo jėga, kurios kokiame nors rajone ar miestelyje yra nedaug. Ir neužtenka vien nekvalifikuoto darbo jėgos, reikalingi įvairūs specialistai. Be to, toms įmonėms prireikia kitų įmonių paslaugų – kai jos įkurtos didmiesčiuose ar šalia jų, viskas lengvai pasiekiama, nereikia papildomų logistikos sąnaudų, kitų išlaidų“, – aiškina R. Lazutka.
Pasak pašnekovo, ekonomikos koncentracijos didmiesčiuose išvengti sunku. Tokia tendencija būdinga visoms rinkos ekonomikos šalims. Bet kuri vyriausybė, norėdama pakoreguoti tokias tendencijas, turėtų tam skirti itin daug finansų ir, pavyzdžiui, subsidijuoti darbo vietas, atleisti nuo mokesčių.
„Žinoma, politikai ieško išeičių, bet reikia pripažinti, kad tai yra sunkiai įveikiama problema. Jei daugiau uždirbtų regionuose veikiančių valstybinių įstaigų darbuotojai, stiprėtų ir augtų paklausa, stiprėtų ir verslas. Tačiau verslui sunku sugalvoti paslaugą, kurią galėtų parduoti pinigų neturintiems žmonėms“, – kalba ekonomistas.
